Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Rinkimai į savivaldybes

Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).

Cirkai blogosferoje

Sako, kad durnumas yra nepagydomas, o durnių kiekis – nesuskaičiuojamas. Anoksai Labas, Lietuva!, jau kadų kadais, atsimenu, minėjo savo bloge ar tai tviteryje apie tai, kad jo ieško teisėsauga (nežinau, ar dar liko ta info). Nepaisydamas nieko, nuvažiavo į Lietuvą, kur ir buvo suimtas – dar aerouoste. Praėjus beveik mėnesiui, apie tai parašė Klaipėdos Diena – matomai, gal didesniems leidiniams tai neįdomu, o rūpi tik Natalija Zvonkė? O gal aš kažko nepastebėjau? Na, bet neesmė.

Šiaip jau turiu pasakyti, kad Labas, Lietuva! man kelia aiškias asociacijas, kurių, manyčiau, aiškint ir nereikia. Mano pažįstami, paskaitę jo rašliavas, paprastai arba kalba visokiais epitetais, arba psichiatriniais terminais. Bet tai irgi neesmė. Koks gi įdomumas šioje suėmimo istorijoje, kur nukentėjusiais įvardinami prokuroras Gintaras Jasaitis ir a.a. Andrius Ūsas?

Paieškom internetuose ir randam tokį (gal būt, paties Labas, Lietuva! skelbtą, o gal ir ne jo paties) pranešimą, datuotą Sausio 22 diena:

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Taigi, pažiūrėkim dalykus, kurių kažkodėl nepažiūrėjo kiti:

  • Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnio 2 dalis: Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  • Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio 2 skirsnis: Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Taigi, ką aš čia dabar galvoju savo menku peliukišku proteliu? Ogi galvoju visokius klausimus ir abejones:

  • Matomai, kaltinimai dėl Andriaus Ūso paremti prielaida, kad Andrius Ūsas buvo pavadintas pedofilu ir tuo pagrindu buvo kurstoma diskriminuoti jį dėl jo seksualinės orientacijos? KPŠ, atleiskit? Čia aš savo mažu proteliu kažko gal nesuprantu? Paaiškinkit kažką, ko nesuprantu, nes nesuprantu ir viskas.
  • O kaltinimai dėl Gintaro Jasaičio šmeižimo paremti prielaida, esą blogas yra visuomenės informavimo priemonė? T.y., kad blogas pats savaime yra žiniasklaida ir taip toliau? T.y., kad belenkoks internetų rašinėtojas savaime tampa žiniasklaida? Kas irgi yra labai įdomu. Irgi paaiškinkit, jei kažko nesuvokiu.

Trumpai tariant, aš manau, kad visokių išvadų čia patys galit prisidaryt, kokių norit, o aš čia gal nekomentuosiu, nes kažko nesuprantu.

Kaip plaunami pinigai

Kadangi reikia ir kažką gero pridėt - šiame pastate sovietmečiu buvo geras beliašų kioskas, deja, daugiau ko nors teigiamo apie Lietuvos Geležinkelius nesugalvoju.

Ponas Maliboo atkasė puikų, nuostabų pavyzdėlį – Lietuvos Geležinkeliai (įmonė, jau seniai garsi, kaip fenomenas), surengia reklamos konkursą. Penktadienį (vakar) konkursas yra paskelbiamas. Pirmadienį (poryt) – jau turi būti dalyvių paraiškos.

Kiek sako mano paprastas supratimas, atviram konkursui skiriamas laikas turi būti ne mažiau 52 dienų. Jei konkursas ribotas – ne mažiau 40 dienų. Bet matomai, arba Lietuvos Geležinkeliams Viešųjų pirkimų įstatymas negalioja, arba jie ten suranda dar geresnių gudrybių.

Aišku, galėčiau dar kartą priminti Viešųjų pirkimų agentūrą, dėl kurios bandoma nušalinti ištisą ministrą, ir kuri tokiems bajeriukams negalėtų duot galimybių. Bet labiau noriu priminti, kad Lietuvos Geležinkeliai – plačiai žinomi, kaip įvairių politikų poilsinė: prisidirbai – keliauk ten pailsėt.

Kaip sakė ponas Landsbergis, kas galėtų paneigti? Kas galėtų paneigti, kad PR firmos, darančios politikams rinkimus, nelaimės kokių nors konkursų?

Trumpai tariant, laukiu, kada STT jais užsiims. O beje, ponas Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, berods jokių reformų tenai dar nei nepradėjo? Ryškus kontrastas tarp kai kurių valdžios veikėjų…

Upd.: komentaras iš Lietuvos Geležinkelių apie tai, kad viskas yra kitaip:

Informuojame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ siųstas kvietimas bendradarbiauti nebuvo nei konkursas, nei apklausa, todėl straipsnyje „Kaip plaunami pinigai“ pateikta informacija yra klaidinanti.
Tiesiog paprašėme kūrybos žmonių, turinčių kompetencijos reklamos ir viešinimo paslaugų sferoje, pateikti idėjas kviesdami bendradarbiauti.
Patvirtiname, kad tai nebuvo ir negali būti pirkimas, nes nebuvo prašoma pateikti jokių pirkimą liudijančių dokumentų, o tik prašoma pateikti idėjas koncepciniame lygmenyje, kaip Lietuvos geležinkeliai galėtų atrodyti parodų metu pagal pateiktus svarbiausius įmonei aspektus.
Pasiūlytas terminas esant poreikiui taip pat gali būti koreguotinas atsižvelgiant į įmonių pateiktus pageidavimus.
Toliau, išsirinkus geriausias idėjas, kviestume bendradarbiauti dėl šių idėjų įgyvendinimo viešųjų pirkimų įstatymu numatyta tvarka.

Kuo užkliuvo Dainius Kreivys

Dainius Kreivys dabar žiniasklaidos dėmesio centre. Sako, kai kažkoks bukas veikėjas atkapstė turtingiausių žmonių sąrašą ir jame pastebėjo ūkio ministro bendrapavrdį, nesusiprato pasiaiškinti, kas čia toks ir išsyk ėmė triūbyti, kad ministras per porą metų užsidirbo šimtus milijonų. Dabar skandalint bando visi iš eilės, nors faktų realiai ir nėra.

Tikrosios skandalų priežastys yra visiškai kitos. Bene vienintelis vadybą suvokiantis ministras per visą atkurtos Lietuvos laiką ėmėsi reformų. Kaip tik toje srityje, kur yra vieni iš didžiausių lėšų praradimų – tiekime. Kitaip tariant, viešuosiuose pirkimuose.

Dainiaus Kreivio feilas – tipinis dabartiniams valdantiesiems: tai nesugebėjimas efektingai iškomunikuoti, paaiškinti visuomenei, paskleisti informaciją apie daromas reformas, jų esmę ir tikslus.

Šiuo metu dominuoja nepriklausomi viešieji pirkimai, kur yra tūkstančiai įstaigų, perkančių ką tik nori, nepriklausomai. Gal net dešimtys tūkstančių. Kiekviena valdiška kontorėlė, pradedant vyriausybiniais departamentais bei savivaldybėmis ir baigiant mokyklomis ir vaikų darželiais, gali organizuotis pirkimus pati, faktiškai be jokios kontrolės. Tai reiškia elementarų dalyką: sukontroliuoti korupcijos neįmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Nėra nei galimybių daryti bendrus pirkimus, nei galimybių standartizuoti specifikacijas.

Mokykla A, pirkdama stalus, gali nusistatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo mokyklos B reikalavimų – tam, kad pasirinktų kitą tiekėją. Ministerija A gali nustatyti kitus reikalavimus popieriui, tam, kad užsakymą gautų tinkama firma. Ir taip toliau.

Dainiaus Kreivio įvedinėjamas dalykas – tai centralizuota, bendra pirkimų sistema, kur pirkimai vyktų per vieną įstaigą. Užsisakai, ką nori, bet pirkimų organizatorius – kitas. Tokiu atveju neįmanoma primakliavoti su pirkimų sąlygomis taip, kad buki bajeriukai liktų nepastebėtais. Tokiu atveju neįmanoma nupirkti mokyklinių stalų už penkiagubą kainą. Neįmanoma nusipirkti kompiuterių su iš anksto paruoštomis specifikacijomis, pagal kurias tiktų tiktai vienas tiekėjas. Ir taip toliau.

Centralizuoti pirkimai – tai žiaurus, sisteminis smūgis korupcijai. O dabar pabandykim įvertinti, kiek milijonų per metus praras švogerinių bizniukų organizatoriai ir suprasim, iš kur visas šitas bardakas, keliamas aplink Dainių Kreivį.

Dar daugiau, pažiūrėkim, kas ten labiausiai rėkia. Tarp rėksnių – labai nemažai tokių, kurie jau prarado seniau buvusius patogius pinigų šaltinius. Nes žiniasklaidoje irgi daromi užsakymai. Kas žinot, kiek kartų sumažėję pirkimai iš didžiųjų leidinių, lyginant su ankstesnių valdančiųjų laikais? 🙂

Kogitofobija, kaip tolerastija

Kogitofobija, iš lot. cogito ir gr. φόβος/φοβία (fobos) – patologinė baimė, susijusi su nesugebėjimu turėti nuomonę, analizuoti padėtį, mąstyti. Kitaip tariant – mąstymo baimė. Būdingos kogitofobijos apraiškos – tipinės, susijusios su neadekvačiomis, nelogiškomis, iracionaliomis reakcijomis į bet kokį savo paties ar oponento mąstymą:

  • etikečių kabinimas kažką teigiantiems ar analizuojantiems asmenims: „fašistas“, „homofobas“, „antisemitas“, „islamofobas“, „rasistas“, „seksistas“
  • teiginių bei argumentacijos neigimas, juos vadinant beprasmiais ar neadekvačiais, nieko bendra neturinčiais su tema epitetais, dažniausiai: „diktatūra“, „tolerancija“, „fašizmas“, „homofobija“, „antisemitizmas“, „islamofobija“, „rasizmas“, „seksizmas“, „diskriminacija“, „patriarchatas“
  • kova prieš bet kokias nuomones, remiantis tuo, esą jos pažeidžia kažkieno nuomonę, laisvę, ar pan., diskriminuoja kažkokias mažumas ar visuomenės grupes
  • neargumentuotų ar netgi absurdiškų nuomonių (pvz., „žodis ‘moteris’ yra seksistinis“), beprasmių įsitikinimų gynimas, remiantis teiginiu, esą tai laisvė nuomonei, tačiau nekreipiant dėmesio į argumentus ar įvardinant tuos argumentus, kaip, esą, diskriminaciją, fašizmą, rasizmą ir pan.
  • argumentuotos diskusijos baimė, oponentus stengiantis pašalinti iš diskusijos nediskusiniais metodais, pvz., apkaltinant juos diskriminacinėmis pažiūromis
  • bendru atveju būdinga, kad kogitofobijos kamuojamas žmogus neigia ar ignoruoja bet kokius argumentus (pvz., į pastebėjimą apie fiziologinius skirtumus tarp vyrų ir moterų reaguoja, teigdamas, esą tai diskriminaciją ir seksizmas), o prieštaravimus vertina, kaip asmeninį persekiojimą ar netgi įžeidimą
  • kogitofobijos kamuojamų žmonių pažiūros turi savyje ryškų pozityvios (teigiančios) argumentacijos trūkumą, yra orientuotos į menamų priešų paiešką, bet kurių argumentų neigimą ir atmetimą, pasižymi ryškiu negatyvizmu

