Tag Archives: Irena Smetonienė

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos darbo kokybė, statistinis vertinimas

Pasitaikė man toks dokumentas – „Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokolinis nutarimas dėl svetimžodžių atitikmenų sąrašo“, pasirašytas VLKK vadovės Irenos Smetonienės 2010 spalio 28 dieną.

Nesigilinsiu šį kartą į tai, ką ten prigalvoję yra kaitalioti (kaip visada, priežasčių pasijuokimams galima atrasti), tačiau pabandžiau tiesiog formaliai skaitiškai įvertinti tos komisijos darbo kokybę – kiek jie makliavoja, o kiek nuoširdžiai stengiasi. Kriterijus – labai paprastas: siūlomų keisti svetimžodžių pasiskirstymo atitikimas prognozuojamam statistiniam svetimžodžių paplitimui.

Prielaidos paprastos: pagrindinis svetimžodžių šaltinis šiuo metu yra anglų kalba. Taigi, galime tikėtis, kad lietuvių kalbos gaunamų svetimžodžių pasiskirstymas turėtų ganėtinai stipriai koreliuoti su pačios anglų kalbos žodžių pasiskirstymu. Pavyzdžiui, paprasčiausiu atveju – pagal pirmąją žodžio raidę.

Tuo atveju, jei VLKK dirbtų kokybiškai, sistemingai ir organizuotai ieškodama plintančių svetimžodžių bei pakaitalų jiems, dažniniai nuokrypiai nuo anglų kalbos pasiskirstymo turėtų būti ganėtinai saikingi, didele dalimi grafikai turėtų sutapti. Priešingu, prasto darbo atveju, turėtume gauti visiškai neatitinkančius pasiskirstymus.

Taigi, sumetam lentelę iš to dokumento, paskaičiuojam, sumetam greta angliškus pasiskirstymus ir gauname štai ką:

Svetimžodžių pasiskirstymas pagal VLKK

Grafikas vaizduoja lietuvių kalboje keičiamų svetimžodžių pasiskirstymą pagal VLKK (raudona) ir anglų kalbos žodžių pasiskirstymą (mėlyna)

Kaip matome, bendros koreliacijos nematome. Visiškai. Dar daugiau, įspūdis toksai, kad pradedant abėcėlės pirmomis raidėmis, VLKK dar bando dirbti aktyviai, tačiau įpusėjus abėcėlę, nuleidžia rankas ir daugiau jau nesistengia. Negana to, labai keistai atrodo kelių raidžių trūkumai – toks vaizdas, kad ieškant svetimžodžių, dirbta buvo visgi pagal konkrečias raides (t.y., ar tai kažkokiems darbuotojams paskirta rankioti svetimžodžius, ar šiaip, bet paraidžiui), tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių kelios svarbios raidės tiesiog prapuolė. Fenomenaliai atrodo „a“ raidė – nors ir pirma, sąrašo pradžioje, tačiau visiškai menkai teparankiota.

Toliau esantys skirtumai tarp angliškų ir lietuviškų „b“, „c“, „d“ (praleidžiam iškrentančią „e“) ir paskui dar ir „f“ bei daugmaž „g“ – savo santykiais koreliuoja tarpusavy, t.y., atrodo, kad su šiomis raidėmis buvo dirbta kokybiškai, nuosekliai, jų santykiai atitinka ir mūsų darytą prielaidą apie atitikimą tarp svetimžodžių ir angliškų žodžių pasiskirstymo, patvirtindami, kad šito mūsų tyrimo konceptas teisingas.

Su „h“ raide jau prasideda kažkokie bardakai – bene vienintelė procentiškai atitinkanti raidė tampa išimtimi iš bendro grafiko. Su „i“ raide – išvis nei vieno svetimžodžio nerasta. Su „o“  – irgi. O juk šiomis raidėmis prasidedantys žodžiai užima 5-ą ir 6-ą vietą pagal populiarumą anglų kalboje. Dar kartą prisiminkim „a“ raidės fenomeną. Su juo palyginus, „w“ bei „l“ jau atrodo nekaltai.

Galų gale, dar toliau – išvis nelieka jokių abejonių: „t“ raide prasidedančių svetimžodžių VLKK atranda mažiau, nei atrado prasidedančių „b“, „c“ ar „f“ raidėmis. O juk „t“ raide prasidedantys anglų kalbos žodžiai – populiariausi. Kiek čia mums gaunasi? Maždaug keturių kartų skirtumas. Keturių kartų neatitikimas yra labai didelis, sakyčiau, užribinis, abejoti neleidžiantis. Kad tai nėra kažkokia fluktuacija, abejot neleidžia „m“, „s“ ir „w“ santykiai, kurie irgi panašūs.

Taigi, VLKK darbas, sprendžiant pagal statistinės atitikties realybei vertinimą, yra prastas, o pagal gautus duomenis (t.y., raidžių pasiskirstymų pobūdį) galime spėti, kad ten yra labai nemenkų organizacinių bėdų, susijusių su konkrečių užduočių vykdymu. VLKK dirba nesistemingai, prastai planuoja savo veiklą ir prastai kontroliuoja savo pačios darbą.

Ar ką nors bent truputį nustebinau?

Upd.: dar rūšiuotas grafikas pridėtas, kad kitu būdu pažiūrėt, aiškiau matosi pasiskirstymų neatitikimas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter