Apie rinkimus rašyti nesinori. Aš jau ir nerašyčiau, bet kad kaskart įsiveliu, parašau ir tenka tada tęsti – iki galo. Todėl šiandien jūsų dėmesiui – antroji Vilniaus merų balagano dalis. Artūras Zuokas vs. Remigijus Šimašius. Kas iš jų laimės, kas iš jų ko prisidaręs, kas iš jų vertas ar nevertas būti meru dar kartą.
Pirma Vilniaus merų balagano serija baigėsi. Rezultatai pakankamai aiškūs – dalį jų jau aprašiau, kalbėdamas apie politinių partijų fiasko – daugybė partijų tiesiog gavo šlapiu skuduru per snukį – už visą tai, ką darė ir ko nedarė metų metais. Gavo ne veltui, bet net ir gavusios, kiek mačiau komentarų, taip ir nesuprato – dažniausias politikų aiškinimas buvo, kad čia esą komitetai blogi, kažkaip žlugdo rinkimus ir panašiai.
Žinote, kai koks nors politikas yra besmegenis dalbajobas, tai paprastai jau jam nieko nepadėsi. Ir tie narcizai, besipiktinantys komitetais – irgi nėra pataisomi. Nedavė Aukščiausiasis jiems smegenų, tai aš jiems juo labiau neduosiu. Jie taip ir nesupras, kad patys prisišiko. Iki Seimo rinkimų vos metai, o laimėjimai jų ten nelaukia. Bet jie nesupras, kodėl.
Žodžiu, situacija kaip ir aiški. Bet liko ir Vilniaus specifikos. Bet ir jos pakankamai paprastos. Šįsyk nebus daug.