Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Kokio stiprumo būna alus

Nešnekėsiu apie stipriausias alaus rūšis. Tiesiog štai jums ištrauka iš gan seno leidinio – 1976 išleisto pirmojo "Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos" tomo:

Alus, gėrimas, prisotintas anglies dioksido ir turintis 1,5-7,5 etilo alkoholio. <…> Pagal alkoholio kiekį alus būna silpnas – 1,5-3% alkoholio (žigulinis), vidutinio stiprumo – 3-4% (Rygos, Maskvos, Kauno) ir stiprus – > 4% alkoholio (lietuviškasis, Leningrado).

Aišku, laikai kiti, pavadinimai – jau pasikeitę, nemažai naujų rūšių. Štai pvz., Švyturys (pats rimčiausias lietuviško alaus gamintojas) gamina tokias alaus rūšis:

  • Ekstra – 5,2%
  • Ekstra draught – 5,2%
  • Švyturio – 5,0%
  • Gintarinis – 4,7%
  • Originalusis – 5,0%
  • Stipriausias – 8,0%
  • Baltijos – 5,8%
  • Baltas – 5,0%
  • Nealkoholinis – iki 0,5%
  • Nefiltruotas – 5,2%

Kaip matome, pagal seną, tradiciniu laikytiną apibrėžimą iš LTE, ir "Nealkoholinis", ir "Stipriausias" – tai išvis ne alus. Visos kitos rūšys, netgi pats silpniausias "Gintarinis" – tai stiprus alus.

Ar matėt kur nors parduotuvėse kokio nors bent jau vidutinio stiprumo alaus? Apie silpną, pvz., 2 laipsnių – net neklausiu, jo, matomai išvis nėra? Ar tik nėra taip, kad Lietuvoje dabar yra parduodamos išimtinai tiktai stiprios alaus rūšys?

Pratęsiant apie netikrą alų ir netikrą maistą

Kiek kita straipsnio versija pasirodė Lietuvos Ryte, komentarų gal ir ne tiek jau baisiai daug, tačiau iš komentatorių susilaukiau kažkokių nerišlių grąsinimų teismais. O taip pat – plūdimųsi apie tai, kad esą nepateikiu faktų ar pan., nors tie faktai ir akivaizdūs – netgi kažkokio pašteto sudėtį perrašiau 🙂

Nors visgi keista, kad absoliuti dauguma komentatorių buvo stebėtinai palaikantys. Labai nebūdingas dalykas. Matyt, problema žymiai labiau visus užknisusi, nei galvojau.

Kai mestelėjau į Tviterį, nuorodą sutrumpinęs per bit.ly , pastarasis parodė, kad vien Feisbuke pašarinta 30 kartų. Kadangi Feisbuke per bit.ly šarina ne tiek jau daug žmonių, spėju, kad bendras nuorodų iš Feisbuko skaičius gali ir 100 viršyti. Vat čia tai jau vertinčiau, kaip išties rekordinį savo pasiekimą.

————————–

O dabar – truputis iškiliausių komentarų (tikiuosi, jų autoriai neužplūs, nes Lietrytis kažkaip pamiršo nuorodą įdėt):

Rinktiniai komentarai

Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas

Kai "Utenos gėrimai" savo alaus kamštukus reklamuoja, kaip esminį savo alaus privalumą – telieka tik pritarti. Taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų – tiesiog nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis – įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje, o tai, kad burbuliukų aluje lieka net vakar atidarytame butelyje – irgi sukelia minčių.

"Švyturio" gamintojai nori atrodyti geresni – išleisdami alų "Raw", jie bando pasakyti, esą "štai, mes siūlome tikrą", tačiau vertelgiško mastymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai – neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to "Raw" alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: "high gravity" koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl "paraugintas", kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Taip, gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti – alus, taip ar anaip, be pavadinimo.

Kažkada, kai "Verslo žinios" paskelbė, kad visi didieji Lietuvos aludariai naudoja "high gravity" technologiją, berods tiktai "Ragutis" į juos kreipėsi, prašydami paneigimo. Ir tai su išlygomis – esą "high gravity" technologija naudojama tik ribotai, įstatymų numatytose ribose. Tos pačios "Verslo žinios" kartą atrado ir dar įdomesnį faktą: pasirodo, kad įvairioms kavinėms ar restoranams yra mokama už tai, kad neįsileistų mažųjų aludarių. Tų, kurie verda tikrą alų. Ir kaip čia neprisiminsi "Alaus sindikato", veikusio Tarpukariu? Juolab, kad dabartiniai didieji apsijungę į tokią panašią "Aludarių gildiją".

Nuėjęs į "Mamutą", gali paragauti tikro alaus. Išties tikro – "Butautų dvaro", ar kaip jis ten. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skiriasi tiek, kad staiga topteli mintis: negi visur vien falsifikatai? Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos "high gravity" metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau. Alus gamyba trunka ne tris mėnesius, o tris dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-12 laipsnių stiprumo "šamarliakas" skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena "high gravity" koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po "šamarliako" maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas – tai esą tik misos ruošimas.

O ko čia stebėtis? Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis – kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. KPŠ? O pasirodo, tie parduotuviniai pomidorai auginami kažkokiose hidroponikos fermose. Nusiperki parduotuvėje "rūkyto" kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio – vanduo? KPŠ? O pasirodo, kad vietoj rūkymo – ten kažkoks mirkymas chemikalų mišiniuose. "Skonis ir kvapas identiški natūraliems" – kažką panašaus kartais galima aptikti etiketėse. Negana to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, kai rūkymas – atimtų. Ekonomija. Pramonė. Verslas.

