Tag Archives: lietuvių kalba

Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da-

Pradėsiu nuo citatos iš žymiųjų kalbainių – Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnio apie kalbos norminimo principus. Rašiau jau apie lietuviškas kabutes ir apie tai, kad kalbainizmas – tai ideologinis reiškinys. Ir žinoma, autoritarinis bei su sveiku protu ne tik kad prasilenkiantis, bet ir išvis skirtingose plokštumose egzistuojantis:

„visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu“

Taigi, jei jau taip – pratęskim Andriaus Užkalnio neteiktinumų revoliuciją. Imkimės to paties „da-“ – persekiojamo, draudžiamo, bet teikiančio mums tiek daug naujų kalbos spalvų. Spalvų, kurios persekiojamos, bet kurios nenyksta.

Continue reading

Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi - Kalbonacis

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.

Continue reading

Semantinis pakvaišimas

Mane nuo mažų dienų kamavo vienas bukas klausimas – kodėl mėlynės juodos, o kol žalios – baltos?

Išties, tai ryškus semantinis kvankšt. Kažkaip neateina į galvą daugiau kitų panašių neatitikimų. Nebent iš tos pat spalvinės serijos, pvz., kepama mėsa raudona, reiškia – žalia. Na, gal dar žaliuokės, kurios rudos. Na, gal dar bajeris su "ne PVM mokėtojais", kurie sumoka, bet neatgauna PVM, skirtingai nuo PVM mokėtojų, kurie atgauna. Arba liberalai, kurie yra kardinaliausia liberalizmo priešingybė. Bet šie pavyzdžiai jau silpni.
Daugiau kas nors tokių prasminių neatitikčių žinot?