Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas
Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.
Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.
Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.
Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje. Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.
Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.
Kaip kalbainiai pasimauna ant debesų reguliavimo
Kai rašiau apie vieną esminę kalbainių bėdą, teužkabinau gramatiką – nes tai esminė bėda būtent mūsiškiams, lietuviškiems „kalbininkams“, nesusigaudantiems savo pačių kalbos reiškiniuose, tačiau bandantiems reguliuoti viską, kas papuola. Tačiau yra ir viena gilesnė bėda, kuri būdinga ne tik mūsiškiams, bet ir viso pasaulio kalbainiams (visokiems kalbonaciams), bandantiems aiškinti, kaip reikia kalbėti, koks žodis ką gali reikšti ir t.t.. Ne, aš nekalbėsiu apie tą akivaizdžiąją bėdą, kur jie tiesiog neskiria dėsningumų nuo taisyklių (susitarimų). Šitai yra taip buka ir elementaru, kad apie tai atskirai reiktų parašyti. Šįsyk aš kalbėsiu apie kalbos kompleksiškumą.
Berods Ludwig Wittgenstein, nagrinėdamas kalbą, analizavo tokį reikalą, kaip specifinės, profesinės kalbos pilnavertiškumas. Jo pavyzdys buvo apie statybininkus, kurie, naudodami kalbą savo statybiniam procesui suvaldyti, realizuoja kalboje pilną logiką, kurios reiktų įprastai kalbai: tereikia statybininkų žargonui išplėsti sąvokų (ženklų bei prasmių) rinkinį ir profesinė kalba tampa ne mažiau universalia už kasdieninę.
Aš galiu tik spėlioti, kodėl ponas Liudvikas Vitgenšteinas savo analizei pasirinko statybininkus. Įtariu, kad dėl vienos bukos priežasties – viso pasaulio statybininkai išties bendrauja keiksmais*. Todėl jų kalba tampa ypatingai ryškiu pavyzdžiu apie ženklų sąlyginumą: šie tėra skirti komunikacijai ir manipuliacijai, o prasmių-reikšmių sujungimas tetampa susitarimo reikalu.
Štai čia mes ir priartėjame prie tos giluminės kalbos reguliavimų nesąmonės. Dar tik priartėjame, o užkabinsim ją užduodami vulgarų**, tačiau išties velniškai rimtą klausimą: kodėl bybys ne žmogus?
Šiame anekdotiniame*** klausime išties yra užkoduota viena iš giliausių kalbinių problemų, kuri elementariai laužo bet kokius bandymus kalbą nagrinėti kaip vientisą (pvz., „lietuvių kalba“) konceptą. Pabandžius kabinti šitą klausimą, staiga atsiduriame to paties Liudviko Vitgenšteino užkabintame liūne, tik jau ne iki kelių, kaip anas, o taip giliai, kad išsikapanot beveik neįmanoma. Čia, matote, ne šiaip koks kalbų daugybiškumo atvejis, ir ne kokia nors žodžių polimorfija, o pilnavertis multikalbinės sistemos natūralus apsireiškimas, tiesiog priverčiantis daryti prielaidą apie tai, kad mūsų galvose sukasi metageneraciniai mechanizmai, kurie visus bandymus kažką standartizuoti ir apibrėžti tą „teisingą“ kalbą griauna taip pat lengvai, kaip kūdikis – tėvelių pastatytą smėlio pilį.
Yra toks paprastas loginis paradoksas, susijęs su aibių teorija: kiekviena karvė yra galvijas, tačiau ne kiekvienas galvijas yra karvė. Karvės tėra galvijų poaibis. Kalbainiškame (ne tik lietuviškame, bet ir pasauliniame) diskurse remiamasi prielaida, kad įvairūs žargonai, įskaitant ir šeimyninius, tėra vienos bendrinės kalbos poaibiai. Tačiau šita primityvi teorija griūna momentaliai, kai tik užduodi tą patį aukščiau minėtą klausimą. Net jei jį užduodam nelietuviškai, o kokia nors kita kalba.
Jei mes pasakom „tas bybys prišiko prie durų“ – savaime suprantame, kad čia kalba apie žmogų. Pakanka netgi pasakyti „jis yra bybys“ ir viskas apie kokį nors asmenį pasidaro aišku. Tačiau tai nėra kokia nors perkeltinė prasmė: žodis „bybys“ neša nuosavą prasmę, susijusią būtent su specifiniais žmonėmis. Mes netgi galim kalbėti apie atskirą žmonių tipažą – „tuos bybius“, kurie lygiai tokie patys distinktyvūs, kaip ir „tie pacukai“, „tie runkeliai“, „tos pyzdos“, „tos karvės“, „tie ožiai“ ir pan.. Tai ne žiurkės, runkelio, putės, karvės ar ožio prasmingumo perkėlimas ant žmogaus, o nepriklausomai egzistuojančios prasmės. Pvz., „ta kūrva“ – čia jau nesisieja niekas su jokiais religiniais paklydimais, iš kurių šis žodis kilo prieš tūkstantį metų. Čia nuosava prasmė, natūraliai ir integraliai veikianti kalboje.
Tačiau jei pimpalą pavadinsim „žmogučiu“, „vyručiu“ ar dar kaip nors – tai jau bus grynas prasmės perkėlimas, nes šie žodžiai jokio nuosavo pimpalinio prasmingumo neneša. Vat čia ir pamatome tą linksmutį reikaliuką****, nuo kurio kalbainiukai patyliukais kraustosi iš proto: žodis „bybys“ dviejose prasmių aibėse, tačiau netilpdamas į aibės ir poaibio schemą, nes pamatome, jog šitos aibės, kad ir susijusios, veikia visai nepriklausomai, viena kitą lyg ir išstumdamos, tačiau kažkaip sunkiai paaiškinamai sugyvendamos kartu.
Tai yra nuostabus fenomenas: vulgarioji ir lytinė kalba (o gal ir kelios kalbos) visai nėra kažkokios bendros kalbos dalis. Tai paskiros kalbos, kurios turi artimą ar tapačią gramatiką (kad ir kokia neaprašoma ši bebūtų), dalinai persiklojančias ženklų, prasmių ir jų tarpusavio sąryšių aibes, tačiau tai paskiros kalbos, nes baziniai, pagrindą kalbai duodančios semantinės metastruktūros yra skirtingos. Taip ara anaip, parašę sakinį „tas bibys pripiso bybienės“, gauname visai suprantamą sakinį, kuris aiškiai distinktyvus nuo įprastos literatūrinės kalbos.
Bendraudami mes tiesiog identifikuojame, kad tam tikras naratyvas yra pateiktas naudojant konkrečią kalbą ir atitinkamai jį transliuojame. Ženklai mapinami ant atitinkamų prasmių, priskirtų paskiroms prasminėms metastruktūroms (t.y., faktiškai kalboms), o tada susiejami su reikšmėmis, remiantis ne bendra vienos kalbos koncepcija, o multikalbine. Ir tai daroma just in time generuojant dešifravimui skirtą naują semantinę metastruktūrą, kuri panaudojama, suvokiant teksto prasmę, netgi kai kelioms skirtingoms metastruktūroms priklausantys ženklai formaliai lyg ir sutampa.
Įdomiausia, kad mes tai darome taip natūraliai, kad nei nepastebim. Kai koks nors pacukas pasako „eikit jūs v pyzdų su savo kalbos teorijomis“, mes be problemų išskiriame tą „v pyzdų„, kaip atskira kalba pasakytą elementą ir realiame laike, nei nesusimąstydami, iš rusų kalbos transliuojame į lietuvišką „pyzdon“ prasmę, faktiškai net nepakeisdami paties ženklo. Kitaip tariant, „v pyzdų“ lieka taip ir nepaliestas, tačiau susietas su ta prasme, kurią įprastu atveju žymi pasakymas „pyzdon“. Beje, paprastesnis variantas išvis banalus: juk mes sugebame suprasti, ką mums sako koks nors žmogus, kalbantis perpus lietuviškai, o perpus angliškai. Minėtas gi „v pyzdų“ atvejis – dar kompleksiškesnis, nes mes tuo pat metu sutransliuojame ir tą atseit perkeltinę prasmę, ir iš kitos kalbos išverčiame.
Dar įdomiau, kad lygiai taip pat daro ir pats to pasakymo „v pyzdų“ siuntėjas: jis gali būti tikras lietuvis, kalbantis lietuviškai, tačiau be problemų vartojantis kelių kalbų (ženklų, prasmių, gramatikų) kratinį viename sakinyje. Kitaip tariant, mes gauname kratinį iš kelių kalbų, tačiau interpretuojame lygiai taip pat lengvai, pasinaudodami tokia mums natūralia dinamine transliacija per mapinimą. Ir nepaisant tokios klaikiai kompleksinės transliacijos, visvien susikalbame.
Kalbainių bėda yra ta, kad tokios transliacijos sistemos yra metakalbinės. Ir todėl jos pačios generuoja kalbas. Generuoja, perdarinėdamos kalbų gramatikas ir semantikai taikomas metastruktras taip natūraliai, kad kyla klausimas, ar būtent šitas gebėjimas nėra toji Noam Chomsky taip ilgai ieškoma ir neatrandama įgimta gramatika. Aišku, iki tam tikro lygio mums reikia aiškintis ir apsibrėžinėti taisykles (kaip darome tada, kai mokomės kokios nors naujos kalbos), tačiau vos pasiekus tam tikrą ribą, pakankamą mąstymui naujai išmokta kalba, jau ne taisyklės ima reguliuoti kalbėjimą, o įsijungia gilesni, polimorfiniai dėsniai.
Štai tą kalbos galią suvokę, pamatome, kad kalbainių pastangos užkonservuoti ir išgryninti kalbą yra beprasmės, lyg bandymas įvesti taisykles debesms danguje.
———–
* Rusiškas anekdotas apie du kalinius, statančius BAM geležinkelį – puikus: „Hахуя дахуя хуйни в хуёбину нахуярил, выхуяривай хуйню нахуй! Да нихуя в хуёбине хуйни недахуя, похуярили!“
** Kalbos vulgarumas savaime yra fantastiškas reiškinys, kur lingvistams, ypač struktūralistinių pakraipų – išties neišsemiami atradimų klodai. Kita vertus, tą patį matome bet kokioje poetinėje kalboje (taip, vulgarybės – tai irgi neretai poezija, o tiek poezijos, kiek sukurta apie su dauginimusi susijusią elgseną, daugiau apie nieką nėra sukurta): perkeltinės ir visokios kitokios prasmės persimaišo taip, kad šnekant apie vieną, galima pasakyti visiškai ką kitą. Daugiasluoksniai kompleksai rodo mūsų komunikacijos nesuvokiamą painumą.
*** Aš jau net nepasakysiu, kur šitą klausimą pirmą kartą išgirdau. Jis, žinoma, labai primena vieną seną pasakojimą apie Platono ir Diogeno konfliktą, kilusį, bandant apibrėžti, kas yra žmogus. Tą istoriją kartą užkabino ponas Baltasis Vaiduoklis, tiesa, truputį kitame kontekste.
**** Supermamų šmaikštašiknių sukurta kalba – tai irgi kalba, kuri yra ne šiaip koks nors lietuvių kalbos poaibis, o distinktyvus, tegul ir persiklojantis (kaip ir vulgarios kalbos pavyzdžiu) atvejis: visi tie lotuliukai, deminutyviukai ir taip toliau sukuria ne tik kitokį vartojamų ženklų pasiskirstymą, bet ir atskirą prasmių sistemą, taip mamučiukių šutvei duodama atskirą superdiskursą, turintį ne tik savą prasmingumą, bet ir struktūraliai separuotą kalbinį kompleksą.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Geras nagrinejimo budas -- ziureti i uzsieniecius, kurie pagyvene salyje metus-kitus jau tipo geba funkcionuoti kalbos terpeje, bet numesk jiems koki „kosoi kosil kosu kosoju“ ir smegeneles pakibs, nustos procesinti net ir paprasta kalba ir teks perkrauti. Gal abartines kalbos ir nesileidzia apibreziamos savo paciu remais, bet prokalbes grupuoti ir analizuoti kaip atskiras sistemas galima. Kad ir sitas pavyzdys: http://www.theatlantic.com/business/archive/2013/09/can-your-language-influence-your-spending-eating-and-smoking-habits/279484/
Labai smagus ir įdomus straipsniukas. Toks vaizdas, kad tie daugiakalbiai transliacijos fokusai plinta ir didėja, įdomu kuo tai taps ateityje. Spėju kad kažkada kalbainiai nuleis rankas.
