Rokiškis Rabinovičius

Šitą straipsnį ruošiausi parašyti jau kokius gal 5 metus, bet vis neprisiruošiau – nes tema per plati ir per gili. Visgi, kadangi tie klausimai ir nesąmonės vis kartojasi ir kartojasi, tai parašau bent jau labai paviršutinį. Bent jau tokį, kad būtų galima minimalius pagrindus gauti.

Nesąmoningi teiginiai ir klausimai, kurie bus adresuojami šiuo straipsniu:

• „Rusija neleis Šaurės Korėjos raketoms skraidyti virš Rusijos, todėl Europai tos raketos grėsmės nekelia“
• „Patriot raketos visas Rusijos balistines raketas numuš“
• „Šiaurės Korėja neturi šansų apšaudyt Amerikos, jų raketas numuš JAV laivai“
• „Pažiūrėčiau aš, kaip pripūsti balionėliai kosmose skraido 3 Machų greičiu“
• „Nešnekėk nesąmonių, kad atsilikusi Šiaurės Korėja gali kam nors kelti grėsmę“
• Šiaurės Korėjos raketos skrenda greičiau, nei Patriot? Nesąmonė!
• „7 kilometrai per sekundę? Absurdas!“
• „Kiek ten ta Rusija gali prisigaminti tų raketų, taigi jas visas numuš amerikiečiai“
• „Rusija taip atsiliko, ginkluotė pasenusi, kodėl JAV nesudoroja jų?“
• „Kodėl tas palydovas negalėjo nufilmuoti, kaip kažkas vyksta? Aš gi mačiau per kažkokį filmą, kad filmuoja iš kosmoso, kaip žmonės juda?“
• Kodėl galvojat, kad JAV nuo rusiškų raketų neapsigins?
• Kam išvis reikia tos priešraketinės gynybos?

Ir, aišku, bus adresuojama ir krūva kitų miskoncepcijų ir nesupratimų.

Stengsiuosi ne tiek giliai ir detaliai šį kartą aiškinti, kiek apie pačius pagrindus. Tiesiog labai bendrai apie tai, kas ta gynyba nuo balistinių raketų ir kodėl ten viskas nėra paprasta.

Žinoma, be rimtų balistinių raketų, yra ir dar daugybė kitų grėsmių, nuo kurių irgi padėti turėtų įvairi priešraketinė gynyba. Kai kalbame apie priešraketinę gynybą, dažnai omeny turim gynybą nuo branduolinio ginklo. O tai jau ne vien gynyba nuo raketų, bet ir gynyba nuo lėktuvų, nuo atlekiančių pabūklų sviedinių, nuo aviacinių bombų ir pan.. Visgi, nuo bombų ar sviedinių saugančios sistemos (pvz., tokios, kaip Iron Dome) yra gana paprastos, todėl apie jas čia nelabai ką pasakosiu. Pasakosiu apie tuos dalykus, kurie truputį sudėtingesni.

Iš visų visų grėsmių, sunkiausia apsiginti nuo balistinių raketų, ypač – nuo vidutinio ir ilgojo nuotolio. Tai vat apie gynybą nuo jų ir bus šitas straipsnis.

Kas tos raketos?

Pradėkim nuo to, kad dažnas įsivaizdavimas apie raketas ir jų skrydžius yra toksai, kaip čia pasakius, labai jau naivus – esą raketos skraido panašiai, kaip lėktuvai, gali kaboti kažkur ore virš galvų ar dar kaip nors. Taigi, tiesiog pradėkim nuo raketinių skrydžių. Pagrindais.

Pirmas dalykas, kurį reikia įsisavinti: raketos nėra kaip nors atsispiriančios į reaktyvinę čiurkšlę, kaip dažniausiai buitiškai būna įsivaizduojama. Neveikia ten jokie aerohidrodinamikos reikalai, į kuriuos ta raketa kaip nors atsistumdinėtų.

Teisingas raketos įsivaizdavimas – tai kaip išvirškščio pabūklo. Kaip ir pabūklo sviedinys, raketa skrenda balistine trajektorija (t.y., kaip mestas akmuo), ir į jokią ten reaktyvinę čiurkšlę nesiremia. Raketa – tai tas pats pabūklo sviedinys, tik besinešantis paraką ir prie paties sviedinio prikalbintą pabūklo vamzdį kartu su savimi. Tiesiog vamzdis lengvesnis ir tobulesnis (su reaktyvine tūta), o parako (ar kito kuro) – daug daugiau. O šiaip – tas pats sviedinys ir pabūklas, sujungtas į vieną daiktą.

Įsivaizduokit sviedinį, kuris iššautas iš pabūklo – jis skrenda balistine trajektorija, pagal visus įprastus fizikos dėsnius. Tai raketa irgi skrenda taip pat, tik kad pirminis įgreitinimas trunka ilgiau, pvz., kelių dešimčių ar šimtų metrų, o gal net dešimčių ar šimtų kilometrų ruože (priklausomai nuo raketos dydžio ir kitų reikalų). O paskui – toliau laisvas skrydis, jau nenaudojant variklių. Bet ir pirmoje, aktyvioje trajektorijos dalyje raketa skrenda pagal balistinius dėsnius, tik su vis dar prikabintu traukos vektoriumi.

Taigi, jei raketą įsivaizduosim kaip akmenį su prie jo prikabintais degančiais degtukais, tai bus kardinaliai teisingesnis įsivaizdavimas, nei tuo atveju, kai įsivaizduosim ją kaip kokį nors lėktuvą.

Labai dažnas ir labai klaidingas painiojimas susijęs su painiava tarp sparnuotųjų ir balistinių raketų. Sparnuotosios išties tėra nepiltuojami (paprastai – iš išorės ir nevaldomi) vienkartiniai lėktuvai, raketomis vadinami tik dėl grožio. Tik balistinės raketos yra tikros. O šitą durną painiavą II Pasaulinio karo laikais sukėlė toksai Wernher von Braun, bei vokiškos V-1 ir V-2 raketų programos. V-1 buvo tipiškos sparnuotosios raketos, o V-2 – tipiškos balistinės.

Jūs tos klaidos nedarykit ir sparnuotųjų raketų su balistinėmis nepainiokit. Įsivaizduokit raketą, kaip išvirkščią pabūklą, kuris turi tiek parako ir šauna tiek ilgai ir daug, kad tas šūvis gali trukti minutę ar netgi kelias – toks įsivaizdavimas ir bus pats tiksliausias.

Kas tas kosmosas?

Aš suprantu, kad šitas klausimas gal atrodo bukai, bet aš tiek kartų susidūriau su nesąmoningais įsivaizdavimais, kad aš visgi čia padėliosiu kai kuriuos svarbius dalykus.

Tie dalykai apie kosmosą, nors ir gana paprasti, bet pakankamai nevaikiški, todėl kartais tiesiog pamirštami:

• Kosmosas yra aukštai, jo apatinės ribos yra apie 60-400 kilometrų aukštyje, priklausomai nuo to, kaip skaičiuosi. Praktikoje galime tarti, kad ta riba yra apie 100 kilometrų – 3-5 kartus aukščiau, nei siekia tolimojo nuotolio priešlėktuvinės raketos.
  • Tarptautinė Aeronautikos Federacija (ir tuo pačiu – tarptautinė praktika) nustato, kad kosmoso riba yra 100 km aukštyje. Tai yra Karmano riba – viskas, kas skraido virš jos, skraido kosmose, t.y., neutralioje zonoje, nepriklausančioje jokiai valstybei.
  • Palydovams saugi zona – maždaug apie 400 km, skrisdami aukščiau, jie jau nepatiria įtaką darančio aerodinaminio pasipriešinimo, dėl kurio sulėtėtų ir nukristų.
  • Įprastiems skraidymo aparatams neperžengiama riba – tai yra maždaug apie 40-60 km aukštis, virš kurio jau stenkis nesistengęs, bet nėra pakankamai oro, kad bent minimalią keliamąją galią sukurt. Galima tarti, kad reaktyviniams lėktuvams ta riba yra teoriškai apie 30-40 kilometrų, o aerostatams – apie 40-60 kilometrų (rekordas kol kas – 53km). Viskas, kas aukščiau – tai jau praktinis kosmosas.
  • Dar kitos formalios ribos yra maždaug tarpe tarp aukščiau minėtųjų, pvz., JAV astronautais laikomi visi, kas pakilo į daugiau kaip 80 km aukštį. Į panašų aukštį pakyla kai kurie eksperimentiniai raketiniai lėktuvai, kurie dideliame aukštyje skraido, naudodami ne aerodinaminius, o raketinius vairus.
• Balistinė trajektorija, kuri leistų nenukristi iš kosmoso į Žemę, pasiekiama, skrendant maždaug 7,9 kilometro per sekundę greičiu (teoriškai, Žemės planetos paviršiuje). Praktiškai tai reiškia, kad jei nori nenukristi ant Žemės, tai turi beveik 8km/s greičiu skristi kokių 400 kilometrų aukštyje, kur nėra oro pasipriešinimo.
  • Tas 7,9 km/s greitis vadinamas I kosminiu greičiu – toks reikalingas išvesti palydovą į orbitą. Dar yra II kosminis greitis, reikalingas pabėgimui nuo Žemės planetos – jis yra 11,2 kilometro per sekundę. Ir dar yra III kosminis greitis, reikalingas tam, kad pabėgtum iš Saulės sistemos – tai jau bus 16,6 km/s Žemės atžvilgiu arba 46,9 km/s Saulės atžvilgiu (čia reikia neužmiršti, kad pati Žemė Saulės atžvilgiu juda 29,8 km/s greičiu).
  • Suvokti visą tą I kosminį greitį reikia paprastai: bet koks palydovas išties nuolat krenta, panašiai, kaip akmuo, kurį metate link horizonto – tiesiog lanku, keisdamas kryptį į apačią. Tiesiog palydovo greitis toks, kad kol jo kryptis pasikeičia į vertikalią, jis spėja apskrieti ketvirtį planetos ir todėl skrenda jau horizontaliai – taip ir skrieja vis nenukrisdamas. Tai vat tas toks amžino kritimo greitis – maždaug 7,9 kilometro per sekundę.
  • Vidutinio ir ilgojo nuotolio balistinės raketos pasiekia panašius aukščius ir greičius, nes tik dėl to ir skrenda taip toli. Todėl tos pačios raketos būna ne tik karo tikslais naudojamos – kai atitarnauja, naudojamos ir kosminiams palydovams iškelti. Tiesą sakant, pirmosios tarpžemyninės raketos būdavo bazuojamos netgi tuose pat kosmodromuose, kaip ir civiliniams tikslams skirtos raketos, o šios būdavo leidžiamos iš tų pat aikštelių, kaip ir karinės. Oficialiai tos pačios raketos būdavo skirtos taikiam kosmosui, o realiai – branduolinėms bomboms. Tik vėliau jau atsirado šachtinio bazavimo raketos ir civilinės kosminės programos kažkiek atsiskyrė nuo kariškų.
• Kosmosas nuo mums įprastų sąlygų skiriasi tuo, kad jame nėra oro. Nėra oro – reiškia, kad ten vakuumas. Vakuumas – tai reiškia, kad nėra aerodinaminio pasipriešinimo. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad gali gauti kokį tik nori greitį, o to pasipiriešinimo visvien nebus. Tai esminis, labai labai svarbus skirtumas, kurį būtina žinoti.
  • Jei raketa nepakyla į kosmosą, jos greitis nebus labai didelis. Jau vien dėl to, kad oro pasipriešinimas jai neleis to didelio greičio pasiekti. Greičius, didesnius nei 3-4 kilometrai per sekundę, netgi galingiausios raketos pasiekia tik tada, kai išeina iš atmosferos ribų.
  • Atmosferos ribose kosmosui būdingo greičio pasiekti nėra įmanoma, todėl jis pasiekiamas tik už atmosferos ribų. Ir jei jau už tų ribų išskrendama, tai greitis būna pasiekiamas geras. Netgi neturint kažko stebuklingo, pakanka tik pakankamai ilgai greitinti raketą – greitis tiesiog kaupiasi ir kaupiasi. Nes nėra jokios trinties.
  • Kai kur nors aptinkate parašymus, kad kokia nors ten raketa skraido, pvz., 4, 10 ar 20 Machų greičiu (t.y., 4, 10 ar 20 kartų greičiau už garsą), tai žinokit, kad tai ne kosmose, nes kosmose oro nėra, todėl pati ta machų sąvoka beprasmė. Kosminėms raketoms machai kartais skaičiuojami toms skrydžio dalims, kurios atmosferinės, bet ir tai sąlyginai, greičiau jau tam, kad įvertint šilumines apkrovas (20 Machų – tai reiškia, kad daiktas šviečia ir dega kaip meteoritas).

