Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.
Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.
Kas atsitiks, jei didinsime minimalų atlyginimą
Bet visgi aš ne apie tai, o apie devalvaciją. Problema yra ta, kad atlyginimo vidurkis yra apie 1600 litų. Skirtumas nuo minimalaus tesudaro vos porą kartų – ir tai vidutinėje Lietuvos įmonėje. Tai reiškia, kad minimalų atlyginimą gaunančių yra labai daug. Net nesiaiškinau tikslaus skaičiaus, bet spėju, apie kokius 15-20 procentų. Kas atsitinka vidutinėje, visiškai vidutinėje įmonėje, kai padidėja tas minimalus atlyginimas? Įmonė gi nepradės nuo to gaminti ir pardavinėti daugiau prekių. Įmonėje tiesiog pritrūksta pinigų. Ir jei ji negali dalies darbuotojų atleisti, tai jinai priverčiama mažinti atlyginimus tiems, kas uždirba daugiau. O geriau dirbę ir truputį daugiau už minimumą uždirbę darbuotojai staiga padaromi lygiais – jie staiga ima gauti tą patį minimumą, kurį gauna ir prasčiausi. Aišku, iš viso to kyla nauji efektai – brangesni, kvalifikuotesni darbuotojai arba praranda motyvaciją, arba ima ieškotis darbo kitur. Arba ir tas, ir anas. O įmonė, bandydama išsisukti, imasi drastiškų priemonių – pradedant kokybės mažinimu, pasirenkant pigesnes žaliavas (tai, beje silpnas pasirinkimas, nes žaliavų tiekėjams – tos pat problemos) ar darbuotojų atleidimu ir baigiant tiesiog kainų didinimu, tuo pačiu – ir rinkos praradimu.
Aš ne šiaip sau parašiau, kad taip yra vidutinėje Lietuvos įmonėje – tai reiškia, kad padidinus minimalų atlyginimą, tokie efektai ims veikti visos Lietuvos mastais. Minimalų atlyginimą gaunačių darbuotojų dalis – apie 15-20 procentų. Dar apie 30 procentų gauna tik šiek tiek daugiau, nei minimalus (t.y., maždaug 800-1000 ribose) – tiek, kad po minimalaus atlyginimo padidinimo, patys taptų minimalaus atlyginimo gavėjais. Visos tos priemonės, aišku, gana sparčiai duos makroefektus – staigų infliacijos augimą, prekybos deficito augimą, kartu ir bedarbystės augimą, totalinę demotyvaciją (ji jau dabar yra košmariška – emigracijos mastai sako viską), etc.. Kitaip tariant, visiškai priešingus rezultatus, nei buvo bandoma pasiekti, du metus stengiantis sumažinti darbo jėgos kainą. Kitaip tariant – dar viena krizė.
Akivaizdu, kad esant pakankamam postūmiui, galutinė pasekmė gali būti priverstinė lito devalvacija, kai tiesiog neliks kitos išeities. Tarp kitko, jau porą metų esame ant devalvacijos ribos, bet Vyriausybė bando to išvengti, besiskolindama ir didindama mokesčius. Kitaip tariant, brangūs mūsų valdantieji, porą metų dusinę visus, bandydami ekonomiką aptvarkyti pačiais prasčiausiais būdais (atvirai kalbant – per šikną), darę tai taip atkakliai, kad galų gale, nepaisant visko, netgi kažkas ėmė suktis link pokyčių (atlyginimų ir savikainų mažėjimas), dabar sugalvoja padaryti priešingai.
Taip, aš žinau tas liberastines sąpaliones apie tai, kad „Lietuvai reikia brangių darbuotojų, kurie kurtų brangų produktą“. Žinau ir kubiloidinius pezalus apie tai, kad esą atlyginimai išties didesni, nes visi gauna vokeliuose. Valdantieji užmiršta, kad vokeliuose pirmiausiai gauna nelegaliai dirbantys – tie, kurie gauna žymiai mažiau už tą valdiškai nustatomą minimumą. Ir jau žinoma, kad valdantieji užmiršta apie tai, kad tik nelegalaus darbo dėka mažiausiai šimtas tūkstančių žmonių dar neina į Seimą su šakėmis.
Argumentai už minimalaus atlyginimo didinimą
Kokie gi argumentai pas tuos, kas siūlo didinti tuos minimalius atlyginimus? Kaip paaiškino anoks matomai ekskremantalistinės ekonomikos atstovas Romas Lazutka, „Gaunančių minimalų atlyginimą skaičius Lietuvoje yra labai didelis lyginant su kitomis šalimis. Kitose šalyse tokie darbuotojai sudaro 1-2 proc., nes tokiu užmokesčiu apmokamas pats prasčiausias darbas„. Pagal Romą Lazutką, dėl to reikia didinti minimalų atlyginimą. Šis ekonomikos profesorius (!!!) akivaizdžiai neturi net minimaliausių, pradinukiškų aritmetikos žinių – jam atrodo, kad jei minimalų atlyginimą padidinsi, tai minimalų atlyginimą gaunančių žmonių dalis sumažės. Jūs galvojote, kad kalbos apie tai, jog tie, kurie neišmoksta netgi sudėties ir atimties, tampa ekonomistais – tai anekdotai? Tai ne anekdotai, tai realybė.
Visiškai nenuostabu, kad šitas veikėjas savo paties rašytame straipsnyje Delfi portale sugeba padaryti štai kokią nuostabią išvadą: „Esant 10-15 procentinių punktų didesnei darbo užmokesčio daliai BVP ir dabartinei mokesčių naštai darbui, valstybė turėtų kelių milijardų litų didesnes pajamas„. Manau, po šito vargu ar galime stebėtis, kad šis veikėjas sugalvoja, kad papildomai reikia dar ir kurti diferencijuotą minimalaus atlyginimo sistemą. Kitaip tariant, kad valstybė, negana to, kad nustatinėtų minimalias ribas, tai nustatinėtų jas dar ir pagal tai, kas tą atlyginimą gauna. Ko gero, jau visai nieko nenustebinsiu, pranešęs, kad šitas ekskrementalistinės krypties atstovas mokslinį laipsnį gavo dar sovietmečiu – brežnevinės idėjos taip ir šviečia, lyg senais laikais.
Simptomatiškas, nors viešai lyg ir nesusietas čia buvo ir Eligijaus Masiulio pasisakymas apie tai, kad 5000 litų į rankas – tai tik durniams arba vagims. Verta atkreipti dėmesį, kad vidutinis valdininkų atlyginimas beveik 100 litų didesnis už bendrą Lietuvos vidurkį, kas jau savaime yra vambzdec, ypač dar turint omeny vidutinę valdininko kvalifikaciją (apie tai, kad darbo stažas valdiškoje įstaigoje yra juodasis bilietas besidarbinantiems komercinėse įmonėse – ko gero, visi žino). O ponas Eligijus matomai nežino, kad 5000 litų gauna kai kurių labai nemenkų įmonių generaliniai (pats žinau vieną įmonę, turinčią virš 1000 darbuotojų ir generalinį (ne akcininką), gaunantį mažiau, nei 5000). Bet ar verta tuo stebėtis? PSD iki šiol nepanaikintas, nors vien tik to PSD dėka valstybė privertė darbo biržose užsiregistruoti daugybę tūkstančių bedarbių, kuriems išmokėjo pašalpų žymiai daugiau, nei gavo iš to savo pagalvės mokesčio.
O kaip vertinti profsąjungų veikėjus, kurie jau skelbia, kad minimalus atlyginimas bus padidintas iki 1000 litų? Ogi vienareikšmiškai. Patys žinot, kaip. „Darbo žmonių gynėjai“ sugeba kliedėti apie tai, kaip dar prieš krizę jie siūlė atlyginimą didint iki 1000 litų, ir kaip jau dabar, kai krizė įsivažiavusi, tai jau tikrai reikia. Profsąjunginiais aš jau seniai nesistebiu, kaip ir jų cirkais su visokiais nacionaliniais susitarimais. Man tik įdomu, kiek dar procentų Lietuvoje padidės bedarbystė, jei šitie veikėjai pasieks to, kad minimalūs atlyginimai būtų padidinti. Ir kada juos tamsiuose skersgatviuose ims mušt jų pačių „ginami“ profsąjungų nariai.
Koks turėtų būti minimalus atlyginimas Lietuvoje
Neabejoju, kad kažkas užduos klausimą apie tai, koks išties turėtų būti minimalus atlyginimas Lietuvoje. O atsakymas labai akivaizdus – ne didesnis už tą, kokį vokeliuose moka žemiausios kvalifikacijos darbuotojams. Toks atlyginimas yra apie 400 litų per mėnesį į rankas.
Šitas skaičius, beje, koreliuoja ir su tuo minimaliu atlyginimu, kuris buvo prieš prasidedant burbulo augimui, o krizės dėka Lietuva būtent į tą, maždaug 2006-2007 būseną ir nusirito. Berods apie 2006 minimalus atlyginimas buvo padidintas iki 600 litų – tąsyk jis staigiai privertė iš darbo atleisti būrius valytojų, o praėjus gal mėnesiui prekybos centruose esantys vežimėliai buvo patobulinti – įtaisytos tos spynelės, į kurias reikia kišti monetas. Taip atsitiko vien todėl, kad padidėjus minimaliam atlyginimui, prekybos centrams išlaikyti tuos vežimėlių surinkinėtojus pasidarė per brangu.
O beje, jei dar prisiminsim tai, apie ką kalbėjom aukščiau – kad minimalių atlyginimų reguliavimas iškreipia ekonominę situaciją, galim spėti, kad minimalus atlyginimas turi būti dar mažesnis – gal būt, apie 200-300 litų. Apytiksliai. Iki mokesčių. Štai tada ir gausis pono Romo Lazutkos išsvajotas santykis, kai minimalų atlyginimą tegauna 1-2 procentai žmonių. Akivaizdu, kad pats geriausias sprendimas būtų netgi ne minimalaus atlyginimo mažinimas, o išvis bet kokių reguliacijų atsisakymas. Kurių galų valdžia turi kištis į verslo santykius? Manau, čia netgi durnam turi būti aišku, kad atlyginimas – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. O kaip pavadinti tuos, kam visgi neaišku? Patys susigalvokit.
Jokios valdančiųjų sąpalionės apie tai, kad „reikia didinti darbuotojų kainą, kad būtų kuriami brangūs produktai“ (taip taip, tai ne metafora, o kažkurio iš liberalsąjūdiečių pareiškimas, nugirstas prieš kokius metus) nei kiek nepadės padidinti darbuotojų vertės. Kaip nepadės ir dirbtinis minimalių atlyginimų didinimas – griovių kasėjo algą padvigubinęs, nepaversi jo kompiuterių specialistu. Ir jei jau kažkokie ekskrementalistai iš valdančiosios daugumos nori daryti darbo jėgos devalvaciją, jiems kaip tik reiktų minimalius atlyginimus sumažinti mažų mažiausiai du kartus – kad tas skaičius bent kažkiek atitiktų realybę. Bet jiems juk nusispjaut, tiesa? Ta oluchų šoblaValdžioje esantys politikai, atrodo, galvoja tik apie tai, kaip pasivaizduot prieš žmones – juk artėja savivaldybių rinkimai. Ir jie pamiršta, kad lygiai taip pat silpnaprotiškai 2008 pradžioje Kirkilo padidinti minimalūs atlyginimai socdemams nepadėjo išsilaikyti valdžioje. Bet puikiai sustiprino mūsų visų patirtą krizę.