Ypač įdomu yra pažiūrėti, kaip darbo reikalais kolegos kalbasi lietuviškose firmose, dirbančiose su užsienio rinkomis. Aš dirbu realiai tik angliškai. Su kolegomis bendrauju anglų-lietuvių hibridu, pilnu profesinių terminų, angliškų frazių, prijungtų prie lietuviškų šalutinių sakinių, angliškų žodžių su lietuviškomis žodžio dalimis -- priešdėliais, priesagomis, galūnėmis. Mums visiškai normaliai ir natūraliai skamba. Bet kaip tai iš tikrųjų keistai skambėti turėtų išoriniams žmonėms, aš suvokiu tik tada, kai pasiklausau, kaip mano draugė kalba su savo kolegomis. Ten kita kalbinė aplinka -- jie dirba norvegiškai, ir kiti profesiniai terminai. Sėdžiu ir karpau ausimis.
Dar vienas įdomus atvejis, aišku, yra paauglių ir jaunimo kalba, pagaminta iš internetinės anglų kalbos, memų, youtube, serialų, filmų ir kompiuterinių žaidimų. Ypač memų. visokie two weeks later, such wow ir t.t. Susikalbėti jiems tokia kalba su seneliais be šansų 🙂
Panašūs kalbiniai procesai vyko visais laikais. BTW, prisiminiau čia vieną dar straipsnį, į kurį linko nebuvau įdėjęs -- http://rokiskis.popo.lt/2012/04/28/civilizacija-kaip-kalbos-produktas/
Šiuo atžvilgiu labai įdomu pabandyti įsivaizduoti, kaip lyg ir ta pačia kalba, bet krūvomis skirtingų žargonų kalbėję žmonės kažkuriuo momentu gali imti ir subyrėti į tarpusavy nesusišnekančias grupes.
„Šiuo atžvilgiu labai įdomu pabandyti įsivaizduoti, kaip lyg ir ta pačia kalba, bet krūvomis skirtingų žargonų kalbėję žmonės kažkuriuo momentu gali imti ir subyrėti į tarpusavy nesusišnekančias grupes.“
O kažin ar ne tokiu būdu ir tegalėjo susiformuoti visos skirtingos kalbos? Žmonija juk neatsirado kalbanti skirtingomis kalbomis ir (bent jau aš manyčiau) pirmoji kalba dar turėjo susiformuoti homo sapiens gyvenant dar vienoje vietoje (būtų gana keista, jei jie išsisklaidytų po pasaulį dar nekalbėdami ir vėliau kalba jau susiformuotų vienu metu skirtinguose pasaulio kraštuose).
Pavyzdžiui, lotynų kalbos skilime matyčiau būtent šitą „žargonų atsiskyrimą“, o anglų kalba man panašiausia į „v pizdu“ tapima vos ne esmine kalbos dalimi. 😀
Ponas, o tamsta paskaitėt tą straipsnį, ar tikitės kad iš konteksto įsivaizduojate apie ką ten? 🙂
Labai smagiai palandžiojau per straipsnyje esančius linkus.
Kaip tyčia ausinėse grojo avatai:
Tada pagalvojau, jog ritmai ir garsai turi panašių savybių, kaip ir kalba. Tada pagalvojau kas tarp jų yra bendra. Ogi beveik viskas.
Visas dvasingasis menas yra juo labiau dvasingas, kuo daugiau kunda-lakunda turi.
O dar ir prigimtis tos informacijos (ar tiksliau generatoriaus) yra ta, kad polimorfiškumas skatina endorfinų gamybą (bent jau man klausant to džiazo tai tikrai). Todėl darau išvadą, jog tai gali būti įgimtoji gramatika irba visko dėsniu.
O gal galima truputį plačiau apie tą „įgimtą gramatiką“?..
Moku rusų ir kai atsiduriu šalia lenkų ar čekų, smagu pakarpyti ausimis, bet kai aplink yra kokie indai, arabai ar kiniečiai, jauciuosi visiškas ufonautas.
Kaip aš specialiai nesimokiau rusų, taip ir penkių metų dukra sugėrė anglų kaip kempinė. Čiauška laisviau nei aš ir žmona sudėjus, o skaityti tai dar nepramoko…
Noam Chomsky kadaise kažkiek pasiremdamas savo, o kažkiek -- bihevioristų tyrimais apie mažų vaikų kalbos mokymąsi, atrado, kad vaikai natūraliai, savaime išmksta kai kurias sakinių konstrukcijas. Tuo remdamasis, padarė prielaidą, kad yra bent tam tikrų kalbos gebėjimų, kurie tiesiog įgimti.
Paskui, tiesa, tos teorijos nuėjo į lankas, nes patsai Chomsky nesugebėjo nagrinėti kalbos, kaip analizės priemonės. Bet šiaip tai čia daug kalbos būtų. Kažkur pas mane mėtosi dar vienas juodraštis, iš tų kurių matyt nebaigsiu -- reiks papublikuot.
O tarp kitko, vaikai mokydamiesi prigalvoja įdomių žodžių.
Kai kurie ezoterikai stebūklamąsčiai sako, jog šitaip jie kalba su kito matavimo būtybės. Žmonės vėliau augdami pamiršta tą kalbą, ba aplinka baisiai nedvasinga. Ne taip kaip anksčiau, kad buvo pas atlantidiečius ar sarmatus.
Kai yra sąvoka, o reikia ją įvardinti, tai vaikas ir įvardina. Žodis yra ženklas, kuris turi prasmę ir turi reikšmę.
Tarkim yra tik ženklas ir reikšmė, o prasmė metafizinis dalykas, kuris jungia ženklą ir reikšmę ir nepaklūsta dėsniams. Ką aš čia teigiu? Jūs mokat išverst.
Ponuli, jūs nesąmonę parašėt.
Tenorėjau pasakyt, kad tai ką jūs laikote prasmingumo perkėlimais/neperkėlimais laikyčiau dalinės reikšmės perkėlimu/neperkėlimu ir pačiu prasmingumu, tarkim:
1. kiaulė -- ABC
2. kiaulė -- BCE
3. kiaulė -- EFG
Tada lyginant 1. ir 3. susidaro įspūdis apie nuosavus prasmingumus, beje, taip ir liko neaišku ar toje vietoje, vietoj „pimpalo“ įrašius „bybį“ nebūtų nuosekliau ir šiaip ar galėtume pavadintume šunį kiaule, nes jis nemandagus?
Ponas, jūs gal apsispręskit. Kad man už jus nereiktų apsispręst.
Rokiški, o kaip manote, įprotis nemirktelėjus transliuoti iš kelių kalbų elementų sukonstruotus sakinius _in real time_ yra būdingas visoms mažesnėms kalbinėms kultūroms, ar pas mus tai išvystyta ypač gerai?
* * *
Ponas Keinai, tai visoms būdinga, bet sintetinių kalbų nešėjai gerokai lengviau tai turėtų daryti, kiek spėju. Tai ne nuo kalbos didumo priklauso, o nuo kalbos savybių. Lietuvių kalba šiuo atžilgiu ypatingai ryški, taigi, toks transliavimas mums turėtų būti būdingesnis. Kita vertus, nesu tikras, kokiame lygyje tai bazinės kalbos pasekmė
Dar kita vertus, tamsta čia kabinat įdomų klausimą, tad prašom jį atkartoti man bloge, tai tenai truputį galėtume į geresnę diskusiją nueit, nes ant FB visi komentai pražūsta, o juose būna daug vertės.
Skirtumai tarp sintetinių ir analitinių kalbų turėtų būti kažkiek lemiančiu faktoriumi: sintetinių atveju parsintojas (ir generuotojas) labiau remiasi ne sakinio struktūra, o žodžių semantika. Atitinkamai gaunasi lengviau ir įterpti kažką, ir identifikuoti kažką.
Todėl kokiems lietuviams kokį nors kratinį žodžių iš skirtingų kalbų suprasti būtų kiek lengviau, negu anglams ar kiniečiams. Kita vertus, skirtumai čia nėra kardinalūs. Galim prisiminti Star Wars, kur toksai Yoda kalba atbulai, bet visvien lieka suprastas: žmogaus smegeninė net ir gramatikas gyvai susikuria ir sugeba viską išparsint.
Čia dar toksai linkas:
http://rokiskis.popo.lt/2011/02/21/analitines-ir-sintetines-kalbos/
Čia įdomi tema ir neilgai pagūglinęs ir pavikipedinęs radau tokius aktualius burtažodžius: Code-mixing ir Intra-sentential switching.
Neturiu žalio supratimo apie ką čia porinu, bet ten yra visokių nuorodų į šaltinius, kalbančius apie ispanų-anglų maišymą viename sakinyje. Abi šios kalbos stipriai analitinės.
Taip, visur tai veikia. Pas anglų ir ispanų kalbas tas yra ilgai tyrinėta, nes per kolonizavimus susidarydavo krūvos naujų dialektų. Bet būdinga, kad tie dialektai gaudavo kitus bazinius žodžių rinkinius ir gramatikas, tad čia būtų labiau statiniai atvejai.
