Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.
Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:
Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?
Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.
Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.
Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.
Cheminio ginklo fabrikas Novočeboksarske
Tokiame Novočeboksarske, kuris kažkur Čiuvašijoje, už kelių kilometrų nuo Čeboksarų, 1972 metais sovietai pastatė naują cheminio ginklo fabriką. Tasai turėjo gaminti V tipo dujas (kažkokį sovietinį VX dujų analogą – realiai tai ne dujos, o toks tepalo tirštumo skystimas, bet dujomis vadinamos, nes taip jau įprasta).
Porą metų fabrikas pradirbo, bet jau 1974 kilo gaisras. Per tą laiką jau buvo prigaminta kažkiek tonų to cheminio ginklo, jis sufasuotas į bombas, kurios, visa laimė, be sprogstamųjų užtaisų buvo susandėliuotos kažkokiame visai tam neskirtame sandėlyje.
Čia ta gamykla šiais laikais - uždaryta pagal tarptautines sutartis. Visiems labai pasisekė, kad bombų saugykla buvo prijungta prie kamino, o vėjas pūtė į tinkamą pusę
Kodėl kilo gaisras – neaišku, kas kaltas – irgi neaišku, aišku tiktai tiek, kad užsidegė krūvos medinių dėžių ir padėklų, ant kurių tos bombos buvo sukrautos. Bedegant, bombos įkaito, viduje buvęs cheminis ginklas užvirė ir ėmė išmušinėti kamščius, bombos pradėjo čiurkšti aplinkui save tą patį V dujų tirpalą, kuris išsyk irgi ėmė degti, skleisdamas debesis dūmų.
Kadangi gaisro patiems užgesinti nepavyko, tai fabriko vadovybė išsikvietė gaisrininkus iš miesto – tik to dėka ir išliko informacija apie šitą įvykį: viskas buvo slapta ir jei ne tie gaisrininkai, tai gali būti, kad niekas būtų ir nesužinojęs.
Kadangi viskas buvo slapta, tai gaisrininkai, aišku, specialių apsaugos priemonių neturėjo. Bet čia suveikė kažkokios laimingos aplinkybės ir bent šiokie tokie projektavimo reikalai: gamyklos patalpos buvo padarytos panašiai, kaip baseinas, kad išsilieję chemikalai neištekėtų. Ir negana to, buvo galinga ventiliacijos sistema, kuri tuos dūmus išsiurbinėjo, leisdama tiesiai į kaminą – trauka buvo nelyg krosnyje (kas, beje, irgi kelia minčių apie rūpestį žmonių sveikata – į kaminą išleist ir viskas).
Taigi, labai stebuklingo laimingo atsitiktinumo dėka (labiausiai dėl to, kad vėjas tinkama linkme pūtė) niekas neapsinuodijo ir viskas baigėsi laimingai, tiktai tiek, kad dauguma tų gaisrininkų dėl visai nesusijusių priežasčių šiaip ėmė ir numirė nuo visokių ligų per artimiausius porą metų, o fabriko darbininkų tai išvis niekas nemirė, tik kažkodėl paskui naujų matyt teko privežti, nes kažkaip nieko apie jų baigtį niekas nežino. Niekas nekaltas, niekas nesusijęs, aukų nėra.
Oficialiais duomenimis, sudegė 50 bombų, kurių kiekvienoje buvo po ketvirtį tonos VR dujų. Šios yra ganėtinai bjaurios – vos su viena tona potencialiai įmanoma nunuodyti maždaug 100 milijonų žmonių, netgi jei apsinuodijimas vyksta per odą: vidutiniam žmogui LD50 prie rezorbcijos per odą tėra 10mg. Jei skaičiuotume LD100 per ora, tai ten buvusio chemikalų kiekio pakaktų, norint nunuodyti visą žmoniją. Taip, jūs teisingai supratote: tame gaisre degė tiek nuodų, kad jų pakaktų visiems pasaulyje gyvenantiems žmonėms nunuodyt. Ir gal netgi keletą kartų.
Maždaug tokios bombos degė tame fabrike. Nuodų tokioje bomboje yra pakankamai daug, kad visą Lietuvą galima būtų išnaikinti belenkiek kartų. Tokių bombų sudegė pusė šimto.
Pagal vėlesnius skaičiavimus, per kaminą su dūmais išrūko bent kelios tonos VR. Jei įvykiai būtų pasisukę netinkamai ir vėjas su dūmais išgarintas dujas būtų užnešęs ant Novočeboksarsko, būtų žuvę keliasdešimt tūkstančių žmonių. Dar už kelių kilometrų toliau nuo to Novočeboksarsko – Čeboksarai, Čiuvašijos sostinė, kurioje tuo metu gyveno apie 300-400 tūkstančių žmonių (kažkas panašaus, kaip Kaune) – dujų būtų pakakę ir visam tam miestui išnaikint. Ir gal būt dar vienai-kitai gyvenvietei.
O turint omeny, kad V tipo dujos gamtoje išlieka daugelį mėnesių ar netgi metų, tai tie miestai taip ir būtų tapę lavonmiesčiais. Įsivaizduokite, kad Kauno didumo miestas – ir vieni lavonai. Gatvėse, namuose – visur vien negyvėliai. Visame mieste. Beje, vietovės degazacija, naikinant V tipo medžiagas, vykdoma, laistant viską chlorkalkių tirpalu. Degazacijos metu chloro koncentracijos ore būna tokios, kad žmonės be dujokaukių irgi staigiai žūtų.
Dabar suprantate, ką reiškia toji cheminės saugos, darbo saugos ir taip toliau šventė ir kodėl ji išties švenčiama? O todėl, kad tą dieną įvyko stebuklas, laimingiausiai pasibaigusi cheminė avarija žmonijos istorijoje. Net jei padarysim prielaidą, kad buvo krūva žuvusių, tačiau duomenys nuslėpti, tai ta avarija visvien neįtikėtinai laimingai baigėsi.
Šiaip tai cheminio ginklo istorijų apie SSRS galima krūvas pripasakoti – šį tą jau minėjau tame ankstesniame straipsnyje. Bet kad būtų daugiau supratimo apie bendrą sovietinį požiūrį – dar viena, iš Tarpukario: 1934 metais netoli Šichanų (miestas, kuriame buvo vienas svarbiausių cheminio ginklo tyrimo centrų) vyko bandymai purkšti ipritą iš didelio (maždaug 1 km) aukščio. Per bandymus vienas iprito debesis nusileido tiesiai ant mokyklos. Rezultatas – 66 apnuodyti žmonės, iš jų – 61 vaikas. Tarp kitko, ipritas sukelia labai tipinius sužeidimus: pūsles ir pūliuojančias žaizdas ant odos, apakimą, visiškai nepagydomus bronchų ir plaučių pažeidimus.
Ta cheminio ginklo gamykla priklausė Chimprom, kuris ir daugiau įvairių gamyklų ten statė, tai užteršimai Novočeboksaruose ir dabar kartojasi, tik jau kitose gamyklose – tai sieros vandenilio kelias tonas ant miesto paleidžia, tai dar ko nors. Nes visiems nusispjaut. Tas pats Chimprom sovietmečiu garsėjo nuolatinėmis chloro katastrofomis įvairiausiuose miestuose – per jas kaskart žūdavo žmonės.
Purvo kapinės Kijeve arba katastrofa Kurenivkoje
Prieš kokį pusšimtį metų Kijeve įvyko katastrofa, kuri ilgam tapo sovietinės tvarkos simboliu milijonams ukrainiečių. Aišku, jie buvo patyrę ir Holodomorą, tad sovietinę tvarką žinojo gerai, tačiau 1961 metais, kai vyko Chruščiovo Atšilimas, daugelis tikėjosi, kad jau košmarai baigėsi. Bet jie nesibaigė.
Prietaringesni apie būsimą katastrofą ėmė šnekėti dar 1950 metais, kai tik komunistų valdžia sugalvojo statyti saugyklą, kurioje būtų laikomos atliekos iš plytų fabrikų Petrovkoje, palei Kurenivką, Kijevo pakraštyje. Vieta, kur turėjo būti saugykla, daugeliui dar buvo žinoma kitu pavadinimu – Babin Jar (arba Babij Jar, jei rusiškai), kur karo metais buvo nužudyta apie 150 tūkstančių žydų. Tai vat tos atliekos ir buvo tiesiai ant nužudytųjų kapų sugalvotos pilti. O kad atliekos neišbėgtų, nutarta pastatyti užtvanką.
Vaikų darželis, užpiltas purvu. Gan aiškiai matosi aukščiausiai pakilusio purvo pėdsakai - palei langų viršų. Žinoma, kad vaikai nenukentėjo, nes jei nežinoma, tai ir nenukentėjo.
Atliekos nebuvo toksiškos – tai buvo tiesiog molingas purvas, pulpa, pasilikusi nuo plytų gamybos. Tokios atliekos turi gan bjaurias savybes: kadangi jos yra kaip purvas (tiršta, košę primenanti masė), jų neįmanoma išleisti kur nors į upę, nes upę tiesiog užkimštų. Ir išdžiovinti jų irgi nesigauna – mišinys yra dispersinis, kaip kokia tyrė, kurios 3/4 sudaro vanduo – būtent kaip ta šlykšti klampaus dumblo rūšis, kuri būna molynuose. Taigi, šitą masę kažkur norėjo versti, o geresnės vietos už didžiulėje griovoje buvusius žudynių aukų kapus nesugalvojo.
Dar 1957 metais užtvanka ėmė irti, tačiau kaip įprasta sovietmečiu, niekas į tai nekreipė dėmesio. Taigi, 1961 metų Kovo 13 dieną, apie 6 ryto, užtvanka ėmė jau ne šiaip irti, o tiesiog griūti. Maždaug pusę devynių ryto užtvanka suiro ir iš jos pasipylė visa ta purvo masė – kelių metrų aukščio pulpos srautas, judantis maždaug 5 metrų per sekundę greičiu. Srautas savo kely nunešinėjo viską: nugriauta apie 100 namų, dar apie 150 namų pažeisti tiek, kad tapo netinkamais gyventi, užversti tramvajai ir autobusai, pasipainioję kelyje, o žmonės, pakliuvę srautan, tiesiog sutraiškyti.
Nuotraukų apie Kurenivkoje įvykusią katastrofą išliko gana nemažai. Tik aišku, visos jos darytos jau vakarop, kai purvo masė nuslūgo ir prasidėjo gelbėjimo darbai. Čia neblogai matosi, kokio masyvumo purvų sluoksniai nuslinko.
Oficialiais to meto duomenimis (pagal skirtingus šaltinius), žuvo nuo 133 iki 147 žmonių. Realių duomenų niekas neskelbė, tačiau pagal vėlesnius, jau postsovietinius tyrimus, bandant įvertinti žmonių kiekius, kurie tenai buvo, palaidojimų skaičiaus padidėjimus ir pan., kalbama apie maždaug 1500 žuvusiųjų.
Visą išpiltą purvą galutinai buldozeriais surinko tik 1962 metais – maždaug metus išliko didžiuliai sustingusiu purvu užlieti plotai, kai kur išdžiūvusios pulpos sluoksnio storis siekė keletą metrų. Žuvusieji buvo laidojami išsklaidytai, per skirtingas miesto kapines, kad į laidotuves nesusirinktų didesnės grupės žmonių (valdžia bijojo, kad kils neramumai). Kurenivkos gyventojai buvo iškeldinti, išsklaidant po skirtingas miesto vietas.
