Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Apie šilumos ūkius ir šilumos kainas

Šilumos tiekėjai siautėja, kainos už šildymą žiemos mėnesiais siekia 600-800 litų butui, o mes nieko negalim padaryti. Ar tikrai? Aš pabandžiau pakalbėti su būriu pažįstamų, perverčiau krūvą interneto puslapių, prisiskaitinėjau spaudos ir pabandžiau sudėlioti. Atrodo, nuomonę susidariau. Todėl kviečiu diskusijai.

Mano pažįstama moteriškė, gyvenanti mažame miestelyje, gali džiaugtis – jos dviejų kambarių butas statytas sovietmečiu, sienos plonos ir suskilinėjusios, viršutinis aukštas, nešiltintas stogas, o šildymui ji išleidžia 1000-1200 litų. Per metus. Per metus išleidžia tiek, kiek neblogame pora dešimtmečių naujesniame bute žmonės išleidžia per du mėnesius. Priežastis paprasta: jos butas neprijungtas prie jokios centrinio šildymo sistemos. Lietuviška žiema trunka pusę metų, o jos bute karšta. Vidutinės šildymo išlaidos gaunasi apie 200 litų šildymo mėnesiui.

Dar mažiau moka vienas draugas, turintis išvis nuosavą namą. Namo plotas kelis kartus didesnis, nei buto, o dar ir išorinės sienos – ne dalinamos keliems butams, o tik vienam. Prieš kažkiek laiko paklausiau, kokios jo šildymo išlaidos, atsakė, kad apie 150 litų šaltais žiemos mėnesiais. Taip, žinoma, kad jis šildosi namą pats, be jokių ten rubikonų, miestų energijų ar panašių šilumos tiekėjų.

Valdžia mums siūlo renovacijas, tačiau atrodo, kad tai – tik dar vienas neaiškus pinigų plovimo biznis. Tipiniame sovietmečiu statytame name didžiausi šilumos nuostoliai yra dėl prastos laiptinės. Pakanka sudėti joje langus, įtaisyti dvigubas duris (tiksliau – tambūrą) ir atjungti radiatorius. Namo šilumos sąnaudos dėl tokių paprastų pagerinimų gali sumažėti beveik dvigubai. Tiesa, šilumos sąnaudų sumažėjimas dar nereiškia, kad mokėti už šilumą reiks mažiau. Bet apie tai – kiek žemiau.

Dar viena silpna sovietinių namų vieta – tai stogai. Sienos neretai būna gan storos, vos ne pusmetrinės, su apšiltinančiomis plytomis, tačiau stogas – vos keliolikos centimetrų, nutekinantis šilumos daugiau, nei visos namo sienos kartu sudėjus. Kita silpna vieta – tai namo langai: jei jie sovietiniai, šilta nebus. Galų gale – dar ir rūsys, jei jo langai išdaužyti. Tuo tarpu per pačias namo sienas neretai nuteka vos kokie 20 procentų šilumos.

Galų gale – dar ir šiluminis mazgas. Ar atkreipėte dėmesį, kad eiliniame sovietmečio name rūsyje visada šilta, o netoli šiluminio mazgo – net karšta? Ir netgi tada, kai rūsio langai išdaužyti? Šiluminiame mazge esanti įranga neretai turi vos kelių dešimčių procentų naudingumo koeficientą, šildo ne tiek vandenį radiatoriams, kiek rūsį bei po namu esančią žemę.

O kaip atrodo koks nors namo renovacijos projektas? Galiu nupasakot: iki 70-80 procentų išlaidų jau ir taip šiltų sienų šiltinimui, o likę pinigai – laiptinei, stogui, rūsiui ir pan.. Iki trijų ketvirtadalių renovacijos išlaidų iššvaistoma tam, kad sumažinti namo šiluminius praradimus kokiu dešimtadaliu. Kodėl? Tiesiog tai pelninga renovacijas darančioms firmoms. O kai kada – gal ir nelabai švariais reikalais užsiimančių bendrijų vadovams. Sienų šiltinimui galima nurašyti labai dideles išlaidas.

Na, gerai, tarkim, kad namas renovuotas. Sakykim, namas ne tik bus gerai renovuotas, bet net ir šiluminį mazgą pasikeis į naują, efektyvų. Tarkim, šilumos sąnaudos sumažės kelis kartus. Ar pasikeis sąskaitos už šildymą? Aš esu girdėjęs istorijų, kaip po renovacijos sąskaitos netgi padidėjo. Nors nemanau, kad tai tipiška. Visgi, skaičiai, kuriuos dažniausiai tenka išgirsti – nedžiugina. Paprastai tenka sužinoti, kad žiemos mėnesiais sąskaitos sumažėja pavyzdžiui, 50 litų. Mokėjai 600, po renovacijos moki 550. Arba panašiai. Nes, pasirodo, jei šilumos naudojimas mažėja, tai šilumos tiekėjai gali imti ir kažkokiu būdu vienašališkai padidinti šilumos kainą.

Šilumos tiekėjų verslas labai įdomus. Įprasta schema maždaug tokia: tiekėjas suskaičiuoja visas įmanomas savo sąnaudas, prie jų prideda 5 procentus, o pagal tai gauna šilumos kainą, kurią ir padalina gyventojams. Tuos 5 procentus pelno leidžia gauti valstybė, o sąnaudos… O sąnaudose ir yra visa esmė. Kuo sąnaudos didesnės, tuo šilumos tiekėjo pelnas didesnis. Dujos pabrango – šilumos tiekėjui tiktai geriau: sąnaudos padidėja, tuo pačiu padidėja ir tie penki procentai. Kokia nors magistralinė linija nutekina šilumą – irgi gerai: sąnaudos vėl didėja, tuo pačiu – didėja ir pelnai.

Gal prieš kokius 7-8 metus teko girdėti apie įdomų atvejį, kai buvo renovuojama sovietmečio pabaigoje statyta šiluminė trasa. Visa renovacija susivedė į paprastus veiksmus: atkasė vamzdžius, nuplėšė šilumos izoliaciją ir vėl užkasė vamzdžius. Deja, kažkas iš gyventojų pastebėjo reikalą ir pranešė kažkuriai TV, o ta dar spėjo šitą „renovaciją“ nufilmuoti. Kilo baisus skandalas, kuris neįtikėtinai greitai nuslopo. Šilumos tiekėjas pareiškė, kad čia kažkokie vamzdžių tikrinimo darbai, todėl ir buvo nuplėšta šilumos izoliacija, o vamzdžiai laikinai tiktai užkasti, o paskui bus izoliuoti dar geriau. Spėkit, ar paskui izoliavo tuos vamzdžius?

Vargu, ar verta stebėtis, kad gyventojai, perkantys šilumą iš centrinio šilumos tiekėjo, moka už ją kelis kartus brangiau, nei turėdami nuosavą katilinę. Kur ten katilinę – kai kas iš pažįstamų pasiskaičiavo, kad netgi elektra šildytis kainuoja pigiau, nei imti šilumą iš kokios rubikoninės įmonės.

Na, nesvarbu. Tarkim, jūs renovuosite savo namą. Tarkim, per kažkokius stebuklus pavyks sumažinti sąskaitas netgi 100 litų. Tarkim, per metus vienas butas už šildymą mokės net 600 litų mažiau. Jei name yra 30 butų, bendrija per metus sutaupys 18000 litų. Kokia renovacijos kaina, per kiek metų atsipirks? Man teko girdėti apie tai, kad kai kuriems namams paskaičiuojama renovacijos kaina virš milijono litų. Su visais bankinių paskolų procentais tokia namo renovacija atsipirks maždaug po kokio 100 metų. Na, tiek to, jei imsim vos pusę tos sumos, pusę milijono, ir tarsim, kad visi gyventojai turės pinigų be jokių bankinių procentų – tai vienam butui sutaupymas atsipirkinės kokius 30 metų… Verta?

Žinoma, jei apsiribosim laiptinės ir stogo apšiltinimu, rezultatas bus praktiškai tas pats, tačiau kaina gausis kokius 10 kartų mažesnė. Maždaug 2000 litų suminių renovacijos išlaidų butui. Gal tada ir atsipirks… Bet gal geriau pagalvoti apie nuosavą katilinę, kuri su mažesnėmis išlaidomis sutaupyti leis keletą kartų daugiau?

Hibridai ekonomiški? Tikrai tikrai?