Su čia pavardintais punktais siejasi ir dar vienas dalykas: kai kosminis palydovas skrenda apie Žemę, jis skrenda tuo pat 7,9 kilometro per sekundę greičiu. Jei skrenda pakankamai neaukštai, tai aplink Žemę apskrieja maždaug per 84 minutes. Visą Lietuvą (~300km) toks palydovas praskrenda per 38 sekundes. Visą Vilnių (~20km) toks palydovas praskrenda per pustrečios sekundės. O praskridęs, sugrįžta tik po tų pačių 84 minučių.

Joks toks palydovas nekaba kaip nors ore ir nieko stebėti negali – kai pamatote kokiame nors filme, kaip esą kažkas iš kosmoso kokius nors žmones stebi – tai yra debilavotų scenaristų kliedesiai.

Kad palydovas suktųsi tokiu dideliu ratu, kad apsisukimas truktų 24 valandas (t.y., kad palydovas kabotų virš to paties Žemės taško), jis turi būti nutolęs beveik 36 tūkstančių kilometrų nuotoliu. Iš tokio nuotolio smulkiausi stebimi objektai bus šimtų metrų dydžio, net jei optika bus tobula. Debesis ar ežerus pamatyt gausis, bet tokių objektų, kaip mašinos ar pan. – nesigaus niekaip. Bet čia šiaip, nukrypom – tiesiog tam, kad atsirastų suvokimas, kad kosmoso reikalai smarkiai skiriasi nuo įprastų įsivaizdavimų.

Tai va, kai kalbam apie balistines raketas, tai turėkim omeny, kad tai tokie daiktai, kur kosmose skraido. Artimojo nuotolio balistinės raketos tik pasiekia kosmoso pakraštį, vidutinio nuotolio raketos paskrenda žemutiniu kosmosu didesnę dalį kelio, o tolimojo nuotolio raketos tiesiog išvis yra kosminės raketos.

Greičiai ir pagreičiai

Raketų kosminiams skrydžiams gal ir nereikėtų, jei ne keletas specifinių faktorių – pvz., kad ir tokių, kad žmonės neatlaikytų šimtų g (šimtus kartų didesnių už gravitaciją) perkrovų. Būtų galima šaudyti kosmonautus iš didelių patrankų į kosmosą, bet kad susitraiškys, deja.

Kita problema – kad jei šausi kokį palydovą tokiu greičiu į kosmosą nuo Žemės paviršiaus, tai jis išgaruos dėl oro pasipriešinimo. Tai dar problematiškiau.

Gal čia per daug nesigilinkim į viską, nes tema yra labai plati, bet įsiminkim vieną skaičių, bent jau apytiksliai: jei norime išvesti į kosmosą Žemės palydovą, tai to palydovo greitis turi būti 7,9 kilometro per sekundę. Tai tas greitis, kur daiktas vis suktųsi, suktųsi ir nenukristų ant Žemės planetos.

Jei luitą geležies paleistume tokiu greičiu nuo Žemės paviršiaus, jis nuskristų labai netoli – nuo trinties į orą tiesiog išgaruotų. Na, gal neišgaruotų, jei būtų labai didelis, sveriantis šimtus kilogramų.

Žemės paviršiuje garso greitis yra apie 330 m/s, tai tas 7,9 km/s greitis čia yra 24 kartus didesnis. 24 Machai būtų.

Sulyginimui, netgi 20 kilometrų aukštyje, smarkiai išretintame ore skrendantys naikintuvai tepasiekia netoli 3 Machų greitį. Tas 3M greitis, beje, maždaug atitinka gero šautuvo kulkos greitį (grubiai apie 1000-1200 m/s). Paprastesni ginklai tokio kulkos greičio nepasiekia. Kariško automato kulkos greitis tėra apie 700-800 m/s.

Ką svarbu suvokti: lyginant su šautuvais, patrankomis, lėktuvais ir pan. žemiškais daiktais, kosminiai greičiai yra kokius 10 kartų didesni. Lygint tuos greičius – tai panašiai, kaip lyginti paprastą kojomis bėgantį bėgiką (teoriškai iki 45 km/h) net ne su automobiliu, o su lėktuvu. Tai skirtingos kategorijos tiesiog.

Kodėl skirtingos kategorijos? Ogi todėl, kad kylant greičiui, aerodinaminis pasipriešinimas auga labai netiesiškai, pagal labai statėjančią kreivę.

Bendrai tai įsivaizduokite taip: kai Patriot raketa numuša Scud-B galvutę, tai yra panašiai, kaip numušti pačią greičiausią kulką, kokia tik gali skristi. Tokie ten yra greičiai. O kulką numušti yra pakankamai sudėtinga, tiesa?

Arba dar taip įsivaizduokite: jei per kokius kelioliką metrų nuo jūsų sprogs trotilo šaškė, tai jos smūginė banga jus pasieks tokiu greičiu, kokiu skrieja viršgarsinis naikintuvas. Ta pati smūginė banga jus ir užmuš. O viršgarsinis naikintuvas tokioje smūginėje bangoje ir skraido – visą laiką, kai skrenda viršgarsiniu greičiu.

O kosminiai greičiai – tai tokie, kad jau kulkos greičio ar naikintuvo greičio su jais lyginti nesigauna išvis. Tas plazmos poveikis, kuris tenka į Žemę besileidžiančioms branduolinėms galvutėms, yra stipresnis, nei galingo autogeno, naudojamo plienui pjaustyti.

Senos ir naujos technologijos

Kartais, kai mes lyginame kažkokių valstybių technologijas, mes pamirštame, kad lyginame skirtingas, nepalyginamas technologijų kategorijas.

Įsivaizduokit tokį klausimą: kas laimėtų: 100 metų senumo kreiseris (pvz., Invincible klasės) ar pats moderniausias šiuolaikinis tankas (pvz., Leopard-2 ar M1A1 Abrams)?

Tai skirtingos technologijų kategorijos. Mes galime turėti kad ir kiek tobulą tanką, bet kai ant jo 500 m/s greičiu nukris 380 kilogramų sveriantis 12 colių pabūklo sviedinys, tai tam tankui jau gal nelabai ko daugiau ir tereikės. Tas šimtmečio senumo laivas šaudyt galės iš 10-22 kilometrų nuotolio, kai netgi moderniausi 120mm LAHAT sviediniai leidžia pasiekti 8km atstumą. Žodžiu, čia nelabai yra ką kalbėti.

Ką svarbu suprasti: tiesiog egzistuoja skirtingos ginklų kategorijos. Kartais tos kategorijos tokios skirtingos, kad lyginti jas banaliai absurdiška.

Kai kalbam apie vidutinio ar ilgojo nuotolio (tarpžemynines) balistines raketas, tai tą ir reiki aturėti omeny: negalima lyginti jų su paprastomis priešlėktuvinėmis raketomis, su kokiais nors Grad reaktyviniais sviediniais ar dar su kažkuo, ką gali numušinėti įprastos priešlėktuvinės ar antiraketinės raketos. Čia kategorijos tiesiog per daug skiriasi.

Apie tai, kodėl tiek smarkiai viskas skiriasi – bus vėliau. Pradžioje tiesiog noriu, kad būtų suprasti tokie konceptai – kad tai, kad gali numušti kokią nors Scud-B (SS-1C) galvutę, dar nereiškia, kad gali numušti kokį nors SS-4 Sandal (R-12 Dvina – tokios raketos buvo Plokštinės bazėje).

Ai, ir dar – pabūklą, kuris atitiktų tą 12 colių, kokia nors Šiaurės Korėja gali pasigaminti be problemų. Netgi ir didesnį, ir bent kelis kartus toliau šaudantį gali. Tiek, kad nepraktiška tai būtų. Šiaurės Korėjos karinės technologijos yra kardinaliai modernesnės.

