Tag Archives: kunda-lakunda

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles - tai absurdas.

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje.  Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading

FAQ apie susitikimą su Birute Vėsaite

Ponai ir ponios, kadangi daugeliui kyla klausimų apie susitikimą su Birute Vėsaite, tai aš jums čia parengiau trumpą FAQ, kad klausimai būtų atsakyti. Negaliu paneigti fakto, kad buvau susitikime, kadangi netgi ponia Pow W mane nufotografavo, o tai jau įrodymas.

Birutė Vėsaitė ir Rokiškis Rabinovičius

Nors kepsnių nebuvo, teko pasitenkinti sausainiais. Sloikėlyje šalia manęs - radioaktyvi homeopatinė nafta, kuri fosforescuoja, šviečia ir skleidžia psichotroninę manęs spinduliuotę. Todėl man visi paklūsta.

Taip, aš galiu visus klausimus atsakyti, nes jau prasiveržia manęs spinduliuojantys gebėjimai.

Continue reading

Indo-europiečių kalbos

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading

Monstrinė katė, kaip sąmokslo simbolis

Vienok gi katės rengia sąmokslus kartais, staiga įtraukdamos žmones į kažkokias masoniškas ložes, kur nei nesuprasi, tad štai jums kunda-lakunda šviečiantis pavyzdėlis: anoji, sukūrusi neįtikėtumo spindulį savo kilogramais dvasios, truktelėjo mane sąmokslų liūnan, taip netyčiom kitądien pranešusi, kas ten dvasingumu puošia Vilniaus gatves, o ir šiaip visokių ten atradimų pabėrusi – pradedant chtoninės praeities ieškotojais, anokiu gyvatišku Koboldu, kadais jau susidurtais pora pipirų, vienu kalbančiu žvėriu, ir dar keliais personažais, jau nekalbant apie patį Mokytoją. Žinoma, ne pati savimi, o šeimininko lūpom bylojo, katras autoriteto turi dvigubai daugiau, nei toji – gramų, padaugintų iš gyvenimo, Visatos ir visko, lyg jau šunio koja čia niekuo dėta būtų. Trumpai tariant, užsivilkau masonišką rūbą, iš katro, sako, jie vieni kitus atpažįsta.

Sąmokslinė dvasingumo katė

Kitiems gi belieka atspėti dvasingumo svorį.

Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

Prieš kokį pusę šimtmečio nuskambėjo istorija, primenanti anekdotą: kažkoks arabas lėktuve bandė nužudyti kažkokį jankį. Kaip paaiškėjo, konfliktas kilo iš niekur – arabas nemokėjo anglų kalbos, amerikietis – nesuprato arabų, tad abu apie kažkokius niekus bandė susišnekėti gestais. Lemiančiu gestu tapo amerikono parodytas ženklas „Ok“ – štai tada arabas jį ir puolė.

Moteris rodo gestą "Ok"

Ženklas, vienai tautai reiškiantis vieną dalyką, kitai tautai gali reikšti visiškai kitą. Tačiau abu ženklai gali būti vienodai aiškiai identifikuojami. Anglosaksams puikiai žinomas ženklas „Victory“ kokiems nors Rusijos kaliniams gali reikšti „glaza vykoliu“. Ženklas „Ok“ arabui reiškė tiesioginį grąsinimą nužudyti. Šitas ženklas kai kuriuose kraštuose gali reikšti ir daugiau dalykų, pvz., nulį ar putę.

Prieš kokį dešimtmetį, apie kažką beblevyzgojant, Skirtumas suformulavo tokią mintį: įmanoma situacija, kai du kompiuteriai susijungia vienas su kitu tam tikru tinklo protokolu, kurį interpretuoja skirtingai, tačiau neturi priemonių, kurios jiems leistų tuos interpretacijos skirtumus identifikuoti. T.y., kompiuteriai gali tarpusavyje keistis informacija, nesuprasdami, kad kalbasi apie visiškai skirtingus dalykus. Panašus atvejis galimas ir žmonių kalboje. Ir žinoma, kad tokį atvejį labai įdomu būtų panagrinėti.

