Tag Archives: rock

Eric Burdon ir The Animals

Kartais verta juk ir po senovę pakapstyti, tiesa? Taigi, štai jums truputį nerišlių kratinių apie tokį Eric Burdon – The Animals veidą ir balsą.

Eric Burdon – vienas iš keisčiausių hiparinės eros veikėjų. Trenktas genijus su keistais vingiais. Iš kažkur atkasęs niekam neįdomų šliagerį „House Of The Rising Sun“, jį perdirbo taip, kad lig šių dienų jis dainuojamas. Eric Burdon suburta grupė, pradžioj buvusi kažkokiu ansambliu išvis net be pavadinimo, gerbėjų greitai buvo apkrikštyta, kaip „The Animals“ – už jų sceninį elgesį. Iš oficialios filmuotos medžiagos ir nepagalvotum, nežinodamas, kas jie per pamišėliai, tiesa?

Na, pažiūrom ir paklausom (labai verta):

Continue reading

O juk Lietuvoje irgi buvo psichodelinis rokas

Iš viso to Nikitos Chruščiovo Atšilimo, prasidėjusio 1956 ir besitęsusio netgi keletą metų po paties genseko nušalinimo, kilo pilnavertė, tegul ir nevieša kultūros revoliucija. Stalino laikais buvo draudžiama viskas, kas tik neatitiko komunistinės ideologijos, netgi, atsiprašant, fokstrotas. Chruščiovo laikais draudimai lyg ir išliko, tačiau į visokius neatitinkančius dalykus buvo imta žvelgti truputį pro pirštus. Atšilimas kultūroje susiliejo su truputį atleistais politiniais spaustuvais ir prasiveržė disidentišku hipių judėjimu, pirma grojusiu visokius koverius, o paskui – ir originalias, neretai labai stiprias dainas. Beje, prasta technika kiek koregavo dainų skambesį – apie sintezatorius tekdavo tik svajoti, tad gitariškumas LTSR liaudies hipių kūryboje išlindo gal net anksčiau, nei Vakaruose, tegul pirma ir per big bytą, o tik vėliau jau per pilnavertį roką. Ne, mes visgi neužsiauginome tokių supermonstrų, kaip Omega iš Vengrijos, tačiau turėjom. Turėjom. Ir jų nenužudė, nes visgi tai buvo Atšilimas. Pakakdavo šiaip krušti protą apie brolybes.

Kertukai – vieni iš atšilimo muzikos pionierių. Labai netipiškas tiems sovietiniams laikams skambesys, tiesiog atvirai antiideologinis 🙂 Daina vadinasi „Lopšinė“:

Continue reading

Ros Sereysothea

Auksinis karališkosios sostinės balsas – taip ją vadino iki pat Raudonųjų khmerų atėjimo į valdžią. Pnompenis buvo hipiškos taikos miestas, tylus, ramus, po truputį turtėjantis, turistų vertinamas, kaip rojus. Ir didžiausia khmerų estrados žvaigždė, pradėjusi nuo khmerų liaudies dainų ir baigusi psichodeliniu roku – Ros Sereysothea.

Ji išgarsėjo dar būdama 13 metų, 1967, sulaukusi 21, tapo Kambodžos žvaigže, o dar po kelių metų net Vakarų šalyse imta kalbėti apie „khmerų roką“: ir pergrotos, ir nuosavos kambodžiečių dainos, skirtingai nuo kiniškų ar indiškų, puikiai susijungdavo su vakarietiška muzika, sukurdamos klausytojams keistą siurrealumo pojūtį.

Visas Kambodžos rokas žlugo 1975, kai į valdžią atėjo Raudonieji khmerai. 2 milijonai Pnompenio gyventojų buvo masiškai išvaryti į kaimus, mieste liko vos pora dešimčių tūkstančių žmonių. Prasidėjo masinės žudynės. 1975-1979 komunistinis Raudonųjų khmerų režimas nužudė apie 2 milijonus žmonių iš maždaug 7 milijonų gyventojų, daugiau, kaip milijonas pabėgo į užsienį. Iš likusių gyvų apie pusė buvo suluošinti. Iš visų filmuke matomų žmonių, vargu, ar bent dešimtadalis liko gyvais.

Nieks nežino, kaip žuvo Ros Sereysothea – vieni teigia, kad ji buvo viena iš pirmųjų aukų, nukankintų Tuol Sleng kalėjime, kitos legendos teigia, kad metus-du jai pavyko slapstytis tarp pabėgėlių ir netgi dainuoti komunistinį režimą šlovinančias dainas, kol buvo nužudyta, dar kitos versijos pasakoja, kad ji mirė jau pamačiusi Raudonųjų khmerų sunaikinimą – ją surado keli Vietnamo karių išlaisvinti kaliniai, tačiau auksinio balso karalienė buvo nukankita ir išsekusi taip, kad jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Per kelis Raudonųjų khmerų siautėjimo metus buvo visiškai sunaikinta Kambodžos inteligentija – žmonės būdavo žudomi vien už tai, kad nešiojo akinius, buvo apsirengę miestiškais drabužiais ar mokėjo užsienio kalbą. Kaip prevencinė priemonė nuo pabėgimo, buvo masiškai kapojami rankų ir kojų nykščiai: žmogus negalėdavo greitai vaikščioti ar laikyti ginklo, tačiau galėdavo dirbti kauptuku. 1979 Raudonieji khmerai ėmė ruoštis karui su Vietnamu: buvo skelbiama, kad kiekvienas khmeras turi nužudyti po 30 vietnamiečių, įskaitant ir vaikus, tam, kad sunaikintų priešus. Laimė, masinį puolimą pradėjo patys vietnamiečiai, įsiutinti po to, kai Raudonieji khmerai išžudė visus gyventojus keliuose pasienio kaimuose. Įsiveržus Vietnamo pajėgoms, Raudonųjų khmerų valdžia griuvo per porą savaičių, o šiaip jau žiauriu laikytas Vietnamo komunistų režimas vietiniams pasirodė, kaip kokie angelai gelbėtojai.

Pol Potas buvo ilgai laikomas inteligentišku, maloniu ir sąlyginai saikingų pažiūrų komunistu – apsiskaičiusiu, nemažai laiko praleidusiu Prancūzijoje. Jo organizuota politinė grupelė kažkuo netgi priminė dabar Lietuvoje garsėjantį NK-95 ir atrodė ganėtinai nekenksminga. Tačiau viskas pasikeitė, kai komunistai atėjo į valdžią. Kambodža per porą metų sunaikino visą kultūrą: beveik visus skaityti ir rašyti mokančius, visus, kas tik išsilavinę, visus, kas bent kiek įtartini. Šaliai liko tik prisiminimai apie praeitį.

Kai dar nebuvo metalo. T.Rex – Children of the Revolution

Išties schizofreniška melodija. Jau krūvą metų vienas iš mėgstamiausių mano gabalų. Taigi, 1972 T.Rex daina „Children of the revolution“.

Visiškai nuostabūs glam rock atstovai, vežantys taip, kad sunku su kuo nors ir palyginti.

Atrasta per Brigin.lthttp://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?f=27&t=4396