Brangūs valdantieji, jei jau taip nenorite daryti devalvacijos, tai kodėl norite sukurti padėtį, kur teks devalvaciją padaryti priverstinai? Gal padarykite ją šiaip, savaime, be jokių ten cirkų su atlyginimų reguliavimais – juk tai ir dabar atneštų daugiau naudos, nei žalos. O kita vertus, pažiūrėkim ir į gerąją pusę: kuo greičiau ateis visiškas krachas, tuo greičiau galėsim atsikvėpti, kad blogiau jau nebus.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
„Žinau ir kubiloidinius pezalus apie tai, kad esą atlyginimai išties didesni, nes visi gauna vokeliuose. Valdantieji užmiršta, kad vokeliuose pirmiausiai gauna nelegaliai dirbantys…“ -- manyčiau čia ir yra stipriausias argumentas už didinimą. Pamiršti tą „pilkąją“ legalių mokesčių nemokėtojų zoną, ant popieriaus gaunančių minimumą, o į rankas -- dvigubai ar daugiau. Tada ir Lazutkos auksinės frazės kitą prasmę įgauna.
Siūlymas dėl 200-300 litų į rankas -- tai jau radikalus LLRI lygio ekskrementalizmas.
Ar gaunančių dvigubai yra -- išvis drįstu abejoti. Paprastai, jei darbuotojas gauna minimumą ir vokelį, vokeliu mokamas daugiausiai 200-400 priedas, labai retai didesnis. Ir jis mokamas mažumai iš tų, kas gauna minimalų atlyginimą. Nepamirškim, kad dabar ne kokie nors 2007 metai -- krizė nukarpė pirmiausiai vokelinius priedus, nes šiuos, skirtingai nuo sutartyje numatytų sumų, pakeisti labai lengva.
Tuo tarpu nelegaliai dirbančių išvis jokioje apskaitoje nėra. Ir jų atlyginimų valdiški aktai visiškai neįtakos.
O ir šiaip, bandyti kovoti su nelegaliais atlyginimais, didinant atlyginimo minimumą -- tai lygiai tas pat, kas bandyti kovoti su cigarečių kontrabanda, didinant cigarečių kainas.
Siūlau neužmiršti ir to, kad jums pasipiktinimą keliantys 200-300 litų -- tai ne suma, iki kurios kažkas atlyginimus sumažins. Tai tiesiog minimali suma, už kokią galima būtų samdyti. Dabar ta suma -- 800 litų. Ar tamstai atrodo, kad sumos sumažinimas keistų minimalius atlyginimus taip pat prievartinai, kaip juos keistų ir didinimas? 🙂
O štai terminu „ekskrementalizmas“ švaistytis patarčiau atsargiau, kai turėsit realių argumentacijų. Dėl to patariu straipsnį paskaityti dar kartą. Gal atrasite kažką geresnio už etiketes, kurias pateikiat vietoj argumentų.
BTW, atsakydamas į tamstos išsakytą manęs palyginimą su LLRI, tamstą lyginu su begalve višta. Jei tamstai atrodo, kad sugebėtumėt pagrįsti savo žodžius apie mano ekskrementalizmą ar panašumą į LLRI, manau, kad sugebėtumėt paneigti mano palyginimą? Ar visgi nevystykim panašių krypčių? 🙂
Kol kas nesuprantu, kuo „minimali suma, už kokią galima būtų samdyti“ skiriasi nuo minimalios algos? O apie minimalią algą tamstos pasakyta taip „galim spėti, kad minimalus atlyginimas turi būti dar mažesnis – gal būt, apie 200-300 litų“. Beje, ar ne pati Vainienė prieš maždaug metus siūlė mažinti minimalią algą, tiesa tik iki 600 litų.
Kaip Lazutka sako „Kitose šalyse tokie darbuotojai sudaro 1-2 proc., nes tokiu užmokesčiu apmokamas pats prasčiausias darbas“ -- Lietuvoj akivaizdi disproporcija (paties minėti 15-30 procentų). Čia esminis klausimas kodėl. Aš manau, kad dėl slepiamų mokesčių, tamsta manai, kad dėl valstybinės prievartos neleidžiant darbdaviams mokėti mažiau. Manau, kiekvienas liksim prie savo nuomonės.
Dėl 200-300 litų, na tikrai piktina tokie siūlymai. Suprasčiau, jei greta būtų siūlymas uždėti piktus mokesčius tiems, kas gauna „daug“, na pvz. 3000 (suma iš dangaus). O kol toks siūlymas pavienis jis kvepia itin kraštutiniu liberalizmu, katrą gina mūsų taip mylimas LLRI.
Na, tarkim, Vainienei dašilo, kad reikia mažinti tą minimalų atlyginimą. Kartais ji randomu ką nors sugeneruoja teisingo. Arba dalinai teisingo. Arba, jei rimčiau pasižiūrėsim, gal ir neturėjo dašilt (apie tai komentaro pabaigoje). Kita vertus, šis tamstos argumentas yra atviras ad hominem: tai, kad kažką sakė būtent Vainienė -- nieko nereiškia. Pvz., jei Vainienė pasakys, kad reikia įvesti progresinius mokesčius -- ar tai dėl to taps netiesa?
Dėl proporcijų -- pagal tamstos mokesčių slėpimo modelį, užklojus šį ant atlyginimų dydžio pasiskirstymo, ko gero gautume, kad vidutinis vokelinis priedas siekti turėtų apie 3-4 tūkstančius, ar kokią sumą?
Pastebėkim realybę: tamsta turite nuomonę, kuri pagrįsta tikėjimu. Tikėjimu, kad už minimalų atlyginimą įdarbinti žmonės vokeliuose vidutiniškai gauna bent antra tiek, o daugelis ir dar daugiau. Ir jūs tuo tikite, nors nepažįstate nei vieno tiek gaunančio žmogaus, ar ne?
Aš jums duodu faktą, o ne nuomonę: minimalių atlyginimų dalis sumažėja, jei sumažiname minimalaus atlyginimo ribą. Tai yra skaičiai, tūpiausia ir elementariausia matematika, o ne tikėjimas. Ar ir tamstai kyla tokių pat problemų su skaičiais, kaip ir Lazutkai?
O dėl emocinės pusės -- pilnai suprantu, kad piktina kalbos apie tokias mažas pajamas. Bet gal tamstą paguos vienas dalykas: yra šito blogo dešinėje viršuje laukelis paieškai -- pasinaudokit juo. Atrasit visą krūvą straipsnių, kuriuose plūdau valdžią dėl nesugebėjimo įvesti progresinius mokesčius ir aiškinau, kodėl jų reikia. Ir dabar, esant progai, tą kartoju. Minimalių atlyginimų reguliavimo panaikinimas ir progresinių mokesčių įvedimas tarpusavyje visiškai neprieštarauja.
Taip kad nedarykit skubotų išvadų, o daugiau galvokit.
Gal jums kai ką paaiškins kitos priežastys, dėl kurių Pramonininkų konfederacija nenori atsisakyti minimalaus atlyginimo ir sutinka netgi su didinimu: esmė ta, kad didelis minimalus atlyginimas yra vienas iš didžiausių barjerų smulkiam verslui startuoti. Ir aukštas minimalaus atlyginimo dydis duoda šiokias tokias stabilumo garantijas oligopolijoms, t.y., labai smarkiai trukdo rastis konkurentams. Gal dėl to ir Vainienė kalbėjo ne apie 200-300, o apie 600 litų minimumą?
Šį kartą esu priverstas absoliučiai su tavimi, Rokiški, nesutikti. Lietuvoje minimalų atlyginimą gauna 19, 6 proc. darbuotojų. Tai yra gyvuliškas rodiklis, rodantis ne itin prastą ekonomikos situaciją, o darbdavių godumą ir absoliutų nenorą dalintis pelnu su darbuotojais. Toks darbdavių požiūris yra esminis faktorius nulemiantis milžinišką nelygybę tarp piliečių gaunančių didžiausias ir mažiausias pajamas. Man šlykštu darosi nuo turtingų bobų, kurios atėję į C&D baksteli pirštu į patalynės komplektą kataloge už 20 000 Lt išsitraukia tą sumą iš rankinuko grynais ir tarstelėjusios „ateisiu poryt atsiimti“, eina į gretimą parduotuvę pirkti indų už analogišką sumą. Taip negali būti, darbdaviai privalo dalintis, kitaip viskas baigsis riaušėmis arba maumenais seime, vyriausybėje ir prezidentūroje. Jei darbdaviai nenori dalintis kitu būdu, tenka kelti minimalų atlyginimą, kitaip visa valstybė greitai pavirs į pūvančią pelkę.
*šaumenais seime, vyriausybėje ir prezidentūroje.
Lygiai taip pat prievartinai ir tiesiogiai atlyginimus kažkada sugalvojo reguliuot bolševikai. Nes darbdaviai visada pernelyg godūs. Geras rezultatas buvo?
Čia jau demagogija visiška bolševikus prisimint, tarsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje nėra socialdemokratijos ir analogiškos įstatiminės bazės. Beje, dar apie: „Akivaizdu, kad pats geriausias sprendimas būtų netgi ne minimalaus atlyginimo mažinimas, o išvis bet kokių reguliacijų atsisakymas. Kurių galų valdžia turi kištis į verslo santykius?“ Todėl, kad darbdaviai užsmaugtų darbuotojus visiškai. Tu jiems leisk po 100 Lt į mėnesį mokėt, jie tiek ir mokės. Ribotų galimybių žmonės neturi kitos išeities, kaip dirbti už tiek kiek siūlo. Turėk omeny, kad suvokiu, jog pakėlus minimalų atlyginimą mano paties pajamos santykinai sumažės, bet juk negalim gtventi valstybėje iš kurios visi išvažiuos, o vienintelis kandidatas į prezidentus liks Šedžius.
Ne, tai ne demagogija, o realybė -- būtent atlyginimų reguliavimas tam, kad darbdaviai iš godumo nesprogtų -- tai ir buvo bolševikinis išmislas. Dar tamstai galiu priminti, kad bolševikai -- ne kas kita, o socialdemokratų frakcija, atsiradusi, kai Rusijos socdemai suskilo į dvi dalis -- menševikus (mažumą) ir bolševikus (daugumą).
O dėl švedijų ir kitų šalių -- nemanau, kad tenai ribojimai jiems labai padeda. Na, gerai, tarkim padeda. Tada aš siūliau 200-300, ar sutiktumėte tamsta pavyzdžiui su 310 litų minimalaus atlyginimo įvedimu?
Jei rimtai, pabandykite pagrįsti sumą. Aš savo skaičius pagrindžiau tam tikrais argumentais, paaiškinančiais, kodėl. Pasakymas „visi yra blogi, todėl didinkim“ -- tai ne pagrindimas. Jei ką, tai pasakymas „tokią sumą, kad pragyvent“ -- irgi ne pagrindimas.
Kažkam pragyvent ir 2k neužteks, o už 300 litų pragyventi, kad ir labai sunkiai, bet visgi įmanoma. Beje, kai kurie įvežtiniai nelegalai apie 2007 už tiek ne tik pragyvendavo, bet net sugebėdavo ir susitaupyt.
Na?
Mane senai biesina svetimu pinigu skaiciavimas. Nu kas tamstai trukdo atsidaryti savo imone. Visiems moketi puse minimumo ir pirkti pataline uz 20000 Lt? Ogi baime, kad viena diena ateis ir pasodins. Todel jeigu zmogus gali sau leisti isleisti tokia suma, tai gal jis pardave imone? O gal nuejo ir ismete 20 veltedziu ir likusiems pakele alga. Ir tie padare dvigubai. Va ir gavosi tie pinigai. Tai kad zmogus turi pinigu, tai nereiskia, kad jis juos pavoge. Nes mes taip priesim iki demagogijos, kad jeigu isviso turi pinigu, reiskia esi vagis ir nusikaltelis.
O beje, neviešai būtent tokio tipo demagogijos, iš serijos „turi daug pinigų -- reiškia pavogei“ labai paplitę, ir dabartinių valdančiųjų tarpe irgi. Šia prielaida remiasi ir nenormaliai išaugintas mokesčių aparatas bei mokesčių administravimo sudėtingumas -- esą visi vagia, todėl reikia viską kontroliuoti.
Žiūrint realiau, reiktų pastebėti, kad dabar visgi jau ne kokie nors 1993 metai, kai toks apibendrinimas turėjo pagrindo, o 2010. Kitaip tariant, netgi tie verslai, kurie pradėjo iš prichvatizacijų ar nusikalstamos veiklos, dabar pagrįsti normaliu pridėtinės vertės kūrimu. Kita vertus, dar per Rusijos krizę daugelis neaiškių vertelgų tiesiog subankrutavo, o dar labiau nuo visokių veikėjų apvalė dabartinė krizė. Aišku, abiem atvejais žlugo nemažai ir normalių įmonių, kita vertus, proporcijos pasikeitė.
Tad sutikčiau, kad verta remtis visgi švaraus verslo prielaida, o nešvarų laikyti išimtimi. Atitinkamai, bendri reguliaciniai sprendimai, tokie, kaip minimalaus atlyginimo reguliavimas, turėtų būti irgi pagrįsti švaraus verslo, o ne tų išimčių prielaidomis.
Pritariu, kad valdžiažmogiai vėl ne iš to galo bando spręti problemą ir renkasi lengviausią ir paprasčiausią būdą. Kažkokie ribotų protų žmonės.
O dėl tų pinigų vokeliuose, tai čia ir patys gaunantieji nieko nedaro ir nekovoja už savę, o tuo pačiu už kitus. Visi nori, kad kažkas už juos kažką padarytų, bet kaip taisyklė, tie kiti tik dar labiau pablogina. Toks post sovietinės visuomenės sindromas ir įsitikinimas, kad nieko pakeisti negaliu. Galiu siurbčioti, na dar geriausiu atveju emigruoti. Gerai, kad bent tam pasiryžta.
Sudėtingiau su tais vokeliais. Darbdavys pinigų iš oro negamina, tad yra pinigai, kurie gali būti skirti atlyginimui ir viskas. Ir jei tuos pinigus norim išvokinti, legalizuoti -- reiškia, kad dalį jų turime skirti mokesčiams.
Mokesčiams tenkanti dalis yra didelė, pvz., vidutiniam atlyginimui tai būtų maždaug pusė. Ir ką rinktis darbuotojui? Mokesčius, kurių panaudojimo efektyvumas yra tragiškas, ar pinigus kišenėn?
O gilesnis klausimas, jei norit: vokeliniai pinigai yra neapmokestinti ir nelabai teisėti, bet juos gauna mažiausiai uždirbantys. Tai reiškia, kad taip realizuojama kad ir nelegali, bet visgi progresinė mokesčių lengvata, kurią gauna mažiausiai uždirbanti dirbančiųjų dalis. Ar tai išties blogai?
Idomus (ir labai aktualus musu biednai šalelei) straipsnis ir idomi diskusija.
Kad tipiniai Lietuvos darbdaviai nenori dalintis pelnu su darbuotojais sutinku. Kad minimalaus atlyginimo didinimas ipus jiems nora dalintis labai abejoju. Ju isitikinimai yra tokie kokie yra ir jei jie nenores didinti bendro atlyginimu fondo išeiti suras -- atleis dali darbuotoju ir perkels ju darbus kitiems; sumažins atlyginimus gaunantiems daugiau (kaip raše Rokiškis); tiems, kurie gauna minimuma už ta „padidejima“ užkraus papildomo darbo ar dar koki biesa sugalvos.
Nenoriu ižeisti minimalu atlyginima gaunanciu žmoniu, bet, tik jie patys ir yra tie svertai itakojantys savo atlyginima. Šiuo atveju absoliutus minimalaus atlyginimo reikšmes nebuvimas manau nieko nepagadintu, o gal net ir pagerintu situacija. Už 300 tikrai netikiu, kad sutiktu kažkas dirbti (o jei ir sutiktu tai butu jo sprendimas), o tas kuris dabar gauna minimuma pagalvotu, kad gal jis vertas ir kokio 1.200 Lt. Juo labiau, kad Ryainair iš Kauno skrenda beveik bet kur.
Apie tuos vokelius tai irgi diskusija dažniausiai buna tik iš vienos puses.
Tais „gerais“ laikais (2007-2008 m.) vokeliu turbut buvo labai sumažeje, taigi tai reiške, kad prie tuometiniu pelningumu bendra mokesciu našta verslui buvo pakeliama. Šiuo metu ne iš gero gyvenimo tie vokeliai vel atsiranda.
Plius, kaip Rokiškis ir raše, atlyginimo fondas yra toks koks yra. Kaip jus manote ka pasirinktu didžioji dauguma Lietuvos dirbanciuju -- 3000 lt „balta“ atlyginima ar 2000 lt legaliai, o 2000 lt vokelyje?
Taip, aš sutinku, mokesciu vengimas/slepimas yra didelis nusikaltimas, bet jei bendra mokesciu našta yra tiesiog per didele nieko cia nepadarysi… Sugaudyti visus mokancius algas vokeliuose valstybei turbut kainuotu gerokai daugiau nei sumažinant mokescius tenkancius darbuotoju atlyginimams. Beje, kaip skelbia ivairios teorijos, mokesciu mažinimas dažnai duoda ir priešinga efekta -- iplaukos padideja.
Na, ar sutiktų kas dirbti už 300lt/mėn -- gal ir nesutiktų. Pradžioje. Kol atlyginimai nesunormalėtų. Tam reiktų poros metų, per kuriuos gautųsi dar ir labai geras kainų kritimas, t.y., ekvivalentinė perkamoji galia litui vidinėje rinkoje turėtų išaugti. Ir kaip minėjau, tas dydis yra atsižvelgiant į iškreiptumus, kuriuos sukelia būtent tie įvesti minimumai.
O vat klausimas apie tai, kad su vokeliais viskas varoma į vienus vartus -- tai rimtai. Nors tie patys vokeliai ir nelegalus įdarbinimas -- tai vienas iš tų dalykų, kuriems valdžia turėtų melstis, nes bent dalis žmonių dėl vokelinių atlyginimų gali pragyvent. Nes jei negalėtų, tai nežinia, kas čia pas mus vyktų.
Atsiprašau už pusės lietuviškų raidžių dingimą -- pakibo kažkas talpinant komentarą, tai dar spėjau jį išsaugoti su ctrl+c ir nusikopinti į txt failą, bet vėl talpinant čia kažkas susivėlė…
Na, aš ne kalbonacis, tai man lietuviškų raidžių gali ir nebūt -- jos neįtakoja argumentacijos 🙂
O kompai tai kimba nuolat. Naršyklė man pačiam užlūžta ir nulūžta bent porą kartų per dieną. Tai Chrome. Firefox -- dar dažniau. O Explorerį jei pasileidžiu, tai užlūžta visas kompas 🙂
A, o txt failuose Notepad konvertuoja į ANSI, taip lietuviškos raidės ir dingsta. Nebent daryt „Save as…“ ir ten pasirinkti UTF-8.
prisimenant dar ir tavo tekstą apie reitingus -- vienintelis stebėti vertas rodiklis tikrai yra nedarbas. o šitas sprendimas akivaizdžiai nedarbą augintų.
kuria kūno vieta jie ten galvoja?
Na, su reitingais aš irgi manau, kad yra keblu. Kažką gal dar rodytų pvz., trendai, ypač akumuliuoti, dar kažką galima būtų išsiaiškinti pagal detalesnius ir grynesnius (neapdirbtus visokiomis percentilėmis ir nepervestus į reitingo vietas) duomenis (vien konkrečių rodiklių sudedamųjų deviacijos kiek parodytų -- bent apie konkrečių rodiklių patikimumą galima būtų spręst, o tai jau dalinis rodiklių vertingumo sprendimas), tik deja, tokioms analizėms darbo reikia labai daug, o ir net nežinau, ar galima tokius duomenis gauti.
Beje, kažkodėl jaučiuosi beveik užtikrintas, kad mūsų vyriausybė tokio tipo analizių nedaro.
O su nedarbu -- taip, oficialūs rodikliai Lietuvoje jau dabar tokie, kad turėtų vykti maištai. Panašu, kad nevyksta tik dėl to, kad yra emigracija ir labai sparčiai išaugo šešėlinė ekonomika. Du vožtuvai, kurie apsaugo valdžią.
Kita vertus, tai, kad maištai nevyksta, rodo, kad ir bedarbystės skaičiai rodo kažką gana neaiškaus, o kiek neaiškaus -- sužinoti irgi keblu. Žodžiu, ir su šituo rodikliu nėra paprasta.
Valdžia, atrodo nelabai suvokia realybę (beje, realybės nesuvokimu Kubiliaus vyriausybė atrodo nuo pat pradžių buvo rekordinė), arba jei ir suvokia, tai jiems arba nusispjaut, arba jie išties masto būtent ta vieta, kurią ir tu turi omeny.
Žodžiu, nervai nelaiko, į juos žiūrint. Ir dar daugiau -- mane paskutiniu metu netgi ima lankyt paranojiška mintis, kad jie šitus bajerius daro tyčia.
Pauliau, tai kad ir už 800 niekas nenori dirbti -- ar siūlo daugiau darbdaviai? Juk valdžia nedraudžia mokėti daugiau.
Mano galva, minimumas turi būti didesnis, bet tik ne šiuo sunkiu laiku reikia jį kelti.Ir ne vienpusiškai nutarus,o reikia kaip Estijoje -- turi susirinkti valdžia,verslinykai bei profsąjungos ir derėtis.
Juokiamės iš valdžios, bet jei valdžia sugeba mokėti bedarbiui didesnes pašalpas nei darbdavys -- atlyginimus -- taii nu ir nafik tokį verslą.
Rokiški, “ o už 300 litų pragyventi, kad ir labai sunkiai, bet visgi įmanoma“ -- čia jau net ne tavo šmaikštumas esant tau blogos nuotaikos, o bala žino koks nupeizejimas. Atsiprašau.
