Rokiškis Rabinovičius

Nagi vagi, jei jau pradėjau rašyti apžvalgėles, o iš DOMM Lounge parnešti įspūdžiai kažkam buvo įdomūs, tai šįsyk pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš Seimo restorano.

Seimo restoranas – bendros žinios

Seimo restoranas, savaime aišku, yra Seime. Bet ten yra kelios skirtingos maitinimo įstaigos, tad pabrėšiu atskirai – rašau ne apie Seimo kavinę ir ne apie Seimo valgyklą, o būtent apie Seimo restoraną, tą patį, kuriame duoda pagerintą maistą ir kuriame dar ne taip seniai vyko daugiau politinės veiklos, nei Seimo posėdžių salėse. Kaip ten bebuvo, bet gal dėl draudimo rūkyti, o gal ir dėl kitų priežasčių dabar Seimo restorane jau nesėdi būriai seimūnų, viskas ramiau.

Gana neseniai apie tą restoraną buvo visokių kalbų, įskaitant ir tai, kad jame esą būdavo mušami nefiskaliniai čekiai vietoj fiskalinių, tvarkoma viskas juodais ir panašiai. Nežinau, ar tiesos tame yra. Gal ir yra, o gal tik šiaip kalbos.

Aplinka ir bendras įspūdis

Savo dezainais Seimo restoranas man kažkuo primena prabangiausius postsovietinės kooperacijos stebuklus, nors išlaiko ir tam tikrus dar senesnių, jau grynai sovietinių restoranų bruožus – visiškas interjero asketizmas, ant staliukų – staltiesės ir staltiesėlės, medžiaginės servetėlės, naiviai nuoširdžios pretenzijos į kažkokį prabangumą bei statuso siekį. Ir žinoma, visą tą siekį vienu mostu nubraukia nejaukiai vienoje ganėtinai didelėje salėje sustatyti stalai bei visokios smulkmenėlės, pavyzdžiui, kiekvienam klientui padėti du vienodi peilių ir šakučių komplektai, ant vieno-kito stalo paliktos panaudotos servetėlės ir pan.

Visgi, negaliu pasakyti, kad bendras įspūdis būtų bjaurus. Viskas tikrai pakankamai tvarkinga, o dar įdomų įspūdį kelia kažkokios socialinės nuotraukos ant sienų. Matosi, kad aplinkos kūrimas paremtas ne tik kažkokiu įsivaizdavimu apie tai, „kaip turi būti“, o ir tam tikru bendru idėjiniu imperatyvu – pavyzdžiui, kad klientui, valgant, verta pažiūrėti į bendantės Nepalo mobutės atvaizdą arba kokius nors badaujančius vaikus. Tai visai kabina. Tai visai malonu, tai visai teigiama, nors ir fantasmagoriška. Tai truputį daugiau, negu vidutiniame kaboke, nors ir dvelkia minėtais postsovietiniais reliktiškumais.

Man sunku apsispręsti, bet visgi duosiu vieną balą už išvaizdą. Nes ji įdomiai dvelkia švelnia nomenklatūrine ir postkooperatine šizofrenija.

Aptarnavimas ir personalas

O čia ir vėl sunkoka apsispręsti. Na, bet duosiu nulį. Ne, neturiu priekaištų, kad kažkas buvo labai prastai. Viskas man patinka, viskas ok, jokių ten nepatogumų ar dar kažko šiame restorane nebūna. Kaip jūs galėjot pagalvot, čia gi ne koks kabokas iš Stoties rajono, o Seimo restoranas. Padavuojantis personalas – malonus, draugiškas, stengiasi ir t.t. Bet žinot, tiesiog lengvai atsainus paxuizmas, pramaišiui su prasišviečiančiais nežymaus moralinio užkruštumo požymiais – kelia minčių.

Ne, man nekliūna ir padavėjos lesbietės, ir padavėjai gėjai – su tuo viskas ok. Man kliūna, kai atsainus poxuizmas leidžia personalui atsipalaiduoti tiek, kad klientas pastebėtų personalo tarpusavio flirtavimus, kai net negauni meniu ar ant staliukų guli panaudotos servetėlės. Arba dar bjauriau – kai ant stalo belenkiek laiko guli nenunešta lėkštė. Arba bajeriai iš serijos „turim tą ir tą“, o po kelių minučių – „atleiskit, jau neturim, gal kažko kito norėsite“. Ir taip toliau.

Neliūdėkite, nulinis balas iš manęs – tai nėra blogas įvertinimas. Tai ne neigiamas, o vis dar teigiamas balas. Tai reiškia, kad tiesiog neturiu už ką rimčiau pagirti, bet neturiu už ką ir rimčiau išplūsti. Tai tik reiškia, kad viską sudėjus, viskas gaunasi vidutiniškai.

Maistas Seimo restorane

O štai čia Seimo restoranas unikalus. Tai, gal būt, vienintelė Vilniaus vieta, kur vis dar išlikęs būtent tasai kooperatiškai „rafinuotas“ maisto gaminimas. Bukai ir kreivokai darant kažką, bet kaip geriau. Na, vat sakykim, kepta vištos šlaunelė (pilnavertė, vadinamasis ketvirtis), su vyno padažu ir ant grotelių keptomis daržovėmis. Ir virtomis apkeptomis bulvėmis. Kombinacija, atleiskit, truputį eklektiška, ypač, kai šlaunelė vos vos nepakankamai iškepta, o virtos apkeptos bulvės apkepamos tik tiek, kad galima būtų pasakyti „kepėm“. Nors padažas visai neblogai padarytas, o prie visko pridėtas didelis keptas šampinjonas – tiesiog puikus, gerokai skanesnis už patį kepsnį. Beje, daržovės ant grotelių pakepamos tiesiog puikiai – kad apskrustų, bet nespėtų suskysti, o tai moka tikrai nedaugelis.

Arba vat kokia nors sriuba, tarkim pomidorų. Įsivaizduokite charčio sriubą be jokių pipirų ir su pomidorų pertekliumi, štai jums ir prašom. Visai gal ir nieko, bet irgi akivaizdus aukštosios kooperatinės virtuvės stebuklas.

Žodžiu, ekektiškumų kakofonija, tačiau galutiniame rezultate – ką beužsakysite, bus skanu. Skaniau, nei vidutiniame Vilniaus kaboke. O dabar apie tokį mėgstamą „santykį tarp kainos ir kokybės“: sriubytė, kokią beimsit, tekainuos niekingus 2-3 litukus. O antras patiekalas, visai nemenko porcijos didumo (tikrai nemenko) – 7-10 litelių. O bet tačiau – apie duoną šitas kabokas supratimą gavo irgi iš sovietinių laikų. Paprastas batonas su paprasta Vilniaus duona.

Ir žinoma, kaip gi be to – pačių didžiausių kiaušiagalvių kabokų valdytojų išradimas – garnyrą skaičiuoti atskirai. Nes taip juk klientui atrodys pigiau mat ir taip toliau. Paprastai ant kabokų būnu įsiutęs už tokius fokusus, nes tai vertinu kaip elementariai buką, negrakštų ir netgi nevėkšlišką bandymą klientą apsukti ir išdurninti. Bet čia šitas reikalas taip natūraliai įsipaišo į visą postsovietinio obščepito grožį, kad jį galim vertinti, kaip dar vieną autentiškumo kibirkštėlę.

Nu tai kaip sakant, už maistą imkit 1 balą, už tą „santykį“ – dar vieną balą, o už kooperatinę nostalgiją, permaišytą su mokėjimu iškepti daržoves ir grybus – dar vieną balą.

Reziumuojant apie Seimo restoraną

Taigi, aplinka – 1 balas iš galimų 2, aptarnavimas – 0 iš galimų 2, maistas – 3 balai iš galimų 5. Viso – 4 balai. Taigi, kaip kabokas – tiesiog puikus, jei bus proga – visiems rekomenduoju, galėsite patirti kooperacinės restoracijos idealą – bene vienintelį tokį, vis dar išlikusį.

Beje, su kartais išsakomais nepasitenkinimais, esą Seimo restorane maistas nekoks – na nesutinku ir viskas. Balą iš manęs gavo teigiamą – reiškia, gerai, valgyt galima, o čia dar ne šiaip, o ištisus tris balus. Tai, šiaip jau, labai daug. Panašus maistas įprastame Vilniaus kaboke kainuoja 2-3 kartus brangiau, o aptarnavimas bei aplinka dažnai būna prastesni.