Pagaliau susisiekimo ministras įvardino tai, kas artimiau susipažinusiems su tema buvo akivaizdu jau beveik 20 metų: Lietuvos Paštas buvo sąmoningai varomas į bankrotą.
Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas atsisakė naudoti lietuviškus pašto ženklus. Kilo paradoksali situacija, kai pašto ženklai buvo, o juos naudodavo paskiri skyriai, tik savo iniciatyva. Spustelėjus kažką iš Lietuvos Pašto vadovybės, pavyko pasiekti to, kad pašto ženklai atsirastų, tačiau visvien ilgai buvo pezama, esą į užsienį ar kitas SSRS respublikas siunčiant, reikia klijuoti ir sovietinius. Būtent šia proga filatelistai patys (filatelistai, o ne Paštas!!!) išleido Kovo-11 perspaudus: tam, kad jei jau paštai atsisako priimti lietuviškus ženklus, kad bent jau sovietiniai būtų su užrašais apie nepriklausomybę.
Jau įtvirtinus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas padarė vieną pirmų tikslingo bankrotinimosi veiksmų – pašalino visas išsiuntimui skirtas pašto dėžutes, išskyrus tas, kurios buvo pašto skyriuose. Esą "brangiai kainuoja" jų išlaikymas ir aptarnavimas. Šio sprendimo dėka jau per kelis pirmus metus laiškų siuntimas sumažėjo keletą kartų, o praėjus keliolikai metų daugelis jaunesnių Lietuvos piliečių net nežino, kaip laišką išsiųsti.
Vienu iš pirmų žingsnių buvo ir bandymas atsisakyti spaudos platinimo – esą tai ne pašto reikalas. Rezultatas buvo paprastas: paštas prarado krūvas pinigų, o visokie leidiniai ėmė platinti save patys. Pašto vadų nelaimei, pilnai įgyvendinti šio dalyko nepavyko.
Vėlesnis etapas buvo sudėtingesnis: teko sudarinėti sutartis su kurjerių firmomis, kad už šias vokuoti siunčiamus dokumentus ir netgi gabenti laiškus, bet už tokias kainas, kad paštas kuo stabiliau eitų į bankrotą. Kurjerių firmos džiaugėsi, pašto vadai gaudavo "atkatus".
Paskui kilo geresnė mintis – uždarinėti vietinius pašto skyrius, nes esą jų išlaikymas daug kainuoja. Čia maždaug kaip Maxima uždarinėtų parduotuves, nes jų išlaikymas esą brangiai kainuoja. Kad savikainas padidintų, o pelną sumažintų, dar ėmė statyti bilietėlių eilių automatus, kaip bankuose – kad pašto ženklą perkančio kliento aptarnavimas užtruktų ne pusę minutės, o bent kokias 3-4. Savo vidiniame laikraštyje Lietuvos Paštas ta proga dar išspausdino vedamąjį apie tai, kokie blogi yra klientai, kad būriais eina į paštą, stojasi į eiles, grūdasi prie langelio ir kad, deja, atsisakyti juos aptarnauti negalima, bet galima pastatyti bilietėlių automatus iš Hansabo.
Bene paskutinis žingsnis, skirtas pagerinti kurjerių gyvenimui ir dar labiau sumažinti apyvartai buvo Lietuvos Pašto sprendimas nedirbti savaitgaliais. Ta proga buvo pradėtos kalbos, kad mažesniems pašto skyriams pakaktų dirbti 1-2 dienas per savaitę. Šiųjų darbo laikas jau anksčiau buvo sutrumpintas, daugeliu atvejų – iki 16 valandos, kaip tik tiek, kad dirbantis žmogus niekaip negalėtų jais pasinaudoti.
Paskutinius dešimt metų pašto vadai tyliai vis skleidė kalbas apie numatomą privatizaciją – akivaizdžiai, jos ir tikėdamiesi. Paskutinės kalbos buvo apie tai, esą ES numato pašto paslaugų liberalizaciją, todėl esą bus privatizacija. Nors liberalizacija išties tereiškia tai, kad siuntų gabenimas leidžiamas ir kitoms įmonėms, o ne tik valstybiniam paštui, kitaip tariant, Lietuvoje ta liberalizacija jau senų seniausiai yra. Valstybinio pašto realybėje atsisakyti neįmanoma: ir dėl to, kad reikia vykdyti specifines mažo pelningumo funkcijas (pvz., smulkiuose kaimuose), ir dėl to, kad gabenamos valstybinės siuntos, įskaitant ir slaptas.
Lietuvos pašto veiklą bene geriausiai reprezentuoja pašto vidinis laikraštis, savo silpnaprotiškais tekstais primenantis sovietinę spaudą bei patys pašto ženklai. Šiųjų biznis irgi organizuotas nuostabiai – išrenkami tik pateptųjų projektai, kad premijas gautų savi, giminaičiai ar darbuotojai. Ir viskas gi teisėta, "komisija priėmė, konkursas buvo". Taip išleidžiami tokie šedevrai, kaip garsusis "apsišikęs kūdikis" ar Mesalina (Lietuva – vienintelė pasaulio valstybė, išleidusi pašto ženklą , vaizduojantį prostitutę!), vėliau reprezentuojantys Lietuvą prieš visą pasaulį.
Tikėkimės, kad kažkas pasikeis. Nes savo sovietine degeneracija Lietuvos Paštas seniai pralenkė bet ką iš valstybinių įmonių – net Lietuvos Geležinkeliai, save palyginę su Lietuvos Paštu, tyliai apsiverktų kamputyje. Pagal įvairius pasaulinius pašto organizacijų reitingus, Lietuvos Paštas nuolat pakliūna į šimtuko apačią, o kartais net ir į šį neįtaiko, vilkdamasis greta karų, maištų ir kitų neramumų kamuojamų Afrikos valstybių, nuolat tapdamas visos Europos rekordininku pagal prarastų siuntų procentą ir laiškų gabenimo trukmę.
Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kur yra ištisa prieš pašto veiklą protestuojanti organizacija – Filop. Ir, ko gero, vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai rengia ne gražiausio, o baisiausio pašto ženklo rinkimus.
Galime tik nostalgiškai prisiminti sovietmetį, kai laiškas tame pačiame mieste būdavo atgabenamas per vieną dieną. Dabar tai užtrunka 4-5 dienas, o kartais – ir savaitę.
