Prisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).
Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.
Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.
Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..