Toyota Prius, kurią turi kai kurie iš mano draugų ir labai džiaugiasi jos ekonomija ir ekologija (trololo, trololo), nors mašina kartais ir pakimba, kaip kokie windows, pasirodo besanti nei ekonomiška, nei ekologiška. Na, kaip gali paprieštarauti šitam? Tokiam akivaizdžiam ir įtikinamam:

Taigi, BMW M3 ėda mažiau degalų už Toyota Prius. Turit faktų, kad kitaip? Nagi?

Continue reading →

Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų

Žemės drebėjimas ir cunamis Japonijoje 2011Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.

Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.

Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad „mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla“) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.

Continue reading →

Kas yra maginis mąstymas. Subalansuota IT žinovams.

Pas poną Užkalnį, kai tasai pasisakė apie GPS, visokių ten priėjo, kaip ir įprasta. Ir žinoma, ėmė, kaip įprasta, rašinėt pagal savo supratimą. Ten šiaip jau labai marga publika renkasi, tad komentarai dažnai džiugina ir linksmina. Ale šitas straipsnis buvo nuostabus – komentarus būtinai paskaitinėkite, pavyzdžiui, atrasit tokių marazmatikų, kurie iš 100 procentų atima 400 procentų ir gauna 25 procentus. Bet ir tai nėra toks stebuklas, kokį vėliau parašė kažkokia supermama šmaikštašiknė, pasivadinus Mamyčiuku. Aišku, neapsieita ir be diskursų apie psichiatrines ligonines ir panašiai, bet ne tai esmė.

Esmė yra maginis mąstymas, kurį šioji ponia pademonstravo taip, kad sunku būtų rasti geresnį pavyzdį. Štai tasai tekstas, įdomesnės vietos pabrauktos raudonai ir pažymėtos skaičiais analizei. Šiaip jau praktiškai visą tekstą čia galima raudonai braukyti, bet visgi pabandysiu konkrečius teiginius pabrėžt.

Tiesa, skaitydami, nesistenkit būti kritiškais duotąjam tekstui ar jo autorei. Pabandykit pagauti būtent tą mistinę, asociatyvinę, maginę logiką (aišku, jei čia išvis galim kalbėti apie logiką).

Nagrinėjamas maginio mąstymo pavyzdys

Kompiuteriai nuo pat savo gimimo turi kreivus laikrodžius, nes elektroninis laikrodis ne toks tikslus lyginant su mechaniniais1. Papasakosiu ir dar vieną dalyką (jei jau netikėsi, pasigooglink) – laikas slenka nevienodai2, tad tau, žmogui lėktuve ir palydovui orbitoje laikas skaičiuojasi atskirai. Kuo aukščiau – tuo laikas labiau „kreivinasi“3, tad banaliai kalbant tavo pėdos ir tavo smegenys sensta skirtingu greičiu. Šis skirtumas žinoma mikroskopinis, tačiau paėmus metus ar kitus – gaunasi jau sekundžių skirtumas4.

Yra dar toks dalykas kaip pasaulinis tinklas. Jei mokykloje bent kiek IT pamokų turėjai, žinosi, kad yra toks tinklo laiko protokolas (network time protocol)5, kuris laiką skaičiuoja nanosekundėm6, ir jam tie „laiko svyravimai“ jau nebėra tas pats. Kuo didesni laiko skirtumai tarp nutolusių kompiuterių, tuo ilgesni vėlavimai siunčiant duomenų paketus7, t. y. Youtube pradeda krautis lievai8.

Kiekvienas GPS palydovas savyje turi atominį laikrodį, kuriame dar papildomai yra ir softas koreguojantis „laiko driftą“, tad būtent GPS palydovuose esantys laikrodžiai yra patys tiksliausi pasaulyje9 ir būtent todėl su jais yra sinchronizuojami kompiuteriniai tinklai10, kad užklanio blogas padoriai atsiverstų.

Pirmieji palydovai į orbitą buvo keliami būtent reliatyvumo teorijai patikrinti11, tad aprūpinti laikrodžiais12. Ir tik vėliau, pastebėjus kad radijo bangos sklindančios iš orbitos paklūsta Doplerio efektui13 atsirado pašalinė palydovų funkcija – navigacija14.