Aš gūdžiais 1995-2000 gyvenau už 700, bet pavyko išgyventi tik todėl, kad gyvenau „chalupoje“, kuriai 4 žiemoms malkų nupirkau už 600 lt, be vandentiekio, patogumai lauke, kaimelyje. mitau bulvėmis ir konservais, gyvenau 1.Žiauru buvo.
Pas mus tą ir nori pavaizduoti -- surinkti tą trišalę tarybą ir „derėtis“.
O dėl už 300 -- tokia suma numato 10 litų dienai. Makaronų bomžpaketuose per dieną pakanka už litą, už tą patį litą dienai galima ir kokių kruopų, bulvių, etc., t.y., esminis faktorius -- maistas -- telpa pilnai. O visą kitą galima skirti pramogoms, tokioms kaip komunalinis būstas ir pan.. Kitaip tariant, už tokią sumą galima išgyventi. Tamsta gyvenote ganėtinai prabangiai (netikiu, kad 700 litų per mėnesį išleisdavot vien bulvėms ir konservams). Ypač dar kaip kokiems 1995 -- 700 litų tais laikais buvo kažkas panašaus, kas dabar pusantro k.
O dėl didelių bedarbio pašalpų -- sutinku. Jos neturėtų viršyti to visiško išgyvenimo minimumo. Ir taip, didelės bedarbio pašalpos trukdo mažinti atlyginimus ir tai yra vienas iš faktorių, kodėl vidinė devalvacija stringa.
Jeigu dėl padidėjusio minimalaus uždarbio kas nors ir bankrutuos tai tegul taip ir būna, atsiras daugiau erdvės normaliems verslininkams o ne dvarponiams.
Neverskim visko į vieną pusę. Taip, nuo verslininkų irgi priklauso žiauriai daug. Beje, paskutinė krizė tapo puikiu apsivalymu -- toji karta, kuri atsirado iš prichvatizacijų ir pan., beveik dingo -- nesugebėjo tvarkytis. Dėl to šia krize galime ir pasidžiaugti.
Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad bet kuris verslas išties yra kompleksas iš keturių dalių: rinkos, finansų, procesų ir darbuotojų. Verslininkas vienareikšmiškai valdo tiktai finansinę dalį, rinka pati nustato žaidimo taisykles, procesai -- bendras samdomų darbuotojų ir verslininko kūrinys, o patys darbuotojai nustato, ar tai veiks. Tai elementarus BSC.
Tad neverta tikėtis, kad darbuotojui, kuris nemoka nieko, yra tinginys, girtuoklis, pravaikštininkas ir darbo vietą turi tik todėl, kad jo kažkas pasigailėjo, galima mokėti daug. Darbuotojui galima mokėti pagal tai, kiek jis sugeba padaryti. Šiuo atžvilgiu reiktų vertinti darbuotoją tiesiog kaip bazinę vertę (dydį, kurį darbuotojas veik užtikrintai pagamins, t.y., kalbant apie atlyginimo minimumą -- pridėtinę vertę, kurią vidutiniškai sukurtų 20 procentų pačių nevertingiausių, nenašiausių), o verslo procesus, nišas, etc. -- kaip multiplikatorių.
Ir jei iš 200 litų bazinės darbuotojo vertės verslas nesugeba padaryti 1200 litų (maždaug tokia minimali vertė, reikalinga mokant minimalų 800lt atlyginimą), o sugeba tik 400 -- tai ar šitai verslo problema, ar darbuotojo? Ko gero, abiejų. Gal būt verslas gali savo multiplikatorių padidinti dar labiau. O gal savo bazinę vertę gali padidinti ir darbuotojas.
Bet ką mes matome realybėje? Atrodo, viskas į vienus vartus -- kaltas verslas. Na, verslas ir sukasi -- jam tie pigiausi darosi nereikalingi, nes su visais multiplikavimais jie neatsiperka. Štai ir gauname masines bedarbystes (15 procentų -- jie su jokiais multiplikatoriais negali atsipirkt). Arba nelegaliai samdomą darbą (kuris, kaip matom, veikia su mažesniais multiplikatoriais, nei reikalaujami).
Teoriškai pasiūlytos idėjos ir diskusijos be abejo yra teisingos… Laisva rinka, viskas nusistovės ten kur reikia ir pan., tačiau ar normalu yra, kad Vilniuje prabangių automobilių yra daugiau nei turbūt visoje Skandinavijoje? Ar lietuviai taip jau produktyvūs ir jų pridedamoji vertė, ypač tokių, kaip Pinkevičius ar VP dešimtukas? Ar tai labiau susiję su kapitalo išsidalinimu 199x metais, kuomet kapitalas susikoncentravo dalies piliečių rankose ir persiskirstymas yra labai lėtas procesas (o jei žmonės vienodų gebėjimų, tai persiskirstymas išvis nevyksta). Kur aš lenkiu? Kaip vieno prekybos tinklo vadovas pasakė, „jei pardavėjos nedirbtų už 800, mokėtume 1200“, t.y. grynai tai, jog darbo vietų šiuo metu nėra tiek daug, kiek norėtųsi, derybinės pozicijos tarp darbdavio ir darbuotojo labai liūdnai pasvirusios darbdavio pusėje. Visi mini situacijas, kai darbdavys atleis darbuotoją, nes šis neva negeneruoja tų papildomų 200 litų. Netikiu, kad yra daug pozicijų, kur darbuotojas dirba už 800, o jo pridėtinė vertė įmonėje nėra bent 50% viršaus. Tiesiog neišlaikytų overheadų, pelno maržų ir pan. Įsivaizduokime situaciją: darbdavys X samdo 5 Y darbuotojus. Kiekvienam moka po 800, o kiekvienas Y sukuria vertės už 2000. 800 su sodra yra 1050 Lt, taigi darbdavys uždirba visą likusią sumą (už „darbo organizavimą“) ir jam lieka 4750 Lt, na normali tokio 5 žmones įdarbinusio veikėjo alga Lietuvoje dabar. Padidinus minimalią algą iki 1000 Lt, darbdaviui liks 3440. Kitaip tariant, 5 darbuotojų algos padidės 20%, o darbdavio alga kris panašiu dydžiu. Nekalbu apie tai, jog ribinė nauda šių pinigų tiems „murziams“ yra didesnė. Ar darbdavys toliau samdys 5 darbuotojus? Samdys, nes kiekvienas jam vis sukuria papildomos vertės, gal net pasamdys dar vieną, kad jo pajamos grįžtų į 4,5 tūkst. lygį.
Klausimas lieka matyt, kokių darbuotojų yra daugiau: tų, kurie uždirba gerokai daugiau nei 800 bet gauna 800, ar tų, kurie firmoms vos uždirba 800 ir firmos vis dar samdo juos. Matydamas įmonių rezultatus ir prabangių automobilių skaičių sostinėje manau, jog pirmas atvejis. Ir tada negali nenorėt, jog minimalūs atlyginimai būtų didinami, net ne iki 1000, o gal ir 1200.
Tamstos prieštaravimai pakankamai rimti ir labai įdomūs, nors skaičiai yra visgi bent dalinai iš lubų, o sąnaudų modelis labai nepilnas. O ir šiaip, klausimų iškėlėt pakankamai daug, tai per kelis atsakymus parašysiu, ką galvoju.
Pradžioj apie verslo sąnaudas.
Sąnaudas darbuotojui reiktų skaičiuoti kiek sudėtingiau ir realistiškiau, pvz., hipotetiniu tamstos minimu atveju gali gautis taip (neskaičiuojant kintamų kaštų, kuriuos atsiejam, kaip gamybinius):
1. Atlyginimas (minimalus) -- 800
2. Mokesčiai -- 250
3. Darbo vietos išlaidos (patalpos, elektra, etc.) -- 200
4. Kapitalinės išlaidos (investicijos į darbo įrangą, spec. aprangą ar pan.) -- 200
4. Padalinio overheadai (brigadininkas oluchams valdyt su visom susijusiom išlaidom) -- 300
5. Bendri overheadai (buhalterija, vadovai, etc.) -- 100
6. Rizikos (darbuotojų, turto, klientų turto draudimas, rizikos marža, tiek, kiek tai susiję su pačiu darbuotoju etc.) -- 100
7. Vystymo (verslo plėtimo) išlaidos -- 100
8. Akcininko grąža -- 100
…Nieko nepraleidau? Suskaičiuojam ir gaunam: 2150. Truputį galai jau nesusieina, ar ne?
Ir atrodo, kad atlyginimas čia tampa pagrindiniu ribojančiu faktoriumi, tiesa? Pakeičiam atlyginimą į 600 -- net nieko daugiau nekeisdami (nors brigadininkas irgi sumažėtų) gaunam galutinę sumą 1885. T.y., faktorius labai esminis.
Dėl ko galim neabejoti -- tai dėl to, kad verslas pagrindines išlaidas ganėtinai optimizuoja, o esant perteklinėms pajamoms -- jas investuoja. O štai tuo, kad minimalius atlyginimus optimaliai nustatytų valstybė -- tai abejoti galim tiesiog neabejotinai.
Dėl prabangių automobilių ir pan. -- nevertėtų pagal tai spręsti. Čia yra specifika, būdinga Lietuvai, ir ganėtinai šlykšti. Visiems rūpi pasirodyt ne blogiau, nei kaimynai. Ir jei švediškas milijardierius važinėja 15 metų senumo tojota, tai Lietuvoje net koks nors kioskininkas 5 metus taupo ir badauja, kad tik nusipirkt mersiuką.
Tiesa, paskutiniais metais visgi pastebėjau tokią tendenciją, bet vis dar nestiprią -- rengtis taip, kad visiems sakytum, jog tau px. Kai kuriuose verslo sluoksniuose į tai jau žiūrima su išskirtine pagarba, bet tai visgi labai menki sluoksniai. Dažniausiai vis dar tikimasi neadekvato. Atvažiavai su nauju mersu -- reiškia rimtas verslininkas, atvažiavai su tojota -- reiškia, fufliakas.
Sociokultūriniai faktoriai yra labai svarbūs, bet jie rodo patys save, o ne yra kažkokia transnacionalinė išvestinė, tad juos reiktų nagrinėti atitinkamai.
Negana to, neužmirškit, kad jei pamatėt 10 superkarų Vilniaus Senamiestyje, tai nereiškia, kad Vilniuje superkarų yra 1000, nes pačiame Senamiestyje gyvena vos koks 1 procentas žmonių. Vilniuje superkarų būtent tiek ir yra, kiek jų galima pamatyti Senamiestyje. Tiesiog šūdai linkę koncentruotis 🙂
Aišku, pats klausimas lieka atviras -- kaip nustatyti, kokį vidutiniškai pelną gauna iš darbuotojo vidutinis įmonės savininkas. Visgi, kiek rodo mano patirtis, tas galutinis savininko pelnas iš darbuotojo dažniausiai nebūna didelis, paprastai tesiekiantis vos kokį 100-200 litų, kartais ir dar mažiau. Pinkevičiai ir panašūs didelius pinigus gauna ne todėl, kad jie gręžtų nuo kiekvieno baisiai daug, o tik todėl, kad žmonių, nešančių jiems pelnus -- didžiuliai kiekiai.
