Tag Archives: natūrali kalba

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles - tai absurdas.

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje.  Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter