Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.
Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero. Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.
Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.
Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.
Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.
Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.