O kai kokia Maxima pasako, kad jei reikės, tai padidins atlyginimus ir nuo 800 iki 1200 -- tai tik dėl to, kad darbuotojo išlaidų dalis pas ją gan maža, o įmonės padėtis -- labai gera, leidžianti didinti kainas. Neužmirškim apie monopolines sudedamąsias.
O šiaip konkurencija veikia ir darbo rinkoje, tad jei kažkuris darbuotojas duoda itin gerą pelną, tai jį greitai kas nors perperka, pasiūlydamas didesnį atlyginimą.
Bet situacija tokia, kad galima pamatyti ne vieną Cayenne ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje, o 7 klasės BMW išvis daliai veikėjų yra neatskiriamas atributas. Gaila nėra lengvai prieinamos statistikos… Bet primeskime paprastai: BMW naujas kainuoja 250 tūkst., sakykime tokį perka 50 darbuotojų įmonės vadovas (laaaabai reali prielaida), galime paskaičiuoti kiekvieno darbuotojo kontribuciją… 250 tūkst. / 36 mėn / 50 darbuotojų = 140 Lt į mėn. nuo kiekvieno darbuotojo… Mano manymu, tai vienas ženklų, jog rezervų visgi yra. Susimokės tai daliai darbuotojų didesnį minimumą (ne visi dirba už minimumą), na ir kas, kad jie galbūt sąlyginai daugiau, nei kiti uždirba pagal sukurtą vertę. Manau žymiai svarbiau mums kaip _visuomenei_ turėti ir pačius vargingiausiai gyvenančius žmones sočius. O kai visi verslininkai verkia, kad čia turės atleidinėti darbuotojus, tai pagalvokime iš kitos pusės: ar tai ne jų interesas tiesioginis yra kuo mažiau mokėti savo darbuotojams? Ir ar mes norime klausytis žmonių paistalų, kurie tiesiogiai suinteresuoti savo pinigine dėl šių sprendimų? Būtų jų valia, matyt ir 100 litų nemokėtų per mėnesį „varguoliams“. O kam? Juk rinka laisva, darbdaviai puikiai išnaudoja savo derybinį pranašumą.
Beje, dėl to modelio, reikėtų į jį žiūrėti kūrybiškiau. Mano mintis buvo ta, jog su tuo algos padidinimu įmonė puikiai išgyvens optimizuodama pavyzdžiui vadovo algą ar akcininko dividendus. Ir nereikia čia mūsų gąsdinti, jog išeis įmonės į kitas šalis -- pokeryje tai vadinama blefu.
Ekstrapoliacija čia nėra adekvati, jei nepagrindžiame to, kad nagrinėjamas atvejis yra norma. O tai nežinia, ar galime pagrįsti. Kiek ten tų mašinų naujų per Lietuvą? Ir kiek įmonių, didesnių už 50 darbuotojų?
Visgi net ir tarus, kad tai norma -- tai neneigia fakto (kuriuo vargu ar verta abejot), kad krūtas mašinas perka dėl sociokultūrinių faktorių -- kas dėl to, kad partneriai kitaip nesupras, o kas dėl to, kad pats yra durnas. Taigi, galima spėti, kad pas daugelį tokių pirkėjų po tokio pirkinio nedaug ir lieka, ar ne?
Man pačiam teko nemažai pažinoti tokių, kurie pirkdavo naujus Subaru, BMW ar SAAB, o paskui negalėdavo į kaboką nueit pavalgyt -- nes per brangu, pinigų neužtenka. Ir jiems REALIAI neužtekdavo, nes atmetus panašias išlaidas telikdavo keli šimtai litų per mėnesį. Pasakojimai apie tai, kaip įsistato į naujus BMW dujas -- tai ne anekdotai, o gyvenimas. Įsistato todėl, kad neužtenka pinigų degalams.
O kad įmonės išeina į kitas šalis -- tai ne blefas. Jos jau dabar išeina, ir išeina realiai. Kitos tuo tarpu neateina. Ir neateina irgi realiai (pagal barjerus dėl darbo jėgos Lietuva pasaulyje reitinguojama labai prastai).
Darbo jėga, beje, negalėdama įsidarbinti už 400 ir niekur neįdarbinama už 800 -- irgi išeina į kitas šalis. O tamstos kalbamas dalykas apie tai, kad įmonės gali optimizuotis -- nesąmonė. Esmė ta, kad tamstos minimi faktoriai yra tie, kurie optimizuojami nuolat. T.y., jie jau yra optimizuoti prieš krūvą metų. Lankstumo tenai nėra.
Įdomi, netgi, sakyčiau, klasikinė diskusija. Tik bediskutuojant siūlau pasistengti atsistoti į oponento (šiuo atveju oponentas daugeliui komentatorių turbūt bus verslininkas) batus ir pabandyti įsivazduoti save toje situacijoje. Žinoma, kad yra daugybė prichvatizacijos atvejų ir daugybė verslininkų (arba, kaip dabar madinga delfiuose -- viarslininkų ar verslinykų) yra nesąžiningi darbuotojų atžvilgiu. Tačiau ar minimalaus atlyginimo pakėlimas padės su tuo kovoti? Nemanau.
Justinai, pagal logiką, kad darbdavys vėl samdys tiek pat darbuotojų ar net daugiau, nes kiekvienas jam sukuria pridėtinę vertę, Lietuvoje bedarbių neturėtų būti apskritai -- juk visi jie yra pelno generatoriai, ar ne? Beje, diskutuojant šia tema, vertėtų nepamiršti dviejų svarbių aspektų. Pirma -- visos rinkos kuo toliau tuo labiau globalizuojasi, todėl produktas, kurio savikainoje yra 800 ar 1200 lt atlyginimas neretai gali konkuruoti (nebūtinai tiesiogiai) su kiniška preke, kurios darbo jėgos kaštai bus penkiskart mažesni. Ir labai suklystumėte, jei manytumėte, kad tai tik verslininko problema. Antra -- pigi darbo jėga neretai būna lengviausiai pakeičiama technologijomis. Nuolatinės kaštų mažinimo galimybių paieškos -- verslo pamatas. Jei kiltų darbo jėgos kaina, sustiprėtu „business case’as“ pvz. pakeisti dalį kasininkių ekspres kasomis maximose, įvesti eilių valdymo sistemas banko tipo klientų aptarnavimo centruose, perskirstant klientų srautus ir sumažinant konsultantų poreikį, automatizuoti gamybą ar perkelti pardavimus/klientų aptarnavimą į internetą. Abiem atvejais anksčiau gavęs 800 lt ir turėjęs darbo vietą žmogus gali atsidurti gatvėje ir tikėtis, kad bedarbio pašalpos ir toliau liks tokios pat dosnios.
Beje, apie bedarbio pašalpas, Jurkiui, manančiam, kad „jei valdžia sugeba mokėti bedarbiui didesnes pašalpas nei darbdavys – atlyginimus – taii nu ir nafik tokį verslą.“ -- siūlau prisiminti termodinamikos dėsnius, pasižiūrėti į mūsų valstybės (t.y. mūsų visų) skolos dinamiką ir pamąsčius apie jos grąžinimo perspektyvas persvarstyti žodį „sugeba“ savo sakinyje.
Tai va, kad atsistojus į verslininko batus ir matosi rezultatai -- prabangių namų kvartalai Vilniuje, nauji automobiliai, o kur dar tokie renginiai kaip „1000km lenktynės“, kur visi vargšai verslininkai susirenka pasirodyti savo pinigines. Nesakau, kad dalis nenukentės ir gal bus prarasta dalis darbo vietų. Bet dėl anksčiau išvardintų argumentų manau, jog tai bus reikšmingai mažesnė dalis nei ta, kuri tiesiog automatiškai padidins atlyginimus ir vienintelis, kuris pajus skirtumą, bus tas veikėjas, kuriam gal kitąmet pasirodys per brangu 1000km lenktynės.
Jei kalbame apie normalią visuomenę, tai turime kalbėti apie normalius turtų skirtumus. Man kažkaip galvoj vistiek netelpa tai, kai įmonės darbuotojai valgo kruopas, o savininkas sėdi Maldyvuose, pats 12 klasių nebaigęs. Ir netelpa tada galvoje mintys apie laisvą rinką 🙂
Justinai, sutinku su paskutine pastraipa -- neturėtų taip būti. Bet iš principo tai, apie ką kalbi -- važinėjimas su džipais, išnaudojant darbuotojus, yra tik žemos kultūros (visom prasmėm) išdava. Bet, kaip ir minėjau, mano supratimu, dirbtinis atlyginimų kėlimas jos nepakeis ir toks verslininkas ir toliau ieškos būdų gauti tą patį pelną, pvz. optimizuodamas procesus, didindamas technologijų panaudojimą, versdamas žmones daugiau arti už tą išaugusį minimumą ir mažindamas etatų skaičių. Mentaliteto ir požiūrio į visuomenę bei kitus žmones problemų tai tikrai neišspręs.
Beje, išskirkim vieną faktorių, bandydamas suprast tamstos kontekstus, atrodo pastebėjau, kad painiojate.
VP savininkai ar kiti superturtuoliai -- tai nėra norma. Pagal turtą panašių žmonių Lietuvoje tėra keli šimtai. Reiktų kalbėti visgi apie pagrindinę masę, atkertant esminius nuokrypius -- o tarp jų, drįstu teigti, nelabai yra tokių superturtingų.
Tuo tarpu grupė iš tų, kur pinigus uždirbo per prichvatizacijas, pirminį suiručių laikotarpį, kaip buvo galima smarkiai spekuliuoti, etc. -- jie dingsta, lieka tik vienas kitas, kuris viską darė, dar ir turėdamas galvą. Krizė labiausiai tuos nemokšas ir paveikė. Ir būtent pas juos buvo daugiausiai nesąmonių.
Visgi pastebėsiu dar vieną dalyką -- nors pradėjote puikia skaičių ir faktų kalba, visgi krypstam į emocinius vertinimus. Būtų smagu vėl grįžti arčiau faktų ir skaitinių metodų.
1000km lenktynes, daugumoje atveju nera verslininku pasipontavojimas, tai yra vienas is verslininku mokesciu optimizavimo budu ir irankiu, pasidomekit apie sporto klubu remima ir suprasit, ka as turiu omenyje..
Taip, tai ir mokesčiai. Daug tų įdomybių visokių.
Na, tai valdžia juk ir sugeba mokėti bedarbiui, nes paėmė iš darbdavio tiek, kad tas jau ir nebesugeba. Čia ir yra tragedija, nes yra norinčių paimti iš to darbdavio dar daugiau, arba sakančių „taii nu ir nafik tokį verslą“, bet niekaip nesuprantančių, kad taip atsitikus, nebebus iš ko mokėti ir bedarbiams.
Tamstos argumentas liuksusinis, dailus ir velniškai paprastai sustatytas.
Jaučiuosi gėdingai, nes man pačiam nesigavo sudėstyti taip gražiai. Neturiu ko pridėt daugiau. Rimtai.