Maždaug prieš metus pora tokių gamintojų vienos interneto svetainės savininkams ėmė grąsinti teismais. Už ką? Ogi už tai, kad ta svetainė paskelbė šių vertelgų gaminamo mėšlo sudėtį. Pasižiūrėkite į kokios nors "Selita" "giros" sudėtį – ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas saldiklių. Paragaukite "Vilniaus konservų" gaminamos uogienės – šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Sudėtis – irgi. Mieli "Selitos" ir "Vilniaus konservai", gal ir man norėtumėt pagrąsinti teismais už tai, kad manau, jog pardavinėjate skiestą Š?

Jei visi gamina kažkokius pramoninius birzgalus, o paskui dar savo pirkėjams gali grąsinti teismais, tai ko čia stebėtis, kad didieji alaus gamintojai siūlo "alaus skonio" gėrimus, pavadintus alumi? Tai tikrai ne pats blogiausias variantas. Čia bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką – kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi "post-mix" gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: kažkokį koncentratą maišyt su vandeniu ir alkoholiu, paskui užgazuoti lyg limonadą – ir viskas. Pigu ir pelninga. Ypač tiems, kas tuos dalykus importuoja.

Lyg simboliškai, viską užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai, pasirodo, besantys ir vienais iš didžiausių gliutamato gamintojų. Taip, to paties "skonio ir kvapo stipriklio" E621, kuris nevalgomas pjuvenas paverčia skaniu maistu. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų – mirusių mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro.

Kokteiliai. Koks skaniausias, geriausias ir, svarbiausia – kertantis per smegenis?

Aš tikrai nesu geras kokteilių maišytojas, o ir gerti jau nustojau senų seniausiai, nes sveikatos tai neprideda. Bet jaunystė – durnystė. Būdavo, kai primaišau, tai pats nežinau, kas gaunasi. Kartais – kokia nors šlykštynė. O kartais – ir kas nors gero. Kadangi mano kokteilinės veiklos rezultatai neprognozuojami, tai stengiuosi to ir nedaryti. Nors vieną sykį pavyko padaryti maždaug 50-60 laipsnių bombą, kuri turėjo tokį švelnų skonį, kad gėrėsi, kaip kokia arbata. Gaila, neužsirašiau, ką aš ten pyliau…

Štai Andrius Užkalnis, mane neseniai taip plūdęs, kartą parašė tikrai nuostabų postą apie įvairius kokteilius, su receptūromis – http://uzkalnis.blogspot.com/2008/01/kokteiliai-klasikos-apologija.html

Visai verta paskaityti, nors jo teiginys, esą „Long Island Iced Tea“ esą stipriausiai merginas nugirdantis mišinys – sakykim, gana juokingas. Pigiausias šampanas su degtine, tepasiekiantis kokius 30 laipsnių, bet gerai putojantis, dar truputis likeriuko į jį kvapnesnio ir rūgštesnio (puikiai tiktų gal koks spanguolinis) – vat jums ir bomba, kurios taurę-dvi išsiurbusi mergina atsiduria po stalu, o tada jau galit tratinti bejausmį kūną. Aišku, jei jums tokie iškrypimai patinka.

Šiuo atžvilgiu savotiškai tobulas (bet klaikias pagirias sukeliantis) mišinys – tai gryna 40 laipsnių bobelinė. Moterims ir merginoms dažniausiai ji labai patinka, tačiau laipsnių kiekio joje nesijaučia visiškai. Galima gerti, kaip kompotą. Tačiau į šitą mišinį įpylus ko nors gazuoto, panikė dar ir nuspręs, esą dabar gėrimas silpnesnis. O veltui…

Visgi, neabejotinai galingiausias gėrimas buvo kelių legendinių veikėjų sugalvota gazuota degtinė: gyvendami istorikų barakuose (tuose, kur ant Tauro kalno), šieji kažkaip įsigijo sifoną. Ir kartą, teturėdami vieną butelį degtinės ant penkių, sugalvojo eksperimentą: supylė į sifoną ir užgazavo. Gautas gėrimas tapo legenda: gertas stikliukais, visus penkis (beje, nemenko sudėjimo) tiesiogine to žodžio prasme nuvertė po stalu jau po 10 minučių ramaus pašnekesio. Atsibudo visi sutartinai, praėjus kokioms 4-5 valandoms. Didžioji dalis gėrimo vis dar buvo likusi sifone, taigi, pratęsė – po porą stikliukų ir vėl miegas po stalu. Vėl atsibudo paryčiais, o sifonas dar buvo neišbaigtas…

Labai lengvą ir malonų kokteilį kažkada sugalvojau pats, visai netyčia: 1 dalis viskio, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys Pepsi. Geriasi maloniai ir skaniai. Aišku, galit pabandyti ir atvirkščiai, irgi visai įdomu: 1 dalis Pepsi, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys viskio – pastaruoju galite ir nugirdyti, ypač dar jei gėrimas šaltas, o aplinka – karšta 😉

Puikiai tinka ir pagerinta, visai silpnutė „atsuktuvo“ versija – tiesiog vietoj apelsinų sulčių imame greifrutų sultis, o vietoj paprastos degtinės – spanguolinę, kokią nors „Finlandia“. Mišinys gaunasi nepaprastai skanus, gaivinantis , o laipsniai jaučiasi labai menkai, tad moterys šitą daiktą siurbia, kaip vandenį, greitai nusitašydamos.

Galų gale, dar vienas paprastas variantas: šaltutėlis absentas su citrinų sultimis ir trupučiu ledukų. Nepamirškit tik cukraus, kad būtų saldžiau. Net lėtai geriant, alkoholio dozė gaunasi keleriopai didesnė, nei kas nors galėtų tikėtis.