Dažniausiai kogitofobijos apraiškos susijusios su reiškiniais, įvardinamais, kaip politkorektiškumas, multikultūralizmas ir pan., neurotitški kogitofobijos kamuojami asmenys perdėm jautriai reguoja net į tokių žodžių, kaip „negras“, „čigonas“, „žydas“ pavartojimą neutraliame ar net pozityviame kontekste (pvz., į sakinį „čigonai turi puikią muzikinę kultūrą“ reaguoja, kaip į diskriminuojantį čigonus), įprastus buitinius epitetus, kaip, pvz., „boba“ ar „durnius“, vertina, kaip priešiškos ideologijos (pvz., seksizmo) apraiškas.

Kogitofobo požiūriu, bet kuri diskusija gali būti vertinama, kaip diskriminacija ar persekiojimas. Kartais kogitofobai vartoja netgi tokias formuluotes, kaip „diskriminacija intelekto pagrindu“ – taip sakant, esą bet kuri kogitofobui nepatinkanti argumentacija esanti diskriminacijos forma, paremta tuo, kad argumentuojantysis neteisėtai, nederamai naudojasi savo aukštesniu intelektu.

Būdinga tai, kad vengdami diskusijos, kogitofobai netgi žodžius, žyminčius konkrečius dalykus, keičia į kitus, nes esą kažką kažkurie žodžiai įžeidžia. Tai irgi nenormalaus, sutrikusio, negatyvistinio mąstymo apraiška, nes bandant pakeisti vieną žodį į kitą, tiesiog vengiama diskusijos, vietoj argumentacijos eilinį kartą vėl panaudojant kaltinimus dėl menamos diskriminacijos ar pan.. Visiškas kogitofobo negatyvizmas jo paties požiūriu dažniausiai vadintinas tolerancija, tačiau realybėje kogitofobija yra greičiau visiška tolerancijos priešingybė.

Kaip anekdotinius kogitofobijos atvejus galime paminėti prieš kokius 6-7 metus pareigūnų pradėtą tyrimą dėl anekdotų apie blondines (esą lytinė ir rasinė diskriminacija) ar neseną istoriją, kai vienas filosofas buvo persekiojamas dėl pasisakymų apie mergaičių ir berniukų auklėjimo. Panašūs nelogiški, neargumentuoti kogitofobinės isterikos atvejai kai kada įgauna net ir dar absurdiškesnę formą, kartais pradedamas bylinėjimasis dėl įprasto kitų asmenų elgesio, šį vertinant, kaip diskriminavimą ar netgi persekiojimą, pvz., patologiniai kogitofobijos atvejai su kaltinimais dėl priekabiavimo žvilgsniu.

Labai svarbu suprasti, kad kogitofobija yra patologinis mąstymo būdas, dėl kurio kogitofobas neadekvačiai reaguoja į argumentus ar bet kokias mąstymo, logikos ar vertinimų apraiškas. Kogitofobija neatstovauja jokių pažiūrų, nes nepasižymi jokiu pozityvizmu, neturi savyje prasmę nešančių teiginių. Vienintelis ryškus kogitofobijos bruožas – tai menamų ar realių oponentų persekiojimas ir diskriminavimas, neigiant jų teiginius tuo pagrindu, esą jie kažką persekioja, diskriminuoja ir pan..

Kita vertus, svarbu neužmiršti ir to, kad dėl kogitofobijai nebūdingo argumentavimo, kogitofobai neturi vieningų pažiūrų ir dėl to būna paradoksalių atvejų, kai du kogitofobai ima persekioti vienas kitą, neigdami vienas kito neigimus ir sutartinai vienas kitą kaltindami tarpusavio diskriminacija, persekiojimu ir t.t..

Dar kitais atvejais kogitofobinės reakcijos pačios įvardinamos, naudojant apibrėžimus, parodijuojančius kogitofobišką mąstymą, pvz., įvardinant kogitofobines reakcijas, kaip „tolerastiją“, o pačius kogitofobus vadinant „tolerastais“.