Turbūt neverta aiškinti, kad paskui užtvanka buvo atstatyta, o į žudynių vietą ir toliau pilamas purvas.
Majak fabrikas – nuolatinė branduolinė katastrofa
Niekad nesibaigiančios branduolinės katastrofos vieta – tai toksai fabrikas Majak, esantis netoli Čeliabinsko. Įrengtas Oziorske, anksčiau buvusiame mieste su numeriu – tai vadinosi Čeliabinskas-40. O dar vienu metu – ir Čeliabinskas-65. Pagrindinė to fabriko veikla buvo plutonio gamyba branduoliniuose reaktoriuose, o vėliau – ginklams skirto plutonio išgavimas iš įprastų reaktorių.
Labiausiai fabrikas Majak pagarsėjo dėl 1957 įvykusio branduolinių atliekų saugyklos Kištyme (tiesą sakant, ne pačiame Kištyme, bet taip vadinama dėl to, kad tas Kištymas buvo artimiausias žemėlapiuose randamas miestukas – visa kita buvo įslaptinta) sprogimo, kuris laikomas trečia pagal pavojingumą branduoline avarija žmonijos istorijoje. Per šitą pavienę avariją į aplinką buvo išmestas radioaktyvių medžiagų kiekis, kuris vos 10-20 kartų mažesnis, nei visos radioaktyvios medžiagos, aplinkoje pasklidusios per Černobylio katastrofą.
Fabrikas Majak gamina branduolines medžiagas - iš esmės, plutonį, išskiriamą iš reaktorių, o paskui panaudojamą atominiams užtaisams
Šita Kištymo (ar Kyštymo – nežinau net, kaip geriau transkribuoti) katastrofa labai jau gražiai demonstruoja branduolinę saugą, buvusią SSRS: įsivaizduokit, anie pylė į vieną didžiulę saugyklą krūvas radioaktyvių atliekų, pasilikusių po plutonio gamybos. Ir tos atliekos kažkodėl buvo su krūvomis amonio salietros priemaišų ir visokiais organiniais junginiais. Vieną dieną kažkaip ėmė ir sugedo šaldymo įrengimai, visas tas atliekų tirpalas dėl radioaktyvumo ėmė kaisti, vanduo išgaravo, susidarė didelis kiekis perdžiūvusio salietros, organinių ir radioaktyvių medžiagų mišinio (radioaktyvi amonio bomba) ir tas daiktas bumbtelėjo.
Į orą buvo išmestos kelios dešimtys tonų kraštutinai radioaktyvių (daugiausiai cezio ir stroncio) izotopų, užteršta teritorija, kurioje gyveno apie 300-500 tūkstančių žmonių. Iš jų evakuota tebuvo vos apie 10 tūkstančių, gavusių tokias dozes, nuo kurių galima numirti. Katastrofa buvo pakankamai slapta, kad JAV žvalgyba ją aiškiau identifikuoti sugebėjo tik 1958-1959 (bet ir tai tik labai apytiksliai), o aiškesnė informacija išlindo tik 1976, kai į Vakarus perbėgęs rusų mokslininkas Žores Medvedev paskelbė apie tai duomenis. SSRS tos katastrofos faktą pripažino tiktai 1989 metais.
Dabar žiū, koksai įdomumas su ta istorija: saugykla pradėta statyti tik 1953 metais. O plutonio fabrikas pilna galia ėmė veikti dar 1948, o jau 1949 prigamino to plutonio tiek, kad užtektų atominei bombai. Taigi, dabar spėkite, kodėl tą saugyklą statė? Ogi todėl, kad iki tol kone 10 metų varė tokias pačias atliekas į upę Tečą (o gal Tečę – vėl nežinau, kaip geriau transkribuoti). Paskui, kažkaip susipratę, kad radioaktyviomis medžiagomis užterštas vanduo teka į Obę ir sklaidosi neaišku, kur, nusprendė pilti į aplink buvusius ežerus. Kai nuo radioaktyvumo tie ežerai ėmė kaisti tiek, kad net nepaisant Sibiro žiemų ėmė neužšaldinėti, tai tada ir susiprato statyti saugyklą bent jau toms labiausiai radioaktyvioms medžiagoms. Mažiau radioaktyvias atliekas ir toliau pylė į ežerus bei tą pačią upę Tečą.
Karačiajaus ežeras, į kurį daugybę metų buvo pilamos radioaktyvios atliekos. Šiais laikais šitas ežeras jau sugeba užšalti. Vietiniai džiaugiasi, kad tai labai didelis pasiekimas, nes žiūrėkit - radiacija mažėja. Tačiau nors ir mažėja, bet šalia kranto kokią valandą pasivaikščiojęs žmogus visvien pakankamai patikimai numirs. O kad radiacija nesisklaidytų, dešimtis metų į ežerą verčiami betono luitai, akmenys ir cementas, kuris bent kažkiek surištų radioaktyvų dumblą.
Bene labiausiai atliekomis užpiltas buvo Karačiajaus ežeras, ilgainiui tapęs labiausiai radioaktyvumu užteršta vieta pasaulyje. Jame yra maždaug nuo 30 iki 90 procentų to radioaktyvumo kiekio, koks išsiveržė Černobylyje, arba bent 5 kartus daugiau, nei per tą Kištymo katastrofą. Tiktai čia radioaktyvumas ne išsklaidytas per milžiniškas teritorijas, o koncentruotas maždaug pusės kvadratinio kilometro plote. Radioaktyvus spinduliavimas tenai siekia apie 600 Rentgenų per valandą (taip, ne mikrorentgenų, kuriais toksai kiekis jau būtų laikomas pavojingu, o milijoną kartų daugiau). Nuo tokio spinduliavimo žmogus numirtų labai labai greitai.
Ten pasakojama tokia legenda, kad kartą iš lagerio pabėgo kalinys (o visi tie objektai buvo lageriniai, daugiausiai kalinių darbu statomi). Bėgo, atsižvelgdamas į tai, kur mažiau apsaugos, o mažiau apsaugos buvo palei tą Karačiajaus ežerą. Kalinys nesugalvojo nieko kito, kaip tik šokt į ežerą ir perplaukti jį. Perplaukti spėjo, išlipti irgi spėjo, tačiau jau po valandos buvo surastas pusgyvis gulintis gretimame miškelyje: nuo kūno ėmė lupte luptis oda. Suradę sargybiniai nežinojo, ką daryti: pernelyg radioaktyvus, kad būtų galima tempti atgal į lagerį. Baigėsi tuo, kad tą patį kalinį įmetė atgal į tą patį ežeriuką, kartu su kitomis radioaktyviomis atliekomis.
Jau apie 1960 metus dėl radioaktyvumo Karačiajaus ežeras kaito taip, kad ėmė sparčiai sekti. 1968 metais, kai kilo didelė sausra, ežeras staigiai nuseko dar labiau, o per vieną audrą radioaktyvios dulkės iš pakrančių buvo pakeltos į orą ir išsklaidytos didžiulėje teritorijoje. Per šitą pavienį įvykį aplinkoje buvo paskleista maždaug ketvirtadalis tos radiacijos, kiek buvo Kištymo katastrofoje. Ir tai tik maža dalelė to, kas tame ežere yra. Ir panašių, kad ir silpniau užterštų ežerų – ten visas komplektėlis.
Tarp kitko, kadangi tasai Majak fabrikas yra Pietų Sibire, o upė Teča, į kurią verčiamos buvo atliekos, per kelias kitas upes įteka į Obę, tai tos radioaktyvios medžiagos per visą Sibirą nukeliaudavo iki pat Šiaurės Ledynuotojo vandenyno.
Beje, neskaitant Kištymo avarijos ir atliekų vertimo kur papuola (kas išvis ne avarija, o normalus darbas jiems buvo), toje gamykloje buvo ir krūva kitų dizasterių. Vien virškritinės masės incidentų (taip taip, būtent tų, kur virškritinė, jūs teisingai supratot) buvo suskaičiuota mažiausiai 7. Kiek visokių kitokių avarijų – išvis niekas suskaičiuoti negali, o bendras į aplinką išmestų radioaktyvių medžiagų kiekis vertinamas, kaip 2-3 kartus didesnis, nei iš Černobylio avarijos.
Radioaktyvumu užterštas Kazachijos miestas, kuriame buvo organizuojama dauguma SSRS branduolinių bandymų. Anksčiau jis vadinosi Semipalatinskas-21 arba Maskva-400, o dabar - Kurčiatovas. Žlugus SSRS ir nudusus branduolinei programai, iš 50 tūkstančių gyventojų dabar čia teliko kokie 7000.
Taigi, kad maža nepasirodytų, tai dar pridėkim, kad branduolinių fabrikų, daugiau ar mažiau panašių į Majak, SSRS turėjo visą komplektėlį: Čeliabinskas-40 (Ozerskas), Tomskas-7 (dabartinis Severskas), Karsnojarskas-45 (Zelenogosrskas), Krasnojarskas-26 (Železnogorskas), Sverdlovskas-45 (Lesnojus), Semipalatinskas-21 (Kurčatovas) ir taip toliau – vien branduolinių uždarų miestų suskaičiuoti galima kokias porą dešimčių, iš jų nemaža dalis dabar užteršta taip, kad maža nepasirodytų. Visuose juose vykdavo vienos ar kitos katastrofos – pvz., Tomske-7 kartą virškritinės masės incidentas truko apie 10 valandų: netyčiukinis branduolinis reaktorius pasidarė kažkokiame ceche.
Teršimas radioaktyviomis atliekomis buvo totalinis: per SSRS istoriją į Barenco jūrą buvo suversta daugiau, kaip 11 tūkstančių konteinerių su radioaktyviu šlamštu, ten pat įmesta ir 15 avarijas patyrusių branduolinių reaktorių iš atominių povandeninių laivų. Krūvos konteinerių su atliekomis bei atidirbusių reaktorių suverstos ir į Japonijos jūrą, krūvos guli ir Ramiąjame vandenyne. O viena iš didžiausių SSRS upių – Jenisejus, turi maždaug 1000 kilometrų atkarpą, nepataisomai užterštą radioaktyviomis atliekomis iš Krasnojarsko-26.
Nu ką čia kalbėti, jei netgi prie Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) esantis Ladogos ežeras ir tai užterštas radioaktyviomis medžiagomis: ten krūvą metų darė radiacinio (aka radiologinio) ginklo bandymus, purkšdami kur papuola visokius koncentruotus radioaktyvių medžiagų (stroncio ir cezio izotopų) mišinius. O kur dar Programa-7 su geologiniais sprogdinimais, kurie vietomis baigdavosi katastrofomis (kaip kad Ivanovsko srityje), o kur dar krūvos neįtikėtinai gamtą užteršusių urano kasyklų?
Kaip sako vienas senas gandas, polimetalų rūdos telkiniai buvo atrasti ir po Druskininkais. Oficialiai tai būdavo įvardinama, kaip kokie nors švino, alavo ar geležies rūdos telkiniai, reikalaujantys specialių kasybos sąlygų. Visa laimė, kad telkinys buvo pernelyg giliai, o kitų kasyklų sovietams užteko.