Problemos su greičiais

Jau kažkur ten rašiau, kad jei Patriot gali numušti Scud-B serijos raketas, tai dar nereiškia, kad gali numušti dar senesnes SS-4 Sandal (R-12 Dvina). Atrodytų, skrtumai tarp tų raketų nėra stebuklingi, nors ir nemaži.

Viena raketa sveria 6 tonas, kita – 35, viena yra 11 metrų ilgio, kita – 22 metrų. Tik skridimo nuotoliai smarkiai skiriasi – viena – vos 300 kilometrų gali nuskristi, kai kita – apie 2000. Galvutės greitis palei žemę (galutinėje trajektorijos dalyje) skiriasi lyg ir nebaisiai – pas vieną – maždaug iki 1,5-2 km/s, o pas kitą – iki 4 km/s.

Kiek įdomiau pasidaro, jei panagrinėjame skirtumus tarp raketų apogėjaus (aukščiausio taško). Scud-B leidžia pasiekti maždaug apie 150km, t.y., tik truputį išeiti iš atmosferos ribų. Dvina tuo tarpu jau leidžia pasiekti 500km, t.y., iš atmosferos išeiti tiek, kad galėtų kelti ir kosminius palydovus (tiesą sakant, kai tos Dvina raketos buvo nurašytos, jos buvo perdirbtos į kosmines raketas ir būtent tam tikslui ir naudotos – Kosmos serijos palydovams leisti).

Išties tai tie lyg ir nelabai dideli apogėjaus skirtumai nusako viską – vienu atveju, lėkšta trajektorija skrendanti Scud raketa didžiąją dalį kelio praleidžia atmosferoje, tepasiekdama tą 150 km aukštį, o kitu atveju Dvina raketa didžiąją dalį kelio praleidžia už atmosferos ribų, aukšiau, kaip tas pats 150 km.

Vienu atveju dėl to greitis taip ir lieka kažkokiose įmanomumo ribose (leidžiantis galvutei, vos apie 1,5-2 km/s), o kitu atveju – jis sudaro apie 4 km/s.

Tas greičių skirtumas ir kyla dėl apogėjaus skirtumų: Scud-B didžiąją dalį greitėjimo etapo praleidžia vis dar tankiuose atmosferos sluoksniuose, dėl to ir greitis gaunasi ribotas. Ir paskui vėlgi didžiąją dalį laiko skrenda atmosferoje, kuri dėl pasipriešinimo tą greitį dar labiau numuša.

Sandal raketa greitėja dar ir išretintuose sluoksniuose, didžiąją dalį trajektorijos praleidžia realiame vakuume, tad ir jos galvutė grįžta į Žemę žymiai didesniu greičiu.

Ir lyg ir atrodytų, kad tie 4 km/s nėra labai daug, kad tai „tik“ 2 kartus daugiau, nei Scud pasiekiami 2 km/s, bet tai jau reiškia, kad aerodinaminis pasipriešinimas yra kardinaliai kito lygio. Dvina galvutė, skriejanti atmosferoje, matoma kaip švytintis meteoras. Pasiekti tą greitį be kosminio įgreitnimo – labai sunku. Beveik neįmanoma.

Branduoliniai ginklai

Lyg tarp kitko, kalbėdami apie Rusiją, daugelis komentatorių užmiršta apie tai, kiek Rusija turi branduolinių ginklų (labai nemaža dalis tų ginlų – balistinėse raketose).

Čia gal nesigilinkim, o tiesiog pažiūrėkim skaičiais:

• JAV – tarp 3800 ir 6500 (piko metu, apie 1966, turėjo apie 31000)
• Rusija – tarp 4300 ir 7800 (piko metu, apie 1986, turėjo apie 45000)
• Jungtinė Karalystė – apie 200
• Prancūzija – apie 200-300
• Kinija – apie 300-500
• Indija – apie 150
• Pakistanas – apie 150
• Šiaurės Korėja – apie 10-30
• Izraelis – apie 80-200

Dar, be šių, egzistuoja kažkiek kitų šalių, turinčių technologijas branduoliniams ginklams, bet formaliai ginklų lyg ir neturinčių – pvz., tokių, kaip Kanada, Pietų Afrikos Respublika, Švedija, Brazilija, Pietų Korėja ar Japonija. Plius dar yra šalių, kurios turi branduolinės ginkluotės nuomos sutartis su JAV – tokių, kaip Belgija, Vokietija, Olandija, Italija ir Turkija – šios šalys turi po kelias dešimtis branduolinių bombų.

Na, bet čia nukrypom. Žinote, kiek pasaulyje yra miestų, didesnių, nei 100 tūkstančių gyventojų? 2015 tokių buvo apie 4000. Get this: Rusija pati viena gali sunaikinti visus pasaulio miestus, kurie yra didesni, nei 100 tūkstančių.

Miestų, kurie būtų didesni, nei 300 tūkstančių – pasaulyje vos gal kokie 200. Miestų, didesnių, nei milijonas – apie 100.

Faktiškai, netgi pavienė Jungtinė Karalystė, Kinija ar Prancūzija gali visus bent kiek rimtesnius planetos miestus sunaikinti, tuo pačiu sunaikindamos ir visą šiuolaikinę civilizaciją.

Jei kalbam apie Rusiją – jos branduolinis pajėgumas toks, kad kariaudama Europoje, zonoje, esančioje per kokius 1000-2000km nuo jos sienos, ji be problemų gali mėtyti atomines bombas ir ant miestų, turinčių vos 10 tūktstančių žmonių.

Taigi, čia jums toks bendras, generalizuotas atsakymas apie tai, ar kas nors iš principo gali galėti kariauti III Pasaulinį karą su Rusija.

Ai, dar, jei čia bus tokių, kas nežino, ką gali branduolinė bomba – tai gali tokia bomba daug. Pavyzdžiui, per kelias sekundes sunaikinti visą Londoną, Niujorką, Maskvą, Pekiną ar dar kokį nors milžinišką miestą.

Didžiausią bombą kadiase bandymuose susprogdino Rusija – tai buvo Caro bomba, kurios galia buvo maždaug 50-60 megatonų. Tokia bomba nuneštų namus, esančius už 50-100km nuo sprogimo epicentro – bombai sprogus Kaune, Vilnius irgi būtų išgriautas. Palyginimui, Hirosimą ar Nagasakį sunaikinusios bombos buvo kelis šimtus kartų silpnesnės – vos 15-20 kilotonų galios.

Visiškas tarpusavio susinaikinimas

Visiškas tarpusavio susinaikinimas – tai ta sąvoka, kurią turit žinoti, jei kalbat apie branduolinę raketinę ginkluotę. Jei nežinote tokios sąvokos – tai kalbėti nėra prasmės, nes tik nesąmones šnekėsit.

Visiško tarpusavio susinaikinimo esmė yra labai paprasta: jei viena iš branduolinių valstybių pradeda karą prieš kitą, tai ta kita gali atsakyti tokiu atgaliniu smūgiu, kad karą pradėjusi šalis žlugtų.

Paskaičiavimų čia yra įvairių – pvz., paprasčiausias iš jų sako, kad sunaikinus 3-5 didžiausius JAV ar Rusijos miestus, šių šalių ekonomikai būtų suduotas toks stiprus smūgis, kad jos ekonomiškai žlugtų ir nebegalėtų ilgesnį laiką kariauti karo. Sunaikinus 20-30 didžiausių miestų, bet kurią šalį ištiktų toks staigus ir baisus kolapsas, kad ta šalis neturėtų šansų išgyventi kaip vientisa valstybė.

Taigi, įsivaizduokim tokį atvejį, kaip Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos. Tarkim, Rusija nutaria nušluoti vieną iš šių šalių ir išbombaruodja branduoliniais ginklais visas bazes, turinčias branduolinių ginklų. Tačiau lieka pora povandeninių laivų, kuriuose yra po kelias raketas, turinčias po kelias realias branduolines galvutes. Kas tada?

O tada tie pora povandeninių laivų iššauna raketas, nuskrenda galvutės iki Maskvos, Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Kazanės ir dar kažkur. Dalį atskrendančių galvučių, tarkim, numuš kažkokia priešraketinė gynyba, bet net jei kokios 3-5 bombos pasieks taikinį, tai jau to ir pakaks. Po megatoninių bombų atkurti svarbiausius miestus bus neįmanoma.

Tai čia tokia, minimali keršto situacija – netgi visiškai sunaikinta branduolinė valstybė sukelia netgi didžiausios valstybės kolapsą. Taigi, ta didžiausia valsybė nepuola. Nes nenori išnykti.

Rimtesnė situacija – tai tokia, kaip tarp Rusijos ir JAV, ar, anksčiau, tarp SSRS ir JAV.

Įsivaizduokite, kad JAV suduoda pirmą smūgį Rusijai. Net jei šioji atsakys tik po branduolinių sprogimų, dalis Rusijos sausumos bazių išliks, dalis oro bazavimo raketų – irgi išliks, didelė dalis povandeninių laivų – irgi išliks. Ir tų išlikusių branduolinių ginklų bus visvien daugiau, nei Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija turi kartu sudėjus.

Tarkim, itin Rusijai blogo scenarijaus atveju, JAV pirmu smūgiu sunaikina 80% Rusijos branduolinės ginkluotės. Tarus, kad šioji turi, tarkim, 4000 branduolinių užtaisų, liks vis dar 800. Iš tų 800 Rusija pusę panaudos prieš JAV – 400. Net jei JAV numuš 90% iš tų likusių užtaisų, 40 pasieks taikinius. Jeigu 40 didžiausių JAV miestų bus sunaikinta, tai ši valsybė faktiškai nustos egzistuoti.

Ką Rusija tokio karo atveju padarys su likusiais 400 užtaisų? Dalį panaudos tam, kad sunaikintų visus JAV sąjungininkus (Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Vokietiją, Kanadą, Japoniją, Ispaniją, Italiją – viską tiesiog), o kitą dalį – kad sunaikintų tuos, kas gali pulti šitaip išdaužytą Rusiją, kuri nepajėgi priešintis, netgi jei tas puolėjas pultų po kelių dešimtmečių. Tai reikš, kad savas atomines porcijas gaus ir tokios valstybės, kaip Australija, Naujoji Zelandija, Kinija, Brazilija, Argentina, Egiptas, Indija, Turkija, Iranas ir išvis kas papuola.

