Tag Archives: maistas

Iš ko sudarytas sultinys “Maggi” :-)

Pratęsiant temą apie gliutamatus (E621 ir kitus) – ant garga  (atleisk man už tai) stalo pamačiau "Maggi" sultinio kubelius, tai neatsispyriau, kaip partizanas, paskaitinėti jų sudėtį. O jos sudėtis, išvardinta per dvi įpakavimo vietas (vienoj – visokie prieskoniai, įskaitant tris skirtingus "skonio stipriklius" ir pan., o kitoj – tiesiog pagal maistinę vertę), maždaug tokia (tikiuosi, atmintis nesumeluos), 100g produkto:

  • Baltymų – 0,2g
  • Angliavandenių – 29,9g
  • Riebalų – 11g

Na, gerai, yra dar ten koks vienas procentas visokių prieskonių pavardinta… Dar galim pridėti, kad galimai ten yra ir truputis vandens, keli procentukai. Bet tai kaip manote, kas sudaro tuos likusius 50 procentų šitų kubelių sudėties?

😛

E621 aka gliutamatas

Po to, kai gerb. rita_vaiva parodė, kad aš esu atsilikęs nuo naujausių mokslo pasiekimų, pavarčiau tuos dalykus, atšviežinau atmintį ir atsinaujinau savo žinias. Taigi, dabar, suinspiruotas maliboo pasisakymo apie gliutamatus, papasakosiu apie tą E621 ir kodėl jis taip naudojamas. Nepasakosiu apie tai, kokius šalutinius poveikius jis sukelia, išskyrus tuos, kurie susiję su pačiu jo tiesioginiu veikimu – informaciją apie gliutamato vartojimo koreliacijas su Parkinsono ir Alzheimerio ligomis surasti nebus sunku.

E621 – tai vienas iš grupės vadinamųjų „skonio stipriklių“ – mononatrio gliutamatas, priklausantis ištisai grupei gliutamatinių skonio „stipriklių“, kurių tarpe gliutaminas, monokalio gliutamatas ir dar kokia dešimtis junginių. Šie ir dar keliasdešimt junginių žymėjimuose pradedami skaičiumi 6, pvz., E620, E621, E623 ir t.t..

Visi šie skonio „stiprikliai“ veikia vadinamuosius gliutamino receptorius, kurie natūraliai prisitaikę reaguoti į maiste esančias amino rūgštis.

Kaip buvo atrastas Umami – maisto skonis

Šių skonio receptorių atradimo istorija – gan paini ir ilga. Verta paminėti, kad dar prieš porą dešimtmečių populiarioje literatūroje dažniausiai buvo minimos tik 4 receptorių grupės: sūrumo, kartumo, saldumo ir rūgštumo. Kita vertus, jau nuo seno buvo žinoma, kad maišant druską, cukrų, rūgštį, etc., nepavyksta gauti skonio, bent kiek primenančio mėsos ar žuvies skonį. XIX a. prancūzų chemikai ir biologai bandė tirti šį reiškinį, pastebėję, kad lyg ir beskoniai mėsos sultiniai visgi atpažįstami, kaip maistas (tarp kitko, tą gerai žino visi virėjai, sultinį dedantys į padažus). Kita vertus, apie tai, kad egzistuoja penktasis maisto pojūtis, nuo seno buvo žinoma kiniečiams bei japonams, kurie į daugelį patiekalų pagardinimui dėdavo jūros dumblių ekstraktus. XX a. pradžioje japonų mokslininkai išskyrė gryną junginį – mononatrio gliutamatą, kuris, pats turėdamas sūroką deginantį skonį, net beskonėms medžiagoms (pvz., kreidai) suteikdavo „valgomą“ skonį. Japonų tyrimai ilgą laiką buvo laikomi nelabai pagrįstais, tačiau po to, kai JAV prasidėjo gliutamatais prisodrinto kiniečių maisto invazija, sukėlusi JAV maitinimo įmonių krizę, mokslininkai susidomėjo šiuo reiškiniu plačiau. Maisto pramonės šulai gan ilgą laiką netgi reikalavo uždrausti gliutamatus, nes, esą, tai medžiaga, pagal poveikį panaši į narkotikus – jos paragavę, žmonės daugiau nenori valgyti hamburgerių. Europoje natrio gliutamatą išpopuliarino Jugoslavijos maisto surogatų pramonė, pokario metais partiniu užsakymu bandžiusi sumažinti gyventojų maitinimo išlaidas – ilgų tyrimų rezultatu tapo gliutamatinis prieskonių mišinys „Vegeta“, galėjęs netgi nevalgomą maistą paversti skaniu. Iš gliutamatą atradusių japonų ir kilo tarptautinis šio skonio pavadinimas – umami, kurį galėtume tiesiog pavadinti „maisto“ skoniu.

