Tag Archives: karas

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šiaurės Korėja. Karas bus?

Dabar jau visi šneka ir spėlioja, ar bus Šiaurės Korėjos karas su Pietų Korėja, Japonija ir JAV. Aš irgi galiu tik spėlioti. Bet kad ir kaip spėliočiau, visvien tai bus tik spėlionės.

Šiaurės Korėja

Nei mėsytės, nei dešrytės - vien raudonos vėliavytės. Būtent tokia pakazūcha būdavo sovietmečiu SSRS, taip pat ir LTSR. Ar prisimenate? Šiaurės Korėja kaip tik tokia šalis dabartyje, tik kad dar nepatyrusi jokio Chruščiovo atšilimo, Brežnevo stagnacijos ar Gorbačiovo Perestrojkos.

Problema yra ta, kad ten susideda keletas labai sunkiai prognozuojamų faktorių. Štai pasižiūrėkim:

  • Šiaurės Korėja jaučiasi labai saugiai, lyginant su kokiu nors Iraku ar panašiom JAV patvarkytom šalim. Priežastis – labai kalnuotos teritorijos, galimybė ilgai ir efektyviai priešintis bet kokio pajėgumo kariuomenių puolimui, milžiniški kiekiai požeminių slėptuvių (ir statytų dar tais laikais, kai palydovinė žvalgyba buvo neefektyvi, t.y., neidentifikuotų), galų gale – šiaip begalė ginkluotės.
  • Šiaurės Korėja patiria labai daug ekonominių problemų. Badas, skurdas, žmonių bėgimas į Kiniją – patenkintų vargu, ar yra. Ir labai patraukliai tenykščiams komunistams atrodantis sprendimas – tai suvaryti visus į karą, geriausiai nelabai didelį, taip nukreipiant žmonių dėmesį.
  • Naujas jaunas Šiaurės Korėjos vadukas Kim Jong Un galimai dar neturi pakankamos valdžios, nors ir spėjo padaryti valymų. Nelabai didelis karinis konfliktas praktiškai nepriklausomai nuo baigties (o ypač – esant neproduktyviai baigčiai) – tai puikus būdas apkaltinti ir išnaikinti nepakankamai ištikimus vadus.
  • Branduolinės ginkluotės kiekiai jau gali būti pakankamai dideli, kad pasekmės būtų liūdnos. Tai, kad branduolinių bandymų buvo jau ne vienas ir ne du, leidžia spėti, kad Šiaurės Korėja gali turėti jau apie kelioliką branduolinių kovinių galvučių. O tai reiškia, kad esant ribotiems kariniams veiksmams, JAV ir Pietų Korėja bus linkusios konfliktą ne laimėti, o nugesinti. T.y., Šiaurės Korėja gali sau leisti konfliktuoti.

Prisiminus, kad Šiaurės Korėja turi tą savo čiučche (ar džiuče, priklausomai nuo transkripcijos) ideologiją, kuri daug kuo primena Raudonuosius Khmerus, kurie kadaise puolė Vietnamą, skelbdami, kad gali susidoroti su dešimtis kartų galingesnėmis priešo pajėgomis, kažko panašaus galima tikėtis ir iš Šiaurės Korėjos puspročių.

Situacija Šiaurės Korėjoje nėra lengva, o ir santykiai su Pietų Korėja bei JAV – irgi. Čia yra labai aiškių mirties spiralės požymių: kuo labiau Šiaurės Korėja grasina, tuo labiau ją spaudžia aplinkinės šalys, gilindamos ten esančią ekonominę krizę. O kuo situacija darosi blogesnė, tuo labiau Šiaurės Korėja linkusi tam priešintis ir grąsinti. O kuo labiau jie grąsina ir kuo ta grėsmė realesnė – tuo labiau JAV ir Pietų Korėja linkusios spausti Šiaurės Korėją. Kažkuriuo momentu šitas abipusio spaudimo procesas gali baigtis karu, ypač kai abi pusės viena kitos labai realiai bijo. Ir ypač, kai abi pusės labai realiai jaučia galinčios viena kitai padaryti tiek bėdų, kad maža nepasirodytų.

Esminis momentas – Kim Jong Un yra jaunas, nematęs karo, kaip tik iš tos kartos, kuriai revanšizmas turėtų atrodyti labai natūraliai, o kraštutiniai veiksmai – visai priimtinai. Ir sunku prognozuoti, kuo tai baigsis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mirties šešėlio slėnis

Pasitaikė tokia nuotrauka, kaip kartais būna, kad pasidalinu. Mirties šešėlio slėnis (the Valley of the Shadow of Death), Roger Fenton fotografija, 1885 metai, Krymo karas.

Mirties šešėlio slėnis, 1855 metai

Mirties šešėlio slėnis, 1855 metai, Roger Fenton

Britų fotgrafas Roger Fenton padarė šią nuotrauką 1855 metų Balandžio 24 dieną, kiek piečiau nuo Sevastopolio. Slėnis pribarstytas rusų patrankų sviedinių. Jei neklystu, čia matyt buvo koks Balaklavos mūšis, bet fotografuota jau gerokai vėliau. Kita vertus, fotografuojant, vis dar vyko šaudymai, tad fotografui teko nuotrauką daryti gerokai toliau, nei iš ten, kur norėtųsi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mistral pardavimas Rusijai ES ir Lietuvos kontekste

"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.


(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)

Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.

Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.

Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.

Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.

Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.

Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:

  1. Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
  2. Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
  3. Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".

Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.

O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pratęsiant apie Iraną ir jo branduolinį ginklą

Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.

Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.

Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.

Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.

Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.

Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?

Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?

Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.

Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:

  1. Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
  2. Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
  3. Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
  4. JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?

Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter