Tag Archives: šildymas

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr. 12: Auditas esą parodė…

Patikėkit manim, nes aš esu gydytojas

VE sako: "patikėkit, auditas nustatė, kad niekas nieko nereguliavo". Realybė yra tokia: auditu yra tikima tiktai todėl, kad jis pateikia išimtinai faktus, bet ne spekuliacijas. O tokios esą išvados, apie kurias skelbia VE - tai ne auditui keliamus reikalavimus atitinkantys faktai, o kažkoks bulšitas.

Jau krūvą kartų buvo skelbtas teiginys apie tai, esą anokia įmonė Synergy Consulting kažką praauditavo ir kažkaip atrado, kad Vilniaus Energija nevaldė šilumos punktų nuotoliniu būdu. Šituos teiginius Vilniaus savivaldybė bei VE skelbia, kaip esą įrodymą, kad viskas yra taip, kaip jie sako. Kad būčiau tikslus, štai citata jums, o po to pažiūrėsim, kas ten per bardakai slepiasi už panašių teiginių, kaip kad šie, skelbti Vilniaus savivaldybės internete:

Faktą, ar šilumos punktai yra reguliuojami nuotoliniu būdu, galima patikrinti. „Vilniaus energija“, bendradarbiaudama su Energetikos ministerija kreipėsi į nepriklausomą audito bendrovę „Synergy consulting“, turinčią ilgametę patirtį vykdant informacinių sistemų auditavimą tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, įskaitant valstybines Lietuvos energetikos įmones.

„Synergy consulting“, atlikusi analizę nustatė, kad nuo šių metų lapkričio 1 dienos iki gruodžio 28 dienos “Vilniaus energija” nevaldė daugiabučių šilumos punktų įrenginių nuotoliniu būdu – nekeitė temperatūrinių grafikų ir kitų šilumos suvartojimui įtaką turinčių parametrų.

Manau, kad tie, kas gudresni, išsyk užsidavė klausimu: nuo kada čia išvis atsirado pasaulyje galimybė užtikrintai nustatyti, kad kažkas nebuvo daroma? Bet kuris IT specialistas (o ir šiaip IT mėgėjas) pasakys, kad visiškai užtikrintai panašių dalykų tvirtinti praktikoje neįmanoma netgi tada, kai situacija atrodo aiški: paprasčiausiai galus suslėpti galima įvairiais būdais. Neretai išvis nieko slėpti neprireikia, nes tiesiog jokių įrašų apie kokias nors veiklas niekur nebūna. O ir bendrai būti užtikrintu, kad kažkas kažko nedarė – juolab neįmanoma: netgi idealiausias auditas gali kažko neatrasti. Tai natūralu.

Gyvenimiškai kalbant, vyras, iš komandiruotės grįžęs namo, gali atlikti namų auditą, bandydamas rasti duomenų, pagal kuriuos galėtų spręsti, kuo jo žmona užsiimdinėjo, tačiau faktų nesuradimas niekada neleiždia užtikrintai teigti, kad kažko nebuvo. Tai elementaru, gerbiami ponai.

Tačiau man įdomesni klausimai kyla, kai užduodi klausimą, kas išvis per daiktas yra auditas. Atsakymą rasti nesunku: apie tai prirašyta krūvos tekstų, pradedant etiniais reikalavimais auditui ir baigiant formaliomis įvairių auditų taisyklėmis. Bene gražiausias audito aprašymas (ir pakankamai detalus, ir pakankamai vienareikšmis) yra ISO-19011 standartas (specializuotas, tačiau visvien pavyzdinis), kurį rekomenduoju paskaityti kiekvienam (tai vos 30 puslapių teksto). Jei paskaitysite – tai ir šiaip gyvenimiško supratimo pridės apie tai, kas yra korektiškas faktinių duomenų surinkimas bei vertinimas. Čia jums apibrėžimas iš to paties standarto (ir jo būna laikomasi stebėtinai pažodžiui):

Audit – systematic, independent and documented process for obtaining audit evidence and evaluating it objectively to determine the extent to which the audit criteria are fulfilled.

Pernelyg nesikapstant po specifikas, galima viską pasakyti paprastai: joks auditas negali ir neturi jokios etinės, moralinės ar dar kokios nors teisės pasakyti, ar kokia nors įmonė dėl kažko kalta, ar nekalta, o ir išvis, ar užsiiminėjo tam tikra veikla, ar neužsiiminėjo. Joks auditas to negali sakyti, nes tokie pasakymai nėra faktai ir tai nėra objektyvu. Auditas pateikia ne kažkokias spekuliatyvias prielaidas ir spėliones su visokiomis išlygomis, o išimtinai tiktai faktus apie atitiktį audito kriterijams. Tie faktai ir jų prasmė kai kuriais atvejais gali būti paaiškinami ataskaitoje, pvz., kad jie gali reikšti tą ar aną, bet ir tai su sąlyga, kad tai yra visiškai vienareikšmis paaiškinimas. Ir ne daugiau.

