Tag Archives: Naši

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter