Monthly Archives: gruodžio 2008

Михаил Леонтьев: Россия должна завоевать страны Прибалтики

Россия должна завоевать страны Прибалтики, считает скандально известный журналист Михаил Леонтьев, лидер движения "Родина – Великая Русь".

"Государственная самостоятельность прибалтийских республик оказалась несостоятельной, – заявил он 15 декабря на заседании Нижегородского эксперт-клуба, посвященного развитию патриотических движений в России. – Значительное большинство этнически местного электората – это нацисты", сообщает NEWSru.com .

"А нацисты – это люди, с которыми нормальный разговор и наделение их нормальными правами невозможны. Это люди, в которых нужно стрелять. Пуля – единственный аргумент против нацистов. И они дождутся, что наши танки будут стоять в Риге", – цитирует заявление Леонтьева АПН "Нижний Новгород".

Главной темой выступления Леонтьева в Нижнем Новгороде, однако, стала "национальная преступность". По мнению журналиста, борьба с ней – это вопрос госбезопасности. "Ничем не провинились национальные бандиты в сравнении со славянскими, но так жизнь сложилась, что они должны находиться в другой плоскости политики, – заявил Леонтьев. – Бороться с ними нужно исходя не из принципов УПК и УК, не из принципов обычной милицейской деятельности, а исходя из принципов национальной безопасности".

В связи с тем, что этнические группировки вытеснили из Москвы и Санкт-Петербурга, они перебрались в провинцию, заявил Леонтьев, и "ситуация на окраинах стала хуже". Для борьбы с этим явлением необходимо честно рассказывать о нем в СМИ, указал журналист. "Нет ни одного примера, когда открытое обсуждение межнациональных конфликтов приводило бы к гармонизации межнациональных отношений", – признал он. Но замалчивать существование этнической преступности и "нагло врать" "можно только в том случае, если за этим стоит очень мощная реальная политика".

Бороться с погромами Леонтьев призвал с помощью репрессий. "Нужно только давить со страшной силой – и все", – указал Леонтьев. "И если эта политика более или менее последовательно осуществляется, то она может сдержать проблему, – заявил он. – Если у вас реальная империя, это можно пресечь. Реальная империя может силой и авторитетом эти вопросы решать. Реальное окончание чеченского кризиса возможно только тогда, когда в Грозном и в станицах появится значительная часть нечеченского населения, когда туда вернутся те, кто вынужден был покинуть республику".

Vaikų stebuklai

Prieš pusantrų metų Šventojoje dukrai nupirkom kaučiukinį gauruotą šviečiantį burbulą. Tokį, kur tamposi, o sujudinus – šviečia. Manau, esat matę tokius. Taigi, jau po kelių mėnesių burbulas buvo žiauriai apdirbtas – guma, ant kurios jis kabaravosi, nuplėšta, o šviesuliukas viduje – sudaužytas, skilęs į kelias dalis, barškantis viduj. Nėra ten kam šviesti. Nei aš, nei antra pusė nuo to laiko negalim padaryti, kad tas burbulas imtų šviesti ir mirksėti, juolab, kad ir nėra kam – tas mirksintis daikčiukas, kaip minėjau, seniai sulūžo į kelis gabaliukus, o ir po to buvo negailestingai triuškinamas. O dukra – paima jį į rankas ir burbulas vėl ima šviesti ir mirksėti 🙂 Kiek bebandydavom – šitas mažas stebuklas pavyksta tiktai jai ir daugiau niekam kitam.

Štai taip vat.

Biudžeto svarstymas

Biudžeto svarstymai. Tegul ir ne toks cirkas, kaip prie kubiliškosios programos priėmimo, bet irgi geras.

Žodžiu, su Šemeta klausinėjimaisi vyksta. Tas visą laiką vograuja visokius „vogr vogr vogr“, nieko nepasakydamas. Uspaspiskio klausimas – kaip jūs spręsite neigiamą prekybos balansą, kai pagrindinių prekių kainos Lietuvoj pusantro-du kartus didesnės, nei Lenkijoje? Šemėtos atsakymas – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, paskaitykit knygutes, paskolinsiu“. Uspaspiskis vėl klausimą pakartoja, Šėmeta vėl – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, vogr vogr“. Žodžiu, veblenimas, kuris jau tiesiog graudžiai skamba.