Audito patirtį turinčius žmones neretai iš to perteklinio objektyvumo galima ir atpažinti: jie kažką sako apie faktus tik tada, kai tie faktai yra visiškai aiškūs, tuo tarpu kitais atvejais, kurie normaliems žmonėms atrodo visai aiškūs, auditoriai neretai pasisako frazėmis iš serijos „toksai faktas galimai gali leisti įtarti apie galimą kažką ten“. Pvz., „iš komandiruotės grįžusio vyro po lova surastas panaudotas prezervatyvas gal būt leidžia įtarti apie apie galimai galėjusį būti įvykį, kurio metu prezervatyvas galėjo būti panaudotas“. Tačiau audito ataskaitose net ir tokio akivaizdumo ir atsargumo paprastai nerasite, nes tai visgi būtų spėlionės, o ne faktai.

Jei auditas tikrina kompiuterius, jis gali pateikti ataskaitoje, pvz., tokius duomenis: buvo patikrinta N kompiuterių, tikrinama buvo ieškant juose esančių programų įvykių žurnalų, tikrinant tokias ir tokias vietas tokiais ir anokiais būdais. Surasti žurnalai M kompiuterių, surastų įrašų, rodančių prisijungimus į sistemą tokią ir anokią buvo X, kitų įrašų buvo Y. Pati maksimaliausia išvada, kokią auditas čia gali pateikti – tai išvada apie tai, kad faktai (sąrašas pridedamas) apie nuotolinio valdymo sistemų naudojimo požymius buvo surasti arba nebuvo surasti. O koksai to suradimo ar nesuradimo patikimumas, galima nustatyti pagal audito kriterijus ir įvykdytus patikrinimus, kurie pateikiami toje pat ataskaitoje.

Nuomonės, prielaidos, išvedžiojimai, spėjimai, etc. – visa tai yra ne audito surenkami faktai, o kažkokia beliberda. Kvalifikuoto auditoriaus požiūriu, viskas labai elementaru: faktas surastas arba faktas nesurastas. Jei faktas surastas – pateikiamas rezultatas apie fakto suradimą. Jei faktas nesurastas, pateikiamas rezultatas apie fakto nesuradimą. Kaip plyta į kaktą. Taip, kad vietos ginčams neliktų iš principo.

Kai prasideda kalbos apie tai, kad tokiame periode tokia įmonė nevaldė nuotoliniu būdu kokių nors šilumos mazgų – tai jau ne audito išvados, o kažkokios spėlionės ir indiški būrimai iš karviašūdžių. Tai ne faktai, atleiskite, ir ne audito surinkti duomenys, o kažkokie VBS agentūros pezalai. Todėl tokiu atveju negalim kalbėti ne tik apie tų audito išvadų patikimumą. Čia išvis negalime kalbėti, kad tai kažkas bent kiek primenančio auditą. Pagal VE ir Vilniaus savivaldybės skelbiamus pareiškimus galima spėti, kad vietoje audito buvo kažkokia meninė-literatūrinė kūryba.

Todėl man kyla kitas klausimas: iš kur atsirado elementarių objektyvumo ir faktiškumo reikalavimų neatitinkančios esą audito išvados? Tai, kad skelbiami pareiškimai visiškai neatitinka audito išvadoms keliamų kriterijų – jau galima suprasti iš to, ką nustato tie patys audito reikalavimai. Taigi, pasakykite man kažkas paprastą dalyką: ar tos pseudoauditinės pseudoišvados yra įrašytos Synergy Consulting ataskaitoje, ar jas išsigalvojo kažkokie Vilniaus Energijos PR veikėjai?

Man įtarimų kelia kitas faktas: audito ataskaitos man nepavyko surasti internetuose. Kitaip tariant, mano paprastu supratimu, audito ataskaitos buvimo faktas šiuo metu yra nerastas. Kita vertus, faktas apie tai, kad duomenys apie audito išvadas yra skelbiami, yra surastas. Tačiau pati ataskaita nebuvo surasta, man jos ieškant VE puslapyje, kur buvo pranešimas apie audito išvadas. Tokie štai paprasti faktai.

Taigi, tada kitas klausimas: kodėl, nors ir skelbiama, kad auditą vykdžiusi kompanija audito metu padarė išvadas, neatitinkančias elementarių audito išvadoms keliamų patikimumo (t.y., faktiškumo ir objektyvumo) kriterijų, kodėl ta audito ataskaita nepakliuvo man į rankas? Gal visgi joje tiesiog nėra tokių išvadų apie kurias skelbiama?

Na, padėkit man kažkas su šita dilema išsiaiškinti paprastuoju būdu.

Kiti straipsniai iš serijos: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.6: kas taupo, tam didėja.

Jaučiu, prieš Kalėdas taip ir nespėsiu parašyti apie tai, kodėl ir kaip, nors apie to šilumos sukiojimo metodus, galimybes bei atsakomybes jau šį bei tą rašiau. Bet užtat duosiu jums vieną smagų grafikėlį, po kurio tiems, kas jį supras, jau klausimų nekils. Ir nekils klausimų apie visokius fufelius, kai koks nors meras kaltina blogu administravimu tuos, pas ką sąskaitos padidėjo.

Su sąlyga, kad savivaldybė paskelbė duomenų, o taip pat juo labiau, kad Commonsense.lt išsisaugojo tuos duomenis, čia jums grafikėlis, kuris pasako viską už viską. Įdėmiai pažiūrėję į šį grafikėlį, galėsite užtikrintai vadinti šilumenininkus įvairiais jūsų pasirinktais žodžiais:

Šilumos suvartojimo pasiskirstymas ir pasikeitimai 2010-2011 metais

Štai čia žiūrėkit ir medituokite dabar į šitą grafikėlį. Žiūrėkite ir medituokite. Žiūrėkite ir medituokite apie tai, kodėl pasikeitė trendų kryptys. Ir kodėl jos taip keistai pasikeitė.

Aš čia jums nieko neaiškinsiu kol kas. Jūs patys kol kas pažiūrėkite, pamedituokite ir pasidarykite sau išvadėles kokias nors. Bet žinokite vieną dalyką: aš nesiruošiu nusižudyti, aš esu labai atsargus ir neturiu jokių šansų pakliūt į nelaimingus atsitikimus, o taip pat aš niekuo nesergu. Ir taip pat jokiems plėšikams nėra jokio pagrindo manęs žudyt ar užpult.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.

Šildymo kainos po renovacijos

Aš ne kartą rašiau apie daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos atsiperkamumą bei tai, kur dingsta pinigai. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – labai paprasti: didžiulė dalis šilumos prarandama vamzdynuose (turint omeny, kad kaina skaičiuojama pagal išlaidas kurui, o tada pridedamas konkretus procentas šilumenininkams, tai pastarieji yra suinteresuoti kiauromis magistralėmis), o šilumos kainos linkusios kilti netgi tada, kai stebėtinai nukrenta dujų kainos, t.y., renovacija bendru atveju nežada tiek daug gėrio, kaip kartais bandoma parodyti. Dėl to dar prieš kokį pusmetį esu išdėjęs renovacijas į šuns dienas. Bet puikių atvejų būna. Būna, kad išties galim tarti, jog renovacija atsipirko.

Chruščiovinis daugiabutis namas Žirmūnuose iki renovacijos ir po jos

Šita neochruščiovkė (tikresnės chruščiovkės - Krasnūchoje) buvo klaikus daiktas, jos buvo baisios, kaip griuvėsiai. Tie, kas tokius namus matėte, tie žinote. Taigi, pasidarė chruščiovkė graži ir štai jums rezultatas - šildymo kainos nukrito iki stebuklingai juokingų.

Kita vertus, būna ir velniškai sėkmingų atvejų. Štai mano friendas A.K. (nežinau, ar galima skelbti, tai neskelbiu, taip pat ir nesakau, kur tiksliai tas namas) iš Google+ pateikė nuostabų atvejį. Apie tą Žirmūnuose esantį namą jau esu ir anksčiau girdėjęs, kaip apie stebuklą, o čia jums faktas: 2011 Sausio šildymo sąskaita – vos 151 litas. Netikite? Štai jums kvito nuotrauka:

Šildymo sąskaita renovuotoje chruščiovkėje

Taip, čia tokia sąskaita už šildymą - vos pusantro šimto litų. Šis skaičius kalba už save, čia net jokių klausimų uždavinėt nereikia apie tai, kiek žmonės mokėjo už šilumą iki tol.

Štai tokie skaičiai – pusantro šimto litų už vieną šalčiausių (arba gal ir išvis šalčiausią) metų mėnesių 2 kambarių butui: po renovacijos jis eikvoja vos 10-12kW kvadratiniam metrui. Aišku, giliau pakapsčius po skaičius, detalių čia atsiranda ir daugiau, kurios visgi apmažina pirmą susižavėjimą stebuklu: butui tenkančios renovacijos išlaidos buvo apie 15000 litų, o šilumos mazgas buvo pilnai renovuotas gerokai anksčiau – dar prieš 8 metus. Po namo apšiltinimo šilumos sąnaudos sumažėjo maždaug 50 procentų.

