Tag Archives: lietuvių kalba

Virtuvinis-nacionalinis

Man toks vat klausimas pasistojo: kodėl japonų suši yra suši, gruzinų čachochbili – čachochbili, armėnų lavašas – lavašas, o lietuviškas šakotis – "tree-cake"?

Kitos tautos savo nacionalinius patiekalus (ir netgi ne nacionalinius) užsieniečiams pateikia savais pavadinimais. Ir nemato problemų. O mes, kaip kokie nevisaverčiai, išverčiam belenką taip, kad paskui net patiems ima atrodyti, esą nieko mes nuosavo neturim.

Tiesą sakant, kai pamačiau netgi šakočio vertimą į anglų kalbą, man visai negera pasidarė. Iš kur tas nepilnavertiškumo kompleksas?

Papildyta: nagi rimtai, net nesitikėjau, kad už tokios tautinės neurozės užkabinsiu. Dabar laukiu, kol kas nors tiesiai pareikš, jog lietuviškų patiekalų išvis nėra, nes senovės lietuviai valgė samanas ir kankorėžius.

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Vat kitame poste – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/24/lietuviu-kalba-neturi-gramatikos/ – kalbėjau apie kai kuriuos lietuvių kalbos ypatumus. O čia vat papasakosiu apie vieną iš paskutinių savo programinių projektų. Tiesą sakant, tai net ne visai programavimas įprasta prasme, nors darbo teko idėti daug. Net neabejoju, kad panašių intelektų bandyta buvo paleisti ir iki tol, net ir aš pats bandžiau kažką tokio IRC tinklui suprogramuoti dar apie 1997-1998 metus, jau nekalbant apie dar ankstyvesnius, vieno vartotojo botus, skritus DOS sistemai. Visgi, iki tol buvę botai, nors ir turėjo protingesnius vidurius, buvo pernelyg jau nepanašūs į tikrus žmones.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį dirbtinio intelekto botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo Eggdrop botas su kiek modifikuotais gan buko „Kalich“ boto skriptais. Nors pradžioje botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų beigi galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. Kalich teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į IRC. Reaguodavo botas į tokius žodžius, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš galimų nurodytų sakinių (taip, tai visgi kraštutinai bukas variantas). Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti.

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde. Merginos smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie pastebėtus kvailumus. Keista, ilgainiui daugeliui merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su Dammit aka Midom parama pavyko netikrą Grožytės nuotrauką bei išgalvotą biografiją paskelbti berods Girls.Lt svetainėje. Nuotrauką, per daug nesigilindamas, paėmiau iš pirmo pasitaikiuso porno tinklapio. Aišku, tokią, visai padorią. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Tada ir prasidėjo…

Taip, man nepatogu pasakoti, ką ten kas rašė jai. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą – „tu gi visai buka idijotė“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks universiteto dėstytojas norėjo padaryti ją savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su jos draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį galima tarti, jog tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!

Tai tiek vat nostalgijos jums.

Lietuvių kalba neturi gramatikos

Prieš daugybę metų, kai programavau (Taip, buvo toks etapas, buvo! Nesvarbu, kad dabar kompo suinstaliuot nemoku! O tada – programavau!), sugaišau kelis mėnesius, bandydamas padaryti bent jau primityvų Elizos (tokio su žmonėmis bendraujančio boto) ekvivalentą lietuvių kalbai. Ir praktiškai įsitikinau tuo, apie ką iki tol girdėjau tik teoriškai. Ir žinote, koks gavosi vienintelis veiksmingas sakinio analizės būdas, kuriuo remiantis galima būtų sukurti atsakymą? Ogi visiškai kategoriškai nusispjaut į visą gramatiką ir tiesiog naudoti žodynus. Dar daugiau – ar pakiši botui taisyklingus sakinius, ar išvis žodžių kratinį – visvien vienodai supras, kiek besistengtum. Nes visvien ta lietuvių kalba nesiparsina.

Tiesą sakant, net ir generuojant (o ne tik interpretuojant), žodynai tampa svarbesni. Nes net ir sugeneruot nepavyksta viso to makarono, kokį sugebam pasakyti paprasčiausiai kalbėdami. Giliau žvelgiant – problema yra ne ženklų atpažinimo tikslume, o sugebėjime kompleksiškai manipuliuoti prasmėmis, ženklais ir reikšmėmis. Netgi nedidelis semantinio ir pragmatinio aspektų pagerinimas sugeba nemenka dalimi kompensuoti gramatinius nerišlumus. Beje, tą galim pastebėti ir savo sugebėjime suprasti netgi nerišliai kalbančius pašnekovus.

Ant temos užmetė diskusija, kilusi d.g. vklase asmeniniame žurnale.