„O ponas Eligijus matomai nežino, kad 5000 litų gauna kai kurių labai nemenkų įmonių generaliniai (pats žinau vieną įmonę, turinčią virš 1000 darbuotojų ir generalinį (ne akcininką), gaunantį mažiau, nei 5000).“ Na gerbiamasis Rokiski sioje vietoje pritarciau Masiulio nuomonei, kad Jusu pazistamas visiskas idiotas, vagis arba dali uzmokescio gauna vokelyje. Nes tiksliai zinau, kad normaliose imonese net geras vadybininkas uzdirba 5000 Lt(ne vokelyje). Ir tose imonese dirba 50-500 zmoniu. Todel jei leisite patarti Jusu pazistamam (jei jis ne idiotas ir is tikruju tiek gauna :))) paduoti savo CV headhunteriams ir manau greitu laiku sulauktu pasiulymo su min 10000 Lt atlyginimu (ne vokelyje)…
P.S. ir tik tegul niekam nesako, kad tiek gaudavo…
Brangusis Real, o jūs kiek uždirbate? Ar esate vagis, ar idiotas?
As uzdirbu 12500 Lt i rankas (baltai). Esu imones vadovas, ne akcininkas. Kadangi tiek gaunu tai vogti nesiruosiu, idiotu niekas atvirai nevadina, bet Jus galite pabandyti juo pavadinti, bet butu labai malonu isgirsti motyvus…
Jei pats esate įmonės vadovas, tada mane būtent tamstos pozicija labiausiai ir stebina. Kodėl nepabandote paanalizuoti, kokioje situacijoje į didelę įmonę atėjęs vadovas gauna vos 5k, t.y., keleriopai mažiau, nei kai kurie jo paties pavaldiniai? Ir kas turi įvykti, kad jo atlyginimas pasikeistų, pvz., į 50k?
Įmonės vadovas -- tai irgi darbuotojas, o atlyginimas jam turėtų būti nustatomas pagal darbo rezultatus, o ne avansu, taip?
Taigi, manau, kad žinote situaciją, kada 5k į rankas generaliniam didžiulėje komercinėje įmonėje yra normalu. Tiesa?
Nelabai supratau kas Jus stebina mano pozicijoje. As aplamai nesuprantu kaip gali diddeles imones vadovas gauti 5k, kai rinkoje (ne valstybes imonese) normaliu imoniu vadovu atlyginimai“vaiksto“ nuo 10000 ir siekia 100000 ar daugiau didelese imonese + bonusai uz rezultatus. Galeciau itarti, kad tas vadovas gal turi kazkokia motyvacine sistema patvirtinta akcininku, bet vis tiek neisivaizduoju normalios imones vadovo gaunancio 5k.
Taigi, jei galite apsvieskite prasau mane „kada 5k į rankas generaliniam didžiulėje komercinėje įmonėje yra normalu“.
Ir kas turi įvykti, kad jo atlyginimas pasikeistų, pvz., į 50k?
I si klausima atsakyti labai paprasta ir as jau rasiau 1 savo komentare -- Sis, Jusu minimas vadovas turetu pradeti pokalbius su taip vadinamomis headhutingo agenturomis ir ieskotis pasiulymu kitose normaliose kompanijose. Jei Jis is tiesu geras vadovas ir gali pasigirti pasiekimais dabartineje imoneje, manau po kurio laiko gautu tokio lygio vadovo verta pasiulyma is kitos rinkoje veikiancios kompanijos pvz.15k ir turetu 3 variantus. 1. Eiti pas akcininkus ir sakyti, kad rinkoje „vaiksto“ atlyginimai todel jei norite, kad dirbciau prasau ir mokekite rinkos atlyginima (jei akcininkai ne visai balvonai manau tikrai „pasirasys“). 2. Pereiti i pasiulyma pateikusia imone uz 15k. 3. nedaryti nieko.
Nu vat, matote, pats paminėjote tą frazę -- „motyvacinė sistema“, ar ne? Toks svarbus dalykas, o jam teikiate tokią antraeilę reikšmę 🙂
Kai įmonė per metus generuoja 3 milijonus nuostolių, turėtų būti visai natūralu, kad naujai priimtas vadovas gauna nedidelį atlyginimą. Kuris keičiasi, kai įmonė pereina į pelningą lygį. Tiesa?
Atvejai, kai didelis atlyginimas gali būti mokamas avansu -- kraštutinai reti, būtent tokie, kai žmogus gali pasigirti daugeliu pasiekimų. Būkim realistais: normaliai mokama turi būti pagal atliktą darbą, nesvarbu, ar esi vadovas, ar eilinis grioviakasys.
Suprantu, kad gerokai nukrypom nuo temos, tad pabandysiu grįžti link pagrindinės minties: valdžios nustatomas atlyginimo minimumas yra būtent tas atvejis, kai dideli pinigai turi būti mokami iš esmės avansu. Tai nėra normalu.
o sumažinus ta minimuma ar neprivažiuotu pas mus visokiu baltarusu kitaicu ir tt… ?
O kodėl jie turėtų privažiuoti dėl to, kad pasidarytų uždarbiai mažesni?
del to kad kaip sakei kitaicas už 400 pragyvena ir dar susitaupo… tai manau musiškiai juodų darbų nedirbs už tokia suma … tai atsiras niša tiems kitaicams 🙂
Kaip tik dabar jiems niša ir yra. Ir ta niša būtent ir sumažėtų, jei sumažėtų barjeras vietinių įdarbinimui.
Ar girdėjote kada apie tai, kad netoli Vilniaus jau yra anoks kiniečių nelegalų miestelis, kur jie gyvena vagonėliuose, susispraudę po belenkiek į būdelę?
O būrių nelegaliai dirbančių rusų ir baltarusių Vilniaus gatvėse nepastebėjot? Labai lengva juos atskirt pagal specifinius rengimosi pomėgius, ypač pagal juodą drabužių spalvą -- jie fanatiškai prie jos prisirišę.
Nelegalių imigrantų skaičiaus man rodos niekas dar net nebandė rimčiau vertinti, tačiau tas skaičius yra pakankamai didelis (kad dešimtys tūkstančių atvykėlių Lietuvoje jau dirba nelegaliai -- vargu, ar verta abejot) ir augant tiems minimaliems atlyginimams, nelegalų patrauklumas darbdaviams tiktai didėja: skirtingai nuo vietinių, jie nei negalvoja kovoti už savo teises ar atlyginimus be vokelių.
Nera jau tokie ir durni tie kinieciai, Kinija priesingai, nei mes isgyvena ekonomikos pakilima. Kam kienieciui pirkti sengeno viza ir vaziuoti velnias zino i kokia skyle, kuri velnias zino kur yra, jei jis gali paprasciausiai persikraustyti arciau tokiu ekonomikos centru kaip Pekinas, ten gauti padoria alga, susikalbeti savo kalba ir nepatirti tokio kulturinio soko, kaip atvaziavus i Lietuva.
Esu mates Lietuvoje kinieciu, bet cia buvo tuo metu, kai statybu paslaugos buvo pakile iki visisko absurdo, kainoms kritus, jie visi dingo.
Oj ne, jei tik yra galimybė, jie kraustosi į Lietuvą, o ne į Pekiną. Visgi yra skirtumas, ar uždirbti 10-20 dolerių per mėnesį, ar 100-200 🙂
na nezinau, apie Kinija ne ka ismanau istikruju, bet zinau, kad ten kontrastas tarp provincijos, kur zmones vis dar gyvena molinese trobose ir tarp centru yra didziulis ir nelabai noriu tiketi, kad darbuotojai pekine pragyventu uz 10-20 doleriu per menesi.
Kontrastas didelis, tačiau atlyginimus Kinijos valdžia laiko mažus. Pas mus, beje, irgi kontrastas tarp Vilniaus ir, tarkim, kokio nors Dzūkijos kaimelio, atlyginimai skiriasi porą kartų, bet emigracija vyksta visvien.
beto sumažinus minimalia alga perpus atsirastu darbo dviem kitaicam vietoj vieno 🙂
O čia jau nesupratau, atleiskit, logikos, pagal ką čia sumažinus reguliuojamus atlyginimų lygius, daugiau kiniečių būtų.
Vilnius labai bijo kitaicų. Jie maži (nors yra ir labai didelių) ir jų daug. O jis kaip žinia nemažas ir vienas… Kaip dramblys pelių 🙂
*Vilius
Lazutka tai idiotas, nes šneka apie tai, ko neišmano. Britanijoj gaunančių minimumą, sakyčiau, koks 15 procentų ar 20- Londone mažiau, provincijoj daugiau. Amerikoj taip pat nemažai, kiek girdėjau iš pasakojimų.
Pats puikiai aprašei minimalaus atlyginimo kėlimo pavojus, bet visiškai nepalietei privalumų- o jų irgi yra. Tiesa, abejoju, ar konkrečiai Lietuvoje minimalų atlyginimą kelti visgi verta, bet paimkim tokį paprastą modelį: Kas geriau, šalis kur 30 procentų dirba už 100Lt minimumą ir yra 5 procentų nedarbas, ar šalis, kur yra 800Lt minimumas už kurį dirba 20 procentų darbuotojų ir yra 15 procentų nedarbas?
Aišku, skaičiai paimti iš lubų, bet modeliavimo idėją tikiuosi supranti. Tuo labiau, kad atlyginimo pakilimas nuo 100 iki 800 litų reiškia daugiau perkamo vietinio maisto (čia vėl sukasi PVM’o ir kitokių mokesčių ratai).
Bėje, ar pats suvoki, kad iš pradžių išjuoki idėją, kad aukštesni atlyginimai legia labiau aukštatechnologines darbo vietas, o paskui pats iliustruoji tai pavyzdžiu iš gyvenimo apie vežimėlius ir valytojas? Juk išties, technologiškai yra pažangesnė parduotuvė su gudriu vežimėliu, ar bendrovė, samdanti 1-ą valytoją su grindų plovimo mašina vietoj 10-ies valytojų?
Matai, tame ir yra problema, kad didinant minimalų atlyginimą, nuo to kvalifikuotų darbuotojų skaičius nedidėja. Didėja tik bedarbių skaičius. Tai, kad padidinus minimalų atlyginimą, supermarketas atleidžia pusę valytojų ir nusiperka valymo mašinas -- tai nereiškia, kad atleistos valyojos sukurs daugiau.
Taip, sutinku, kad tam tikrame diapazone panašus prievartinis atlyginimų kėlimas gali būti naudingas, bet tai tiktai tada, kai bedarbystės procentas yra žiauriai mažas, o kvalifikacijos gerinimo priemonės veikia efektingai. Dabar gi turim priešingą efektą: bedarbius, išsilaikančius iš pašalpų bei sparčiai augantį šešėlį.
Na bet tai tu už, ar prieš progresą?
O jam labai didelę įtaką daro brangi darbo jėga…
Nepainiokim sąvokų. Jei ta darbo jėga yra vertinga -- taip, daro teigiamą įtaką progresui. Jei ta darbo jėga yra daug kainuojanti -- daro neigiamą įtaką progresui.
Pasaulyje dar nebuvo tokių stebuklų, kad branginant darbo jėgą, imtų augti ekonomika ar pan.. Visi ekonominiai stebuklai išaugo būtent ant pigios darbo jėgos.
Darbo jėgos kaina eina paskui vertę, bet ne atvirkščiai. Vertė paskui kainą neina. Taigi, nepainiokim priežasčių su pasekmėm.
