Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nan Bei – rytietiško maisto restoranas Oze

Aš jau rašiau apie Oze esančias užkandines, pavyzdžiui, apie korėjiečių restoraną „Sura“, o taip pat ir apie „Homeburger“. Su pastaruoju man išties gavosi ablomas – parašiau, nesilankęs ten kokį mėnesį, o po kelių savaičių, kai nuvažiavau, aptikau naują realybę – įdaro hamburgeriams sumažino gal dvigubai, o pačius hamburgerius sumažino kokius pusantro karto, tad kaip sakant apdeitas toks apie juos: vis dar skanesni už bet kokį makdaką, bet tikrai jokių stebuklų neliko nei pėdsako.

Šiandien parašysiu jums apie tokį atseit restoraną Nan Bei, esantį tame pat viršutiniame aukšte, kaip ir visi greiti maistai, tačiau priešingoje pusėje. Tai, esą, restoranas, tačiau jis unikalus, nes turi ypatingai įdomų simptomatikos rinkinį. Iš to rinkinio gal pasimatys kai kurie dalykai, kuriuos galima atsekti daugelio kitų lietuviškų kabokų veikloje, bet čia viskas ryšku, sisteminga, matoma per daugybę skirtingų patikrinimo taškų. Išsyk pasakysiu – nesiūlau eiti į tą Nan Bei. Dar balų neskaičiavau, bet jau esu užtikrintas, kad bus minusas, o ne pliusas (pamatysim tai straipsnio pabaigoje, kai sudėsim visus balus krūvon).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buitiškai ir paprastai apie sovietmetį

Sovietų Sąjungos herbas

SSRS herbas - šlykštus simbolis, sveiko proto žmogui keliantis tik pasibaisėjimą

Kiek pastebiu, daugeliui jaunimo (ale blemba blemba, koks aš jau senas, galiu pasakot apie tuos „o mano laikais“) sovietmečio įsivaizdavimas yra toksai iškreiptas ir miglotas, kad sunku apie tai kalbėti net. Yra, žinoma, ir išvis silpnapročių, tokių, kurie kliedi apie visokias „visi turėdavo nemokamus butus, visi turėdavo darbą, atlyginimas 500 rublių, pietūs – 12 kapeikų“ ir pan. nesąmones. Bet tokie – nepagydomi, tad šitas įrašas ne jiems. Neturiu tikslo perauklinėti dibilų, nes jie neperauklėjami. Jų pasaulio suvokimą suformuoja propaganda dar vaikystėje, visam gyvenimui. O paskui toks suvokimas ir pasilieka.

Čia kad įsivaizduotumėt, kokius ufonautus turiu omeny – anoks Ibicus iš LJ, kai kadaise parašiau kažkur, kad sovietmečiu galima buvo pakliūt į mentūrą už ilgus plaukus, surašė pas save ištisą postą, kur mane kaltino visokiais melais ir kaip įrodymą kažkokias sovietinių ilgaplaukių nuotraukas pateikinėjo. Nu ir ką tokiam dibilui paaiškinsi, jei pats žinai realybę iš gyvenimo: keletą mano draugų už ilgus plaukus buvo pagavę. Vieną nuskuto pusiau plikai ir paleido (dešinę pusę galvos nuskuto, o kairę paliko, humoristai mentiški). Kitą paleido, šiaip nuskutę. Tiems, kam pasisekdavo, paleisdavo nemušę, bet beždžionyne pasėdėt daugumai tekdavo. Matyt negyvenusiam tais laikais pridūrkui truputį sudėtinga suvokt, kad už netinkamą išvaizdą tave gali suimti.

Ne, šiaip tai Ibicus visai nedurnas ant daugelio dalykų, galvą turi stiprią, bet kur tik kas apie komunizmą, tai jam smegenis kažkokie gliukai perkreipia ir tada jis apsiputojęs peza bet kokius kliedesius. Tai, matyt, kažkoks mąstymo sutrikimas, kognityvinė patologija kokia nors.

Kitas priedurnis iš LJ (jau užmiršau niką), panašiai aiškino, kad Kinijoje žmonės dabar gyvena kaip Švedijoje. Nes ir ten, ir ten šalys pasimokė iš SSRS, kaip tvarkyt gyventojų gerovę, o SSRS sugriovė kažkokie niekšai. Nes visi buvo laimingi, turėjo butus, bulkutės buvo po 3 kapeikas ir panašiai. Ir dar kad Rusija kažkokiais būdais maitina lietuvius – dujas tiekia ir naftą labai pigiai, to dėka esą Lietuvoje žmonės ir nemiršta iš bado.

Arba dar, neseniai kažkokia pusprotė iš FB kartą pasipainiojo, kuri aiškino apie tai, kaip gerai galima turistauti buvo sovietmečiu ir kokia buvo didžiulė laisvė tada buvo, o kelionės buvo pigios, o dabar propaganda mat skleidžia melus apie tai, kad žmones KGB persekiojo ir kad SSRS buvo didelis kalėjimas. Nes ji mat atsimena, kad už jokių grotų nesėdėjo ir gatvės per šventes pasipuošdavo, ir pavalgyt buvo ko, ir knygų knygynuose būdavo, ir dar kažko ten. Ir išvis, ta santvarka buvo ne komunizmas, o tiktai socializmas, nes komunizmas – tai dar tobulesnė gerovė, link kurios buvo einama.

Aš nei nekalbėsiu apie visokius priverstinius subotnikus, ar kolchozinius bulviakasius į kuriuos veždavo žmones (ne tik studentus, bet ištisas įstaigas), apie šlovingą sovietinę armiją, iš kurios neretas su patrikusia psichika grįždavo ar tai, kad už kokį nors anekdotą galėdavai turėt problemų. Arba tai, kaip visiems studentams reikdavo kalti TSKP istoriją. Ir net nekalbėsiu apie tai, kaip kai kurios mokytojos mokyklose mokinių klausinėdavo, o paskui raportuodavo apie tėvelių patikimumą ar nepatikimumą KGB (su tokia viena sterva pačiam teko susidurt).

 

Sovietinis plakatas, demonstruojantis kažkokią tautų draugystę

Tokių plakatų buvo pilnos gatvės, jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100, jas pakeiskite panašiu į šitą fufeliu ir gausite vaizdą, kaip gatvės atrodydavo per kokias nors Spalio šventes ar pan.

Aš čia tik apie banalią buitį. Primeskit – knygų būdavo knygynuose. Čia galima išsyk suprasti apie tai, kiek smegenų likučių yra panašios pusprotės galvoje, jei ji taip atsimena knygynus. Ir galima išsyk pasakyti neigiamą atsakymą klausimui apie tai, ar anoji yra perskaičiusi kokią nors knygą. O tuo pačiu ir dar kartą ką nors pasakyti apie tokios moteriškės protinius sugebėjimus.

Šiais laikais normalios grožinės literatūros Lietuvoje per metus išspausdinama daugiau, nei sovietmečiu per dešimtmetį, netgi tiražus skaičiuojant. O jei autorius ir pavadinimus skaičiuosim – tai išvis net sunku spėt, kiek kartų skiriasi. LTSR laikais vienintelis būdas gauti kokią nors padoresnę grožinę knygą normaliam žmogui būdavo toks: kaupi makulatūrą, o už kažkokį ten jos kiekį (neatsimenu jau kokį, bet dešimtim kg berods) gauni talonėlį kokiai nors knygai (kokiai gauni – tokiai, čia jau savaime gerai, apie pasirinkimus nėra kalbos), o tada tikiesi, kad už tą talonėlį pavyks gauti knygą. Jei nepavyks, tai jau ką padarysi…

Įsivaizduokit, kaip atrodydavo tuometinis knygynas: du trečdaliai knygų – visoks sovietinis šlamštas (Brežnevo „Celina“, Lenino raštai, TSKP XXX suvažiavimo nutarimai, didvyriška proletariato kova prieš imperializmą, vaikams apie Leniną ir Spalį, etc.) ir truputis visiškai briedovo, per Glavlito letenas perėjusio sovietinių grožinių autorių šūdo, vimdančio netgi labiau, nei kokia Žemaitė. Įsivaizduokit, užeini į knygyną ir nėra ką nusipirkti. Nėra visiškai nei vienos knygos, kurios norėtum.

Ką ten grožinės knygos – mokyklinius vadovėlius jei norėdavai gauti naujus, tai reikdavo turėt šiokio tokio blato.

Žodžiu, dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje. Tai jei kas iš čia skaitančių esat įtikėję sovietine gerove, tai nei neskaitykit, nes tik susinervinsit. Tokiems patariu geriau savanoriškai ir išsyk eiti konkrečia kryptimi ir negrįžti.