Dabar paskutinis faktas jums apie tą Majak fabriką: jo išmestos radioaktyvios medžiagos per tą krūvą metų maždaug pusę milijono žmonių apspinduliavo radiacijos dozėmis, kurios vidutiniškai 20 kartų didesnės, nei tos, kurias kurias gavo Černobylio avarijos aukos. Pagal kai kuriuos mano skaitytus vertinimus, iš įvairių incidentų Majak fabrike žmonės gavo daugiau radiacijos, nei iš visų kitų branduolinių avarijų, kokios yra buvę Žemėje kartu paėmus (įskaitant ir Černobylį bei Fukušimą). Dar pagal kitus matytus vertinimus, bendrai SSRS yra paskleidusi apie 80 procentų visos Žemėje esančios radioaktyvios taršos, iš kurios Černobyliui tenka tik mažoji dalis.
Dėl užterštumo mirę miestai
Kai kurie iš tų miestų vis dar turi žmonių, o kai kurie – jau ištuštėję. Aš taip ir nesugalvojau, apie kurį parašyti labiausiai verta, nes nenoriu rašyti apie tai, apie ką jau ir taip žinote. Pavyzdžiui, Pripetė – tiek smarkiai pagarsėjusi, kad jau pavadinimas viską pasako, kaip ir Černobylis. Beje, būtent todėl nerašiau čia apie Černobylio katastrofą: suprantate, ją juk ir taip žinote, o vat ko nežinote – tai to, kad naikinančiai užterštų miestų SSRS buvo krūvos. Tiesiog kiti kaip buvo, taip ir liko – merdintys ir pusgyviai.
Štai kad ir toksai Karabašas – Čeliabinsko srityje esantis metalurginis miestelis su vario rūdos perdirbimo gamykla. Kai kurie iš Rusijos vos ne didžiuojasi, pasakodami, kad šitą gyvenvietę UNESCO paskelbė labiausiai užterštu miestu pasaulyje: iš 15 tūkstančių žmonių nėra nei vieno sveiko, visi serga lėtiniais apsinuodijimais sunkiųjų metalų junginiais (varis, arsenas, švinas, gyvsidabris), plaučių ligomis (sieros junginiai) ir taip toliau.
Pabandykite įsivaizduoti: sovietmečiu žemė aplink fabriką buvo tiesiog išdeginta kelių dešimčių kilometrų spinduliu. Per metus vien sieros oksidų fabrikas per savo kaminą išmesdavo virš 100 tūkstančių tonų. Taip taip, tų junginių, iš kurių sieros rūgštis ir panašus brudas susidaro, kai su vandeniu jie susijungia.
Karabašas - ekologinė katastrofa, kur bepažvelgsi. Ir tai yra labai gera situacija, lyginant su tuo, kas buvo sovietmečiu.
Karabašo metalurgijos kombinatas dirba ir dabar: nors jis buvo uždarytas dar 1989, bet po kažkokių modernizacijų dalimi pajėgumų paleistas 1998 metais, dar ir kažkokie valymo įrengimai pastatyti. Aš net neįsivaizduoju, kaip tas fabrikas dirbo iki tų modernizavimų ir pilnu pajėgumu, nes ir dabar tai bene užterščiausią orą turintis Rusijos miestas. Nesuprantu.
Arba jau ankstesniame straipsnyje minėtas Dzeržinskas (tas pats, kur Volgoje visas žuvis išnuodijo): ten ištisi 7 didžiuliai chemijos kompleksai, apie pusė šimto cheminių gamyklų, iš kurių kelios gamino ir cheminį ginklą. Užterštumas viskuo toksai didelis, kad kaip čia pasakius… Vat iš Lietuvos emigruoja žmonės vardan geresnio gyvenimo, o tame Dzeržinske dar sovietmečio pabaigoje buvo fenomenas: žmonės uždirbdavo kone dvigubai, lyginant su Rusijos vidurkiu, bet bėgo į visur, kaip tik galėdami, o pirmi gamyklų žlugimai prasidėjo dėl to, kad nebuvo, kas dirbtų. Spėkit, kodėl visi iš ten bėgo? Ogi todėl.
Aplink Dzeržinską yra toks totalinis užterštumas visokiomis chemijomis, kad gyvūnijos beveik nėra. Dauguma fabrikų jau seniai užsidarė, dalis vis dar veikia, tačiau dabar jau labiausiai visus kraupina dvi teršalų saugyklos, kurias vietiniai vadina Baltąja jūra ir Juodąja skyle.
Dzeržinskas, Baltoji jūra. Taip ir norisi išsimaudyti, o vanduo toks žydras ir skaidrus, tiesa? Čia sodos ir kitų chemikalų tirpalas.
Baltoji jūra – tai didžiulis tvenkinys, kurį valdo fabrikas „Kaprolaktam“ (dėl jo ir buvo tie fosforganinių cheminio ginklo atliekų išmetimai į Volgą). Ta Baltoji jūra atrodo graži, vanduo švarutėlis, tačiau realiai – visa tai yra sodos ir kitų chemikalų tirpalas. Natrio ir kalio hidrokarbonatai su kaustinės sodos priemaišomis. Ir su krūvomis kito šlamšto. Vandens paukščiai, nutupiantys į ežerą, dažnai iš jo pakilti jau neįstengia: plunksnos momentaliai permirksta, paukštis greit apsinuodija ir paskęsta. Tačiau paskendę paukščiai nesupūva, nes tame mišinyje netgi bakterijos nesiveisia.
Dzeržinskas, Juodoji skylė. Atrodo lyg ir gana nekaltai, tačiau šitame atliekų mišinyje visiškai neaišku, kiek kokios chemijos.
O Juodoji skylė – dar baisiau: į ten atliekas vertė fabrikas „Orgsteklo“, kuris oficialiai gamino organinį stiklą, o realiai – irgi cheminius ginklus. Ta Juodoji skylė susidarė kaip ežeriukas karstinės įgriuvos vietoje. Kadangi pilna visokių karstinių plyšių, tai kiek į ten atliekų fabrikai beverstų, viskas sutelpa. Matyt, nuteka per gruntą kažkur. Tik vat užterštumas tai tenai toks, kad kaip sako, karštą vasaros dieną žmonės be dujokaukių gali numirti, jei prisiartins arčiau, nei per kelis šimtus metrų. Paukščiai tokiomis dienomis žūsta, skrisdami virš ežerėlio – tiesiog skrenda ir nukrenta.
Tame pačiame Dzeržinske yra dešimtys kitų sąvartynų, ir atliekų saugyklų. Visas miestas pavirtęs į chemines kapines. Bet panašių į Dzeržinską ar Karabašą miestų Rusijoje yra dešimtys ir šimtai. Tiesiog nėra ką kalbėti, kai prisimeni kad ir tą Kuzminki parką, kur žmonės poilsiauja ant pievučių, kur iš po žemių sunkiasi ipritas – tokių cheminio ginklo zonų aplinkui Maskvą cielos trys. Sankt Peterburge savo laiku atrado, kad beveik pačiame miesto centre yra radioaktyvi zona, kur užteršimas didesnis, nei prie Černobylio elektrinės – pasirodo, kad ten sovietmečiu buvo didelis karinis institutas, tyręs radioaktyvių medžiagų panaudojimą kariniams tikslams.
SSRS miestų, kurie tapo koncentruotų teršalų skylėmis, panašiomis į Kištymą, Norilską, Dzeržinską ir pan. – dešimtys, jei ne šimtai. Lietuvoje galime labai džiaugtis dėl vieno: kadangi buvome pakrašty, be iškasenų, o ir su daug mūsų kraštą stebinčių emigrantų, tai karinių gamyklų tiek nestatė – gal bijojo, kad Vakaruose kažkas pamatys, gal bijojo, kad karo atveju išdaužys, o gal tiesiog nematė naudos. Gal todėl ir mums dabar sunku įsivaizduoti, koks buvo bendras sovietinis požiūris į gamtos teršimą, žmonių sveikatą, ekologiją. Jonavos „Azoto“ katastrofa, kurią iki šiol daugelis prisimena, kaip košmarą – tai tiesiog nedidelis gamybinis sutrikimas, vertinant sovietiniais mastais.
Pabaigiant apie katastrofas sovietmečiu
Aš aprašiau tiktai keletą ryškesnių, tačiau ne visiems girdėtų istorijų. Tačiau išties katastrofos, avarijos ir nelaimės buvo tapusios tokia visuotine sovietmečio kasdienybe, kad šiais laikais tai sunku netgi suvokti. Tiesiog įsivaizdavimui: jei šiais laikais kas nors išpiltų į Vilnelę pusbačkį atidirbusių tepalų, tai apie tai visos televizijos praneštų, nes tai jau pavojinga avarija. Sovietmečiu to niekas nebūtų nei pastebėjęs – viena bačka Vilnelėje daugiau, viena mažiau – koks skirtumas? Tais laikais Vilnelė atrodė, kaip kloaka.
Kai kurios sovietinių katastrofų vietos ilgainiui tapo turistų traukos centrais. 1971 metais, begręždami dujų gręžinį, geologai su visa savo įranga įsmuko į dujų duobę. Duomenų apie aukas lyg ir nėra (nors galim spėti, kad buvo), tačiau istorija nesibaigė iki šiol: kadangi gamtinių dujų išsiskirdinėjo labai daug, geologai nesugalvojo nieko geresnio, kaip tas dujas padegti. Ir štai jau 40 metų krateryje, vadinamame Pragaro vartais, šalia Darvazos kaimo, dega dujos. Įsižiūrėkite - kitoje kraterio pusėje matosi mikroskopinės žmonių figūrėlės.
SSRS, nors ir pavėluotai, būdavo priimami įstatymai dėl taršos, tačiau jų niekas nesilaikydavo: pvz., kai JAV įstatymai dėl oro taršos priimti dar 1940 ir išsyk ėmė veikti, SSRS veiksmai prieš oro teršėjus pradėti tik įsivažiavus Perestrojkai. Taigi, katastrofomis vadindavo nebent tokius atvejus, kur būdavo daugybė žmonių aukų. Ir čia suveikdavo jau tokia valdininkiška logika: jei aukų nebuvo, tai ne katastrofa ir spauda neturi apie tai skelbti. O jei buvo aukų, tai juo labiau reikia slėpti, nekelti panikos ir nebloginti ir taip prasto valdžios įvaizdžio.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Dėl Babij Jaro neaiškumų kilo. Mat kažkur netoliese buvo vadinami „želtyje peski“, ar „gliny“ iš kurių Uranas buvo išgaunamas. Specialiai tam net lageris šalia buvo pastatytas, į kurį siųsdavo nuteistus už pakartotines žmogžudystes. Iš kasė jie ten tą sovietų „auksą“. Ir mirė šimtais. Na o tie kur per dešimt metų nenustipdavo, išeidavo tvarkingai pliki, be dantų. Ir vos atšventę sugrįžimą namo, Dievui dūšią atiduodavo.
Todėl minėtas nepavojingas molis, galėjo būti ir molis iš kurio Uranas išseparuotas.
Ne žoltyje peski, o Žoltyje Vody (aka Želtorečinskas). Ir ne netoliese, o už kelių šimtų kilometrų. O dėl peski -- tai būtų čiornyje peski, kurie visai kitur kasami būdavo.
Ir bendrai imant, ne šimtais mirdavo tie kaliniai urano kasyklose, o tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių. Ir ne už pakartotines žmogžudystes, o už belenką į tas kasyklas siųsdavo, nes netgi vienkartinių žmogžudžių tiek nebūtų pririnkę. Ir dešimt metų anie neišgyvendavo.
Cia prie Kirovogrado tas “aliuminio kombinatas“ buvo?V.Suvorovas apie ji rase,kad netoli jo buvo stambus poligonas kur VDV ir specnazas treniruodavosi,o reikalui esant galejo suteikti pagalba jei zekai sukiltu.
Jo, kiek atsimenu, prie Kirovogrado vienas iš tų urano rūdos kombinatų. Nors šiaip Ukrainoje jų keletas buvo.
Tiesa, dėl Suvorovo -- jį truputį skeptiškai skaityti reiktų, filtruojant ir tikrinant daug ką. Nors pas jį labai daug realių faktų, bet jie labai smarkiai permaišyti ir su visokiais mitais, be to ir sovietų gebėjimai organizuoti visokius dalykus tarpais neadekvačiai idealizuojami, net nepaisant labai neigiamo požiūrio į komunistinę sistemą. Kita vertus, teisybės ten visgi daugiau, nei sovietmečio istorikų kliedesiuose.
O šiaip tai kalinius prižiūrėdavo ir sukilimus slopindavo ne desantininkai, o vidaus reikalų kariuomenė. Kiti kariniai daliniai galėjo būti įtraukiami tik esant visiškai išskiriniams atvejams -- pernelyg daug problemų visokių būtų.
Jep,Suvorova ypac jo knygas apie antra pasaulini“filtruoti“ butina,bet cia as tik pasitikslinau,nes apie Zioltije Vody jis rase “Akvariume“-biografineje vienu pirmuju savo knygu,kaip tarnavo Specnaze ir GRU.Ten veiksmas vyko 1969-70m.ir buvo rasoma esa jei zekai sukiltu tai butu gera proga chebrai “live “rezimu paitreniruoti.
P.S. ar visus tuos objektus apie kuriuos rasei cia saugojo VV kariuomene ar buvo kokios vietines zinybos?
O čia geras klausimas, labai komplikuotas ir įdomus, nes taip jau tiesiogiai atsakyt sunku -- niekas tokios specifinės info apie specialių objektų apsaugą neskelbdavo.
Tiesiogiai karinės paskirties fabrikus saugodavo KGB ir aplink visus karinius fabrikus slankiodavo tokie tipai pilkais kostiumais, kurie labai domėdavosi visais, kas tik jiems pasirodydavo neaiškūs.
Daugelyje fabrikų, kur produkcija būdavo dvigubos paskirties (pvz., kaip Kuro Aparatūros gamykla) būdavo ir nežinybinė sukarinta apsauga (uniformos su skiriamaisiais ženklais, panašiais, kaip prieš II Pasaulinį karą buvusios sovietinės armijos).
Kitur, kur pagrindinė produkcija -- išimtinai tik karinės paskirties ir galinti sudaryti kokią nors karinę paslaptį, būdavo ir kariškomis uniformomis apsirengę. Ir kiek atsimenu, tų kariškių antsiuvai būdavo raudoni, o ne mėlyni, kaip KGB. Tik vat neatsimenu, ar skaisčiai raudoni (įprasta armija), ar krapo (tamsesnės raudonos, vidaus reikalų kariuomenė) spalvos. Dar kita vertus, Vnutrennije Vojska priklausė MVD, bet dalis buvo KGB.
Dar kita vertus, esant reikalui, KGB naudodavo visų rūšių uniformas pagal poreikį, tik paprastai be specifinių ženklų pagal kariuomenės rūšį.
Plius dar atskiri sukarintos apsaugos padaliniai, t.y., „ВОХР“ būdavo dar ir su žaliais antpečiais bei antsiuvais ir „СА“ ar tai „ВВ“ raidėmis vietoje „ПВ“, bet kitais atžvilgiais -- atrodančių, kaip įprasti pasieniečiai, šauktiniai kareivukai, o ne kaip normalus VOHR (normalus VOHR -- pvz., geležinkelių apsauga, su visai kito tipo uniformomis, antsiuvais ir t.t., panašesniais į ikikarinės sovietinės armijos).
Taigi, čia labai sunku atsakyti, klausimas pas tamstą tikrai komplikuotas. Atkapstyti kažko prasmingo neatkapsčiau.
Malacius tu,vis kazka naujo galima suzinot.Dabar tokie klausimelai dar:
1.VOHR-cia ne “zeleznodaroznaja voiska“padaliniai,nes vieni gelezinkelius tiese,o kiti gal pervezimais rupinosi?
2.Kokie vidaus padaliniai buvo kontroliuojami KGB?Kazkur girdejau,kad kremliu saugojo is vidaus kariai su antpeciais su raidem “ГБ“-gosudartstveny bosopastnost vadinosi gal cia tie?
3.Sukarinta nezinybine apsauga-kam ji priklause?Kokio profilio imones saugojo?
1. VOHR -- tai tiesiog Vojenizirovannaja Ohrana, bendrinis apsaugos tarnybų pavadinimas. Dėl Železnodorožnije Vojska -- ten išvis kita opera, prie kažkokių inžinierinių, man rodos. O geležinkeliai turėjo nuosavą žinybinę apsaugos tarnybą, pavaldžią KGB ir saugančią pačius geležinkelius, stotis, tiltus, tunelius ir pan., bet tai visai kas kita.
2. Komplektas visokių pulkų ir divizijų pas KGB buvo, struktūra ir veiklos sritys taip ir liko nelabai aiškios. Kremliaus pulkas -- bene vienintelis, kuris pernelyg neslepiamas buvo, su GB antpečiais. Nors ir tie, kiek suprantu, pagal reikalą dėdavos ir SA, ir VV ženklus.
3. Sukarinta nežinybinė apsauga -- tai būdavo paskirų gamyklų ar pan. apsauga, valdoma necentralizuotai. Tuo tarpu žinybinė apsauga -- tai buvo geležinkelių apsauga, milicija (plg. su Lietuvoje kažkada buvusia apsaugos policija) ir finansų ministerijos padaliniai, turintys centralizuotą valdymą.
Dar gan reikšminga katastrofa buvo įvykusi Arzamase, kai išlėkė į orą visas sąstatas su pramoniniais sprogmenimis. Ketvirčio kilometro spinduliu buvo viskas sulyginta su žeme, o visas niokojimų spindulys buvo virš 2 km.
Kaip visad sovietmečiu -- kaltininkas nebuvo aiškus (tas pažymėtina ir apie jūsų aprašytas katastrofas), bet nereikia būti proto bokštu, kad suvokti, jog 100 su viršum tonų trotilo, heksogeno, oktogeno ir kitokio gėrio, bet kaip sumesti į gyvulinius vagonus tiesiog privalėjo kada nors sprogti.
Įdomiausia būna, kai apie senesnes tokio tipo katastrofas (kur su kariškiais) paskaitai kur nors ir randi prierašą, kad žuvusių nebuvo. Kareiviai už žmones išvis neskaičiuojami būdavo matyt. Arzamaso sprogimas -- gana netipiškas atvejis, jis įvyko jau 1988, kai nuslėpti didelius įvykius pasidarė sudėtinga -- Perestrojka ir Glasnost jau buvo įsivažiavę.
Tai ir Vilniuje panašus atvejis, tik kiek mažesnis buvo. Karo pabaigoje geležinkelio sąstatas su sprogmenimis bumbtelėjo į kitą, nusivoliojo nuo bėgių ir sprogo. Po to, vietoje gražių carinių kvartalų su aikšte priešais geležinkelio stotį liko laukymės dabartinio McDonaldo, Panoramos viešbučio, autobusų stoties vietoje.
Na pakanka GULAG ir viskas aišku koks komių požiūris į žmogų.
Magadanas ir Kolyma, kur mirčių kiekiai itin dideli būdavo, irgi ekologines katastrofas patyrė. Taip vat ir gaunasi, kad požiūris į žmogų atsispindi požiūryje į gamtą. BTW, tuose kraštuose irgi urano kasyklos buvo, įskaitant ir legendinį Butugyčiagą.
Нижегородская Ялта, Дуст tokie Dzeržinsko neof.pavadinimai:)
BTW, jei neklystu, DDT tenai gamino iki pat sovietmečio pabaigos, nors formaliai SSRS dusto naudojimas ir gamyba buvo uždrausti kokiu dešimtmečiu anksčiau.
Arba -- Свердловская область, Асбест.
Statė didelę hidroelektrinę ir užsidegė dar nebaigta. Kažku toli rusyno glūdumoje. Tarša į išorę nedidelė- tiek kiek visokios medžiagos viduje buvo. Bet įdomu gaisro nebuvimo faktas- nebuvo jokio gaisro.
Kaip ir Yliškėse nebuvo jokio namo stogo sugadinimo malūnsparniu fakto. Greitai kareiviai atstatė stogą. Nors netoliese gyvenau, sužinojau iš mamos jau šiais laikais.
O kaip su tų objektų vadovais? Kad paprasti darbininkai dažnai keitėsi tai čia jau akivaizdu, bet kaip vadovai tų super (net ne tai kad neefektyvių, o tiesiog) destruktyvių gamyklų? Pvz. dėl, švelniai tariant, aplaidumo sugadintas visas paskutinių kelių metų produktas, tai kas tokiais atvejais grėsė gamyklos viršininkui?
Kažkaip netikiu, kad kas nors labai jau veržėsi būti atsakingais už tuos objektus, tai gal viršininkus irgi iš kokių nors kalėjimų parinkdavo, o jau kai jų nuopelnai liaudžiai būdavo pakankami, po velėna lįsdavo ar ką jie darydavo?..
Anksčiau nežinau ką darydavo, o dabar pasodina (rusų k.):
http://www.youtube.com/watch?v=8K_toVEVzc8&feature=player_embedded
Nenoriu, kad sėstum, bet nepadarysi- pasodinsiu.
Patikslinu, žiūrėti nuo ~5:57 jei tingit visą žiūrėti:
http://www.youtube.com/watch?v=8K_toVEVzc8&feature=player_detailpage#t=359s
Dabar gal ir pasodina, bet dominuojanti brežnevinė praktika buvo tokia, kad vadovai, jei prisidirbdavo tiek, kad nesigaudavo nereaguoti, tai būdavo perkeliami į kokį nors kitą objektą vadovauti. Sakydavo „my nemožiem razbrasyvatsia cennymi, opytnymi kadrami“.
Panašus elgesys su vadovais įsigalėjo dar prie Nikitos Chruščiovo, o prie Leonido Brežnevo tapo visiška taisykle, kuriai išimčių beveik nebūdavo.
O štai ankstesniu periodu, prie Stalino, tai jei tik kokia avarija, tai būdavo neretai, kad tiesiog sušaudydavo ir pasodindavo ką papuola, kaip liaudies priešus. Ir vėlgi, neretai lygiai taip pat ne į temą -- svarbu tik kaltus surast.
Pvz., dėl geležinkelio katastrofų vienu metu buvo išimtinai kaltinami iešmininkai (rus. „streločnik“), o sodinami vienu metu jie buvo taip masiškai, kad paskui nelikdavo, kam dirbt. Tai tas žodis „streločnik“ Rusijoje reiškia tą patį, ką ir „atpirkimo ožys“.
Tai ir Lietuvoj, kai įvyko Žąslių geležinkelio katastrofa, kalti liko dispečeris ir iešmininkas. Ir nepaisant to, kad po kelių metų buvo nustatyta, jog dėl karščio sugedo automatika, jų taip ir neišteisino.
