Rokiškis Rabinovičius

Gedas vaikščiojo po mišką ir ieškojo. Ieškiklis tarpais imdavo pypsėti – jei pypsinčių taškų pavykdavo atrasti kelis, Gedas stabteldavo, išsitraukdavo iš kuprinės kastuvėlį ir imdavo kapstyti. Šioje vietoje kažkada buvo apkasai, tad monetų pasitaikydavo retai – dažniau būdavo gilzės, kartais – sagos. Prieš pusvalandį rado MP-40 liekanas: šį sykį spyna atrodė gan neblogai, tad sudėjus su keliais namie turimais fragmentais, jau gautųsi beveik pilnas automatas. Vieta buvo ant kalvos, čia nesirinkdavo balos, tad daiktai buvo menkiau aprūdiję, nei daugely kitų mūšių vietų. Visgi, labiau apsimokėdavo ieškoti senų pastatų griuvėsiuose – gan dažnai pavykdavo rasti senovinių monetų ar papuošalų. Gedui, tiesa, labiau sukosi galvoj kita mintis – vakar netoliese rado aprūdijusį dujokaukės dėklą, į kurį buvo sukištas kažkoks apdūlėjęs žemėlapis, susuktas į impregnuoto brezento gabalą. Gal net būtų palaikęs tą žemėlapį neįdomiu, bet nustebino keistos detalės: kraštai buvo tyčia nuplėšyti, o viduryje – kažkokios upės vingyje, pažymėti keli kryžiukai. Keli vietovardžius žymintys užrašai akivaizdžiai buvo tiesiog išpjauti skutimosi peiliuku.

Gedas dar vakar susiskambino su Vytu – tasai irgi kartais palakstydavo su ieškikliu po miškus, o ir šiaip domėjosi II pasaulinio karo laikais. Apie žemėlapį Vytui neužsiminė, pasakė tik, kad rado įdomų daiktą. Susitarė, kad susitiks šiandien. Buvo akivaizdu, kad pagal smulkų vietovės planą nustatyti vietovę keblu, ypač dar, kai praėjo daugiau, kaip pusė šimtmečio. Vytas gi turėjo gerokai daugiau šansų – būdamas kariškiu, jis nuolat lakstydavo po miškus, o daugelio vietovių žemėlapius studijuodavo šiaip sau, kaip pats sakydavo – "ką gali žinot".

…

Vakare jie ir susitiko. Gedas ištraukė aplanką su planu ir tarė:
– Šitą radau miške. Išsilaikęs. Buvo tyčia suvyniotas taip, kad nesušlaptų.
Vytas, nei žodžio netaręs, paėmė aplanką, atsargiai išskleidė žemėlapio liekanas ir ėmė žiūrėti. Gedas bakstelėjo pirštu į kryžiukus:
– Šičia gali būti kažkas įdomaus. Jie kažką ten slėpė.
Vytas tylėjo toliau. Jo veidas buvo sustingęs, bet akys judėjo, žvelgdamos kažkur į tolį. Gedas nerimo:
– Jei ten nuvažiuotume, gal kažką ir surastume, kaip manai? Ten tikrai kažkas turi būti.
Vytas tylėjo. Paskui nusikeikė:
– Šūdas.
– Ta prasme? – nustebo Gedas.
– Šūdas. Aš ten buvau. Visai šalia. Nutiko vienas dalykas.
– Koks?
– Tu mane palaikysi durnium… Supranti… Ten buvo tokia istorija… Žodžiu… Tu man rimtai pasakyk, jei aš atsisakysiu, ar tu važiuosi vienas?
– Taip, tik tai labai daug laiko užims. O kur ta vieta?
– Dzūkijoje… Supranti, ten veisiasi žiurkės…
– Kokios dar žiurkės?
– Didelės. Labai didelės. Galvojau, kad nepabėgsiu.

Po penkto bokalo alaus Vytą pramušė – jis ėmė pasakoti. Gedas žinojo, kad pasakojime perdėjimų nėra, nors kalbos apie milžiniškas žiurkes atrodė kraštutinai keistai. Užuominos apie lavono brangenybes Gedo kažkodėl nenustebino – dar iš Irako Vytas parsivežė stebėtinai dideles sumas pinigų. Abu ėmė spėlioti, kas tai per padarai ir ar negali būti kokie kiti gyviai? Galų gale sugalvojo pasiklausinėti pas vieną pažįstamą biologą. Buvo jau vidurnaktis, bet stiprus poreikis išsiaiškinti žiurkių paslaptį tapo stipresne už padorumo jausmą, tad Gedas nesusilaikė:
– Alio… – atsiliepė mieguistas balsas ragelyje.
– Remi, čia tu, nepažadinau?
– Pažadinai, jau snaudžiau…
– Tu nesupyk, aš čia trumpai, čia vienas draugas kažkokius padarus miške aptiko, sako, kaip didžiulės žiurkės, jį puolė.
– Žiurkės? Miške? Kokio dydžio?
– Kokie 10 ar 20 kilogramų, metrinės.
– Ką jis ten kliedi, nėra tokių.
– Tai gal ne žiurkės, o kažkokie kiti žvėrys?
– Barsukai.
– Kokie dar barsukai?
– Barsukai kartais puola žmones.
– Bet jie nepanašūs į žiurkes…
– Kai purvini – tai dar ir kaip panašūs. Gina savo teritoriją. Jie gana pavojingi – galvos smūgiu sulaužo kojos kaulus. Įsiveržėlius ir puola, ir persekioja, kartais net šunis užpjauna.
– Aišku, ačiū… Atleisk, kad sutrukdžiau…
– Mažiau gert reikia.

