Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.
Tas karas Lietuvoje gan menkai žinomas, bet pasakysiu išsyk: tai buvo pragaras, kurio jūs nenorėtumėte pamatyti. Su laukais, nusėtais šimtų ir tūkstančių lavonų, su žmonėmis, kurie tiesiog išvirinti chemijoje, su šimtais ir tūkstančiais vaikų, išvarytų į minų laukus, kad išminuotų, susisprogdindami. Ir su begale mirčių, su begale beprasmiško siaubo. Klaikaus karo siaubo.
Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).
Čia maždaug kokių 1985 nuotrauka. Irano revoliucinė gvardija – tie patys pamišėliai islamistai, kurie miniomis bėgdavo į mūšį, ieškodami ne kaip kautis, o kaip greičiau būti nukautiems ir pakliūti į dangų.
Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.
Taip, čia vaikai. Iš Irano. Siunčiami į frontą. Išminavimui. Išminavimui vaikais. Ir dar chemija… Chemijos neišeina nufotografuoti. Ji nematoma. Matomos būna tiktai jos aukos.
Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.
Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.