Atvejo analizė, maginio suvokimo ryšys su realybe

Nesiūlau juoktis, nes išties čia nieko juokingo nėra (bendrai – reiškinys liūdnas, esu apie tuos durnius rašęs anksčiau). Greičiau – atvirkščiai, pilnavertė kunda-lakunda, kur žmogus, turintis tam tikras sąvokas (žodžių ir prasmių kompleksus), juos riša tarpusavyje pagal visiškai kitus, jam pačiam natūralius, tegul ir absurdiškai skambančius dėsnius. Aišku, galima tarti, kad kai kuriuose sakiniuose po kelis nusišnekėjimus ir pripainiota belenkas su belenkuo, bet pažiūrėkim, į tai, kaip tai veikia būtent rašiusiojo galvoje. Nuosekliai, pagal pažymėtus skaičiukais dalykus:

  1. Nusišnekėjimas apie ne tokius tikslius elektroninius laikrodžius – ne toks jau keistas, jei pasiaiškini, kiek plačiai jis paplitęs. Gal ir nustebsit, bet mažiausiai pusė žmonių galvoja, kad mechaniniai laikrodžiai yra tikslesni už kvarcinius. Žinote, kodėl? Todėl, kad mechaninis, o dar automatinis šveicariškas laikrodis kainuoja maždaug nuo 1500-2000 litų, o geresni modeliai – dar daugiau. Kvarcinis šveicariškas laikrodis kainuoja maždaug nuo 200 litų, jei tai Swatch ar nuo kokių 400-500 litų, jei tai viena iš entry levelio firmų, pvz., Grovana. Maginis mąstymas sako akivaizdžiai: jei brangesnis, reiškia, kad geresnis – vadinasi, tikslesnis. Tokie įsitikinimai apie laikrodžių tikslumą neretai pasitaiko net ir tarp šveicariškų laikrodžių savininkų.
  2. Diskursas apie nevienodai slenkantį laiką – žinomas, matomai, netgi bukiausiems pacukams. Nes Einšteino reliatyvumo teorija su skirtingai besisukančiais laikrodžiais ir jaunesniais už savo dvynius kosmonautais bent puse ausies girdėta bet kam. Žinoma, subtilybių apie tai, kad tie laiko poslinkiai pastebimi, tik priartėjus prie šviesos greičio, dauguma nežino, tačiau vėl suveikia maginis mąstymas: tai toks svarbus ir reikšmingas dalykas, juk visur apie tai rašoma – vadinasi, jei su laiku kažkas ne taip, tai jau matyt, kad reliatyvumo teorija.
  3. Su kalbomis apie aukščiau slenkantį kitokį laiką prasideda tolimesni maginio mąstymo etapai, kai prisideda ir supratimas apie tai, kad danguje viskas kitaip, ir, gal būt, kokios nors nerišlios mintys apie tai, kad Žemė sukasi, vadinasi, su ja ir mes, o aukščiau judesys gal greitesnis. Pirmos visai maginės prielaidos apie pasaulį ir laiką ima apaugti teoriniu antstatu.
  4. Ir vėl maginis mąstymas: laikrodžiai per metus pavėluoja ar paskuba keliom sekundėm – vadinasi, čia jau tas pats su ankstesniu teoriniu antstatu susijęs dalykas. Maginė teorija atranda sau patvirtinimų. Realybė niekam neįdomi, svarbu magiškoji teorija ir teorinė magija.
  5. Galų gale kalba pasuka link NTP ir panašumų magija ima veikti pilnu pajėgumu. Santrumpa NTP stebuklingu būdu susisieja su santrumpa GPS, o angliški burtažodžiai „network time protocol“ susisieja su burtažodžiais „global positioning system“. Svarbu ne sąryšis, o tiktai koks nors, visiškai nesvarbu, koks panašumas. Tai vienas iš ryškiausių maginio mąstymo bruožų.
  6. Ir vėl ima kilti kitos teorijos – atsiranda nanosekundės. Visiškai nesvarbu, kad netgi lokaliame tinkle neįmanoma gauti tokių užlaikymų (kaip pvz., net esant neapkrautam Gigabit Ethernet tinklui, perdavimo paklaidos eina mikrosekundėm, o praktiniuose lokaliuose tinkluose – kartais net milisekundėm, aš jau nekalbu apie Internetą, kur esu matęs užlaikymų, skaičiuojamų dešimtimis(!!!) sekundžių), svarbus tampa kuo ypatingesnis žodis ir jo susiejimas su kokiais nors kuo tikslesniais laikrodžiais. Vėl maginė logika.
  7. Ir toliau eina maginė logika apie tai, kad jei jau laikrodžiai skirtingai rodo, tai ir uždelsimai dėl to atsiranda. Maginėje logikoje, kurią svarbu suprasti, priežastis su pasekme puikiausiai gali kaitaliotis vietomis ar netgi išvis nesisieti. Nes maginės sąsajos yra maginės.
  8. Žinoma, kad paskui reikia atrasti ir kokių nors patvirtinimų iš realybės – štai ir Youtube pasiduoda magijai.
  9. O tada prasideda istorijos apie maginius žygdarbius. Paprasti maginiai reiškiniai yra tiesiog paprasti (tarkim, kokie nors pokštai su kortomis), tačiau didieji turi būti didingi. Todėl ir laikrodžiai palydovuose būna ypatingi – patys tiksliausi pasaulyje.
  10. Ir žinoma, vėl tai reikia susieti su kokiais nors kompiuteriais, internetais, Youtube bei NTP – štai taip kompiuterių tinklai ima sinchronizuotis su GPS. Juk GPS aparačiukai – tai tokie kompiuteriukai, tiesa? Tai ir visi kiti kompiuteriai turi sinchronizuotis kažkaip su tais aparačiukais.
  11. Galų gale vėl grįžtam prie reliatyvumo teorijų ir atrandam, kad visokie sputnikai buvo keliami toms teorijoms tikrinti. Ir GPS palydovai – irgi.
  12. Ir laikrodžiai palydovams buvo reikalingi tam, kad patikrintų reliatyvumo teoriją. Maginis mąstymas darosi savo išvadas.
  13. Galų gale dar prisimenamas Doplerio efektas, kuris aišku nesuprantamas, bet kažką bendra turintis su GPS ir kažkokiais ten signalais, vadinasi – ir su laiku, ir su Einšteinu, tai ir su reliatyvumo teorija, taigi, labai svarbus faktas, kuris maginiu būdu įrodo viską galutinai. Trumpai tariant, maginis mąstymas jau įsivažiuoja, radęs dar vieną atsparos tašką.
  14. Ir štai nuosekli maginės teorijos pabaiga: atrastas stebuklas, maginis būdas, kaip remiantis magija, sukurti kitą, jau mažesnę ir eiliniam žmogui pasiekiamą magiją, kuri jau leistų daryti tuos GPS prietaisus ir visus kompiuterius, etc.. Nesvarbu, kad kažką žinančiam žmogui tai atrodo kliedesiais – maginė teorija yra nuosekli, vientisa, turinti savo logiką.