Štai čia galim pabandyti grubiai aproksimuoti atsipirkimo laiką, neskaičiuojant katilinės ar šilumos mazgo išlaidų: padarykim optimistinę prielaidą, kad jei sutaupyta pusė sumos Sausį, tai sudaro 150 litų, o kitiems mėnesiams tenka irgi dar po 150 litų. Imkim 6 mėnesius šildymo – tai reikš 6*150=900 litų per metus. Atsipirkimo laikas gausis 15000/900=~17 metų. Čia jei būsim optimistai ir užmiršim apie tai, kad pinigai visgi įšaldyti. Jei realistiškiau bandysim įvertinti, tai gausis kokie 25 metai. Visgi tai yra priimtinas laikotarpis, kuris reiškia, kad renovuotis verta.

Kita vertus, minėtasis namas garsus ir savo šilumos mazgu: jis yra kompiuterizuotas, automatiškai reguliuoja šilumą priklausomai nuo oro, tad ne tik turi itin aukštą naudingumo koeficientą, atiduodant šilumą į namo radiatorius (gandai sako, kad kai kurie sovietiniai mazgai teatiduoda vos penktadalį), bet ir šildo lygiai tiek, kiek reikia. Tai reiškia, kad neteks šalti, bandant sutaupyti papildomus kelis centus per dieną, kita vertus, nebus prikaitinama nei į tvorą, nei į mietą. Dabar vėl galim paaproksimuoti: tarus, kad 50 procentų sutaupymas reikštų ~300 litų per mėnesį be apšiltinimo, o visai niekaip nerenovuotas namas duotų ~800 litų sąskaitą šildymui (arba gal net ir daugiau), gauname, kad šilumos mazgo atnaujinimas čia sutaupo ~500 litų kiekvieną šaltą žiemos mėnesį. Deja, šilumos mazgo renovacijos išlaidų aš jums čia nepasakysiu, bet spėju, kad tasai mazgas per 8 metus jau atsipirko.

Labai panašius pat rezultatus rodo ir kiti daugiabučių renovacijos atvejai: esminis šilumos praradimų taškas daugiabučiuose namuose – tai vieta, kur šilumos tiekėjas švaisto šilumą, prieš ją atiduodant namo gyventojams. Būtent šilumos mazgas ir atsiperka greičiausiai. Kokie praktiniai patarimai čia gali būti daugiabučių namų gyventojams? Ogi elementarūs: norite sutaupyti šilumos – pirmiausiai perimkite katilinę į savo rankas. Jei turite kietą bendrijos pirmininką, jūs galite tai padaryti ir sutaupyti labai nemažai.

Kur dingsta šiluma ir pinigai

Dabar vis šnekama apie kažkokius pusiau privalomus mokesčius, įvestus gyvenamųjų pastatų renovacijai – kad šilumos išlaidos būtų sumažintos. Bet vėl užmirštamas efektyvumas. O kodėl gi? Tiesiog todėl, kad šilumos tiekėjai turi per daug laisvės.

Vidutiniškai magistraliniuose Lietuvos miestų šilumos tinkluose prarandama nuo 14 iki 27 procentų energijos (tai, beje, oficialūs duomenys iš pačių šilumos bendrovių. Neoficialiai kartais galima išgirsti apie du kartus didesnius praradimus). Bendras Lietuvos vidurkis – 17 procentų praradimų šilumos vamzdynuose (vėlgi, pagal tuos pačius oficialius šilumos tiekėjų duomenis). Kuo geriausiai tai matosi žiemą: esant minusinei temperatūrai, virš kai kurių vamzdynų vietų tiesiog žaliuoja žolė, nors patys vamzdžiai neretai pakloti 2 metrų gylyje po žeme. Šilumos izoliacija – artima nuliui.

Intuityviai galime suprasti, kad sutaupyti kokius 10 procentų visų Lietuvos pinigų, išleidžiamų šildymui, galėtume vos su keliais procentais tų lėšų, kurios reikalingos daugiabučių renovacijoms. Tačiau kas tuo suinteresuotas? Tiktai ne šilumos bendrovės: šios bet kuriuo atveju atsiima savo lėšas. Ir jei apyvarta didesnė, pelno lieka daugiau. Metinė šilumenininkų apyvarta sudaro apie milijardą litų (grubiai galim tarti, kad tai tos pačios šilumos vertė), tačiau investicijos į šiluminių trasų rekonstrukciją – išimtinai priverstinės, tik tada, kai vamzdynai žada prakiurti.

Kodėl apie tai rašau – tiesiog tam, kad truputį pademonstruoti monopolinės rinkos dėsnius.