Šiaušiasi plaukai pagalvojus kaip sovietinėje eroje nebuvo rūpinamasi savų žmonių gyvybėmis, bet pagalvojus juk tada taip buvo visame pasaulyje, ar netiesa? Turbūt kokie tolerantiškieji skandinavai irgi per daug nesirūpino ką vienas ar kitas azoto gamyklos dūmelis gali padaryti netoliese esantiems kaimams, ką jau kalbėti apie tokias šalis kaip Brazilija ar Kinija kur turbūt ten irgi „linksmų“ istorijų galima būtų pririnkti. Ir gi toje pačioje JAV per branduolinius bandymus siūsdavo ne tik ožkas į laukus, bet ir kareivukus, ir žiūrėdavo kaip ten jų kūnai sureaguos į atominės bombos sprogimo galią. Manau buvo toks laikmetis, o dabar visas pasaulis žmogiškėja.
Kaip jau ankstesniame straipsnyje apie ekologiją sovietmečiu rašiau -- ekologijos problemos nėra grynai sovietinis reiškinys, jos visame pasaulyje yra buvusios vienais ar kitais periodais.
Tiesiog SSRS ekologinės problemos buvo dar padaugintos iš to viso sovietinio absurdo, todėl mastai buvo belenkiek kartų didesni, o tęsėsi jos belenkiek ilgiau.
Čia paprastai žiūrėt reikia: kur kokia nors Vokietijos gamykla pavienį kartą į kokį Reiną išmetė bačką fosforganikos (kas buvo berods gal apie 1969, nuo ko padvėsusios žuvys tuntais plaukė), sukeldama milžinišką skandalą, ten Dzeržinske išmetinėjo ne pavienes bačkas, o ištisas cisternas ir nuodijo vandenį ištisus dešimtmečius ir visa tai atrodė, kaip normali veikla.
Vat tokie ir skirtumai.
Ar galima kiek plačiau apie tą balandžio 28? PSO neradau nuorodų į tą cheminio fabriko katastrofą.
Berods 1988 ar 1989 kažkas iš sovietų ekologų prasimušė į JAV, kur per kažkokią konferenciją paskelbė apie darbo saugos sąlygas SSRS. Tarp įvardintų atvejų buvo ir ta katastrofa cheminio ginklo gamykloje.
JAV tos istorijos abejonių nesukėlė, nors oficialiais kanalais SSRS tuo metu viską neigė. Atitinkamai, JAV organizacijos, dirbančios darbo saugos srityje, pasirinko tą katastrofos datą iš kelių galimų -- tai buvo toksai politinis žingsnis.
Visa istorija gana smarkiai figūravo tuometinėje spaudoje, „Priroda“, „Čelovek i Priroda“, „Chimija i Žizn“ ir pan..
Jau 1997 metais Rusijoje pradėta švęsti cheminio saugumo diena, o 2003 per tuos pačias amerikiečių darbo saugos organizacijas ir PSO buvo imta minėti ir pasaulinė sveikatos ir saugos darbe diena.
visa USSSSSSSr buvo viena didelė katastrofa. Visur, pradedant ekologija, baigiant ekonomika.
Tuos degradus reik aptvert ir tegul isdvesia visi savo istekliuose.
Tie degradai, kurie tas katastrofas sukėlė, jau senokai prarado valdžią. Dabartinė Rusijos valdžia žmonėms burnų užčiaupti neįstengia (nors daugelį išdrįsusių šnekėt ir bandydavo tampyti po teismus), kita vertus, ir karinis pramoninis kompleksas tenai vegetuoja, tad taip ar anaip situacija po truputį taisosi. Nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Tegu vaizdas ten ir pagerėjo, bet sena gera filosofija – vagimas+pakazucha+manipuliavimas skaičiais niekur nedingo. Galite pastebėti, kad kas porą metų ten įvyksta rimta technogeninė katastrofa. Tai pačiom geriausiom sovietinėm tradicijom renovuota transformatorinė jobteli, pusę maskvos be elektros palikdama, tai kątik technikinę praėjusi „Bulgarija“ paskęsta, tai sudega gaisrininkų patikrintas naktinis klubas, tai po miškininkystės įstatymo optimizacijos pražiopsomas rimtas gaisras pamaskvės miškuose.
Ta sistema atsiskleis visu gražumu per Krymo žiemos olimpines žaidynes, nes jau dabar lenda faktai apie byrančias dar nepastatytas arenas ir po ginklu saugomus vergaujančius gastarbaiterius.
Taip, ten ir dabar tragedija. Bet primeskit apie tą bardaką, kur tamsta pasakojate -- tai smarkiai pagerėjusi situacija 🙂
Žinot, čia atvejis, kad šitas šūdas mažiau smirda negu ankstesnis, bet desertu vis vien nepavadinsi.
Beje, Kazachstane tik pernai pradėjo oficialiai skaičiuoti, kiek žmonių galėjo 1940-1990 būti nukentėję nuo gyvenimo Semipalatinsko poligono kaimynystėje. O Rusijoje yra toks miestas vardu Čerepovec, katrame yra tokia gamykla „Severstal“ (mieste vaizdas maždaug toks: http://www.oecocidades.com/wp-content/uploads/2010/11/Cherepovets-1.jpg ). Įdomu tai, kad Rusija yra pralaimėjusi bylą Europos žmogaus teisių teisme Štragzburge dėl to, kad, nors pati pripažįsta, kad pavojinga gyventi šalia tos gamyklos, niekaip nesugeba žmonių iš ten iškraustyti.
Jei jie imtųsi kraustyti visus iš užterštų zonų, tai subankrutuotų.
Mokykloj buvo tokia disciplina „Pilietinis ugdymas“ ar pan. Ten pasakojo apie skirtingus pavojaus signalus per sirenas ir tam tikrus numatytus atvejus, t.y. kokius pavojus kaip skelbia ir ką reik daryt. Na ir buvo ten pora atvejų -- vienokios dujos, tai reik eit aukštai (nes jos pažeme plaukia), kitokios -- žemyn, nes sklando taip aukščiau. Nei tada, nei vėliau nesupratau, kokios čia dar dujos ir iš kur, nes cheminio ginklo numetimas buvo tipo atskiras reikalas.
Dabar žinau.
Vienas draugas pasakojo, kad jo tėvas tarnavo armijoj kažkur rusijos šiaurėj. Vieną kartą išėjo jie į žygį ir pasiklydo. Priėjo kažkokią tvorą. Prasikirpo ir toliau eina. Žiūri -- smilgos už žmogų aukštesnės ir dobilai po 30 cm pločio. Pasirodo, kažkokia radiacinė zona buvo.
Kai kurios tokios zonos ir natūralios būdavo. Augmeniją radioaktyvumas (o gal tiesiog šiaip kai kurie aktinidai ir lantanidai) keistai skatina augti.
Pastebėjimai dėl transkribcijos: Кыштым = Kyštym, Tеча = Tečia (a suminkštėja po č). O šiaip mano tėvai iš Čeliabinsko, tai daugmaž viską galiu patvirtinti dėl avarijų toj apskrityje, buvo ten visko, ir dar daugiau.
Ačiū, aš irgi taip spėjau, kad Kyštymas, tik kad ir rusiškai variantų buvau radęs skirtingų.
Apie vieną nutikimą Vilniuje man tėvai dar sovietmečiu pasakojo. Kai po koncerto pantoninis tiltas per Nerį neatlaikė svorio ir sugriuvo. Daug žmonių žuvo. Kadangi sssr nelaimių nenutikdavo, visi žuvusieji pasirodo šiaip sirgo plaučių uždegimais su komplikacijom. Dėl to slėpimo labai daug informacijos apie tuos laikus mus pasiekia netiksli, apipinta legendom, apie realius tikrus nelaimių mąstus belieka tik spėliot
Taip, slėpimo mastai buvo neįtikėtini, o mechanizmai buvo gerai organizuoti.
Ta baltarusių/rusų elektrinė prie Vilniaus kažkaip gerai nenuteikia žinant šitas „sėkmės“ istorijas.
O gal gali papasakoti,kokiais būdais sovietai tą jūrą išdžiovino ? 🙂
įvesk blogo paieškoje aralo jūra.
Kažkada rašiau -- http://rokiskis.popo.lt/2009/11/29/aralo-jura-jura-kurios-jau-nera/
Kalbate apie macro lygį. Micro lygyje vaizdas buvo ne ką geresnis. Pakanka pasižiūrėti į tūkstančius buvusių sovietinių šaltkalvių, mechanikų, technikų ir t.t. pas kuriuos trūksta vieno ir daugiau pirštų, o plaučiai, klausa ir akys negrįžtamai sužaloti, nes nebuvo naudojamasi spec saugos priemonėmis, kurių dažniausiai ir nebuvo.
Dar apie požiūrį į saugumą daug pasako tai, kad labai konservatyviom nuostatom pusė gamyklose dirbusių darbininkų buvo išgėrę, o trečdalis prisigėrę.
Vat čia tamsta užkabinote esmę: katastrofos -- tai tik išskirtinai didelės fluktuacijos. Griežtai vadybiškai žiūrint, jų išskirtiniai mastai ir dideli kiekiai tiesiog žymi išskirtinai aukštą saugos variacijų lygį, o tai reiškia, kad dėl saugos incidentų nukenčia milžiniška dalis žmonių.
O girtavimas darbe tikrai buvo įprastas daugelyje įmonių. Tiek įprastas, kad kai kuriose gamyklose darbininkai nesuvokdavo, kaip išvis galima bausti už tai, kad darbe esi girtas, jei nieko blogo nepadarei. Iš to, beje, kilo ir Andropovo, o paskui ir Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos.
Taip tiesa – katastrofos buvo dūmai, o ugnis buvo, gamyklų cechuose, kur telkšojo tepalų ir kuro balos, šlitinėjo pripisę darbininkai, burzgė blogai suremontuotos staklės, kurios kam nors būtinai įtraukdavo kokią galūnę.
Dar viena reikšminga vieta yra karinės katastrofos. Pvz. buvo prastai nukopijuotas britų harrier ir pagamintas Yak-38, kuris krisdavo iš dangaus kaip gruodžio snaigės. Virš trečdalio jų sudužo. Dar buvo tokie November class (pagal NATO nomenklatūra) povandeniniai laivai, kurie labai mėgdavo užsiliepsnoti, o jų gaisrų gesinimo sistema sėkmingai nuodijo įgulas CO2.
Vien ko vertas tas faktas, kad iš visų 9 nuskendusių atominių padvodkių 5 priklausė Sovietų sąjungai ir 2 Rusijai.
Bet vėlgi – čia tik macro lygis. Micro lygyje dėjosi išties baisūs dalykai. Tokie baisūs, kad iš kariuomenės dešimtadalis šauktinių grįždavo su nepataisomai susisukusiom smegeninėm. 0,5-1 proc jų kasmet mirdavo ir tiek pat tapdavo invalidais. Ir čia tais laikais, kai afganu nei nekvepėjo.
Todėl daugumai buvo tragedija, kai vaiką imdavo į kariuomenę ir į vojenkomatus buvo nešami vieni iš didžiausių kyšių.
Dzeržinsko cheminio ginklo fabrikai galėtų būti itin ryškus pavyzdys tam mikro lygiui -- nuolatinės įvairių cheminių ginklų ir jų žaliavų nuotekos cechuose, nenaudojamos apsaugos priemonės, etc..
Panašiuose chemijos fabrikuose būdavo taip, kad visi be išimties darbuotojai, įskaitant net ir fabrikų vadovybę -- segantys įvairaus sunkumo chroniškais susirgimais, kurie, savo ruožtu, nepripažįstami susirgimais, nes juk visi tuo serga -- o jei jau visi, tai reiškia, kad šitai ne susirgimas, o norma.
Panašiai buvo, kiek žinau, Vilniaus elektrocheminių dangų kombinate (ar kaip jis ten vadinosi) -- serga visi, o formaliai sergančių kaip ir nėra.