Kaip gi veikia gliutamino receptoriai ir kam jie reikalingi?

Akivaizdu, kad skonio receptoriai mums leidžia intuityviai pasirinkti tinkamiausią maistą. Jei organizmui trūksta mineralinių medžiagų – ieškome kažko sūraus, jei trūksta tiesiog energijos – ieškome gliukozės turinčio saldaus maisto. Kartumo receptoriai leidžia identifikuoti valgymui netinkamus produktus (dauguma nuodų yra labai kartūs). Sunkiau pasakyti, kam reikia rūgštumo receptorių, bet akivaizdu, kad jie irgi naudingi – leidžia atskirti prinokusius vaisius nuo žalių, prarūgusį maistą nuo šviežio. Intuityviai, šių keturių rūšių receptorių dėka mes netgi galime pajusti maisto riebumą (kuo daugiau riebalų – tuo silpnesnis poveikis receptoriams). Tačiau šių receptorių nepakanka tam, kad atskirti, kur yra maistas, o kur – ne. Kitaip tariant, turėdami tik šiuos receptorius, mes negalėtume atskirti mėsos nuo bulvių ar netgi nuo paprasto molio, jei tik anas būtų truputį aromatizuotas. Būtent tam ir turime penktąją receptorių rūšį – reaguojančius į amino rūgštis, kitaip tariant, į baltymines medžiagas. Šių receptorių dėka mes pajuntame, kad maistas yra valgomas, kad jame yra ne tik gliukozės, bet ir kitų organizmui būtinų medžiagų. Ir būtent šiuos receptorius veikia plačiai žinomas natrio gliutamatas, apsimetantis naudinga maistine medžiaga.

Išties, skirtingų skonio receptorių yra daug daugiau, nei 5 rūšys, pvz., net patys primityviausi – druskos receptoriai yra du. Kartumo receptorių yra bene kelios dešimtys (atkreipkite dėmesį, kaip smarkiai skiriasi pipirų kartumas nuo chinino kartumo – mums tai leidžia atskirti skirtingų rūšių kartumo receptoriai), įtariama, kad ir umami skonio receptorių gali būti ne ką mažiau – jie reaguoja į skirtingas amino rūgštis. Deja, kaip kad chininas veikia praktiškai visus kartumo receptorius, taip tapdamas karčiausia pasaulio medžiaga (bene miligramo pakanka tam, kad kartu burnoje būtų visą dieną), taip ir gliutaminas veikia visus skonio receptorius, ilgam sukurdamas visapusiškai maistišką skonį burnoje.

Įdomumo dėlei galim atlikti eksperimentą – paimti paprasčiausių miltų, sumaišyti juos su vandeniu, kad gautųsi košelė ir paragauti. Nevalgoma, tiesa? O dabar įdėkite į tuos miltus gerą žiūpsnį „Vegetos“. Na, ar pasikeitė skonis? Ne ką blogiau už tirpius kinietiškus makaronus, ar ne? Tarp kitko, pastarųjų sudėtis, pridėjus tuos prieskonius iš pakelio, iš esmės nesiskiria nuo minėto miltų mišinio – irgi miltai, natrio gliutamatas bei vanduo.

Nafta mūsų lėkštėj

Kuo gi blogi yra gliutamatai? Jei esate badu mirštantis darbininkas iš pokario Jugoslavijos, natrio gliutamatas – tai ne tik ne blogis, o tikras išsigelbėjimas, kurio dėka galite atsisakyti ir mėsos, ir daržovių, ir bet ko kito, pasitenkindamas duona ir perline koše. Bet visos lazdos turi du galus: gliutamatai taip stipriai veikia skonio receptorius, kad pastarieji „atbunka“, po kiek laiko jau neįstengdami skirti jokių skonio niuansų. Pasimaitinę gliutamatiniu maistu kelis mėnesius, jūs dar miglotai prisiminsite mėsos ir paukštienos skonį, bet tiesiog neįstengsite jų skonio atskirti – ir vištiena, ir steikas jums atrodys vienodai prėski ir beskoniai. Gliutamato norėsis dar ir dar. Būtent apie tai kalbėjo JAV maisto pramonininkai, susidūrę su kinietiškos virtuvės „stebuklais“. Bet, kaip sakant, nėra to blogo, kas neišeina į gerą – tie patys maisto pramonės magnatai labai greitai susizgribo gliutamatus naudoti patys. Hamburgeriai tapo dešimteriopai skanesni, skanesnė tapo ir vištiena, ir dešros, ir daugybė kitų produktų. Kilo tik viena problema – dėl perteklinio gliutamatų kiekio, šie produktai tapo panašūs vienas į kitą.

Ir dabar, parduotuvėje nusipirkęs kalakutienos vyniotinio, jo nelabai įstengtum atskirti nuo jautienos ar kiaulienos vyniotinų – į visus pridėta gliutamatinių prieskonių. Blogesnė tendencija yra tai, kad didesniais kiekiais gliutamatai dedami į pigesnį maistą, taip nukonkuruodami tikrus produktus savo kaina. O patys vartotojai, laikui einant, prisitaiko prie gliutamininio skonio ir mielai ima valgyti produktus, kur gliutamino yra dar daugiau, dėdami gliutamatinius prieskonius visur, kur tik įmanoma ir ilgainiui net nepastebėdami, kad grybai, gerai pabarstyti „vegeta“, skoniu niekuo nesiskiria nuo ta pačia „vegeta“ pabarstytos žuvies. Dar vienas stulbinantis pašalinis efektas – nuolatiniai apsirijimai, sukelti tų pačių gliutamatų, laikomi viena iš pagrindinių nutukimo priežasčių kartu su taip pat maisto pramonėj plintančiais hidrintais riebalais (margarinu).

Kartais sakoma, esą dėl skonio nesiginčijama. Bet pasakysiu paprastai – nesiginčijama, jei tas skonis iš viso yra. Deja, gliutamatai skonį užmuša, tad nešnekėkite man, kad tai yra skanu – jei jums tai skanu, tai galiu tik užjausti jūsų gliutamatais išdegintas gerkles. JAV maisto pramonininkai buvo teisūs, kalbėdami apie kinietišką gliutamatą, kaip apie narkotiką, be kurio žmogus negali gyventi – jis atima galimybę džiaugtis maistu, jausti skonį, o prie jo pripratusiems žmonėms reikia vis didesnės ir didesnės dozės.

Apie “rūkytą” mėsytę

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl parduotuvinė "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?

Taigi viskas labai paprasta. Parduotuvėse nėra rūkytos mėsos. Yra tik mirkyta.

Kodėl negenda rūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:
1. Jinai yra padžiovinta (rūkant mėsa džiųsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.
2. Jinai yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias konservantas)
3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje nesugesti gali ištisas savaites.

Kodėl genda parduotuvinė mėsa? Irgi yra kelios priežastys:
1. Jinai yra mirkyta aromatizatorių tirpale (taip, yra ir "rūkytą" kvapą bei skonį suteikiantys aromatizatoriai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau.
2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, jinai dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas mėsišką skonį, bet kartu tampa itin gera terpe bakterijoms.
4. Ar prapjausi parduotuvinės mirkytos mėsos gabalą, ar neprapjausi, drėgmės ten tiek, kad jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidarys. Todėl tokia parduotuvinė mėsa pūrti pradės labai labai greitai. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Tai vat man toks klausimas – brudas brudu, bet kur žiūri visokios vartotojų teisių apsaugos organizacijos į tai, kad mirkyta mėsa vadinama rūkyta ir šitaip apgaudinėjami pirkėjai? Šiaip ar taip, mažiausiai viena tokios mėsos savybė – atsparumas puvimui – objektyviai kardinaliai skiriasi. Kaip, beje, ir gamybos metodas (parduotuvinė rūkyta mėsa, kaip matėme, visai nerūkoma). Taigi, prekybininkai mus įžūliai apgaudinėja, o ką mes?

Leeeudiškai apie brudą. Tiksliau – apie kai kuriuos maisto priedus

Taigi, vat yra tokie priedai, naudojami maisto pramonėje ir vadinami emulsikliais bei tirštikliais. Išties vienareikšmiškai juos suskirstyti sunku, nes daugelis medžiagų veikia ir kaip emulsikliai, ir kaip tirštikliai, etc.. Leeeudiškai žiūrint, emulsikliams galima priskirti visas medžiagas, kurios leidžia susidaryti nevienalyčių medžiagų emulsijai ir paskui tai emulsijai trukdo išsisluoksniuoti. O tirštikliams – kurie belenką sutirština. Bet nesigilinkim, o tiesiog šiaip pažiūrėkim, ką mes valgome.