Galima neabejoti, kad JAV, numatę tokiame kare Rusijos atsaką, irgi supras, kad bus ištiktos kolapso, tad prevencinius smūgius lygiagrečiai su Rusija gaus mažų mažiausiai tokios valstybės, kurios gali bent kažkaip būti palankios Kremliui – pvz., pusė arabų šalių, pusė Afrikos valstybių, pusė Lotynų Amerikos, pusė Azijos ir taip toliau.

Žodžiu, jūs supratote, ką reiškia tas III Pasaulinis karas. Ai, dar pabandykite įsivaizduoti dabar, kad ginklų kiekiai – tokie, kaip karščiausiais Šaltojo karo metais. T.y., kad ta pati Rusija ir JAV turi ne po kokius 4000 užtaisų, o po kokius 40000 užtaisų. Ir kad po pirmo smūgio lieka ne 800, o 8000 užtaisų, kurie panaudojami visiems potencialiems priešininkams preventyviai sunaikinti.

Tai vat, šita užtikrinto tarpusavio susinaikinimo doktrina kažakda tapo priežastimi, dėl kurios žmonija išliko ir nesusinaikino, nes visi suprato, kad jei kils branduolinis karas, tai laimėtojas nustos egzistuoti lygiai taip pat, kaip ir pralaimėtojas. Ir kad neutralių irgi neliks, nes visi neutralūs irgi gaus po prevencinę branduolinę dozę.

Kai kalbame apie antibalistinę gynybą, tai supraskim, kad viena – tai apsisaugoti nuo pavienės raketos, kurią paleistų bepročiai iš Irano ar Šiaurės Korėjos, o visai kita – tai apsisaugoti nuo 100 raketų, paleistų iš Rusijos ar JAV. Šimto ar tūkstančio kartų skirtumas – tai labai daug.

Truputį apibendrinant dalį žinių

Sudėkim tiesiog kelis taškus ant „i“, kad žinotume, kas yra svarbu, prieš tai, kai jau kai ką rimtesnio nagrinėsim:

• Kosmose nėra oro ir būna labai dideli, labai labai labai dideli greičiai. Neišeinant iš atmosferos ribų, tuos greičius pasiekti nelabai įmanoma. Bet jei išeini iš tų ribų – tai jau reiškia, kad tie greičiai pasiekiami.
• Pavienė branduolinė galvutė gali sunaikinti didžiulį miestą. Iš to seka, kad antiraketinė gynyba efektyvi yra tik tada, kai net pavienė galvutė neatskris. Jei pavienės galvutės atskrenda – reiškia, kad gynyba neapgynė.
• Nors kokia nors Šiaurės Korėja raketų ir branduolinių užtaisų turi nedaug, Rusija jų turi tiek daug, kad net jei gautųsi 90% numušti, ši šalis visvien galėtų sunaikinti šimtus miestų.
• Vidutinio ir ilgojo nuotolio balistinės raketos smarkiai skiriasi nuo trumpojo nuotolio raketų ir kažkodėl numušti jų taip paprastai nesigauna, nes greičiai per greiti (apie tai – vėliau)
• Daug painiavos kyla visai dėl paprastų dalykų – kad ir tokių, kaip painiojamos sparnuotosios ir balistinės raketos.
• Kai kalbame apie balistinę gynybą, turėkime omeny tą karo rūšį, kur gali įvykti visiškas tarpusavio susinaikinimas. Pavienė raketa yra pavienė raketa, bet kai kalbam apie šimtus raketų – tai jau kas kita.

Kelios skrydžio stadijos

Čia vat imkim ir peršokim išsyk prie gilių techninių problemų – raketų numušimui reikalingos technologijos kardinaliai skiriasi, priklausomai nuo to, kokia skryžio stadija.

Šiaip tai kai kurie išskiria net ir ištisas 5-7 skrydžio stadijas, tai gal taip ir padetalizuokime, truputį smulkiau:

• Pakilimo stadija (raketos varikliai veikia), trunka iki kelių pirmų minučių
  • Pati pirminė pakilimo stadija yra toje zonoje, kur ją bent teoriškai galėtų numušti lengvesni, oru gabenami ginklai. Šios stadijos požymis – skrydis žemuose sluoksniuose, iki 20-40km aukštyje, kur vis dar aukštas aerodinaminis pasipriešinimas. Raketos killimo greičiai čia gali siekti kokius 1-2km/s. Smarkiai didesni greičiai nebūna pasiekiami, nes nugalėti aerodinaminį pasipriešinimą per daug kainuoja.
  • Anta pakilimo stadijos dalis – tai ta, kur raketa įgauna tą greitį, kuris ir reikalingas tolimesniam jos skrydžiui. Efektyvus greičio įgavimas vyksta tuose sluoksniuose, kurie jau pakankamai aukštai, kad aerodinaminis pasipriešinimas per daug netrukdytų (>30 km). Galutinėje šio etapo stadijoje raketa pasiekia kokius 6-8 km/s, t.y., pakankamai daug.
• Kelionės stadija (raketos varikliai jau neveikia), trunka nuo 2 iki 20 minučių (priklausomai nuo skridimo nuotolio)
  • Pirminėje kelionės stadijoje nuo raketos atsiskiria galvutės, jų kursas būna pakoreguojamas taip, kad jos pataikytų į ten, kur reikia. Šioje pat stadijoje paleidžiamos ir imitacinės galvutės.
  • Vidurinėje skrydžio stadijoje raketos galvutės gali nežymiai koreguoti kursą, bet paprastai skrieja gan tyliu, nematomu režimu. Priklausomai nuo trajektorijos, jos gali pailti į aukštį nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų, ar netgi dar daugiau. Būtent šioje skrydžio dalyje galvutės ir pasiekia maksimalų aukštį, o paskui ima leistis.
  • Galutinėje stadijoje galvutės dar pasikoreguoja, jei reikia, kai kada – nežymiai pristabdo, o tada jau ima įeidinėti į atmosferą.
• Nusileidimo stadija (grįžimas į atmosferą), trunka maždaug iki pusės minutės
  • Pirminėje nusileidimo stadijoje galvutė pakliūna į atmosferą, kur gauna pirmą dozę aerodinaminio pasipriešinimo. Jei galvutės forma yra prasta ar įėjimas į atmosferą per lėkštas – galvutė čia gali atšokti nuo atmosferos sluoksnių. Sudėtingesniais atvejais aerodinaminiai efektai gali būti panaudoti ir manevravimui. Ši stadija tęsiasi tol, kol galvutė nenusileidžia į aukšto pasipriešinimo zoną, prasidedančią maždaug 30-60 km aukštyje. Dėl aerodinaminio pasipriešinimo ima kristi galvutės greitis, o paviršius ima garuoti ir švytėti nuo perkaitimo.
  • Galutinė nusileidimo stadija – joje galvutės greitis smarkiai krenta, priklausomai nuo masės ir aerodinamikos, tas greitis gali nukristi iki vos kokių 3-4 km/s, nors kitais atvejais gali išlaikyti ir 5-6 km/s.

Visais atvejais būtina turėti omeny, kad skirtingai, nei priešlėktuvinės gynybos atveju, priešraketinės gynybos sistemos turi būti dislokuojamos daugiau ar mažiau tarpe tarp balistinės raketos paleidimo taško ir taikinio, į kurį ta raketa nutaikyta. Dėl itin didelių greičių ir trumpų reakcijos laikų raketos neturi laiko nuskristi kur nors į šoną link taikinio ar juo labiau atskirsti kur nors anksčiau.

Bendras konceptas: greitą kosminę raketą tenka numušinėti, naudojant 2-4 kartus lėtesnę priešraketinę raketą, nes ore ta numušanti raketa negali pasiekti pakankamo greičio. Taip numušinėti atskrendančias raketas yra labai sudėtinga, ir galimybių sėkmingam numušimui būna ne tiek jau ir daug, ir antro šanso čia jau neduoda niekas. Arba numušei – arba esi numuštas pats.

Numušimas nusileidimo stadijoje

Bandymai raketas numušinėti kaip tik seniausiai ir daromi šitoje stadijoje – tai ir yra ta įprasčiausia priešraketinė gynyba. Sistemų čia gyvas galas – pradedant tokiomis dabar žinomomis, kaip Iron Dome ar Patriot ir baigiant mažiau žinomomis, tačiau daug rimtesnėmis, kaip Sprint.

Kalbant apie, kiek gaunasi numušinėti įprastą ginkluotę, pvz., kokias nors artimojo nuotolio raketas – čia pasiekta labai nemažai, todėl kartais susidaro apgaulingas įspūdis, kad šiam tikslui skirtos raketos – tai ir yra viskas, ko reikia.

Bene žinomiausias iš šios grupės antiraketinių ginklų – tai amerikiečių Patriot raketos, šiam tikslui praktikoje panaudotos 1991, per Persijos įlankos karą. Patriot efektyvumas tuo metu buvo gana žemas – šaudant į Scud-B, gaudavosi apie 80-90% numušimo tikimybė salvei iš trijų priešraketinių raketų.

Po to karo, paaiškėjus problemoms, raketos buvo smarkiai tobulinamos. Antrąjame Persijos įlankos kare JAV naudoti Patriot kompleksai jau sėkmingai numušinėjo maždaug lygiai 100% visko, ką tik norėdavo numušti.

Kai naudojamas prieš raketas, Patriot kompleksas veikia maždaug 20-35 kilometrų nuotoliu, numuša taikinius aukštyje iki 20km. Atrodytų, kad lyg ir neblogai. Prieš Scud-B raketas. O rimtesnių, visa laimė, nepasitaikė.

O su rimtesnėm buvo taip, kad dar apie 1960 metus JAV bandė pastatyti kompleksą, kuris numušti galėtų ir tarpžemynines raketas. Taip atsirado sistemos Spartan ir Sprint. Spartan išvis buvo kosminiai vėjai, bet Sprint raketos čia mums įdomesnės būtų.