Kunda-lakunda – tai gan specifinis, greičiau hakeriškas priėjimas prie problematikos, kurią jau seniai narsto Čiomskis – ar yra tam tikros giluminės struktūros, ar nėra. Mintis elementari: ar įmanoma praktiniam kalbos vartotojui perduoti tam tikrą gan minimalią ženklų, prasmių ir reikšmių sistemą, kuri taptų bent minimaliu kalbos ekvivalentu ir leistų susikalbėti su kitais šios struktūros vartotojais, turinčiais tą pačią ženklų, tačiau visiškai kitą, nesusijusią prasmių ir reikšmių sistemą, su sąlyga, kad prasmių sistema yra struktūriškai identiška. Pvz., kad vienas žmogus kalbėtų apie pinigus, o kitas – apie religiją, tačiau abudu vienas kitą pilnai suprastų. Arba, gal greičiau, „suprastų“ kabutėse – t.y., galėtų laisvai susišnekėti, tačiau negautų priemonių, kurios leistų identifikuoti, jog abu naudoja visai skirtingas semantikas.

Žinoma, tai reiškia kalbos kūrimą ir, kas svarbiau – tai tam tikros metasistemos, leidžiančios generuoti ženklus ir semantikas, kūrimą. Praktikoje, pageidautina, kad metasistema būtų paprasta, o generuojamos kalbos – kiek įmanoma primityvesnės, pageidautina, perimant gyvos kalbos sintaksę ir kuo lengviau išmokstamus žodžius. Taigi, imame, pvz., kunda, munda ir lakunda lygmenis, jin ir jan energiją, kosminę kreatyvinę energiją, čakras, energijos koncentraciją, brahma-budą… Gal to ir pakanka? Iš esmės, gana nedidelio ženklų kiekio (apie 10), susieto tam tikrais loginiais ryšiais, tikrai pakanka praktiškai bet kam aprašyti. Ar pakanka dar mažesnio – pasakyti sunku, praktikoje tenka visgi didinti kiekį. Tačiau keliais praktiniais eksperimentais (įskaitant ir truputį kraupinančius) galim pamatyti, kad pvz., galima kalbėti šiais ženklais apie vadybą ir verslą su žmogumi, kuris kapstosi ezoterikose, šiam neįtariant apie prasmingumą ir, kas įdomu, netgi keliant problematikas ir jas sprendžiant abiejose prasmių sistemose vienu metu.
Esminis dalykas, kuris atsiskleidžia per tokį haką – tai, kad galimas praktinis metastruktūrų identifikavimas ir semantikų generacija gyvosioms kalboms. Kitaip tariant, kad Greimo įvardintos giluminės teksto struktūros – tai ne tik kažkokie natūralūs paternai, bet ir ganėtinai nesunkiai manipuliuojami daiktai, dar daugiau, jas analizuoti ir jomis manipuliuoti galima, taikant vienareikšmes ir griežtas taisykles, nepaliekant vietos jokiai literatūrologinei fantazijai. Tačiau kyla vėl tas pats senas klausimas: ar visgi sintaksė yra paskira nuo semantikos, ar visgi jos yra apjungtos? Dar įdomesni pragmatikos klausimai, kurie čia kyla: tai jau ne šiaip kažkoks kalbos nešėjo santykis su ženklais, kaip juos formulavo Pirsas, o metasinchroniškumo problemos.

Galime vėl grįžti prie metateorijos ir metakalbos paieškų gyvosiose kalbose: jeigu Jungas tiesiog pastebi archetipus, Čiomskis identifikuoja įgimtą kalbinį pagrindą, tai Greimas įvardina būtent tai, kad egzistuoja tam tikras metakalbinis interpretavimo ir generavimo mechanizmas, kuris yra mūsų galvose ir kuris palieka mūsų kuriamuose tekstuose savo paternus, kuriuos, savo ruožtu, mes galime atsekti ir, dar daugiau, patys galime tas struktūras generuoti ir jomis remiantis generuoti prasmių sistemas, nors pačios struktūros ir neneša prasmės. Kitaip tariant, objektyviai skylutė yra ir, skirtingai nuo Java mašinos Java mašinoje, mes galime prasikasti iki to, kas kuria mūsų kalbą pačia plačiausia ir giliausia prasme, t.y., to, kas kuria mūsų mastymą. Žinoma, išlieka vėl tas pats rekursijos klausimas: kiek tų lygių yra ir ar mes juos galime pamatyti bent kiek pilniau, ar tik fragmentiškai. Kitaip tariant, vėl susiduriame su pilnumo ir neprieštaringumo problematika, tik jau iš kitos pusės.