1. Medžiagos, padidinančios skysčio klampumą (tirštikliai) ir taip trukdančios išsisluoksniuoti emulsijai.

Tipiškas pavyzdys – tai krakmolo sirupas (kisielius). Jis tirštas, klampus, todėl leidžia susidaryti gana vienalytei masei. Pvz., anokie „Vilniaus konservai“ pila šitą daiktą į savo uogienes, kad jos atrodytų tirštos, lyg tikros. Taip jie sutaupo labai daug cukraus, vos ne dvigubas išlošimas gaunasi. Aišku, uogienė gaunasi š..ina – nesaldi, vos atidarius, per kelias dienas sugendanti. Bet užtat tiršta. O jei jie nepiltų ten krakmolo sirupo – jų „uogienė“ išsisluoksniuotų, nes pagal cukraus kiekį – tai ne tiek uogienė, kiek kompotas.

Krakmolo sirupu tirštinama ne tik uogienė, bet ir ketčupas bei daugelis kitų skystų produktų. Ką reiškia, jei pamatėte skysto produkto sudėtyje krakmolą? Tai reiškia, kad jus primityviai apgaudinėja, pvz., bando prakišti „tirštą“ pomidorų padažą, kuriame vos 30 procentų pomidorų sulčių, o visas likęs kiekis – tai krakmolu bei kitais priedais sutirštintas vanduo.

Kita vertus, kai kurios rūšys produktų be krakmolo sirupo sunkiai pagaminamos – pvz., kad ir kokie nors plikyti kremai.

Labai panašiais tikslais naudojamas ir želatinos tirpalas, kuris sustingdo emulsiją. Ir dar gyvas velnias visokių beskonių tirštinančių priedų, turinčių gleivinių ar kitų tirštinančių medžiagų. Nors daugeliu atvejų be tokių tirštiklių sunku apseiti, visgi daugumą juos naudojančių gamintojų vertinčiau, kaip primityvius sukčius.

2. Medžiagos, sukuriančios pereinamosios fazės tirpalus bei anizotropinius mišinius. Ar tai kažkaip panašiai (jau neatsimenu tų chemijų).

Tipiškas variantas – tai lecitinas (fosfolipidų pagrindu sudarytas mišinys), kurio yra daug sojoje ir kiaušinių tryniuose. Lecitinas silpnai tirpsta vadenyje, kartu dėl didelės molekulės lengvai sudaro su vandeniu emulsiją. Kita vertus, dėl molekulės panašumo į riebalus, lecitinas maišosi ir su riebalais. Itin ryškus lecitino panaudojimo atvejis – majonezas: kiaušinio trynio lecitinas maišosi su vandeniu ir jame silpnai tirpsta, bet kartu tirpsta ir riebaluose, taip leisdamas susidaryti vandens ir riebalų emulsijai. Tiesą sakant, kadangi lecitinas yra natūralios kilmės, nieko bloga apie jį lyg ir negalima pasakyti, jei neskaitysim to, kad jo pagrindu sukurtos emulsijos naudojamos kaip pilnaverčių produktų pakaitalai. Beje, sojos lecitinas vis masiškiau naudojamas vietoje kiaušinių – jo dėka galima iškepti pyragus, kuriuose nėra nei vieno kiaušinio.

Šiaip ar anaip vertinsim, lecitinas yra klasikinis emulsiklis, be kurio neegzistuotų daugybė įvairiausių patiekalų, kremų, kai kurios rūšys pyragų ir pan., todėl nevertėtų visada į jo paminėjimą žiūrėti neigiamai.

Kitas, nors ir visai nepanašus chemiškai, bet išties tai pačiai klasei priskirtinas emulsiklis – tai glicerolis. Arba glicerinas tiesiog. Tas pats daiktas, kurio pagrindu daromi kosmetiniai kremai. Glicerolis silpnai tirpsta vandenyje, kartu neblogai su vandeniu sudarydamas anizotropinius mišinius, kartu jis pats tirpina riebalus. To dėka jo pagrindu galima sukurti gan stabilias riebalų ir vandens emulsijas. Nežinau, kiek plačiai glicerolis naudojamas maisto pramonėje, tačiau etiketėse kartais pasitaiko. Kaip jį vertinti? Tiesiog pilnavertis naftos produktas. Mėšlas.

3. Paviršiaus įtempimą mažinančios medžiagos, arba, liaudiškai tariant, muilai.

Tipiniai tokio muilo pavyzdžiai – tai natrio, kalio, kalcio oleatai, palmitatai, stearatai ir kitos riebiųjų rūgščių druskos. Labiausiai šios medžiagos žinomos, kaip muilas (paprastas muilas – tai kalio riebiųjų rūgščių druskos, skystas muilas bei šampūnas – tai natrio riebiųjų rūgščių druskos, ūkiškas muilas – tai kalio ir kalcio riebiųjų rūgščių druskos).

Muiluose tirpsta riebalai, patys muilai tirpsta vandenyje, kartu jie mažina paviršiaus įtempimą (drėkina), todėl leidžia susidaryti putoms. Maisto pramonėje muilai naudojami gan plačiai, žinomi, kaip natrio steratas, natrio palmitatas ir pan.. Ką apie tai galima pasakyti? Įsivaizduokit, kad jūs į savo gaminamą maistą vardan geresnės konsistencijos įpilate truputį šampūno. A? Nesiryžtumėte? Tai vat, už jus ryžtasi maisto pramonės šulai.

Ar pastebėjote kai kurių pyragaičių su kremu šlykštoką muiliną skonį? Taip ir yra – pertepimams ir įdarui naudojami kremai pagaminti, pridedant į juos muilo (riebiųjų rūgščių druskų) – šitaip užtikrinama, kad net po pusės metų tas kremas išliks nesusisluoksniavęs 🙂 Kaip vertinti maisto gamintojus, kurie muilą deda jums į maistą – patys ir nuspręskite.

————————————–

Galų gale, apie E raides ir pan. – aš tai nežinau, kam jos sugalvotos, bet manau, kad viena iš priežasčių – specialiai, kad negąsdinti pirkėjo. Nes atmintinai tų E raidžių niekas neįsimins. Aš irgi neįsimenu. Kita vertus, nei neabejoju, kad daugybėje maisto produktų etikečių toli gražu nenurodoma tikra sudėtis ir išties dedami priedai, todėl net jei koks nors priedas nenurodytas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Juolab, kad kai kurios įstatymų spragos leidžia tai daryti.

Patarimai tiems, kas ruošia maistą :-)

Mielos namų virėjos ir virėjai, štai jums truputis paslapčių:

Muskato riešutas yra mėsos prieskonis. Ir jį reikia dėti į mėsą, o ne į pyragaičius visokius.

Mėsą reikia kepti ant karščiausios ugnies, o ne ant mažiausios. Tada mėsa iškeps, o ne išdžius. Ir neuždenginėkit keptuvės dangčiu, jei nenorit, kad mėsa būtų beskonė.

Jei ruošiate mėsą kepimui orkaitėje, tai į druskos ir prieskonių mišinį, kurį padarote, įdėkit cukraus (maždaug tiek, kiek ir druskos). Neaiškinsiu, kodėl, bet suprasit dar tuo metu, kai mėsą įtrindinėsit tuo prieskonių mišiniu.

Prieskonius maišykit patys – net negalvokit, kad gatavas „prieskonių mišinys mėsai“ ar kažkas panašaus padarys jūsų patiekalą valgomu.

Patikimas ir greitas būdas padaryti maistą vertu šiukšliadėžės – tai įberti į jį Vegetos ar panašių gliutamatinių mišinių.

Jei norit, kad mėsa (višta ar kitas kepsnys), kepta orkaitėje, būtų minkšta, dėkit daug obuolių skiltelių į skardą.

Į orkaitėje kepamus kepsnius nėra reikalo dėti ryžių. Orkaitėje išdžiūvę ryžiai maistą pagerina tik tiek, kad valgydamas tiesiog dantis trupiniesi.

Obuoliai, ypač rūgštūs, puikiai tinka į salotas. Skoniu jie primena pomidorus. Nežinojote?

Keptos bulvės bus kardinaliai skanesnės ir sotesnės, jei jas kepsit ant taukų, o ne ant aliejaus.

Bruknių uogienė nėra bruknių padažas. BRUKNIŲ UOGIENĖ NĖRA BRUKNIŲ PADAŽAS!!!! Ir jei tai jums naujiena – žinokit, kad jūs niekada, NIEKADA nesugebėsite padaryti bruknių padažo mėsai. Todėl ir nesistenkit.

Tai tiek patarimų iš manęs 🙂 Laukiu ir patarimų iš jūsų 🙂