Kažką čia gudraus pasakei, maždaug tipo „žmogus- ne sala“, bet ką turi omeny- neaišku.
Va pramoninė revoliucija Anglijoj prasidėjo kaip tik todėl, kad ten sprendimas „nusamdykim daugiau darbininkų“ kainavo brangiau nei kitur. Ir pigiau buvo sumeistrauti kažką, kas atliktų kelių žmonių darbą.
Čia ne mano nuomonė, jeigu ką. Ekonomisto Timo Harfordo.
Aišku, į klausimą „ar geriau bus Lietuvoje padidinus minimalų užmokestį?“ tai neatsako. Bet kad darbdaviai tokiu atveju daugiau investuos į mašinas, kurios pakeičia žmones- faktas. Žinoma, pats gali paprieštarauti, kad taip pat yra galimybė perkelti gamybą į šalis su mažesniu darbo užmokesčiu. Tas tiesa, bet- 1. Kaikurių sektorių neperkelsi, ir kaip tik juose algos ypač mažos (valytoja ar Maksimos vežimėlių stumdytojas negali dirbti Kinijoje); 2. ES viduje galimybės ieškoti pigesnės darbo jėgos laba ribotos (Rumunija?), o su darbo jėgos kaina už ES ribų konkuruoti tikrai neverta :-).
Gamybą ir paslaugas galima perkelti. Kas lieka? Beje, galim pastebėti, kad būtent tai iš Lietuvos jau didele dalim ikeliavo į užsienį.
Kita vertus, brangusis, visgi pabandykite suprasti, ką ten tokio gudraus aš pasakiau.
Gamybą galima perkelti toli gražu ne visą- dažnai gaminant prekes ES rinkai patogiau gaminti ES viduje. O
tokiu atveju, manau, nėra reikalo mažomis algomis konkuruoti su Rumunija. O už Vokietiją pas mus pigiau nepriklausomai nuo to, ar minimumas 250, ar 350 eurų.
Paslaugas- irgi galima perkelti toli gražu ne visas. Mažmeninė prekyba- akivaizdus pavyzdys, būtų galima sugalvoti ir daugiau.
Dėl „brangusis“- net nesistengsiu, atleisk- gyvenimas per trumpas. O be to, neįprask, nes pavirsi į ibicvs’o analogą. Tas irgi mėto nuolat kažkokias ironiškas giliamintiškas frazes, kurių suprast neįmanoma.
Nu, jei tamsta net nebandot suprast, kas parašyta (ar sunku suprasti skirutmą tarp vertės ir kainos?) ir atvirai sakot, kad ir nebandysit, tai ką čia veikiat? Maldas kalbat? 🙂
Čia ne bažnyčia, mielasai.
Na, bijau, kad skirtumas tarp vertės ir kainos yra pakankamai filosofinis. O ginčytis dėl tokių pilosopijų- tai jau atleiskit, gyvenimas iš ties per trumpas.
Geriau jau pakomentuok, kokias konkrečiai paslaugas būtų galima iškelti iš Lietuvos ir į kur. Jei tą minimumą iš ties padidintų.
Bėje, manau, kad pramoninkai nesipriešina minimumo pakėlimui dėl vienos esminės priežasties: gamyboje vistiek ne minimumus moka (o potencialių konkurentų smaugimas embrioninėje stadijoje- tik papildomas bonusas). Čia tie, kur stambieji pramoninkai. O smulkiajam bizniui persikelt į užsienį sudėtinga. Nes (pasikartosiu) koks gi smulkus verslininkas veršis į Rumuniją dėl mažesnės minimalios algos? Veržtis į Somalį dar sudėtingiau…
Kai tu vienoj parduotuvėj matai alų po 45 pensus, o kitoj tą patį po 1,45 svaro -- tai filosofinis skirtumas?
LoL
Tu iš savęs dar nežvengi? Tai pažvenk. Čia ta vieta, kur juoktis reikia.
O dėl perkėlimo -- taip, sutinku dėl vieno -- didžioji dalis to, ką galima buvo perkelt, jau perkelta. Netgi pervežimai nemenka dalim perkelti, vairuotojai jau senokai samdomi iš visokių rusijų-baltarusijų, nes pigesni.
Liko seni aukštų investicijų segmentai (kaip kad Achema, Mažeikių Nafta ir pan.) ir lokalios paslaugos, tos, kurios pririštos prie vietovės. Na, ir dar žemės ūkis, kuris natūraliai sugeba išsisukti nuo tų minimalių atlyginimų reguliavimo. Tiesa? 🙂
Ai, tiesa, tamsta gi negyvenat Lietuvoje, tai nesat girdėjęs, kad Lietuvoje problemos lietuviškos kiaulienos nusipirkti, kirpyklose pilna nelegalių kirpėjų iš Baltarusijos, parduotuvėse galima aptikti pieno iš Olandijos, o Vilniaus Duona kepama berods Estijoje? 🙂
Klausimas, kas su tais brangiais atlyginimais ateis čia verslo kurt? 🙂
Tiesiog komentarelis anglu kalba.
Most studies have found that the entire net effect of an increase in minimum wage results in a slight decrease in employment. A 10 percent increase would most likely lead to only a 1 percent reduction in employment. The more pressing issue is the matter of a livable wage.
Ir dar, kaip tik apie fast food: cia kaip tik McJob su aiskiais procesais:
The increase in New Jersey’s minimum wage probably
had no effect on total employment in New Jersey’s
fast-food industry, and possibly had a small positive
effect.
McJob valdymo specifikos yra tokios, kad atlyginimai ten sudaro mažą dalį parduodamo produkto vertės.
Čia dar ir bendra daugelio kabokų specifika: paprastai problematiškiausia vieta -- kraštutinai didelė darbuotojų kaita, tad minimalių atlyginimų didinimas gali turėti nedidelį teigiamą efektą.
Pastebėkim, kad mažinti personalo kiekį kabokuose -- dažniausiai neįmanoma be neigiamų pasekmių, tad paprastai tiesiog visi padidina parduodamo maisto kainas.
Kita vertus, įdomu, kokį efektą turėjo kitoms sritims.
Vertinimas labai apibendrintas, kad galėčiau kažką atsakyti, analizuojamo „minimum wage“ santykis su „livable wage“ neminimas, kaip ir „livable wage“ apibrėžimas.
Kita vertus taip, minimalaus atlyginimo sąsaja su bedarbyste neišvengiamai yra per koeficientą, o gal ir funkciją.
Ir dar kita vertus, jei 10 procentų minimalaus atlyginimo padidinimas duoda 1 punkto procentinės bedarbystės padidinimą -- tai baisūs skaičiai.
Pagal tai, 80 litų padidintas minimalus atlyginimas Lietuvoje duotų 30-40 tūkstančių papildomų bedarbių.
Beje, šitą atlyginimų didinimo planą stumianti Lina Drakšienė, konsultuojama Romo Lazutkos, sako dar geresnius bajerius: pasirodo mat, atlyginimus reikia didinti todėl, kad bedarbiai pragyvena iš pašalpų ir nedirba. Todėl reikia didinti jų motyvaciją.
Čia kaip sakant, jei šeškai per daug vištų išpjauna, tai matyt problema, kad vištų per mažai.
Nu Rokiski, dazniausiai puikiai, logiskai ir protingai pavarai -- si karta kazkokiu veju prirasinejai apie gyvenima uz 400ltl, 5000ltl algas dideliu imoniu vadovams ir t.t.
Kadangi sie ekonominiai-socialiniai reiskiniai yra labai daugialypiai ir sudetingi, tokiose diskusijose kartais padeda krastutiniu reiskmiu palyginimas, nesigilinant i pati procesa:
a. Nezinau ar teko buti kokiame nors arabiskame (think Cairo not Dubai)/ kiniskame / indiskame / galu gale rusiskame mieste (kalbu ne apie ju pasididziavimus, kur ir mums nuo prabangos akys raibsta, o apie stasitini eilini purvina gyvenima). Ten nera dideliu minimaliu algu (jei is vis yra). Ten kvapa gniauzia bereikalinga (arba mechanizmams skirta) darba dibanciu zmoniu kiekis (naturaliai nieko uz tai negaunanciu ir bandanziu likusia isgyvenimui reiklainga dali susigraibyti per kysius ir pan). Jokios paskatos sparciam progresui, inovicijoms, efektyvumui, svarai ir t.t. Sitame kontekste graziausias laisvos rinkos pavyzdys yra tvarka kai pareigunas (muitininkas, policininkas, etc) vietoje algos gauna tik uniforma ir ginkla -- rinka taip sureguliuoja, kad yra pigiau jam leisti paciam ta algele „susigraibyti“… Ar malonu tokioje salyje gyventi statistiniam pilieciui?
b. Skandinavijos salys, kokia nors Sveicarija ir etc -- kokia ten minimali alga, kiek zmoniu dirba menkai apmokama robotams ir masinoms skirta darba? Ar ten miela, grazu ir svaru gyventi? Ar statistinis zmogus ten laimingas / gerai gyvena? Koks procentas populiacijos skursta/tarpsta?
Brangusis, tamsta pasekmes su priežastimis painiojate.
Masinis skurdas -- pirmiausia masinio neišsilavinimo pasekmė, nes žmogus, tinkamas tik griovių kasimui, negali kurti brangaus produkto. Ir joks minimalių atlyginimų didinimas jam nepadės -- priešingai, pasmerks tą žmogų visiškai bedarbystei ir badui.
Kapitalistai visada stengiasi maskimizuoti pelną. Tai reiškia -- išspausti iš darbuotojo kiek įmanoma daugiau. Kvalifikacija leidžia gauti kardinaliai didesnį pelną. Ir, atitinkamai -- ir atlyginimą, dėl atsirandančios konkurencijos darbdavių rinkoje.
Vienintelis valstybės įsikišimas, kur ji gali realiai pagerinti padėtį -- tai maksimalus švietimo sistemos efektyvumo didinimas. Bet kaip tai vyksta Lietuvoje, ko gero, žinote, tiesa?
Nesusikalbejimo priezastis, matyt, yra tame kad apie skirtingus laikotarpius snekam -- as mastau apie ilga laikotarpi. Didele minimali alga ilaginiui lems poreiki svietimui ir atitinkamu istaigu kokybes kilima bei susijusius dalykus.
Vieneriu gi metu perspektyvoje taip -- galima turbut tik daugiau neigiamu dalyku pastebeti…
Ne, brangusis. Nesusikalbėjimo priežastis -- tik dėl to, kad tamsta nesuvokiat ekonominės realybės ir priežastinių ryšių. Minimalaus atlyginimo didinimas niekaip nekelia darbuotojo kvalifikacijos ar tiesioginio našumo, jis tik sukuria papildomas apkrovas ant verslo ir socialinių išlaidų.
Minimalaus atlyginimo didinimas, kitaip tariant, tiesioginis valdžios reguliavimas darbo jėgos kainose, ilgainiui kuria tiktai masinę bedarbystę, žvėriškai augančias valdiškas socialines išlaidas, žemą šalies tiesioginį konkurencingumą ir prastą ekonominę situaciją bendrai.
Kas išvirsta į tokius dalykus, kaip įstaigų veiklos kokybės kritimas, dar labiau auganti bedarbystė, didėjanti emigracija ir t.t., ir t.t..