O socdemai mėtė namiokus, kad pritarti tai pritars, bet geriau būtų visgi… Ghrmz. Na, žodžiu, visi suprato tarp eilučių neištartą žodį „devalvacija“. Kiek supratau iš kalbos, apie tai jau buvo diskutuota, klerikalai jau irgi beveik pasirašo ant to, tik nedrįsta. Žodžiu…

Bendrai imant, opozicija išlazdavojo kubiliečius per visus galus: savivaldybių išlaidos auga, lošimų mokesčiai nedidinami, NT mokesčiai nedaromi net stambiems NT savininkams, smulkus verslas žudomas, mokesčių didinimas tenka mažiausiai socialiai apsaugotiems gyventojams, kartu „taupymas“ paaiškėja besąs krūvomis papildomų išlaidų, kokių nebuvo net prie socdemų. Ir t.t., ir t.t..

Vėliau dar buvo stipri Uspaspiskio kalba. Be protingų gliukų, paprasta, aiškinant elementarias ekonomines tiesas, kaip idijotams.

Šiandien ryte buvo išplatinta deza apie neva džiaugsmingą TVF atstovų pritarimą bei pagyras Kubilo programai. Ir nors dar vakar buvo skelbiamos užuominos, kad Lietuva skolinsis iš TVF, šiandien jau paskelbta, esą „TVF sako, kad Lietuvai skolintis nereikia“. Tai reiškia, kad pasiuntė Kubilių su visa jo programa.

Sveikatos apsaugos vadas gi padovanojo dar vieną malonumą: bedarbiai, benamiai, smulkūs ūkininkai ir kitos gyventojų grupės, kas, atseit, „nemoka“ sveikatos apsaugai, vietoj sveikatos apsaugos uostys klerikališką pimpalą.

Praplečiant banų temą

Banai banais, bet būna kartais ir rimtesnių įvykių. Kartą jau rašiau, kaip čionai ant manęs užsirovė anoks Vladislav Šved – man pasisekė, kad jis šiais laikais ne valdžioj 🙂

Buvo kartą ir bjauresnis atvejis (tuo metu mano blogas buvo visai kitur, ale po to įvykio teko jį užšaldyti, o netinkamus įrašus – pratrinti) – kai užsiroviau ant tokios Nidos Vasiliauskaitės iš judėjimo „Naujoji Kairė 95“. Jau neatsimenu, ką ten tiksliai parašiau, bet tiesiog panagrinėjau jos tekstų rašymo ypatybes bei galimas priežastis (o jos tekstai – tai visgi unikalus reiškinys, nežinau kito lietuviško autoriaus, taip besitaškančio demagoginėmis išmatomis). Pasistengiau patyrinėti jos rašymo stilių gan giliai. Įskaitant ir seksualinės orientacijos įtakas. Ir kad jūs žinotumėt, kokio atsako tada sulaukiau… Jau nekalbant apie tai, kad komentuoti atėjo ištisa NK-95 aktyvistų komanda, išdėjusi mane per visus galus, tai po poros savaičių sužinojau apie man rengiamą bylą. Visgi, matyt ir įrašas buvo neperžengiantis tam tikrų ribų, ir blogo asmeninis pobūdis jiems sutrukdė, tad pavyko tą kartą išsisukti: komunistėliams kažkas nepavyko – kitaip būtų mane užtampę. Taip ar anaip, nusprendžiau, kad geriau keltis į saugesnę vietą 🙂

Ir dar apie lūkesčių ekonomiką

Daugelis kažkodėl painioja lūkesčių ekonomiką su minios psichologija ar išvis masinėmis psichozėmis. Tad noriu čia truputį pabandyti paaiškinti kai kuriuos skirtumus.

Vat įsivaizduokime situaciją:
Lietuva tariasi dėl dujų tiekimo. Ir Rusija jai pasako dujų kainą, paremtą esama naftos kaina, lygia 100 dolerių už barelį (kaip žinia, dujų kainos dydį visada nustato naftos kainos). Sutartis dėl tiekimo – metams, tiekimas pagal šią sutartį pradedamas po pusmečio. Štai čia ir yra lūkesčių ekonomika: sutartis sudaroma metams į priekį, o ne už realiais rinkos kainų faktais paremtą praeitį. Ir nors Lietuvos atstovai galėtų sakyti, jog naftos kainos kris (kaip praktikoje matome dabar, jos JAU nukrito iki žemiau, kaip 40 dolerių už barelį), Rusijos atstovai gali jiems į tai atsakyti: "žiūrėkite, taigi kainos KYLA" (taip ir matėme – pakilo iki ~150 dolerių už barelį). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo abiejų pusių įsitikinimų, remiamasi esamais duomenimis, sudarant sandėrį dėl ateities. Būtent tos prielaidos dėl ateities ir yra ekonominiai lūkesčiai 🙂

Galimas ne tik kainų kilimo, bet ir atvirkščias atvejis – naftos kaina nukrenta iki tragiškų žemumų, o tada kažkas prisiperka naftos fjūčersų. Ir tiekėjas neturi kur dėtis – arba parduoda pigiai, arba moka baudas. Tai – irgi lūkesčiais paremti sandėriai 🙂

Taip ar anaip, matome, jog būna atvejai, kada norom nenorom tenka daryti sandėrius dėl ateities, t.y., atvejus, kai pasiūlos-paklausos bei kainų inercija yra niekaip neišvengiama, kad ir kokiu protingu bei pinigingu bebūtum (tarp kitko, lūkesčius juk vertina ne minia, o labai labai protingi ir toli skaičiuojantys dėdės). Kitaip tariant, procesas iš atsitiktinio tampa dėsningu, neišvengiamu – o dėsniai, kaip žinia turi tą savybę, kad ne juos valdo žmonės, o jie valdo žmones. Vat tokius ekonominius lūkestinius dėsnius bei jų veikimo efektus ir galime vadinti lūkesčių ekonomika.

Esminiai dalykai, kuriuos mums sako lūkečių ekonomika – kad didele dalimi atvejų tam tikros kainos (nesvarbu, ar didesnės, ar mažesnės) galioja ilgesniam laikotarpiui, nei racionalus (t.y., toksai, kuriame kainos atitiktų sutartyse numatytas). Ir nesvarbu, kaip gautume tuos paskaičiuojamų kainų dydžius (ar remdamiesi buka einamąja kaina, ar sudėtingomis ekstrapoliacijomis), bet kuriuo atveju susidaro situacijos, kai kainos nukrypsta į vieną ar kitą pusę nuo realybės. Kitaip tariant, nuo klasikinių pasiūlos-paklausos dėsnių nukrypusias kainas galime vadinti lūkesčiais paremtomis.

O tokios kalbos, kaip "jei visi litus keisis į valiutą, taigi valstybė bus priversta devalvuoti" (tarp kitko – tai ne lūkesčių, o klasikinis pasiūlos-paklausos atvejis), su realia lūkesčių ekonomika, sakyčiau, turi bendro tik tiek, kad prie euro pririštas litas – tai irgi tam tikras lūkestinį pobūdį turintis sandėris (dėl kurio lito kursas neatitinka realybės). Bet taip ar anaip, ir nepririšus lito prie euro, masinio lito keitimosi efektas būtų tas pat. Ir jokios čia lūkesčių ekonomikos nėra.

Aišku, masinės psichozės ar ekonominė gyventojų panika – irgi ekonomiką įtakojantis reiškinys, bet jį nagrinėja jau ne pati ekonomika, o visai kiti mokslai (daugiau – sociologija). Lygiai taip pat, kaip ir gyventojų panika, ekonomiką įtakoti gali ir kokie nors imigrantų maištai, įstatymai, gamtos katastrofos, sausros, ligos, karai, politinės nuotaikos, narkotikų plitimas, etc., tačiau juk nepradedame šių reiškinių nagrinėti, kaip ekonominių procesų, o laikome juos tiesiog išorinėmis įtakomis, tiesa?

🙂