Tai tiesiog normali sovietinė praktika, kuri buvo įprasta iki pat vėlyvojo sovietmečio. Sisteminis nesaugumas.
Tai vat, kad čia ir yra esminis skirtumas tarp sovietinių ir vakarietiškų katastrofų. Vakaruose visiems už viską kompensuota. Taip, yra atvejų, kur kompensacijas gavo tik anūkai, bet didesne dalimi visiems už skriaudas atlygino arba valstybė arba ji privertė tai padaryti prisidirbusį verslą.
Tuo tarpu postosvietinėje erdvėje yra pilną luošių, kurių susirgimų arba niekas nepripažįsta, arba viskas vilkinama, laukiant, kol jie išmirs.
Ne tai, kad viskas kompensuota Vakaruose -- kompensacijos yra pinigai, jų niekas nenori duoti. Skirtumas yra kitur -- kaip yra reaguojama į įncidentus. SSRS atveju būdavo nereaguojama niekaip. Vakaruose -- bandoma išsiaiškinti su problemomis (incidentų priežastimis), kad daugiau tai nesikartotų.
teko susidurti su informacija, kad po Černobylio sprogimo norėjo 10 ar 100 kartų padidinti leistinas dozes civiliams.
bet kažkaip šitas fokusas nepraėjo.
JAK-38 buvo ne kopija o pirmas bandymas sukurti vertikalaus kilimo lektuva,toks skraidantis juodrastis,todel buvo daug problemu su juo.Su “Harrier“iu irgi daug vargo kol “atvede i prota“.
JAK-38 isvyste is bandomojo JAK-36,vieno bjauriausiu lektuvu pasaulyje beje.
Sovietai toli gražu ne pirmieji pradėjo dirbti su VTOL aparatais. Vakaruose su jais buvo žaidžiamasi gal nuo kokių 1950 galo. Hawker darbą su Harrier prototipais pradėjo ~1957, Jak-36 -- ~1960. 1960 Jau skraidė visai padorus Hawker Siddeley P.1127, kurio pagrindu buvo sukurtas Harrier. O JAK-36 pradėjo skraidyti gal 1963. Sovietai pamatę, kad jų konstrukcija smarkiai atsilieka nuo britų, iš jų nusižiūrėjo nemažai sprendimų ir sukūrė JAK-38, kurio vienintelė paskirtis buvo ideologinė – pavyti ir pralenkti vakarus.
Nors Harrier irgi buvo pagarsėjęs widowmakeris, bet avarijų skaičiai buvo kartais mažesni ir su švelnesnėmis pasekmėmis nei JAK-38. Galų gale Harrier yra labai mėgstamas, gerų rezultatų parodęs aparatas, o nuo JAK visi bėgo, kas galėjo ir sovietinis jūsų laivynas nuolat zyzė, kad tas padangių triperis būtų kuo greičiau pakeistas.
Tai as ir rasiau,kad jis buvo “skraidantis juodrastis“.Tiesiog sovietai turejo kazka sukurti savo pirmiesiems lektuvnesiams,kadangi TSRS kaip nekeista nebuvo “giliu juru aviacijos tradiciju“viska teko pradet nuo nulio.Tradicines schemos lektuvu negalejo perdaryti,nes lektuvnesiu deniai buvo per mazi taigi pastate ant VTOL tipo aparatu.Beje 60-70m. jie buvo labai perspektyvus aparatai,state juos ir vokieciai ir prancuzai ir aisku JAV su TSRS.O nuo P.1127 iki “Harrier“GR oi kiek prakaito reikejo islieti,pagrinde del varikliu ir ju valdymo.
Geras irasas. Gal tik pasigedau apie Aralo jūra ir kaip sovietai ja „isdziovino“
http://rokiskis.popo.lt/2009/11/29/aralo-jura-jura-kurios-jau-nera/
Atsimenant asmenybę Džeržinskį, tai nuodų upės pats tas geležinio Felikso charakteriui.
Su malonumu paskaiciau. Pemenu kazkokiais 1989 gal salia Kirovo ar siaip toj respublikoj driokstelejo dujos. Na ten tipo traukinio avarija pazeide duju vamzdzius ir tt. ir pan, nepamenu eiliskumo. Dar atrodo tos dujos smagiai nutekejo i kokia tai dauba ir vel smagiai driokstelejo. Nu, jo Top Sectert ir panasiai. Aij, uj… atsirasau „Vojennaja Taijna“ 😉 Tai is kariuomemes-aukstuomenes ejo tokia fraze: „Derzava bolshaja -- vsio vyterpit!“ Gera pamirsti, smagu prisiminti. Kiti net netiki, koks briedas tada buvo.
Čua šalia Ufos buvo. Pastebėję dujų nuotekį dujininkai vietoje to kad ieškotu kiauro vamzdžio -- tiesiog padidino slėgį. Labai galingas sprogimas įvyko nuo žiežerbos iš dviejų prasilenkiančių traukinių. Žuvo ~ 575 žmonės, iš kurių dauguma buvo iš stovyklų važiuojantys vaikai.
Straipsnis puikus, tik man įdomu, kur visi sovietofilai dingo.
man apie sovietimeti patys idomiausi straipsniai. Vaikysteje niekas nepasakodavo kas kaip ir kodel…tik kad Leninas geras, o Stalinas blogas 🙂 O pati tik lievus batus pardese atsimenu, visas penkias poras isstatytas ir kad per Kaledas jei bananu gaudavom, tai budavo fantastika…
Rokiski, gal matei feisbuke Zilinskas linku pasidalino apie taip kaip sovietai invalidu klausima sprende.
Ačiū už šį straipsnį. Tikrovė buvo žiauri, o propaganda -- graži…
Jeigu kažkam būtų įdomu pamatyti tą atotrūkį tarp propagandos ir realybės, galit parsisiųsti tokią propagandinę sovietinę knygą skambiu pavadinimu „Kelionė į rytojų“. Originalas, kaip suprantu, buvo parašytas 1953 m. Čia duodu vertimą į lietuvių kalbą, 1954 metų.
https://www.dropbox.com/sh/yxsmc12ght81o2h/tZgTxcJ_KI
Beje, kaip ten su ta (ne)legenda apie dujotiekio katastrofą kažkur Sibire, kuri kilo dėl Trojos arklio, amerikonų įsiūto į rusų pavogtą įrenginį ar techniką? Buvo ar nebuvo?
Buvo tokia versija dėl kažkurios katasrtofos, tik neatsimenu dėl to reikalo tikrumo. Jei atmintis nemeluoja, ten buvo kažkas tokio, kad automatinis kontroleris sukėlė hidrodinaminį smūgį, staigiai uždarydamas sklendes magistraliniame dujotiekyje, ko pasekmė -- berods šimto metrų plyšys magistraliniame vamzdyne.
Kita vertus, man tai labai abejonės, ar diversija, ar šiaip eiliniai nedadirbimai, nes bent jau vandentiekyje būna taikomas visas komplektas priemonių nuo tų hidrodinaminių smūgių apsisaugot -- ir sklendės daromos taip, kad nebūtų įmanoma jų staigiai uždaryt, ir apsauginiai vožtuvai statomi. Aišku, gal čia kokia dujų specifika, tai nesigauna taip, nežinau.
Konkrečiai ta legenda aprašyta čia:
http://en.wikipedia.org/wiki/Siberian_pipeline_sabotage
kaip sėkminga CIA operacija, nukreiptų prieš sovietų pramoninį šnipinėjimą. Nurodyta 1982m. data, vieta -- prie kažkokio Tobolsko, aukų „atseit nebuvo“. Anot Wikipedijos, katastrofa prie Ufos buvo visai kitas eventas 1989:
http://en.wikipedia.org/wiki/Ufa_train_disaster
Dujotiekio avarijų pas juos visas komplektas yra buvęs. Kita vertus, Vikipedija visgi nėra labai ten toksai šaltinis, kur verta remtis.
BTW, vienas dalykas tai konkrečiai nesueina toje istorijoje -- išslaptinimo terminai. Kitas dalykas -- blogas softas katastrofą gali sukelti tik esnt labai didelėms konstrukcinėms skylėms, kas irgi kelia minčių.
Bet taip ar anaip, istorija graži.
Šiandieninių ekologinių problemų sprendimas ten pat toks pat -- pas mus viskas gerai, o kam negerai tas gaus į dantis: http://www.znak.com/svrdl/news/2013-05-13/1005609.html
Njooo… Čia baisiai. Galima nebent tuo pasidžiaugti, kad visgi dabar bent jau sužinojome apie tą istoriją ir tokį tenykštės pseudoteisėsaugos elgesį, nes anuomet vyrukas būtų jau pasodintas ir viskas.
Pseudo straipsnelis rusofobo iš Rakiškio, kuris yra jankių ir vakarų ištvirkusio pasaulio propogandistas.
Ir Tu kvaileli galvoji, kad vakaruose ir JAV nėra jokios ekologijos, nėra masinio žmonių nuodijimo, tokiais, kaip skiepai, maistas, gėralai ir t.t. ??? Kiek tau už vienpusišką informaciją moka Lietuvos koloborante?!? O gal Tu iš garsiųjų Rokiškio spec. namų???
Eik ryt tarybinę dešrą, joje jokių E. Mirsi senas ir niekam nereikalingas.
Straipsnis savo laiku ir savo vietoj -- skalūninių dujų gavybos būdas ne sovietinis, užnuodytų atliekų ežerai pilnai atitinka vakarų standartus. Ūkiai išgavimo teritorijose baisių sovietmečio katastrofų fone atrodo tiesiog ekologiškais. Utriruoju truputuką žinoma, bet…
Skaitau tarsi mokslinės fantastikos knygą… baisu. Ir niekaip mano galvoj netelpa -- kas ir kaip sugalvodavo versti kur papuola? Nu pvz. ežeran, į kurį savaitgalį suburba pusė miesto maudytis. Daleiskim, inžinierius. Bet jo paties šeima ten pat maudosi. Nu gerai, inžinierius nesugalvojo, jam liepė dir pavaduotojas gamybai. Bet ir jis iš ten pat. Direktorius? O jam kas liepė? Ministerija? O kaip tai vykdavo? Šiais laikais tai TIPK-us derina, o anais? Būdavo kažkokie techniniai reglamentai, kur ką kaip darysiu, ir kur ką padėsiu?
Dabar nueini prie ežero su muilu rankas plauti, ir jau taip sąžinė graužia, taip graužia…
Nesu tikras ar tai buvo valstybinė politika tokia, kad gamta -- dzin, ar patys sovietžmogiai ant tiek vengė darbo, kad vertė teršalus kur arčiau triobos. Turbūt ir tas, ir tas. Tuometinis požiūris į aplinką puikiai iliustruotas čia: http://englishrussia.com/2010/12/26/arctic-is-in-trouble/
Kad paprasčiau viskas: reikia gaminti kažką fabrike, o teršalai taigi susidaro. O kur tuos teršalus dėti, jei jų tvarkymas gali kainuoti panašiai, kaip ir produkto gamyba? Aišku, kad paprasčiausiai išverst kur nors.
Bendrai imant, jei gamykla būdavo pakankamai reikšminga, tai niekas nieko ten nebausdavo už nieką, su sąlyga, kad ji išvis sugebėdavo dirbti. Taigi, net jei ir būdavo kokie nors formalūs reikalavimai dėl taršos, niekas jų nesilaikydavo, nes visi žinodavo, kad niekas nesvarbu.