Na tikrai sunku diskutuoti, jei pradedame ziureti visa procesa.
Mano atramos taskas toks: didele minimali alga -- ziurima kaip pakeisti nekvalifikuota darba tecnologinemis priemonemis, juodadarbiu niekam nereikia -- vystosi inovacijos, mokslas -- aukstas darbo efektyvumas, darbiniku daug nereikia -- daugybe zmoniu dirba ivariose paslaugu sferose (kad ir is oro padarytose, think -- menai, pramogos ir etc) -- klestinti neproletariska visuomene -- valstybines pasalpos nenorintiems dirbti zenkliai mazesnes uz minimalia alga -- motyvacija mokytis ir dirbti aukstos kvalifikacijos darba ir t.t.
Cia viskas jei laika matuoji desimtmeciais -- jei keliais metais/menesiais -- viskas vyksta pagal tavo scenariju.
As uz toliaregiskuma.
Verslas žiūri, kaip padidinti pelną. Viskas susiveda į tai. Minimali alga neįtakoja noro visomis įmanomomis priemonėmis didinti pelną, nes jis visada ir taip yra maksimalus.
Tuo pat metu minimalios algos didinimas mažina pelną. Tai reiškia, kad tuo pačiu mažina lėšas, kurios gali būti investuojamos į darbo našumo didinimą.
Čia viskas, jei matuoji nepriklausomai kokiu laiku -- ar mėnesiais, ar dešimtmečiais, ar šimtmečiais.
O kadangi tamsta vis kartojate žodį „procesas“, tai rekomenduoju pirmiausiai atmintinai išmokti pridėtinės vertės proceso schemą -- ji yra bazinė viskam, kas tik vyksta ekonomikoje.
Kalbant giliau -- taip, yra tokia teorija, kad keičiant resursų kainas, galima masyviai keisti ekonomikos pobūdį ir jos efektyvumą, neleidžiant stabilizuotis vienoje būsenoje, o verčiant vystytis. Aišku, ilga kalba apie tai būtų, tačiau net ir laikantis tokios pozicijos, galim pastebėti, kad Lietuvoje bedarbių skaičius viršija 15 procentų, kas rodo akivaizdžią resursų panaudojimo krizę, t.y., visiškai neadekvačiai užkeltas darbo jėgos kainas.
Na diskutuoti galima iki nupusimo -- vienos vieninteles teisingos chemos cia turbut nera (t.y. mes jos nezinom), bet jei gerai suprantu, tu remiesi prielaida, kad maksimaliai efektingai veikiantis verslas t.y maksimali kapitalo graza (reinvestavimas ir vel graza ir t.t.) savaime yra gerybe ir dorybe. Nesutinku, jei jau analizuojame sitaucija visos visuomenes/valstybes masteliu.
Tai tiek pat dorybe ir gerybe kiek demokratija arba laisva rinka savaime. Skamba neskaniai, bet nei vienas is siu dalyku savaime nera absoliutus geris. Geriausi rezultatai yra pasiekiami imasius siek tiek subtilaus, saikingo ir apgalvoto(valstybes)reguliavimo.
Ne, čia tamsta remiesi visokiomis prielaidomis apie mano prielaidas, kas yra gėrybė ar dorybė.
Aš remiuosi tik elementaria realybe: verslas visada stengiasi gauti maksimalų pelną. Todėl jis pats suinteresuotas didinti pelningumą taip, kad optimizuojasi ant šio kanto savaime, todėl bet koks įsikišimas į tokią schemą geriausiu atveju nieko nepakeis, o praktiniu -- tik pablogins.
Kitaip tariant, tamstos prielaida, esą sumažinus verslo pelningumą, tenkantį darbuotojui, verslas padidins savo pelningumą, tenkantį darbuotojui -- tai elementari klaida, kylanti iš nesupratimo, kad pelnas tampa investicijomis, t.y., iš pridėtinės vertės ciklo nesupratimo.
Ir kai kalba eina apie tokio lygio klaidas, negali būti jokių „vienintelės teisingos schemos nėra“, nes kalbame apie bazinius, nulinės eilės faktorius, veikiančius, kaip pirminė, būtinoji pridėtinės vertės ciklo dalis.
Bet kokie kiti faktoriai, įskaitant ir mano minėtą resursų kainų keitimą -- tai tik papildomas antstatas ant to paties pridėtinės vertės ciklo, todėl jų įtaka yra antraeilė -- taip ir turėtume tuos faktorius vertinti. Jau nekalbant apie tai, kad ir ta teorija yra neveiksni, kai kalba eina apie ribotus resursus, nes jų kainos kilimas yra savaiminis, kai tik priartėjama prie pilno jų panaudojimo.
Rokiški, mane stebina, kad tu kartais taip kantriai aiškini tokius paprastus dalykus, o kartais kitus žmones pasiunti, nesigilindamas. Kokia priežastis?
Žmonės skirtingi ir klausimai skirtingi. Kai žmogus nėra beviltiškas, o išties bando aiškintis -- tai ir aš edukacijomis užsiimu, kiek galiu 🙂 Juk taip dar ir pats kažką būni priverstas pergalvoti, performuluoti, kartais -- ir pervertinti.
O siuntinėju tada, kai kantrybės neužtenka arba kai įžvelgiu beviltiškus atvejus.
Malonus Rokiski, aciu uz ivertinima. „Nebeviltiskas“ tikrai kelia upa 🙂
Ka tu cia taip kategoriskai ir agresyviai stumi yra primityvus (tai nereiskia, kad savaime neteisingas), dar kartais siame kontekste vadoveliniu vadinamas modelis.
Na ka cia pasiulius paskaityt, gal wiki 🙂
http://en.wikipedia.org/wiki/Minimum_wage
As, tiesa pasakius, nezinau (neturiu pakankamai info taip kategoriskai kalbeti -- ekonomikos vadoveliu primityviose schemose sio atsakymo nerasi, nors ir kaip bandytum) kuris minimalios algos modelis Lituvos atveju butu optimaliausias (valstybes ir jos statistinio nario geroves atzvilgiu ilgoje perspektyvoje).
Todel pirmame komentare ir bandziau, nesigilindamas i sudetinga procesa (taip jis sudetingas, ISM fuxams destoma pridetines vertes kurimo schema cia duos tik dali atsakymo), palyginti krastinius rezultatus (velgi labai labai primityviai ir turbut ne iki galo teisingai…)
Ka as noriu pasakyti -- mano subjektyvia nuomone siame poste sau nebudingai pavirsutiniskai ir perdem kategoriskai pasisakei ir negali niekaip kitaip nei vis rodydamas ta pacia primityvia schema (ir darydamas tiketinai klaidinga prielaida, kad ji sio atveju pateikia atsakyma) tai verifikuoti.
Ponuli, mano prielaida yra paremta bazine funkcija, kurios neigimas yra beprasmis (o įrodymų, kad gali veikti funkcija, turinti didesnę galią -- nėra) bei faktu, kad Lietuvoje turime virš 15 procentų bedarbystę.
Tamstos bandymas prieštarauti -- prielaida, kad mano prielaida gali būti neteisinga, nes… Nes… Nes… Nes tiesiog neteisinga, nes tiesiog yra kokia nors galimybė, kad neteisinga ir viskas 🙂
Taigi? 🙂
ok -- pasiliekam kiekvienas prie savo nuomones ir uzdarom, gaila energijos -- siame formate mes tikrai nieko neisiaiskinsim. Sekmes!
Na diskusija visgi gavosi su tokiu nesusikalbejimo atspalviu ir nesu tikras del jos prasmingumo…
„prielaida, esą sumažinus verslo pelningumą, tenkantį darbuotojui, verslas padidins savo pelningumą, tenkantį darbuotojui“ -- as nieko tokio neteigiu ir del pridetines vertes chemos teisingumo nesiguncyju.
paprasciausiai norejau pasakyti, kad maksimaliai efektyviai veikiantis verslas nera vienintele sekmingos valtybes/visuomenes prielaida ir nereiketu (vien) i tai fokusuotis ir absolitinti.
oi kiek gramatikos priveliau 🙂
Taip, valstybės prielaidų yra įvairių.
O dėl to sakinio, kad mažinant verslo pelningumą, didinti pelningumą -- tai tiesiog išverčiau į pinigines sąvokas teiginį, esą darbo efektyvumas gali padidėti, didinant minimalų atlyginimą.
Valstybei ir visuomenei reikia daug dalykų, bet bet kuriuo atveju tie dalykai remiasi į vienaip ar kitaip kuriamą produktą. Todėl reikia turėti omeny, kad pridėtinės vertės procesas yra pamatinis (už jį labiau pamatiniai nebent gyvybiniai, biologiniai procesai) -- jam pradėjus griūti, griūna viskas.
Diskusija labai įdomi ir daug įdomių argumentų. Vis dėlto manyčiau, kad minimalus atlyginimas išties nėra toks, koks deklaruojamas. Na tai tiesiog teisė darbdaviui permesti dalį savo sąnaudų ant socialinio draudimo ir įvairios šalpos sistemos (nemokamas vaikų maitinimas, šildymo kompensacijos, etc.). Ir sutikčiau, kad jokio minimalaus atlyginimo nereikia, nes tai neefektyvaus verslo, kuris neprisidėjus soc. sistemai tiesiog liktų be darbuotojų (nebent koks mazochistas užklystų), nes bent iki išgyvenimo ribos privalu mokėti.
Yra viena labai didelė bėda su visais vertinimais -- mes tik labai miglotai tegalim spėliot ir apie vokelių, ir apie nelegalaus įdarbinimo mastus.
Dabartinės situacijos neseku, bet prieš kokius gal 7-8 metus teko girdėti, esą kai kuriuose rajonuose nelegalus įdarbinimas siekia netoli pusės realiai dirbančiųjų. Tai reikštų realius minimumus, mažesnius, nei oficialus minimumas. Kita vertus, vokelinių priedų paplitimas reikštų realius minimumus, didesnius, nei oficialus minimumas.
Nežinau, ar kur čia tiesa, bet taip ar anaip, vietos yra spėlionėms į abi puses, o jei yra variacija, tai reiškia faktinį minimumų nekontroliuojamumą, o tokiu atveju kyla klausimas, ar išvis tie bandymai kontroliuoti minimumus turi kokią nors prasmę.
Pingback: Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius « Rokiškis
Ech… rinkos fundamentalizmas… Kaip ir anarchzimas, kaip ir komunizmas; libertarizmas yra dar viena logiškai argumentuota nesamonė.
Pasakysiu tik tiek -- logika ne visada geriausias variantas spręsti problemas.
Kaliniui išlaikyti per dieną skiriama 47 lt, pensininkas turi išsilaikyti už 25 litus, beveik kaip ir minimalią algą gaunantis. O dar šnekate apie 400 Lt.
O gauna minimalų apie 20 pr + 0,9 mln pensininkų. Tai kas už tiek pirks kremus putei ar silikoninius papus:))
Yra su vokeliais ir atvirkščiai. Ant popiriaus didesnė suma -- gauni mažesnę:)). Neteko girdėti dar? Čia per krizę ir po jos. Taip kad žinios dėl vokelių pasenusios.