Gedas ir Vytas gėrė toliau. Prieš išsiskiriant, Vytas tarė:
– Ten buvo ne barsukai. Tai buvo žiurkės. Tik jos yra tokios bailios. Ir prieš puldamos apsupa auką.
Tą vakarą Vytas taip ir nepasakė, kur ta vietovė. Gedui net kilo mintis, kad Vytas jam kabina makaronus ir įsiminęs vietą su kryžiukais, nuvažiuos ten vienas. Mintis buvo neįtikinama – tokios fantazijos, kad sukurtų pasaką apie žiurkes, Vytas neturėjo.

(Visi skyriai, pradedant pirmuoju, pasiekiami čia – http://rokiskis.popo.lt/tag/dantys/ )

Jurga klaidžiojo po mišką. Agnytė jau seniai buvo dingusi, o kai kas iš pažįstamų jau atsargiai užsiminė, kad reiktų už ją atlaikyti mišias. Vilniuje gyventi nebuvo prasmės – darbo nieks nesiūlė, o pati Jurga jo ir neieškojo. Todėl jau kuris laikas gyveno kaime. Ir kasdien vaikščiojo po mišką, vis kažko tikėdamasi… Gal būt – bent jau atrasti tą vaikinuką, pažiūrėti jam į akis ir paklausti. Tiesą sakant, ji nei pati nežinojo, ko ji paklaustų. Ir net nebuvo tikra, ar išvis kažko klaustų. Juolab, kad ir gandai jau sklandė, jog tas vaikinukas gal ir ne nusikaltėlis, o patsai tapęs auka. Jurga tiesiog per daug negalvojo apie tai – ji paprasčiausiai slankiojo po mišką. Viskas atrodė beprasmiška ir moteris jautė, kad miškas, pasiglemžęs jos dukrą, po truputį jau gviešiasi ir jos.

Temo. Šiandien Jurga nuėjo į kitą pusę, nei vaikščiojo pirmomis dienomis. Nuėjo gan toli – iki pat upelio. Ruduo jau artėjo, vakarais triukšmingai čirškė žiogai. Nors dieną gan kaitriai švietė saulė, į dienos pabaigą pakrapnojo smulkus lietutis, tad miške jau matėsi nežymiai kylantis rūkelis. Darėsi šaltoka. Pasimatė paupio alksniai. Jurga prisiminė, kad kažkur netoliese eina keliukas – juo grįžti namo galės ir naktį. Tiesiog, kad žinotų, iki kurios vietos nuėjo, nutarė prieiti prie upelio. Alksniai, takelis, pievutė – šioje, būdama paaugle, vasarą degindavosi su klasiokėmis. Iš pievutės vienišai kyšojo pagalys. Priėjusi arčiau, Jurga pamatė žemių kauburėlį ir iškart pajuto šaltuką viduje. Apsižvalgė, apėjo aplink, lyg ieškodama žmonių… Pastebėjo krūmuose numestą kašiką – tokį savo mamai pernai pirko „Kaziuko“ mugėje. Ir būtent tokį tądien išsinešė Agnytė.

Jau niekuo neabejodama, Jurga puolė rankomis kasti žemių kauburėlį, tačiau jau po kelių sekundžių pajuto skaudų drykstelėjimą per pirštus, ištraukė iš smėlio jau kruviną ranką – po žemėmis gulėjo aštrius, kaip peilio kraštus, turinti skardinė. Jurga staiga aprimo. Sveikąja ranka atsargiai pakapstė dar, aptiko celofaninių maišelių nuo bulvių traškučių, dar kelias skardines, kažkokių apipuvusių šiukšlių, žiebtuvėlį. Pasmirdo šūdais. Jurga atsistojo, nukratė rankas ir nuėjo prie upelio.

Buvo ramu. Upelis atrodė gerokai patvinęs. Tiesa, Jurga jau menkai prisiminė, kaip jis atrodydavo anksčiau. Kadangi krantas atrodė dumblėtas, ji peršoko ant kažkokių šakų kauburio, pasilenkė ir ėmė praustis. Ranka smarkiai kraujavo – buvo perrėžti ne tik du pirštai, bet ir delnas. Jurga stengėsi nuprausti rankas kuo geriau – buvo neramu, kad gali įsimesti kokia infekcija. Jau visai temo, virš upelio lėtai sklido rūko draizganos. Moteriai pasivaideno, kad kažkas ją stebi. Ji apsižvalgė, tačiau nieko įtartino nepamatė. Pagalvojo, kad apie radinį reikia pranešti policijai.

Grįžo į pievutę. Pakėlė kašiką. Truputį pavaikščiojo, prietemoje bandydama dar ką nors atrasti, tačiau jokių dukros pėdsakų nepastebėjo. Ranka kraujavo, skausmas tvinkčiojo ir maudė. Jurga vėl nusileido prie vandens, užlipo ant to paties kauburėlio ir ėmė praustis nuo rankos kraują. Staiga iš vandens išnirę nasrai griebė Jurgai tiesiai už gerklės ir įtraukė ją į vandenį.