Anas raketas amerikiečiai sukūrė apie 1965-1970, kaip pakaitalą visai lyg ir sėkmingoms (kaip tiems laikams) Nike Zeus antiraketinėms raketoms. Mintis buvo tokia, kad galima turėti dvi sistemas – viena, Spartan, numušinės viską, kas atskrenda, dar kažkur kosmose, maždaug 700 kilometrų spinduliu, iki 500 kilometrų aukštyje, o antroji, Sprint – viską, kas sugebės prasimušti iki realios atmosferos.

Taigi, Sprint skrydžio lubos buvo apie 30km, panašiai, kaip ir Patriot. Tik kad taikinius numušinėti turėjo greitesnius. Atitinkamai ir pačios Sprint raketos buvo tokios greitos, kad su jomis palyginus, Patriot atrodytų kaip nejudantys daiktai. Na, gal ne visai nejudantys, bet skirtumas visgi bent kelių kartų.

Sprint nesėkmė, kaip pavyzdys

Kadangi jau 10 km aukštyje sprogusi branduolinė bomba gali atnešti nepataisomas pasekmes, ji turi būti numušta dar ten, kur atmosfera pakankamai reta, kad negalėtų susidaryti stipri smūginė banga. T.y. numušimas turi įvykti maždaug toje zonoje, esančioje tarp 20 ir 30 km aukštyje. Dabar primeskit: jei besileidžiančios galvutės greitis yra, tarkim, kad ir 5 km/s, tai jos numušimui tėra 2 sekundžių trukmės langas.

Kad spėtų į tą 2 sekundžių langą, Sprint buvo padaryta su varikliu, kuris savo galia galėtų lygintis su kokiu nors Saturn-5 ar dar kažkuo tokiu monstrišku. Raketos kilimo pagreitis buvo apie 100g. Palyginimui, Žemės trauka tėra 1g, prie kokių 5-7g žmogus praranda sąmonę, lyg imtų sverti 5-7 kartus daugiau. O vat 100g – tai toks pagreitis, kad įsivaizduokit, jog sveriat ne 80 kilogramų, o 8000 kilogramų – 100 kartų daugiau, nei įprastai.

Visas tas nenormalus pagreitis reikalingas tam, kad būtų suspėta numušti taikinį, skrendantį N kilometrų per sekundę greičiais.

Sprint buvo didžiausią pagreitį turėjusios raketos, iš visų, kurios gamintos serijiniu būdu kada nors žmonijos istorijoje. Na, bent jau iš tų raketų, apie kurias žinoma kiek daugiau, nei miglotos nuogirdos. Taikinio numušimo zonoje Sprint skrisdavo maždaug 3-4 kilometrų per sekundę greičiu.

Čia vienas dalykas, kurį reikia įsikirsti: turint tokias charakteristikas, Sprint raketa pati savaime kainuoja sulyginamai, kaip tos pačios balistinės raketos, kurias ta Sprint numušinėja. Panaši situacija, beje, ir su kitomis, pvz., Spartan raketomis – jos irgi baisiai brangios.

Kuriant tas raketas, paaiškėjo, kad jomis, nepaisant nieko, numušti sovietinių raketų tose visai jau galutinėse ribose nesigauna. Nesigauna dėl visokių skirtingų priežasčių. Pvz., nes gali būti per toli ir ta Sprint nesuspės. Arba, pvz., nesigauna, nes nutaikyti tiksliai nepavyksta. O nutaikyti tiksliai nepavyksta, nes prie tokių greičių, nuo trinties į orą, raketa pakliūna į plazmos debesį, per kurį nepraeina radijo bangos, t.y., nesigauna koreguoti kurso per radiją. Tam iš dalies buvo surastas hakas – tą patį plazmos debesį naudoti vietoje antenos, bet tai tiko tik labai žemiems dažniams, o tai, savo ruožtu, reiškė, kad nesigauna panaudoti bent kiek geresnių valdymo sistemų.

Žodžiu, amerikiečiai nutarė, kad jei taip nusitaikyti ir numušti nesigauna, tai visvien, galima panaudoti branduolines galvutes, kuriomis numušinėt gautųsi atskrendančias branduolines galvutes – sprogimo metu, numušimo spindulys pasiektų kažkiek kilometrų.

Praktikoje paaiškėjo, kad su branduolinėmis galvutėmis numušti gaunasi ką nors tik kelių šimtų metrų nuotoliu, o paskui iškilo dar viena problema: po pavienio sprogimo aukštai atmosferoje susidarydavo plazmos sluoksnis, kuris ne tik atsipindėdavo radijo bangas, paslėpdamas atskrendančias galvutes nuo radarų, bet tas sluoksnis dar ir pats spinduliuodavo tiek, kad per pusę planetos radijo ryšys dingdavo.

Žodžiu, nieko gero iš branduolinių idėjų nesigavo. Nors ne – gavosi, nors ir nelabai gero: amerikiečiai atrado, kad tie plazmos debesys, kurie susidaro dideliuose aukščiuose sprogstant branduolinėms bomboms, ne tik su kuria radarams nepermatomus plazmos sluoksnius, bet ir sukuria tokius elektromagnetinius impulsus, kad ne tik radijo prietaisai perdega, bet net aukštos įtampos elektros laidai sudega vietomis. Tai paskui tapo pagrindu atskirai, labai specializuotai branduolinių ginklų klasei – tai, kuri visą planetą gali atjungti nuo bet kokio ryšio, sunaikindama bet kokius elektroninius prietaisus. Bet čia jau, atleiskit, nukrypom.

Buvo bandymų ir patobulinti nebranduolinius raketų variantus – pvz., tikslinant raketų veikimą, bet ir čia niekas nesigavo, nes sveikas protas pasakė, jog Sprint veikimo nuotolis bet kuriuo atveju tesieks vos 30-40km, o tai reiškia – kad didelė termobranduolinė bomba, sprogusi už Sprint veikimo zonos ribų, visvien išdaužys civilinius taikinius, esančius ten, kur bazuojasi ta pati Sprint sistema. Žodžiu, gavosi nesąmonė.

Kai kurie dar anais laikais paskaičiavo, kad netgi labai minimaliai bandant ginti JAV miestus tokiomis raketomis, pinigų reiks daugiau, nei tam, kad pristatytum visiems požeminių bunkerių, bet skirtumas bus toks, kad bunkerių dėka iki 60-70% žmonių išliks, o vat priešraketinės raketos visvien prasileis ir didžioji dalis miestų bus sunaikinti.

Visgi apie 1970 metus, kai Sprint buvo imama ginkluotėn, vis dar atrodė, kad gali būti iš jų kažkokios naudos. Bet tada ėmė ir atsirado netikros galvutės. Tiesiog lengvos, mažai vietos užimančios imitacijos, kurios antžeminiams radarams atrodytų taip pat, kaip ir tikros galvutės.

O dabar įsivaizduokit, kad turite objektą, kurį ginate. Maždaug į tą objektą atskrenda 10 galvučių, viena nuo kitų nutolusių maždaug per kilometrą ar kelis. Tokiu nuotoliu, kad kiekvienai galvutei numušti reiktų atskiros raketos, net jei ta raketa su branduoliniu užtaisu. Visos netikros galvutės yra lengvos, sudega labai aukštai, tačiau kai jos sudega – jau būna per vėlu. Išlaukęs, kol tos netikros galvutės sudegs, nespėsi numušti tikros galvutės. O jei išleisi raketas anksčiau – ištaškysi jas netikrų galvučių numušinėjimui.

Vat ir viskas.

Tolimesnės problemos

Bendrai su ta galutine stadija bėdos yra tokios, kad raketų reikia su dideliu pagreičiu veikiančių, t.y., kainuoja jos brangiai, yra didelės, savo kaina panašios į tas pačias balistines raketas, kurias ir numušinėja. Ir naudos iš jų per mažai netgi tada, kai tas numušinėjimas yra visai efektyvus.

Primeskit: visada lieka tikimybė, kad priešo raketa pasieks tave, taip? Tarkim, JAV pasigamina 1000 Spartan, su 90% numušimo tikimybe. O SSRS pasigamina 1000 šiaip balistinių raketų, su pavienėmis galvutėmis. Kiek galvučių praeis? Praeis 100. To pakaks tam, kad būtų sunaikinti visi didesni JAV miestai. O dabar prie kiekvienos tikros galvutės pridėkite po 10 netikrų galvučių. Kas gausis? Iš 1000 tikrų galvučių 900 praeis, o Spartan raketos nulėks į krūvas netikrų taikinių.

Kas žiauru gausis – tai kad 90% taikinių praleidžianti Spartan programa kainuos panašiai, kaip ir visa sovietinė sistema, kuri tais pačiais 90% nuskries iki JAV ir viską numuš.

Bandymai kažką dar patobulinti, kuriant kombinuotas Sprint/Spartan sistemas (vienos raketos numuša taikinius pirminėje nusileidimo stadijoje, o kitos – tuos, kurie praėjo), buvo apsistota prie to, kad branduolines galvutes numušinėti branduolinėmis galvutėmis, bet nieko gero nesigavo.

Buvo ir smulkesnių bandymų viską tobulinti, pvz., padidinti numušimo aukštį, paankstinti susekimą radarais ir pan., aišku, buvo, bet kažko kardinaliai nepakeitė. Buvo bandymų kurti panašias sistemas gynybai ne nuo sovietų, o nuo mažesnių grėsmių, visų pirma – nuo Kinijos (Sentinel programa), bet ir čia skaičiavimai parodė, kad nelabai kokia nauda gausis.

Taigi, visą tą sužiūrėję, amerikiečiai toliau tų Sprint ir Spartan programų jau nebevystė (nors patirtį labai panaudojo, kurdami Patriot raketas).

Sovietai, tiesa, skaičiuot nemokėjo, sveiko proto neturėjo, tai vystė visiškai analogiškas sistemas ir tada, anais Šaltojo karo laikais, ir paskui, iki pat SSRS subyrėjimo, ir, kaip patys giriasi, vysto dar ir dabar. Kodėl – visiškai neaišku, nes tai beprasmiškas reikalas.

Vienas senas, bet vis dar labai įdomus konceptas, leidžiantis pramušti priešraketinę gynybą, buvo papildomas įgreitinimas galutinėse skrydžio stadijose. Įgreitinimo esmė yra ta, kad galvutė leidžiama aukšta trajektorija, o galutinė skrydžio stadijoje, kai jau krenta Žemės link, papildomai greitinama, kad paiektų aukštesnius greičius – grubiai iki 12-16 kilometrų per sekundę. Tai leistų labai greitai praeiti tą stadiją, kurioje yra numušimo langas, maždaug 20-400km aukščio ruožas, kuriame gali veikti tokios raketos, kaip Sprint, Spartan ar SM-3. Atitinkamai, numušimo tikimybė kardinaliai sumažėtų.