Dėl tų intra-sentential mixing atvejų -- pas anglakalbius daugiau tyrinėta ir ten pasimato ko jie nepagauna -- t.y., to kad pačioje kalboje yra kai kurios gilesnės struktūros, nei tik paprastas ryšys tarp ženklo ir prasmės ar sintaksė, o paskui neretai įsivaizduoja, kad miksavimas vyksta nepaliečiant sintaksės, o tik šiaip keičiant žodžius.
Problema gi ta, kad kalbinis procesas mūsų smegenyse yra pakankamai sudėtingas, kad juodosios dėžės požiūriu jį nagrinėti būtų sunku: lyg ir matome inputus bei outputus, bet kas ten vyksta -- galime tik dedukuoti.
Ar tikrai tokie gilesni fokusai mažiau įmanomi analitinėse kalbose? Egzistuoja net dar aukštesnis lygis ir jo pavyzdžiai su anglų k.: intra-word switching occurs within a word itself, such as at a morpheme boundary.
In Shona-English switching one could say, „But ma-day-s a-no a-ya ha-ndi-si ku-mu-on-a. („But these days I don’t see him much.“) Here the English plural morpheme -s appears alongside the Shona prefix ma-, which also marks plurality.
Svarbu pastebėti, kad čia neina kalba apie kreolines/pidgin kalbas. Kalbos atskiros, bet kalbėtojas geba kalbėti abiejomis ir jas sulydyti.
Analitinėse kalbose žodžio pozicija sakinyje turi kardinaliai didesnę reikšmę, negu sintetinėse. Atitinkamai formų neatitiktis gali laužyti sakinio struktūrą. Atitinkamai sunkiau tiems fokusams.
O kokioje lietuvių kalboje -- nu sumaišykim žodžius belenkaip sakinyje, žodžius belenkaip sakinyje sumaišykim, sakinyje sumaišykim belenkaip žodžius -- koks skirtumas? 😀
Dėl „intraword switching“ -- tai elementarus galūnių, priesagų ir šiaip žodžių darybos miksavimas. Pati ta sritis, kur kalbainiams priepuoliai kyla.
Bet juk anglų k.taip pat yra rezultatas vakarų germaniškų anglosaksų,šiaurės germaniškų skandinavų ir romaniškų prancūzų tarmių mišinio.Kaip beje ir ispanų k.iš esmės yra buvusios Kastilijos šnekamosios lotynų kalbos,baskų,arabų bei šiek tiek germaniškų vestgotų kalbų ar tarmių miksas.
Ponuli, klausimas yra ne apie kalbos susiformavimą iš kažkokių ten kitų kalbų, o apie dinaminį skirtingų kalbų kratinio vertimą.
Šiaip kalbainių atžvilgis į vulgarumą kažkoks keistas. Atrodo, kad jų kuriamoje kalboje tokia kategorija net neegzistuoja arba yra anot jų vienos svetimybės. Labai jau vengia net norminti ar ką su šituo rakursu daryti.
Anie labai nemėgsta, kai „vulgarizmai“ teršia kažkokį keistą idealų kalbos paveikslą.
Berods kažkas pažiūrėjo iš panašaus kampo ir su cenzūra: lietuviški vulgarūs keikšmažodžiai filmui uždirba aukšta amžiaus cenzą labai greitai, kitaip nei analogiški užsienietiški.
O gal kas malonėtų tą rusišką anekdotą išverst kur po žvaigždutėmis? (Hахуя дахуя хуйни в хуёбину нахуярил, выхуяривай хуйню нахуй! Да нихуя в хуёбине хуйни недахуя, похуярили!) Nes google translate briedą parodė…:/
-- Kodėl pilnus neštuvus pripylei smėlio? Išpilk smėlį atgal!
-- Tikrai neštuvuose smėlio ne per daug, neškime!
Google translate tokios kalbos neturi.
Vertimui čia reikalingas gana išsamus kontekstas. O vat kontekstinės automatinio vertimo sistemos ganėtinai silpnai išvystytos kol kas.
Imkit už pavyzdį teisinę kalbą -- parašyta lietuviškai, bet niekas nesupranta be specialistų (advokatų, teisėjų) pagalbos 🙂 Kiba tyčia tokia sudėtinga padaryta.
apart dauginimosi temu taip pat buna naudojama gyvunu bei augalu tematika, pvz: ziurek kokia ozka nuejo
arba: reik but moliugu, kad to nesuprastum