Tag Archives: Šarūnas Skučas

Rinkimai. Vilniaus merų balaganas

Nagi noriu aš ar nenoriu, bet matau kad reikia parašyti vėl apie politiką. Nors, turiu pasakyti, mane ta politika per paskutinius metus užveikė tiek smarkiai, kad jos matyti aš nenoriu, ir visai man ji neįdomi. Nu bet kur aš dėsiuos… Taigi, šiandien bus jums realaus kratinio apie Vilniaus mero rinkimus. Deja, bus tik apie Vilnių, nes apie kitus miestus pernelyg mažai ką galiu komentuoti.

Ir šachmatai čia kažkokie neaiškūs, ir partija neaišku, kuo čia baigsis. Taip ir su visais tais Vilniaus mero rinkimais.

Nesigilinkim daug, nes kandidatų tikrai daug ir visko detaliai čia neišnagrinėsim. Aš pasakysiu jums apie kiekvieną kandidatą tiesiog tai, kas mano galvoje užsifiksavo. Kai kur gal ta mano nuomonė bus per daug subjektyvi, iškreipta, kai kur gal atmintis sumeluos, kai kur bus daug prirašyta, kai kur bus labai mažai, kažkur neteisingai – bet tai jūs atsirinkit patys. Pamatysit. Vietomis gal ir kiek neįprastu kampu pasakosiu apie tai, ką galvoju, bet tiesiog tą, ką galvoju – tą ir rašysiu čia.

Na, o dabar žiūrėkim iš eilės, pagal visą sąrašą iš VRK, štai kokie yra kandidatai į Vilniaus merus. Apie kai kuriuos bus daug, o apie kai kuriuos – vos kelios eilutės. Apie kiekvieną pirmiausiai parašysiu kažką blogo, o paskui – ir kažką gero.

Continue reading →

Brangūs liberalai, šiandien aš drošiu jus

Kai aš drožiau Algirdą Butkevičių už jo disertaciją, buvo daug isterikavimų kažkokių, kad aš čia esu kažkoksai konservas ir dėl to vargšą ministrą pirmininką draikau. Kai padrožiau konservus už jų šeimyninius kliedesius, prasidėjo triukšmas, kad man sumokėjo, o be to, aš gausiu aukštą vietą liberalų rinkiminiame sąraše. Šiandien jau prasidės triukšmas, kad aš gal parsidaviau dar kam nors. Nes šiandien atėjo eilė liberalams.

Liberalai didele dalimi yra kaip katės - tokie mieli ir kvaili kaip katės. Ir dar dažnai jaučiasi labai kietais. Todėl jie irgi gaus į skūrą.

Liberalai didele dalimi yra kaip katės. Tokie mieli ir kvaili kaip katės. Ir dar dažnai jaučiasi labai kietais. Todėl jie irgi gaus į skūrą. Kad nesijaustų gerai.

Drošiu aš jus, brangūs liberalai, ne už Eligijų Masiulį ir ne už Antaną Guogą – jų jau senokai pas jus nebėra. Drošiu aš jus už durnumą. Nes jei droži už durnumą, tai kartais ima kas nors ir pasikeičia. Tai gal ir Liberalų Sąjūdis kaip nors pasikeis. Gal nesmarkiai, bet kaip nors. Tokiu būdu aš jums duosiu gėrio.

Beje, kokios nors Darbo partijos, Tvarkos ir Teisingumo ar kokių nors Valstiečių ir Žaliųjų aš gal ir nedrošiu. Manau, kad jie yra kitas lygis – tas, kur drožti nėra prasmės. Kodėl nėra prasmės? Ogi todėl, kad iš principo nėra prasmės.

Liberalus spardyti yra prasmės. Jie atsikratė kai kuriomis nesąmonėmis, kad ir su išorine pagalba. Užtat dabar jie yra geresni ir gali būti dar geresni. Su sąlyga, kad gaus gerų pendelių. Taigi, pradėkim su liberalais nesicackindami, išsyk ir žostkai.

Continue reading →

Vilius Navickas, Šarūnas Skučas, Andrius Kubilius ir šūdų orgijos

Nagi nieko nenoriu pasakyti apie istoriją, kur Vilius Navickas buvo suspenduotas partijoje, Šarūnas Skučas išmestas, o Andrius Kubilius liko atseit nesusitepęs. Čia išvis kažkaip nesusiję dalykai, bet jau taip gaunasi, kad asociacijos kyla įvairios, ne visad malonios, o kartais ir visai nukrypsta į lankas, kol bekeliaudamas asociacijų laukais, įlipi į mėšlo pyragą ir mintys jau išvis nueina kampais.

Kai kurie politiką vadina nešvariu reikalu, o dar ir su kvapeliu neaiškiu. Čia maždaug taip inteligentiškai sakydami, kad politikoje daug mėšlo, o kaip tartų eilinis pilietis – šūdo. Ir kai kyla koks skandalas, tai ir pasako – „na, tas anas tai jau prisišiko“. Tai jau suprask: jei prisišiko – tai ne šiaip kur prišiko, vadinasi gal ir į kelnes. Nepadorus, žinoma reikalas, bet kaip sakant, jei taip atsitiko, tai matomai tokiu atveju belieka greitai slėptis ir bandyt apsivalyt, apsiplauti…

Kita vertus, keista, kad kai kurie apsišikėliai atkaklūs ir į nepatogumus kelnėse nekreipia dėmesio metų metais, net tada, kai šūdai ima krist iš kelnių – matomai, įprasta būsena. O kai kurie būreliai ne tik kenčia prisišikimus, bet toleruoja juos netgi tada, kai iš kelnių drimbantys šūdai padengia grindis, o tarpais ima kristi ir tiesiai ant aplinkinių. Galų gale kas nors neiškenčia ir pasako šūdžiui, kad šis užveikė. Paradoksaliu būdu kartais atsitinka taip, kad šūdžius, žinoma, kompanijoje apsvarstomas ir kažkaip lyg ir pristabdomas, tačiau išdrįsęs apie šūdžių pasakyti – išmetamas iš kompanijos lauk, o kompanijos vadas, nutaisęs abejingai nesusijusią veido išraišką, viešai suburba kažką neaiškaus, ko net nesigauna suprasti.

Kol kas neradau tinkamesnės alegorijos visai šiai istorijai. O dar beje, kalbama, kad visi paukščiai pasižymi tuo, kad šika netikėčiausiose vietose, ir kregždutės čia – visai ne išimtis. Ir niekam jau net abejonių nekyla, kad kompanijos vadas, jei jau taip, matomai šūdus ganėtinai toleruoja…

P.S. Konservams: aš suprantu, kad jūs tūpi, tai jau seniai matosi, bet nu kada jums tūpiems dašils, kad jūs darote pas save tokį briedą, kad jau net paksuoliai su valinskiniais šalia jūsų atrodo, kaip rimta chebra? Ar suprantat, kad patys save šūdais viešai tepliojat pačiu išraiškingiausiu ir šlykščiausiu būdu?