Deja, tas papildomas greitinimas turi ir savų trūkumų – visų pirma tai, kad tam įgreitinimui reikia krūvos kuro, o tai reiškia, kad prie kiekvienos galvutės reikia kabinti dar po toną-kitą kuro ir raketinį variklį. Iškelti į kosmosą papildomas tonas kuro – labai brangu.

Mažiau akivaizdus, bet rimtesnis trūkumas – tai, kad pasiekus per didelį greitį, kaitinimas atmosferoje pasidarytų per aukštas ir pati galvutė suirtų. Išspręsti tokį suirimą – labai keblu, bet teoriškai įmanoma, naudojant, pvz., medžiagas garinimui ir daugybinius deflektorius, kurie apsaugotų galvutę nuo šiluminės bangos. Kita vertus, galvutės masė tokiu atveju visvien didėtų labai smarkiai, galimai iki poros tonų. Tokiai galvutei įgreitinti reiktų dar keleriopai daugiau kuro.

Galima įsivaizduoti, kad vietoje kompaktiškos 200kg galvutės atsiranda 4 tonas sverianti raketa – tai nelabai praktiška.

Žodžiu, konceptas, bent jau anais laikais, nepasiteisino – vietoje 10 galvučių kokioje nors MX ar Satan raketoje tektų apsiriboti kokia 1-2. Net jei tokia galvutė ir bus greitesnė, tikimybė pramušti priešraketinę gynybą bus didesnė, naudojant didelį kiekį paprastų galvučių. Kita vertus, gal tas pagreitinimo konceptas dar atsigaus – nes naujos priešraketinės raketos darosi vis tobulesnės ir gudresnės.

O dar paskui, jau apie 1980, ėmė lįsti kalbos apie terminalinėje stadijoje manevruojančias galvutes. Grubiai, tai reiškia, kad galvutė savo šonuose turi keletą judinamų, ore greit sudegančių, bet visgi valdomumą tai galvutei duodančių plytų. Iškiša galvutė tokią plytą į šoną ir gauna kokio 1-2km/s horizontalų greitį. Ir dėl to gauna ir nuokrypį. O tai reiškia, kad nuo žemės paleista priešraketinė raketa po sekundės jau nebepavys.

Tarpais vis kalbama, kad gal toje galutinėje stadijoje balistines galvutes numušti galėtų lazeriai, bet panašu, kad ne: problema yra ta, kad skirtingai nuo įprastos ginkluotės, branduolinės galvutės labai apsaugotos – jos atlaiko tą nežmonišką trintį, kuri kyla, judant ore daugelio kilometrų per sekundę greičiu. Įprastų diapazonų lazeriai tokiomis sąlygomis nėra baisūs (sunku pradeginti 10cm plieno, esančio už 30km ir judančio 5km/s greičiu), juoba kad lazerio spindulį sugertų ir į aplinką išsklaidytų ta pati aplink galvutę esanti įkaitusi plazma.

Teoriškai padėtų Rentgeno lazeriai – jų spinduliavimas eitų kiaurai plazmą ir kiaurai plieną, tačiau būtų puikiai sugeriamas urano ar plutonio, esančio bombos viduje. Sugėręs Rentgeno spinduliavimą, urano ar plutonio branduolys staigiai įkaistų, išsiklaipytų ir sprogtų, bet be branduolinio sprogimo. Teoriškai, Rentgeno lazeriai yra tiesiog idealūs branduolinių užtaisų numušinėjimui. Deja, tokių Rentgeno lazerių, kurie būtų praktiniai, niekas nėra sugalvojęs. Taigi va.

Ir ne, tokios sistemos, kaip Iron Dome, kurią naudoja Izraelis, nuo branduolinių raketų nepadės. Apie tai, kodėl tokios sistemos nepadės ir kodėl jos tokiuose kontekstuose atrodo kaip vaikiški žaislai – apie tai čia ir kalbėjome tiek daug.

Numušimas kelionės stadijoje

Kelionės stadijoje numušinėti raketas buvo bandoma dar tais pačiais laikais, kai kuriamos buvo aukščiau minėtos Sprint raketos – tą, bent iš dalies, turėjo daryti Spartan sistemos, galėjusios veikti maždaug 700km nuotoliu, 400km aukštyje – t.y., maždaug ten, kur baigiasi kelionės stadija ir imama pereidinėti į nusileidimo stadiją.

Čia, iš esmės, galime kalbėti apie tai, kad numušinėjamos gali būti artimojo ir vidutinio nuotolio raketos, kurios pasiekia saikingą skrydžio aukštį – iki kelių šimtų kilometrų. Jei raketa tarpžemyninė, jos galvutės gali skristi jau per aukštai, tad vidurinėje skridžio stadijoje gali būti nenumušamos. Kita vertus, pradinėje ir galutinėje tos vidurinės stadijos dalyse gali būti pažeidžiamos net ir tarpžemyninės balistinės raketos. Svarbu tik šaudyti į jas raketomis, kurios skrenda realiai aukštai ir greitai. T.y., išties tai kosminėmis raketomis.

Ryškesniu tokių, toli ir aukštai veikiančių, vidurinėje stadijoje galinčių numušinėti sistemų pavyzdžiu gali būti JAV laivyno Aegis antibalistinės gynybos sistema ir joje naudojamos raketos, tokios, kaip RIM-161 SM-3 (dažniau vadinamos tiesiog SM-3).

Visas šios stadijos patrauklumas – tame, kad joje nei didelio manevravimo nebūna, nei dar kažko, o trunka ta stadija labai labai ilgai, bent jau lyginant su ankstesnėmis. Nepatrauklumas – kad priešo galvutės skrieja aukštai. Jei priešo raketos yra vidutinio nuotolio – jų numušinėjimo aukštis sieks nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Jei tai tarpžemyninės raketos – numušinėjimo aukštis gali būti dar didesnis.

Sunkumų yra dar kitų: pvz., ankstyvesnėse stadijose numušti – sunku, nes labai mažas reagavimo laikas. Vėlyvose stadijose – labai daug visokių netikrų taikinių.

Vidurinėse stadijose numušti iš Žemės beveik neįmanoma, nes itin didelis skrydžio aukštis, galvutės būna apogėjuje. Teoriškai šioje stadijoje galima numušinėti didelės galios lazeriais ar iš masyvių kosminių platformų, tačiau ir vienas, ir kitas variantas – daugiau teoriniai, nei praktiniai.

Visgi bene didžiausia bėda vidurinėje stadijoje – tai ne skrydžio aukštis, o visokie netikri taikiniai. O tų netikrų taikinių galima pridaryti labai labai daug, ir tokių, kad nuo tikrų jų neatskirtum.

Gaunasi taip, kad gal tos Aegis sistemos ir gali kažką numušti (bandymai atrodo įspūdingai, veikia jos labai gerai), tačiau efektyvios jos tiktai tol, kol veikia prieš paskirus, nedidelius puolimo atvejus, kur panaudojama kokia viena ar kelios raketos, nesukuriančios didelio kiekio netikrų taikinių.

Kitais atvejais – problema, kaip ir su Spartan: už tą pačią kainą priešas gali pasigaminti panašų kiekį raketų, į jas pridėti netikrų taikinių, o rezultatas – numušti gausis labai labai mažai. Nuo kokio nors Irano ar Šiaurės Korėjos apsiginti gal ir pavyks, bet nuo Kinijos – jau tik dalinai, o nuo Rusijos – nebent tik pavienių paleidimų atvejais.

Kita vertus, šiuo atveju nesigauna sakyti, kad iš tokių sistemų nėra naudos. Mažų šlykščių valstybių atveju – jos visai gera gynybinė priemonė. O III Pasaulinio karo atveju – jos atima galimybę vykdyti ribotą branduolinį karą, kuriuo netiesiogiai vis grąsina Rusija. Jei nedidelis kiekis vidutinio, mažo ar didelio nuotolio raketų gali būti numuštas dar ankstyvesnėse skrydžio stadijose – tai reiškia, kad vienintelis būdas, kaip Rusija gali panaudoti branduolinius raketinius ginklus – tai masyvus, totalinis puolimas, reiškiantis visišką tarpusavio susinaikinimą. Būtent tai ir tampa realia apsauga.

SM-3 sistemos plačiausiai yra dislokuojamos JAV laivuose, kažkuria dalimi – matyt ir JAV sausumoje. Raketas jau įsigijo Japonija ir Pietų Korėja – kad apsisaugotų nuo bepročių iš Šiaurės Korėjos. Panašu, kad vyksta programos SM-3 dislokavimui Rumunijoje ir Lenkijoje.

Tikri ir netikri taikiniai

Pirmus netikrus taikinius įvairios šalys kūrė, dar galvodamos apie numušinėjimą vėlyvose stadijose, pvz., kai numušime dalyvautų raketos, panašios į Sprint ar Spartan. Tokie taikiniai išties buvo gana panašūs į paprastas galvutes – iki keliasdešimt kilogramų sveriantys bidono pavidalo daiktai, kurie gana ilgai nesudegdavo atmosferoje, išlaikydami ir trajektorijas, panašias į tikrų galvučių.

Kai amerikiečiai su Ronald Reagan kurta Žvaigždžių karų programa ėmė šnekėti apie palydovus, kurie numušinės galvutes dar kelionės stadijoje, o gal ir dar anksčiau – sovietai susirūpino, kad tų bidonų jiems jau nebepakaks. Dar labiau susirūpino, kai amerikiečiai ėmė kalbėti apie lazerius, kai pavienis palydovas iš už šimtų kilometrų gali vieną po kitos numušti dešimtis galvučių.

Pradžioje sprendimu atrodė tiesiog šiukšių (chaff) pabarstymas (kai krūvos radijo bangas atspindinčio šlamšto paskleidžiama, todėl susidaro radijo bangas atspoindintis debesis), tačiau modernesni radarai jau mokėjo tas šiukšles atskirti nuo didesnių vientisų taikinių – tikrų branduolinių galvučių.

Žodžiu, sovietai tada ėmė kurti balionėlius. Amerikiečiai – irgi. O balionėlių esmė – labai paprasta: kosmose oro nėra, tad ir paprastas balionėlis gali skristi tuo pat greičiu, kaip ir galvutė. O balionėlis sveria vos kelis šimtus gramų – su visa pripūtimo įranga, su koku nors feikiniu siųstuvu ir su kokiu nors šiluminiu generatoriumi, kad jį geriau matytų. Žodžiu, su viskuo. Netgi jei tas balionėlis turės raketinius variklius, kad pasikeistų savo trajektoriją ir labiau suglumintų priešą – visvien jis svers vos porą kilogramų.

Balionėlius galima paleisti pirminėje tos kelionės stadijos dalyje. Pavienis balionėlis gali su viskuo sverti tarkim, kad ir keletą kilogramų. Jei vietoje pavienės 500kg galvutės pastatysim balionėlių dispenserį – štai jums ir 100-200 taikinių, kurie radarų bangas atspindi taip pat, kurie kryptį keičia, kurie gal dar ir kokius signalus retransliuoja ar dar kažką daro.

Vienintelis balionėlių trūkumas – dėl didelio tūrio ir mažos masės jie sudegs labai labai ankstyvose grįžimo į atmosferą stadijose, kažkur dar apie tą kosmoso ribą, kuri yra apie 100 km aukštyje.

Teoriškai yra ir kitas balionėlių trūkumas – dėl itin mažos masės iš principo juos galima identifikuoti, pvz., pagal tai, kad jų paviršius įkaista nuo saulės šviesos greičiau, o atvėsta – irgi greičiau. Dar vienas identifikavimo metodas – pagal lazerinį probavimą identifikuojant paviršiaus sudėtį. Bet tie visi metodai daugiau teoriniai, o ir praktikoje apeinami, naudojant minimalią termoizoliaciją ir dažymą tais pat dažais.

Kita vertus, vietoje pavienės įprastos galvutės galima pastatyti 10-20 bidonų. Šitas žargonizmas (bidonai) yra iš to, kad savo forma paprasta galvutė labai primena cilindinį, viršuje konusinį bidoną su dangčiu priekyje ir ąsomis, tik netikra galvutė – dar ir tuščiavidurė, kaip tikras bidonas. Taigi, bidonas atlaikys ir pirmas nusileidimo stadijas, ir manevruoti galės rimčiau, ir taip toliau. Atskirti nuo įprastos galvutės bidoną gausis tik tada, kai jis nusileis į 50-70 kilometrų aukštį, kai dėl mažesnės masės jau bus pastebimas jo atsilikimas. Bet tai jau nebus vidurinė skrydžio stadija – tai bus vėlyvoji skrydžio stadija.

Dar kita vertus, kosmose slėpimo (stealth) technologijos irgi naudojamos kuo puikiausiai – taigi, dar primeskime, kad tikros galvutės, o gal ir tie patys bidonai yra padengiami radijo bangas sugeriančiomis medžiagomis, dažomi juodai, kad nesimatytų optiškai, ir pan.. Taigi, ir iš Žemės, ir iš kosminų stočių tikri taikiniai gali būti nematomi.

Primeskit dabar taip: raketa, 3 galvutės, iš jų 1 tikra, 10 bidonų ir 100 balionėlių. Ką padaro praktinė vidutinėje stadijoje numušanti sistema, tarkim, kad ir baterija iš labai labai gerai veikiančių 100 antiraketinių raketų (maždaug tiek yra dviejuose Ticonderoga klasės kreiseriuose)? Ogi numuša kokius 90 balionėlių, 3 bidonus ir nei vienos tikros galvutės.

Žodžiu, tokios priešraketinės sistemos gali apsaugoti nuo atsilikusių šalių išpuolių, bet ne nuo rimto branduolinio karo. Ir kai Rusija ima netikėtai isterikuoti dėl to, kad Lenkija ar Rumunija kartu su JAV nori pastatyti SM-3 klasės kompleksus – tai reikia suprasti, kad išties Rusija isterikuoja ne dėl to, kad JAV taip apsigintų nuo Rusijos smūgio – ne, neapsigintų. Rusija isterikuoja tik dėl to, kad ji tokiu atveju negalėtų bandyti vykdyti riboto branduolinio karo, kokiu jau keletą kartų grasino.

Numušimas pakilimo stadijoje

O štai čia – jau bene įdomiausias, labiausiai ribotas, bet kartu ir puikus konceptas. Esmė yra ta, kad bent jau pirmus keliasdešimt kilometrų skrydžio bet kuri raketa praeina gana lėtai. Ir viso to priežastis – tai oro pasipriešinimas.

Primeskit tokį konceptą: nulinis balistinės raketos efektyvumas – tada, kai jos varikliai sukuria jėgą, tolygią Žemės traukos atoveiksmiui. Todėl, jei tik raketa kils, o ne kabos, tai jau efektyvumas bus didesnis, nei nulis. Bet, jei raketa kils per greitai, tai oro pasipriešinimas viršys tą 1g Žemės trauką – o tai reiškia, kad per greitai kilti – irgi nenaudinga. Naudinga kilti kažkiek saikingais tempais greitėjant, ir greitėjant tuo labiau, kuo pakyli aukščiau.

Aišku, visiškai optimalių traukos režimų pasiekti nesigauna (tai reikštų labai aukštą trauką pirmas sekundes, paskui smarkiai krentančią, palaikomąją trauką, paskui vėl labai augantį traukos kilimą), bet visvien tai reiškia, kad kol balistinė raketa nepasieks poros dešimčių kilometrų aukščio, ji skris visai lėtai. Ir tai reiškia, kad kažkuriose aukščio ribose ją net ir su paprasta sena zenitine raketa numušti galima. Arba gal netgi ir kokiu II Pasaulinio karo laikų zenitiniu pabūklu, jei tokį gautųsi kur nors netoli pastatyti.

Bėda bėdelė – tik viena: nuokrypis nuo vertikalės pirmose stadijose būna gana nedidelis, nes raketai reikia kuo greičiau išeiti iš atmosferos ribų. O tai reiškia, kad pačioje pirmoje stadijoje ją numušti gautųsi nebent, jei esi visiškai šalimai, kelių dešimčių ar, blogiausiu atveju, kelių šimtų kilometrų atstumu nuo paleidimo vietos.

Konceptų čia yra keletas, nors dalis iš jų – vis dar greičiau teoriniai, nei praktiniai. Pvz., vienas iš konceptų numato priešraketinių raketų bazavimą povandeniniuose laivuose, kurie galėtų būti prie Šiaurės Korėjos krantų – gavę signalą, galėtų paleisti priešraketines raketas iš mažo nuotolio, o tai leistų patikimai pavyti ir numušti kylančias raketas. Kitas iš konceptų numato vidutinio ar ilgo nuotolio oras-oras raketas, kurios galėtų būti paleidžiamos iš baražuoančių lėktuvų.

Nesunku suprasti, kad viskas čia susiveda į tai, kokiu atstumu galima saugiai (be karo) prisiartinti iki puolančios šalies.

Jei atstumas būtų nedidelis (pvz., jei Šiaurės Korėja leistų raketas iš pakrantėje esančio kosmodromo), numušinėti būtų visai įmanoma. Tačiau jei atstumas viršija 100-200 kilometrų, numušinėjimas atmosferinėje skrydžio dalyje jau pasidaro neįmanomas. Žodžiu, geri norai žlunga.

Tada jau belieka numušinėjimas greitėjimo stadijoje, kuri prasideda virš 30-50 kilometrų, tačiau ten kyla ta pati bėda su greičiais: balistinė raketa skrenda vis greičiau, tad numušti ją darosi vis sunkiau. O galų gale – tam jau prireikia vėl tų pat žvėriškos galios raketų, panašių į kokias nors Sprint ar SM-3. O tai jau vėlgi ima darytis per brangu. Prisiminkim čia dar tai, kad, sakykim, kokia nors Rusija tarpžemynines raketas laiko kur nors pietuose, per kelis tūkstančius kilometrų nuo vandenyno – žodžiu, dauguma atvejų prie to numušinėjimo pradinėse stadijose nesigauna net priartiėti, tiesiog fiziškai nesigauna. Nu ir viskas.

Bendrai tai įdomiausias iš tokių kilimo stadijos antiraketinių konceptų buvo Boeing YAL-1: jis galėtų baražuoti per kelis šimtus kilometrų nuo Šiaurės Korėjos sienos, o pastebėjęs raketą, ją numušti antroje pirmos (kilimo) stadijos dalyje – kai ši greitėja. Esmė čia ta, kad lėktuvas aukštai, raketa jau irgi aukštai, tad lazerio spindulio nesugeria atmosfera, o matomumo ir numušimo ribos tokiu atveju siekia bent kelis šimtus kilometrų (teoriškai – netgi iki kelių tūkstančių, bet tai teoriškai).

Deja, Boeing lazerinis lėktuvas pasirodė besąs per brangus ir nepraktiškas – turintis nuolat būti netoli nuo paleidimo taško ir vėlgi, galintis veikti tik pakankamai saikingais atstumais. Ir, negana to, ne taip jau sunkiai pats numušamas.

Taigi, sistemos, skirtos pakilimo stadijai, čia irgi nelabai pasiteisino.

Aptikimo sistemos

Galų gale dar viena susijusi tema – tai aptikimo priemonės. Visur čia pastebėjot, matyt, kad lakas – tai esminis faktorius. Sekunde per vėlai – ir numušti nepavyko, o jei nepavyko – tai antro šanso nėra.

Apie tai, kokie ten turi būti greičiai – atsimenate, matyt, iš to, kaip su Sprint raketomis buvo. Dabar žiūrėkim: jei Sprint greitis – 3km/s, tai per 10s trukmės numušimo langą ta raketa nuskries tik 30 kilometrų. Faktiškai tokie skaičiai ir tampa apribojimu priešraketinių raketų veikimo nuotoliui.

Čia kiek dar nukrypstant – pirmos Patriot sistemos veikė bene 70km nuotoliu, patobulinus – apie 150km nuotoliu, bet tai buvo lėktuvams. Kai raketas perdarė dideliems pagreičiams, kad Scud-B numušinėt galėtų, veikimo nuotolis sumažėjo iki maždaug 20-30 kilometrų. Pagrindinė priežastis – dėl oro pasipriešinimo, kuris, augant greičiui, auga eksponentiškai, toli nenuskrisi.