O dėl ežero -- traktoristai traktorius plaudavo ežeruose. Ir jiems būdavo nei motais.
Buvo labai įdomu, ačiū 🙂
labai įdomūs straipsniai.
o dar būtų įdomu paskaityti apie sovietines aukso kasyklas. mano dedė ten kažkada dirbo, tik visai nieko nenorėdavo pasakoti…
Vat kad kažkaip niekas nieko nenori pasakoti apie tas aukso kasyklas. Sovietmečiu sklandė gandai, kad ten irgi tuntais dirbdavo nuteistieji, o kurie nenuteisti -- tai uždirbdavo daugiau, bet irgi dirbdavo po tokia priežiūra, kaip konclageryje -- kad kartais kas aukso nepavogtų.
Bendrai imant, aukso išgavime naudojama daug nuodingų medžiagų -- pvz., vienas iš klasikinių metodų -- tai separacija gyvsidabriu: aukso smiltelių ir smėlio mišinys metamas į gyvsidabrio vonias, smėlis, kuris lengvas, pasilieka paviršiuje, o auksas -- paskęsta. Užterštumas sunkiaisiais metalais tokiu atveju būna klaikus, o žmonės ilgai negyvena.
Kiti metodai, kur cheminis išskyrimas, tirpinant rūgštyje -- irgi baisūs.
Bet taip ar anaip, negaliu kažko ta tema labai komentuoti, nes nepasitaikė pakankamai medžiagos.
Užsispyręs tikras žemaitis, nuo žmonos pusės senelis, dirbo aukso kasyklose (dabar 83m.), tai algos tikrai buvo superinės (iki 300 rub. + bonusai). Jam ten liepė dirbti nes nestojo į partiją, bet neturėjo prie ko prisikabinti, kad pasodintų, tai išsiuntė (dirbo vienoje kažkur Kinijoje net, kol nesusipyko valdžios, paskui blaškė nuo aukso kasyklų iki medienos pramonės). darbas buvo alinantis, o dar labiau alino tai naivūs dirbti nesugebantys ruseliai, stakanais geriantis vodką, kurie visą biragadą statydavo į pavojų. Saugos nebuvo jokios, bet esmė niekas ir nežinojo, kad nuo kažko saugotis reikia. Priežiūra buvo iš KGB (tų pilkųjų kaip sakėtė, bet pribaltai kažkaip jiems nekliūdavo, o lupdavo vietinius, visai be kvalifikacijos žmones. Įaria, kad buvo kaliniai, bet ne politiniai. Jam leisdavo 2 kartus grįžti į LSSR per metus (savaitei-dviem), tai taip ir nematė kaip dukros užaugo ar pan. Apie istorijas kaip lėktuvai skraidė į tas velnio užmirštas vietas iš viso epic, pravirom durim, girti pilotai, etc.
Na, džiaugias tuo, kad dukras galėjo rengti boninėse pardėse, o dabar pensijas dvi gauna) virs 2400lt, tai bent kažkiek geriau. Bet burliokų nekenčia, ir žiūrėdamas žinias visada džiagias, kad jiems ten blogai 🙂
Tai čia toks „išsiuntė į Kinijos pasienį“ tai irgi iš esmės tremtis…
Jo, 300 rublių buvo tikrai didžiulis atlyginimas tais laikais, netgi jei neskaičiuosim premijinių visokių.
O dėl tų pilkųjų -- man labai įdomu, kaip anie kasyklose atrodyti turėjo su tais kostiumais. Nors šiaip tai, kita vertus, pilki kostiumai, kiek žinau, parėjo tik po reformų, kai MGB buvo performuota į KGB, kartu atliekant masinius valymus ir išmetant tuntus visokių senų psichopatų. O iki tol tai anie su uniformomis slankiodavo visur.
Beje, tebus čia į ekologinę tematiką -- šarinu vieną straipsnį apie naftos gavybą iš naftingojo smėlio Kanadoje. Tai situacija irgi su ekologija nekokia, taip jau išeitų.
https://www.dropbox.com/sh/5jsn08vf8lhnn56/fRdsu9Xr-F
Biškį pritempta gal (na, bet karas irgi katastrofoms gal priskirtinas?). radau tokį įdomų straipsnį:
http://uainfo.org/heading/public/137556-top-5-glavnyh-sovetskih-mifov-o-velikoy-voyne.html
Kai kurie straipsnio komentarai irgi įdomūs… Pradedant „avtor pod rasstrel“ ir pan.
Aišku, ten irgi yra diskutuotinų dalykų, bet įtariu, kad didžiausią širšalą sukėlė savo paskutinėmis pastraipomis… Nežinau kiek jos teisingos, kiek ne ir turbūt nieks nesužinos jau, nes ten spekuliacijos iš serijos „kas būtų, jei būtų…“
Jurgiui apie tiltą prie sporto rūmų. Na ten tokia baisi avarija nebuvo. Gyvenau „ant buto“ o mano šeimininkas dirbo gelbėtoju naru, ir naktį buvo iškviestas. Paskui dar sekančią dieną dirbo ieškodami dingusiųjų. Taigi girdėjau ne iš spaudos o iš jo. Nutrūko lynai laikę tiltą kairiajame Neries krante. Srovė persuko tiltą į seklumą prie elektrinėe (dabartinio energetikos muziejaus). Viso žuvio gal 10 -15 žmonių.
Dar apie avarijas. Glastnost pradžioj pasirodė pasakojimai jureivių tarnavusių šiaurėje ir kuriem teko skandinti bačkas su radijoaktyviom atliekom Karos jūroj. Gavę nurodymą skandinti statines išmetė jas į jūrą. Tčiau statinės neskendo. Problema buvo išpręsta elementariai -- autogenu išpiautos skylės. Ir taip kelis reisus, šimtus statinių.
Senieji Murmansko gyventojai prisimena kaip drebėdavo langai namuose kai Naujojoj Žemėje buvo vykdomi atominiai sprogdinimai.
Dėl tilto -- žuvimų skaičiavimai buvo tokie specifiniai, o kiek paskui ėjo kalbų, tai dar kelias savaites buvo randama lavonų buvo pasroviui, už kažkiek ten kilometrų. Dėl tų 10-15 paskendusių -- oficialiai buvo skelbiama, kad žuvo berods gal 3 ar 4 žmonės, visi kiti buvo registruoti, kaip mirę nuo pneumonijos.
Čia tokie labai įdomūs aspektai, užkabinsiu juos atskiru straipsniu, kaip ir kodėl ten vykdavo tos manipuliacijos tokiame visiškai nesąmoningame lygmenyje, kartais netgi be jokio partijos ar KGB įsikišimo.
Pingback: Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu « Rokiškis
Pingback: Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje « Rokiškis
Issinaikins rusai patys save,ir taip ten populiacija stipriai mazeja kekvienais metais,Jei neklystu Rusyne labai trumpas gyvenimo vidurkis.
P.S. laukiu kada galesiu nusipirkti tavo knyga!
Tiems, kas nežino, rekomenduočiau kada pro Kėdainius pravažiuot ir pasigrožėt „cukraus kalnais“. Čia šiek tiek ne į temą, nes nei katastrofa, nei gamtą labai teršia (sąlyginai), bet įspūdis neblogas. Kai buvau mažas berniukas, tie cukraus kalnai paliko neišpasakytą įspūdį. Vėliau teko porą kartų viršum praskristi. O prieš porą metų buvau vėl pasižiūrėti. Kas minutę viršum naujosios krūvos prarėplioja savivartis. Toks kelių tonų ir išverčia visą kėbulą to „cukraus“. Atrodo, kaip smeigtuko galvutė ant sofos. Ir, suprantate, kas minutę. Neblogas šiukšlynėlis. O dar sako, Lietuvoj kalnų nėra. Aišku, pagal klasifikaciją ir šitie ne kalnai, bet, man regis, Juozapinės kalvelę jau seniai aplenkę.
Labai įdomus rašinys ir atskiros temos apie ekologiją, katastrofas ir informacijos slėpimą sovietmečiu.
tik gal vertėtų autoriui vengti tokių bendrų teiginių: „visi vogdavo viską… apnuodytų – šimtai ir tūkstančiai… pelkėse žmonės kibirais semdavosi į bidonus… buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę…“ ne kiek abejočiau teiginiais, bet duomenys, įvykiai ar faktai kurie įvardytų tą „kažkokią“ gamyklą ir „ką“ ji pildavo į upę, būtų įtikinamesni, atrodytų solidžiau nei legendos, kitavertus buvo ir samoningų tėvų ir senelių kurie suprato šias grėsmes ir kiek galėjo tuo metu tam nepritarė ir patys taip nesielgė, tad „visi vogdavo viską“ vertinčiau kaip korektiškai neteisingą frazę, pavyzdžiui mano tėvai nevogė, o autoriaus kaip?
Tikrai derėjo atskirti ekologines katastrofas nuo ekologinės taršos. Juk katastrofos vyksta visame pasaulyje ir kartais daug didesnės nei tuometėje Lietuvoje, kaip Exxon lyginant su Globe Asimi išliejo daug kartų daugiau naftos, bet, kaip teisingai autorius pastebėjo, problema sovietmečiu buvo ir ekologiškų katastrofų padarinių sprendimas arba tiksliau jų nesprendimas ir katastrofų fakto, žalos ir padarinių slėpimas nuo visuomenės, ką autorius nagrinėja naujose savo temose.
Manau kiek tikslus buvo vienas komentatoriaus pastebėjimas, kad ir dauguma vakarų valstybių aktyviai ekologines problemas pradėjo spręsti tik 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tarkim Didžiųjų ežerų JAV po 1960 metų ežerus smarkiai užteršus Klivlendo chemijos gamykloms, kai JAV žiniasklaida plačiai išviešino šį faktą, o Clean Water Act Niksono buvo pasirašytas 1972 metais. Tikrai ne pavyzdys mums, bet labai daug mačiau, kaip dauguma, taip vadinamų trečiojo pasaulio šalių savo ekologija net nepradėjo rūpintis iki šiol, na bet čia jau atskira tema.
Gal galima būtų papildyti temą apie šiandienos oro užterštumą Lietuvos didžiuosiuse miestuose, kur dėl padidėjusio automobilių skaičius oro tarša jau viršija visas leistinas normas.
Dar tema -- ekologinis švietimas. Pavyzdžiui akcija „Darom“ labai puikus pavyzdys, tačiau miestuose kabantys plakatai? Pavyzdžiui Tupi balta meška ir užrašas „Dėl klimato kaitos dauguma gyvūnų prarado savo namus“ -- stendas Kaune. Tai atsiprašau, bet kaip Jūs manote ką toks plakatas pasako eiliniam lietuviui ir kokia jo nauda? Gal tiesiog parašyti: „nemėtyk savo kancarų per langą žioply!“? Kiekvieną pavasarį matau vėl pilnas pamiškes padangų ir išverstų šiukšlių, kas pas tuos žmones galvose? Matyt šiandienos ekologijos švietimas nėra efektyvus, nors lėšos tam leidžiamos.
Dar įdomu būtų tokią jautrią temą panagrinėti pačių žaliųjų veiklą, jų politinius tikslus, klaidas, pavyzdžiui Kruonio HAE kontekste. Kaip žinoma ši klaida ar jeigu galima pavadinti avantiūra daug kainavo Lietuvai.
Labai pralinksima komentatoriai- šlapiankos mėgėjai. Stebėtinai nemarūs sovietizmo teisintojai, o gal tiesiog pseudokairuoliai ar antagonistai – čegevarininkai. Cituoju: „Visko būna, bet rusiškos etiketės — kokybės matas — dvigubai daugiau ar dvigubai geriau už tą pačią kainą. Sovietmečio šlapianka — dabartinių dešrelių analogas…“ Galvoju ar tas žmogus sovietmečiu negyveno ir nepamena tuščių parduotuvių, rusiškų etikečių kaip didžiausios nekokybės mato ar kas su juo nutiko? Komentatoriaus šlapiankos suvalgytos prieš 25 metus skonio lyginimas su dabartine šundaktare yra nepakartojamas atradimas, vertas atskiros temos. Gal komentatorius galėtų patikslinti skonio savybes, kvapą kuo tada kvepėjo dešra, pienas, o gal pamena majonezo su žirneliais kvapą ir skonį, o gal dar turi išsaugojęs mums paragauti, palyginti kokybės matą?
Aš pamenu tokį įvykį, gal kas iš skaitytojų daugiau apie jį žinotų. Manau, kad 1984 metais pavasarį Kaune, gyvenau Kalniečių rajone, apie 22 ar 23 val namuose pajutome labai stiprų dujų kvapą. Išsigandome, kad namuose ar pas kaimynus dujų nutekėjimas, patikrinome -- nieko, bet atidarius langą išvėdinti kvapas buvo žymiai stipresnis. Pamenu, tuo metu jau ruošiausi miegoti, motina supanikavo, bet tėvas nuramino, pasakė: „jeigu čia būtų buve dujos, tai jau seniai būtume susprogę nuo bet kurio elektros jungiklio spragtelėjimo“ . Kitą rytą į klasę susirinkę mano klasiokai aptarinėjo tą naktinį įvykį, pasirodo keletas su tėvais naktį net evakavosi į Kleboniškio mišką ir grįžo tik paryčiais. Aišku jokios oficialios informacijos apie tai nebuvo, lyg ir iš Kauno dujų bazės išsiliejo kvapas kuriuo nuspalvinamos bekvapės dujos.
Bendras pastebėjimas: kur komentuojate apie komentarus, tai prie tų komentarų geriau rašykite, nes labai sunku susigaudyti paskui, apie ką tamsta.
Dėl to, kad visi vogdavo -- tamsta savo tėvų paklauskite, ar tikrai nevogė, tik žodį pavartokite kitą -- „kombinuoti“ 🙂 Ir nustebsite, geriausiu atveju gavęs atsakymą „tai kad negalėjom, ką ten, niekai tai, ką pavykdavo…“
🙂
Dėl elektrocheminių dangų gamyklos -- neatsimenu tos gamyklos tikslaus pavadinimo, o senuose žinynuose irgi neradau jos. Kaip ir to, ką ji pildavo, nors dėl to, ką ji pildavo tai tamstai turėtų būtų aišku: pildavo elektrocheminės gamybos atliekas 🙂 BTW, tarp tų atliekų yra dar ir labai daug cianidų, jei tamstai ką nors tai sako.
Dėl taršos vs. katastrofų -- kai tarša sukelia ekologinę katastrofą, tai yra katastrofa, o ne tarša. Nors riba tarp vieno ir kito išties kartais išskydusi.
Dėl to, kas kada pradėjo rūpintis tarša -- JAV oro užterštumu užsiėmė dar apie 1940. Kiti dalykai vėliau parėjo. SSRS, kaip ir kitos atsilikusios valstybės, tuo tiesiog nesirūpino.
Dėl šiandienos oro užterštumo miestuose dėl mašinų -- jis tikrai labai nedidelis, lyginant su kokiais 1995-2000, kai mašinų buvo jau daug, bet vis dar ėjo etiliuotas benzinas. Ir tas užterštumas visai jau mažas, lyginant su sovietiniu, kai išvis netgi tarpais neaišku, ko į orą privarydavo. Kita vertus, taip, kai kurios didžiųjų miestų gatvės, ypač vasarą, juntamai dvelkia azoto ir sieros oksidais.
Dėl to, kaip mūsų valdžiažmogiai užsiima ekologiniu švietimu -- taip, biurokratai yra degeneratai. Tarp geresnių Nepriklausomoje Lietuvoje matytų šūkių -- fenomenalus „Sustabdykime poliarinių ledynų tirpimą“ ir visiškai kliedesiškas „Iš automobilių šiukšlių išmetama tiek pat, kiek ir CO2“.
Dėl sovietmetį mylinčių komentatorių -- bendrai imant, dažniausias variantas -- tai maždaug 1980-1985 gimimo, tie, kurie atsimena sovietmetį labai miglotai, painioja aną su savo vaikystės džiaugsmais, užtat truputį geriau prisimena visą suirutę, kuri kilo kai sovietiniai prichvatizatoriai viską grobėsi ir tuo pat sovietmečiu išaugę mafukai siautėjo.
Tamstos komentaro dalį apie dujas įmesiu į straipsnį prie LTSR katastrofų. Dėl to, kad galėjo būti ne dujos, o gryni merkaptanai -- taip, irgi variantas.
Dar vienas dalykas, pabaigai: būtų labai gerai, jei komentarus rašytumėte prie atitinkamų straipsnių, o jei komentarai į komentarus -- prie atitinkamų komentarų, nes kitaip yra labai klaikiai sudėtinga atsakyti vienoje vietoje apie viską.
Gerbiamas Autoriau,
dėkoju už pastabas ir laiką atsakymui. Pažadu pasitaisyti su komentarais.
Dar pasvarsčiau anądien, kad ko gero asbesto naudojimas sovietmečiu yra labai aiški tos valdžios ekologijos ignoravimo, tiesiog cinizmo ir savo žmonių naikinimo iliustracija, arba tiesiog BARDAKAS. Pavyzdžiui galvoju alkoholizmą ar rūkymo žalą visuomenei taip lengvai nesuvaldysi, čia sudėtingos soc problemos, tam reikia laiko, švietimo, tačiau uždrausti asbesto gaminius kai tikrai visas pasaulis žino jo žalą, kai amerikonai jį jau seniai buvo išlupę iš visų mokyklų ir valstyb įmonių, tikrai buvo galima bent jau nustoti gaminti. Juk jau 7 dešimtmetyje vakarų pasaulyje asbestas buvo viešai pripažintas kaip kancerogenas, įrodyta jo žala sukelianat asbestozę(?), plaučių vėžį. Tačiau sovietų pramonės mašina gamino šiferį ir kitas asbestines gėrybes pilnu tempu, pats dengiau šiferinį stogą 1983 metais. Who cares. Žiauru.
Tai veikdavo labai paprastai: yra tarkim asbesto kasyklos, šiferio gamyklos ir panašiai. Reikia juk panaudoti resursus, negalima stabdyt, nu kokia čia ekologija dar?
Tas buvo visose srityse, asbestas -- tai labai švelnus ir nekaltas atvejis, beje, nes pagal kenksmingumą tai jis yra toks labai vaikiškas.
Bene ryškiausias šitokio veikimo pavyzdys -- herbicidai, užteršti dioksinais: nors apie kenksmingumą žinota dar nuo Agent Orange laikų, kai Monsanto gamino jį Vietnamui laistyti, SSRS jis buvo didžiuliais kiekiais gaminamas ir naudojamas žemės ūkyje iki pat sovietmečio pabaigos, nepaisant to, kad buvo formaliai atseit uždraustas pačioje SSRS.
apie Kruonio HAE abejotinas šaltinis wikipediaj rašo taip:
Techninis projektas buvo patvirtintas 1978 m. balandžio 4 d., bet tik 1984 m. balandžio 21 d. buvo įbetonuotas KHAE pastato kertinis akmuo. Projektuojamai 1600 MW elektrinės galiai buvo numatyta pastatyti 8 agregatus po 200 MW. Tačiau statybai įsibėgėjus, daugiausia žaliųjų organizacijos pradėjo protestuoti prieš KHAE statybą, neva jos naudojamo Kauno marių vandens lygis svyruos kelis metrus ir ardys marių krantus. Tai privertė sustabdyti statybą, mokslininkams buvo pavesta dar kartą patikrinti projektą. Nors ir nebuvo rasta projektuotojų klaidų, nutarta elektrinės galią sumažinti iki 900 MW, statant tik 4 agregatus po 225 MW. Be to, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, buvo nutrauktas statybos finansavimas iš TSRS biudžeto, o Lietuvos vyriausybė nebuvo pajėgi finansuoti visą projektą.
Tik 1992 m. vasario 18 d. buvo paleistas pirmasis agregatas, o liepos 14 d. užpildytas aukštutinis baseinas. Praktika parodė, kad protestuotojų nuogąstavimai buvo nepagrįsti. 1992 m. rugpjūčio 5 d. paleistas antras agregatas, 1994 m. rugpjūčio 3 d. – trečiasis, o 1998 m. birželio 30 d. paleistas ir ketvirtas agregatas.
Kiek girdėjau prie šios akcijos prisidėjo garbus ponas Z. Vaišvila (?), pagaminti agergatai liko nepaimti iš Rusijos, vėliau Lietuva juos pirko brangiai.
Jo, Zigmas Vaišvila buvo žaliųjų vadas anais laikais. Kadangi ekologija tais laikais buvo labai reali ir visus užknisusi problema, tai ir žaliųjų įtakingumas Sąjūdžio laikais buvo kraštutinai didelis.
BTW, analogiškai žaliųjų veiksmais buvo sustabdyta ir paskutinio Ignalinos AE bloko statyba, kuri būtų galėjęs ir dabar dar dirbti.
dėl tėvų. Universiteto profesorius ir muziejininkė ką galėjo sukombinuoti. Tiesiog kaip Mironovo susapnuotame košmare чтоб ты жил на одну зарплату! Pamenu mama parnešdavo naujametinį (būtinai po Šv. Kalėdų) sovietinį prabangios puotos rinkinį. Į kurį įeidavo: terbikė, majonezas, žirneliai, šprotai, šampanskoje igristoje, mandarinai „Maroco“ (kas dar??). Nepakartojama tar(n)ybinė kokybė ir svajonė anuomet.
Va, štai ir atsiremiame į tai, kad visgi visi vogdavo, tik kai kurie tiek smarkiai neturėjo galimybių, kad iš esmės nieko ir nepavogdavo. Sąvaržėlių kokių nors, klijų popieriui? 🙂
Beje, jei dėl to vogimo sovietmečiu vertinimų -- aš nemanau, kad tai savaime blogai: tiesiog yra klausimas, ar žmonės gali išgyventi, ar jiems teks badauti.
Juoba ir sovietinei valdžiai tie vagiami turtai priklausė neteisėtai, o negana to, buvo skelbiama, kad tai visų žmonių nuosavybė, tad to vogimo aka kombinavimo nereikėtų čia vertinti kaip absoliutiškai blogio -- jis visiškai pateisinamas.
Sveiki,
smagu, kad dalinatės.
Būtų smagu, kad prie pavadinimų miestų sudėtumėte GPS koordinates ir nuorodas maps google com tikslias, kad žmonės pasižiūrėti paprastai galėtų.
Taip pat būtų jėga tekstai anglų kalba, tam kad pasaulyje kuo labiau plistų tokios žinios ir Jūsų tinkalapio auditorija žaibiškai ūgteltų.
Sėkmės
Labai įdomus straipsnis apie to meto „ekologiją“. Perskaičiau net komentarus, kad surinkčiau kuo įmanoma daugiau informacijos apie visas šia katastrofas.