Trumpai tariant, pažiūrėkim nekritiškai. Maginis mąstymas nėra koks nors nusišnekėjimas ar kliedesiai. Maginis mąstymas turi savo vidinę logiką, savo taisykles, tačiau jos paremtos ne kokia nors moksline faktų analize, o vien asociatyviniais mechanizmais. Jei kažkokie dalykai turi tarpusavy panašumų – vadinasi jie kažkaip susiję. Kuo tų panašumų (kad ir pačių banaliausių, vaikiškų) daugiau – tuo ryšys stipresnis. Ir svarbiausia – stebuklai bei priežastys. Ypatingai pastebėtinas 14 punktas: maži, suvokiamesni, prieinamesni stebuklai (kompiuteriai, internetas, GPS prietaisai, etc.) negali būti didelio, sunkiai suvokiamo, neprieinamo stebuklo (kosminių palydovų) priežastimi. Būtent todėl kyla toks ryškus diskursas apie tai, kad navigacija – tik pašalinė tų GPS palydovų funkcija. Priežasties-pasekmės ryšys visada aiškus: gaivališka, sunkiai suvokiama jėga sukelia smulkius reiškinius (dievybė sukelia lietų), bet niekad ne atvirkščiai.

Kamufliažas, rastrai ir muaro raštai

Dizaineriškas kamufliažas

Dizainerių sukurti pseudokamufliažai dažnai atrodo labai gražiai, tačiau žmogų jie tiktai išduotų

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Continue reading →