Iš to ir seka, kad kuo geriau veikia aptikimas ir identifikavimas, tuo geriau veikia ir gynyba nuo priešraketinių sistemų. Bet čia atsiranda ir visokie gudravimai.

Štai pavzydžiui, aptikimas paleidimo stadijoje (svarbus, jei norim numušinėti kylančias raketas) – tai ne tiek radarais, kiek šiluminiais davikliais. Iš palydovų.

Esmė tokia, kad pradinėje stadijoje raketa skleidžia nenormaliai didelius kiekius šilumos – tokius žvėriškus, kad sunku su kažkuo ir palyginti. Primeskit, kas būna, kai keliasdešimt tonų kuro raketa sudegina per minutę – vargu, ar pasaulyje yra nors viena šiluminė elektrinė, kuri galėtų lygintis su tomis raketomis pagal kuro naudojimo tempus.

Taigi, pagal tą nenormaliai didelę variklių skleidžiamą šilumą raketa yra aptinkama visai nesunkiai, netgi labai labai lengvai. Netgi kiaurai debesis galima ją aptikti.

Problema tokia: tarkim, Šiaurės Korėja, paleisdama vieną raketą, kartu sinchroniškai įvairiose vietose uždega 100 cisternų lengvo, greitai degančio kuro. Štai ir nesimato, iš kur išties paleista yra raketa. Galim tik įtarti, kad paleista – ir viskas.

Turtingesnės šalys darosi visokias imitacines sistemas su imitacinėmis raketomis ir imitaciniais šilumos generatoriais, kad truputį mažiau susigaudymo būtų priešams.

Radarai – lyg ir neapsigauna, deginant visokį šlamštą, bet su jais irgi savos bėdos. Tik tiek, kad tos bėdos skiriasi, priklausomai nuo situacijos.

Realaus matomumo ribose radarai veikia, ir kylančias raketas mato labai gerai. Mato labia gerai dėl to, kad raketinė čiurkšlė jonizuota (t.y., atspindėjimo plotas labai didelis), o dar negana to, ir raketa, ir juo labiau jos čiurkšlė yra greitai judanti – Doplerio efektas leidžia gerai identifikuoti, kad čia būtent raketa, o ne gaisras ir ne lėktuvas. Problema, kad netoli nuo paleidimo taško visa tai gali būti pridengta stacionariomis ar pusiau stacionariomis triukšmo priemonėmis. Per baltą triukšmą prasimušti gali tik laiko faktorius, o čia laiko faktorius ne besisaugančių naudai, nes to laiko yra per mažai.

Antžeminiai/antvandeniniai radarai ankstyvose kilimo stadijose raketas gali stebėti iki 100-200 kilometrų nuotoliu, bet tai yra mažai. O oro bazavimo radarai, kurių stebėjimo nuotolis daug didesnis, yra žymiai brangesnis malonumas. Ir veikia visvien ribotu nuotoliu – sakykim, kokiais 200-300 kilometrų toliau.

Vidutinio nuotolio ribose, kur kalba eina apie kelionės stadiją – daug prasčiau. Problema ta, kad galvutės yra mažos ir visada yra toli. Vien pagal aukštį gi jos bus mažiausiai už kelių šimtų kilometrų, o pagal nuotolį – dažnai dar toliau. O jei norime numušinėti kelionės stadijoje, tai turime planuotis stebėjimą bent iš už 2000-5000 kilometrų. Taip stebėti yra labai sunku. Jei yra krūvos netikrų taikinių, jei dar kažkurie iš jų dengia triukšmu – išskirti taikinių kiekį darosi neįmanoma, neįmanoma ir susekti tikslių koordinačių, o atitinkamai – nesigauna numušti ir tų galvučių. Čia dar prisiminkim, kad dauguma tų netikrų galvučių gali būti feikai, ir tų feikų gali būti net kokie 95-99%, t.y., labai labai daug.

Kalbant apie tolimą, užhorizontinį aptikimą – to išvis nesigavo niekam. Nei amerikiečiams, nei sovietams – gaudavosi nebent neaiškios nesąmonės. Bet tai gal kita tema.

Ką svarbu suvokti – ar tolimas, ar artimas aptikimas, kelionės stadijoje jis darosi sunkiai įmanomas, kai raketų galvutės yra pakankamai modernios – užmaskuotos (stealth), pridengtos daugybės netikrų taikinių ir dar papildomai triukšmo šaltinių. Nėra efektyvių priemonių nuo baltojo triukšmo.

Dar blogiau, jei aukštuose atmosferos sluoksniuose susprogsta viena-kita branduolinė bomba – tada išvis jokios radarų sistemos pasidarys neveiklios, ryšio sistemos irgi nuges ir išvis visi pasidarys akli. Tokios branduolinės bombos, būtent tokiam ryšio ir stebėjimo sistemų nugesinimui irgi yra daromos.

O žinote, kad branduolinių raketų galvutės valdomos inercialinių sistemų ir joms į tą išorinį triukšmą nusispjaut (perkeltine prasme, nes spjaudyt išties jos nemoka)? Taigi, pakanka to, kad virš apšaudomos valstybės, pusšimčio kilometrų aukštyje, šen bei ten susprogtų kelios branduolinės bombos iš anksto. Ir viskas.

Ir kaip suprantate, tokius „veltui“ šaudomus atmosferinius branduolinius sprogimus sau leisti gali tos šalys, kurios tai sau gali leisti. Rusija ir JAV.

Ai, dar pabaigai prisiminkim, kad be visų mūsų nagrinėtų variantų, yra ir orbitinės sistemos – kai galvutės gali padaryti vieną ar kelis apsisukimus virš planetos ir tada jau kirsti iš visai kokios nors kitos pusės. Tokios raketos buvo kuriamos dar apie 1970, bet paskui apribotos tarptautinėmis sutartimis. O dabar, kai Vladimiras Putinas sugalvojo, kad gali išsikalinėti – ir vėl pradėtos kurti, iš naujo. Tai RS-28 Sarmat (naujesnė tos pačios SS-18 Satan modifikacija).

Ir vat čia pagalvokim apie tai, kad tokiu atveju prireikia kelis kartus daugiau priešraketinės gynybos kompleksų, o dėl didelio apsisukimų skaičiaus tos galvutės gali būti neatsekamos tol, kol neįeis atgal į atmosferą. T.y., vėlgi numušinėti jas gausis tik teoriškai, tik toje trumpoje galutinėje skrydžio stadijoje.

Žodžiu, problemos, ar ne?

Kam visgi reikia antiraketinės gynybos?

Akivaizdu, kad priešraketinė gynyba aplinkines valstybes gali apsaugoti nuo tokių šalių, kaip Šiaurės Korėja – ne veltui Pietų Korėja ir Japonija įsigijo SM-3 sistemas. Akivaizdu, kad tokia gynyba gali apsaugoti nuo trenkto Irano, kaip gali kažkiek, bent jau dalinai apsaugoti nuo Kinijos. Tačiau klausimas lieka apie Rusiją. Ir štai čia atsiveria dar vienas reikalas.

Atsimenate tą skyrių apie užtikrintą tarpusavio susinaikinimą? Ta doktrina išgelbėjo planetą, dėl jos ir neprasidėjo III Pasaulinis karas, tačiau kaip atsakas tai doktrinai ėmė rastis kita, riboto branduolinio karo doktrina.

Riboto branduolinio karo doktrinos esmė – naudoti branduolinį ginklą ten, kur nesusilauktum didelio atsako, kartu darant prielaidą, kad priešininkas neišdrįs rimčiau atsakyti branduoliniu ginklu, nes bijos, kad bus pereita į totalinį branduolinį karą.

Žodžiu, maždaug taip – „aš čia tau numesiu atominę bombą, bet nedrįsk man atsakyti tuo pačiu, nes kaip kirsiu atgal, tai visi užsilenksim“.

Tokią riboto branduolinio smūgio doktriną kažkuriame lygyje kėlė ir JAV, ir SSRS, bet prie praktinio panaudojimo priartėjo tik Rusija, kuri, užgrobdama Krymą, realiai grasino tuo ribotu branduolinio ginklo panaudojimu.

Riboto branduolinio karo atveju puolimas būtų vykdomas taip, kad priešas, neduokdie, nepagalvotų, jog tu gali imtis masinio branduolinio bombardavimo. Iš to seka keli dalykai, pvz., tokie, kaip išankstinis įspėjimas apie tai, kur gali būti branduolinis ginklas panaudotas, o taip pat, kad nekiltų kartais netinkamų minčių – nenaudojimas priemonių, kruios leistų įtarti, jog puolimas masyvus.

Tai reiškia, kad raketa, kuri gabentų branduolinį užtaisą, būtų be didelio kiekio netikrų galvučių, dėl kurių galima pagalvoti, kad smūgis eina per didelį kiekį visokių taikinių.

Iš to seka ir tai, kad tokio smūgio atveju raketos iš Rusijos ar JAV būtų numušamos maždaug tiek pat lengvai (išties nelengvai, bet bent jau įmanomai), kaip ir tuo atveju, kai jos būtų paleistos iš Šiaurės Korėjos.

Pavienes raketas be netikrų galvučių numušti galima. Tam ir skirtos tokios sistemos, kaip SM-3. Kažkuria dalimi, jei kalbame apie gynybą nuo trumpo nuotolio balistinių raketų (pvz., Iskander), čia padėtų ir Patriot.

Štai dėl to JAV ir siūlo dislokuoti tas priešraketinės gynybos sistemas kažkur Lenkijoje ir Rumunijoje. Tiesa, tai daugiau saugotų ne tiek pačią Lenkiją ar Rumuniją, kiek Vakarų Europą, tačiau jau visgi saugotų.

Ir dėl tos priežasties siunta Rusija – jos planuose tikrai nėra noro susinaikinti kartu su visu pasauliu, bet akivaizdžiai yra noras jei ne kariauti, tai bent grasinti ribotu branduoliniu karu. Ir čia ima ir atsiranda priemonės, kurios nuo to riboto branduolinio karo gali apsaugoti.

Štai ir viskas.