Kadangi užsižiebė šioks toks triukšmas dėl ISO sertifikavimo įmonės TUV Uolektis bei jos galimai įtariamų sąsajų su konsulatacine įmone Uolektis, tai parašysiu truputį komentarų iš reikalų, susijusių su ISO sertifikacijomis. Mano asmeninė nuomonė čia labai paprasta, tačiau kadangi pagal galimybę noriu būti nešališkas kolegų blogerių atžvilgiu, savo nuomonę paremsiu atitinkamais kriterijais, susijusiais su standartų reikalavimais.
Visi sertifikavimo ir auditavimo reikalavimai yra apibrėžiami standartais (visų pirma reiktų žiūrėti į ISO-17021 ir ISO-19011) ir jie yra pakankamai aiškūs ir detalūs, kad kiekvienas pats galėtų pasakyti, kas per reikalas yra ir kur čia kam nors gali kilti abejonės. Todėl pateiksiu ir atitinkamus standartų reikalavimus, kad kiekvienas galėtų susidaryti savo nuomonę.
Noriu tik pabrėžti, kad reikalas nėra nereikšmingas: ISO sertifikavimo mechanizmai yra viena iš prasmingiausių nevalstybinio reguliavimo priemonių. Įmonės, kurios atitinka vienų ar kitų ISO standartų reikalavimus, geba veikti gerai, todėl valstybinės priežiūros joms reikia mažiau, o negana to – verslo partneriai jomis gali pasitikėti daug labiau. Tačiau kai į sertifikavimus įlenda negeros praktikos, sertifikatai praranda prasmę ir vertę.
Lietuvoje ISO-9001 ir panašūs sertifikavimai yra gerokai nuvertėję, daugelio laikomi tiesiog popieriukais, kurie nieko nereiškia. Taip atsitinka dėl vienos priežasties: jei kažkurios sertifikuojančios įstaigos išduoda tuos sertifikatus, kai realios atitikties standarto reikalavimams nėra, tai žmonės ir supranta paprastai, kad popierius tėra popierius. Dėl to paskui labai kenčia ir Lietuvos įmonės, kuriomis nepasitiki užsienio partneriai, ir dėl to jau visai šaliai blogiau.
ISO sertifikavimas kartais ima panašėti į kažkokias nesąmoningas procedūras, kur reikia atlikti ir susimokėti už tai, kad gautum popierių, niekaip nesisiejantį su veikla. Tai nėra gerai ir šitai reikia taisyti.
Kai kokia nors firma turi draugišką (pvz., per nuosavybę susijusią, dukterinę ar tuos pačius darbuotojus turinčią) įmonę ir toje draugystėje pirmoji konsultuoja, o antroji sertifikuoja – tai gali būti labai konkreti neatitiktis audituojančių ir sertifikuojančių organizacijų reikalavimams. Kadangi ISO standartai reikalauja ne formalaus teisinio, o pagrindžiamo ir neformalaus požiūrio, su kuriuo būtų pateikiami pozityvūs atitikties įrodymai, klausimas čia nėra teisinis, kaip gal būt kažkam gali pasirodyti irba gal būt kažkam gali norėtis pavaizduoti.
Vertinant atitiktį standartams, reiktų remtis imperatyvu, nurodančiu, kad vertinamasis turi parodyti, o tikrintojas – gauti įrodymus, kad atitiktis standartų reikalavimams yra. Remtis prielaida, kad atitiktis yra pagal nutylėjimą – negalima, nes pati standartizacijos esmė yra susijusi su reikalavimu pateikti įrodymą, kad atitiktis yra.
Kadangi klausimas čia kyla dėl atitikties ISO-17021 standarto reikalavimams bei ISO-19011 standarto gairėms, minėtasis klausimas yra nagrinėtinas, preziumuojant, kad kilus bet kokioms abejonėms, vertinamasis turėtų pademonstruoti, kad jis atitinka tuos reikalavimus, o bet kokios abejonės, kylančios vertinančiai pusei, turi būti išsklaidomos faktais ir įrodymais, kurie pozityviai pademonstruotų atitiktį reikalavimams, įvardinamiems standarte. Nesant atitinkamų faktų ir įrodymų, turėtų būti konstatuojama, kad atitiktis atitinkamu atveju nėra pademonstruota, atitinkamai, įrodymų dėl jos nėra.
Todėl, remiantis imperatyvu dėl atitikties įrodymo, nesant atitikčių įrodymų ar galimas neatitiktis paneigiančių įrodymų, atitikties negalime patvirtinti. Kitaip tariant, negana to, kad turi būti demonstruojama atitiktis atitinkamų standartų reikalavimams, būtent abejones kelianti pusė turi pademonstruoti, kad tos abejonės nėra teisingos arba kad yra imamasi priemonių, kurios užtikrintų, kad atitiktis realizuojama kitais būdais.
Kalbant visai trumpai, nagrinėjant atitiktį standarto reikalavimams, preziumuojama, kad atitikties nėra ir pagal visus atitikties reikalaujančius standarto punktus turėtų būti tikrinama, ar yra įrodymai, kad atitiktis yra. Štai tą ir pasižiūrėkime.
Continue reading →