O tiems, kam įdomu, tiesiog noriu pavardinti vieną kitą buitišką faktelį, apie kurį gaima užduoti klausimą: „kaip turėjo gyventi žmonės, kad tokia nesąmonė galėtų būti?“ Tikiuosi, kad ir jūs vieną-kitą panašų dalyką komentaruose priminsit – tie, kas senesni, patys atsimenantys, ar tie, kas jaunesni, bet iš tėvų ar senelių girdėję. Čia kalba bus apie vėlyvesnius sovietmečio laikus, maždaug kokį 1980-1988 periodą.

Sovietmetis ir sovietžmogiai – nusikalstama sistema ir jos realybė

Taigi, jūsų dėmesiui – krūvelė tekstų apie įvairią sovietinę realybę įvairiais pjūviais, tokiais, kuriuos pamiršta sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asilai:

Taip, kadangi prirašiau daug labai raidžių, tai gavosi taip, kad tenka išskirstyt į paskirus gabalus. Nes kitaip pernelyg daug raidžių gaunasi, kitaip net neskaitytumėt.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bealkoholinė degtinė ir vynas

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Mano vienas senas draugas, sužinojęs, kad aš geriu bealkoholinį vyną, mane išvadino šizofreniku ir dar kažkokiais žodžiais. Bet kai sužinojo, kad geriu ir bealkoholinę degtinę, žodžių jam jau pritrūko.

Keista, bet po trumpos pauzės jis prisipažino, kad irgi yra ragavęs bealkoholinės degtinės. Sakė, kad neskanu. Bet tikros degtinės jis irgi negeria. Matyt, kad dar neskaniau.

Nusipirkęs buvau tų gėrimų per knygų mugę. Bet ir šiaip galima nusipirkti kur nors. Visai skanu, o per kokį tūsą – tai dar ir smagu. Ypač, kai imi pilstyt geriantiems draugams.

Beje, buvom padarę eksperimentą – pilstėm ir davėm paragaut geriančioj chebroj. Iš kokių 10 žmonių tiktai vienas užtikrintai pasakė, kad ta nealkoholinė degtinė yra nealkoholinė. Čia taip sakant, įtikėjimo galia – negi atsiras kas nors, kas gali gerti tokį gėrimą 🙂

Tai va. Bendrai – rekomenduoju.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Jacobs kava, Kraft ir Rimi

Nusipirkau Rimi kavos tuose šlykščiai atrodančiuose melsvuose pakeliuose – pabandymui, paragavimui. Neturiu geros nuomonės apie Rimi. Bet taip jau yra, kad šioji arčiausiai manęs, tad visvien ten apsiperku (kaip sakant, geografinė monopolizacija suveikia). Berods, 12 litų kainavo ar kažkokią panašią kainą. Stengiuosi paprastai nepirkti tų produktų su prekybos tinklų pavadinimais, bet kartais reik paragauti, tegul ir rizikuojant.

Turiu išsyk pasakyti, kad kiek anksčiau, kai Rimi buvo prametę Kraft velniop (čia prieš kokius metus ar kiek buvo – tuo metu Rimi supermarketuose buvo nelikę nei Jacobs kavos, nei Karūna šokolado), o labai gudriai į lentynas pristatę kažkokių kitų žalių pigios kavos pakelių vietoj Jacobs, buvau irgi kažkokio pakaitalo nusipirkęs. Būtent to žaliuose pakeliuose kažko už labai pigiai. Tai buvo menkavertė ir šlykšti robusta* visame bjaurume. Tąsyk baisiai pasipiktinau Rimi ir specialiai vaikščiojau Jacobs kavos pirkti į Norfa parduotuvę.

Iš visokių nelabai brangių kavų skoniu viena geriausių (bent jau man tikrai patinkanti) ir yra Kraft gaminama Jacobs, kuri dar prieš metus kainuodavo kokius gal 12 litų. Tai truputį rūgštoka arabika, labai gerai subalansuota. Labai artima šiai kavai skoniu yra Paulig President, ar kokia ten. Tačiau kaina šioji nenusileidžia Jacobs kavai (anksčiau – nuolat keliais litais lenkė), tad konkurencija greičiau dėl pakelio išvaizdos, nei dėl kokių nors objektyvių savybių. Beje, jei kas norės man siūlyti kaip pakaitalą Tchibo – nesutiksiu. Jos skonis manęs kažkaip visai neveža.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter