Tag Archives: žiniasklaida

Balandžio 1 ir netikros naujienos

Aš šiandien nejuokausiu ir neišdūrinėsiu, nes neturiu apie ką. Aš tik vieną dalyką pasakysiu: skaičiau aš šiandien visokias naujienas ir šiaip pranešimus, o paskui kažkaip atėjo mintis galvon: o kodėl gi tiktai Balandžio 1 daugelis galvoja apie tai, kad kažkokia naujiena gali būti netikra?

Netikros naujienos

Pasižiūrėkite į TV, į laikraščius, į portalus, radijos paklausykit ir paanalizuokit bukai, kokia dalis informacijos normalią dieną yra teisinga.

Jei paanalizuosime eilines kokios nors dienos naujienas, tai nešamos informacijos iškraipymus galėsim išskirstyti į kelias rūšis:

  • Nepakankama informacija: įvykis įvyko (pvz., gaisras), tačiau informacijos neužtenka, norint įvertinti – nėra pakankamų ar patikimų duomenų nei apie priežastis, nei apie realius mastus
  • Melaginga informacija: vietoje faktų pateikiama tiesiog neteisinga informacija, kuri klaidina
  • Iškreipta informacija: įvykiai padidinami arba sumenkinami, arba pateikiami dar kaip nors iškreiptai (pvz. „aukų skaičius gali viršyti 100„, kai bendras aukų skaičius yra kelios dešimtys sužeistų)
  • Neteisingą kontekstą turinti informacija: nors informacija ir būtų teisinga, ji pateikiama, duodant netinkamą kontekstą (pvz., su informacija apie Kovo 11 pateikiama informacija apie SS – tai įprasta Rytų kaimynės žiniasklaidai)
  • Neteisingai sudėliotus akcentus turinti informacija: žinutės gavėjo dėmesys nukreipiamas nuo esminių dalykų prie kažkurių kitų (pvz., kalbant apie atominės elektrinės finansinį atsiperkamumą, tikslingai akcentuojamos Fukušimos ir Černobylio katastrofos)
  • Tikslingai pozityviai ar negatyviai pateikiama informacija (pvz., „vilniečiai gaus naujus autobusus“ vs. „savivaldybė išmetė balon krūvą pinigų“)
  • Irelevantiškas triukšmas: beprasmiškas informacinis srautas, neturintis jokios vertės, tačiau atskiedžiantis esminę informaciją (pvz., kad ir visokios naujienos apie kokias nors fyfas iš elitų)
  • Nutylėjimai: pranešimo gavėjas negauna pranešimo iš viso

Kai pažiūrime į kokio nors informacinio pranešimo semantinę struktūrą, galim atrasti, kad neretai pasitaiko išsyk kelios rūšys informacijos, kuri klaidina, iškreipia, etc.. Pvz., kai paimame kokią nors žinutę apie kokius nors Vilniuje nupirktus ekologinius autobusus, galim atrasti visą bukietą tokių įdomumų:

  • Akcentuojama, kad autobusai pirkti už ES pinigus (lyg tai būtų nekainavę mūsų pinigų)
  • Akcentuojamas kažkoks ekologiškumas (irelevantiškas triukšmas)
  • Informacija pateikiama tikslingai pozityviai („nauji autobusai – gerai„), nenagrinėjant to, kad išlaidos gali būti nepriimtinai didelės
  • Išvis nutylima, kad savivaldybė naikina privačius vežėjus, t.y., transporto būklė blogėja (BTW, dėl to, kiek girdėjau, bus mitingas Balandžio 3 dieną)

Be abejo, skaitiškai įvertinti informacijos teisingumą labai sudėtinga – tame yra ir subjektyvių faktorių, ir skirtingi iškreipimo svoriai pas skirtingų rūšių iškraipymus (ir jie dar ir netiesiniai). Tačiau spėju, kad nelabai nukrypsime nuo tiesos, jei tarsime, kad kai kurių informacinių pranešimų teisingumas vargu, ar siekia bent kokius 20 procentų. Ir taip pasigilinus, daugelio žiniasklaidos kanalų praktinis teisingumas vargu ar viršija 50%: informacijos gavėjui pačiam tenka ieškotis alternatyvių informacijos šaltinių, tikrintis faktus ir kontekstus, spėlioti, bandant tos informacijos teisingumą padidinti iki priimtino lygio.

Trumpai tariant, nors šiandien ir Balandžio 1, ar tikrai galime tarti, kad informacijos bendras teisingumas smarkiai pablogėjo? Drįstu teigti, kad pokytis vargu, ar viršija kokius 10-20 procentų nuo įprasto. Todėl žiūrėkime į žiniasklaidoje pasirodančią informaciją kritiškai, net jei yra paprasta diena, o ne melagių šventė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie politkorekcinių lavonų smarvę

Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.

Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.

Padvėsusi žuvis

Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".

Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:

Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.

Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.

Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.

Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.

Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.

Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.

Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.

Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.

Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Reklama. Žmogaus teisės ir spaudos laisvė

Labai retai, bet kartais parašau kažką apie reklamą. Šitą kartą parodysiu trumpą spaudos laisvės ir žmogaus teisių kampaniją, kurią surengė anokia organizacija – International Society for Human Rights. Gal ir nerodyčiau, bet neseniai gi ponas Dainius Radzevičius buvo nuteistas kažkokiame teisme už tai, kad rašė apie tai, ką apie laikraštį „Respublika“ parašė WikiLeaks, o patsai Dainius pakomentavo. Tiesą sakant, nieko labai man naujo ir anksčiau kur nors negirdėto ten WikiLeaks neskelbė, tačiau situaciją su spaudos laisve Lietuvoje tasai teismo sprendimas parodė gan aiškiai. Bent jau man.

Čia tik lieka pridurti, kad Vitas Tomkus yra neabejotinai puikios reputacijos žurnalistas, o laikraštis „Respublika“ yra išskirtinai doras ir kompetentingas leidinys, kuris rašo tik tiesą, yra labai tolerantiškas ir kitaip idealus, ir to idealumo įrodymai yra netgi patvirtinti paties Dainiaus Radzevičiaus, nes „Respublika“ yra tiesiog žurnalistikos etalonas.

Šiaip jau rašiau apie tą istoriją su Dainium Radzevičium, WikiLeaks ir Respublika. Ir ne vieną kartą. Bet ji nesibaigia, todėl ir prisimenu vėl, nors jau kaip matome, viskas ten buvo netiesa ir tą reikia patvirtinti, nes „Respublika“ yra labai geras leidinys ir niekaip to negaliu neigti ir tai yra neabejotina.

Taigi, jums tiesiog nuotraukų. Darykitės išvadas patys: tai, kas gaunasi, kai spaudos ir žodžio laisvės nėra, o bet kas gali būti patrauktas už tai, kad išdrįso apie kažką kalbėti ar turėjo nuomonę – matosi iš nuotraukų. Visiškai ikoniškų, visiems matytų nuotraukų. Tokių, kurių reikšmę mes žinome.

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter