Bullshit bingo, padarykim dar daugiau bardako

Tik vakar parašiau, kad viskas rimsta su tais triukšmais. Ir va, pasirodo, kad nerimsta. Ir šitą sykį, kad ir kokie mano mylimi, bet konservai nutarė gerai įsijungti į visą šūdų balaganą. Tiesiog lygioje vietoje. Žinot gi, kaip būna, kai visur užsisuka ventiliatorius, į kurį krenta šūdai? Niekas nieko nesupranta, o tada kas nors dar įmeta kokį nors šūdą, ir jei sėkmingai įmeta, tai tas šūdas nutaško visus iš eilės, o pats to šūdo įmetikas lieka lyg ir niekuo dėtas ir nekaltas. Bent jau paprastai tokio scenarijaus tikisi tie, kas tuos šūdus įmeta.

Kartais PR specialistas turėtų bent jau patį pagrindą žinoti: kai šūdai taškosi per ventiliatorių, tai gal geriau atsitraukti ir tyliai laukti, o ne pačiam pribėgti prie to ventiliatoriaus ir dar šūdo kibirą įpilt. Nes kaip duos atgal, tai maža nepasirodys.

Ponas Jonas Survila pabandė žaisti šitą žaidimą – mestelti taip, kad pakaktų visiems. Ir mestelėjo pas save FB – galit susirasti kažkur ten ir pasiskaityti. Padarys įspūdį – anam labai patiko Vytautas Bakas su žiniasklaidos uždarinėjimo idėjomis. Matyt, iš tų idėjų koksai tai bendras tarpusavio supratimas atsirado.

Aš suprantu, aišku, kad visokie politiniai žaidimai būna žaidžiami. Ir suprantu, aišku, kad kartais vargiai galima apsieiti be tų nesąmonių. Ir kitos partijos tą daro irgi. Nu bet ponai ir ponios, nu reikia gi turėti saiką – nes sugebėti pralenkti netgi Karbauskio alkomafijos sąmokslus žiniasklaidoje – čia jau reikia turėti truputį talento, ar kaip čia pasakius. Šūdų talento gal.

Bet gal nepavyks. Ne šį kartą. Ir ne taip, kada populistinėmis demagogijomis bandoma naikinti pats laisvos žiniasklaidos pagrindas – konkurencija. Na, ir kartu, aišku, pati žiniasklaida, kokia bebūtų.

Continue reading

Skandalams tylant

Kadangi skandalai tyla, tai aš gal dar pažarstysiu juos biškelį – kad būtų kiek aiškiau apie tas pažymas ar dar kažką ten. Tiesiog pastebėjimų vieną-kitą. Labai pabirų, kad būtų tiesiog šiaip aišku, kas ten neaišku. Nes ir man dar neaišku. Todėl ir pabiros visokios čia bus.

Kartais reikia laiko, norint susidėlioti visus dalykus į vietas. O kartais ir kokių nors dalių prireikia, kurių dar trūksta. O kartais būna ir taip, kad iš visai kitos dėlionės kažkokios dalys ne į temą įsimaišo. Žodžiu, nereikia per daug skubėti, kai prasideda emociniai skandalai. Truputį pasidėlioti šį bei tą reikia.

Žodžiu, šiaip padrikos mintys, jūsų atsirankiojimui:

  • Eligijus Masiulis, atrodo, pabandė žaisti žaidimą „ištepk kitus ir nusitempk paskui save“. Nesigavo kažkaip. Kažkaip nesigavo. Vaje vaje. Ar pastebėjot, kad jau tiek dabar išlindę, kad apie Masiulį daugelis ima užmiršti?
  • Lietuvos Rytas bandė skelbti laiškus, kuriuose nieko skandalingo nėra, bandydamas sukelti skandalą. Panašu, kad kai kurie veikėjai turi visiškai asociatyvinį, iracionalų mąstymą – įsivaizduoja, kad jei kažkas slapto, tai reiškia, kad kažkas skandalingo ir kompromituojančio.
  • Dalios Grybauskaitės laiškai stebėtinai parodė, kad net lyg ir daugmaž privačiame susirašinėjime viskas vyksta apie valstybę. Jei taip nuoširdžiai ir žmogiškai – aš nesuprantu, kaip žmogus gali būti tiek užsiimantis darbu ir negalvojantis apie save. Kita vertus, aš dabar suprantu, kodėl jinai daugeliui atrodo tokia baisi – nes dirba ir dirba, ir negalvoja apie tai, kad galima būtų nedirbt. Suprantat, privatūs susirašinėjimai, kurie tokie valstybiniai.
  • Tomas Dapkus kol kas gavosi didžiausiu nukentėjėliu skandale. Ir buvo jis lyg niekuo dėtas, ir pakliuvo į duobę taip, kad maža neatrodo. Žodžiu, „ėjau pro šalį, nugriuvau ant asfalto, ir taip penkis kartus“.
  • Aš pats manau, kad Tomas Dapkus gal nei per daug parsidavęs, nei beviltiškas, nei ten baisiai sąmoningai ką nors makliavojęs – išties tai greičiau jau keista situacija, į kurią pakliūna neretas smarkiai užaugęs žurnalistas: kuo daugiau darai, tuo labiau auga įtaka, kuo labiau auga įtaka, tuo gali daugiau padaryti, o tada aplinkui ima rastis kažkas, kas dar ir pasiūlo daugiau informacijos, o paskui ir darbą, ir taip toliau. Ir kažkuriuo momentu pameti supratimą, kad ne tik rašai, bet ir pats kuri situacijas, sprendi likimus. Ta riba labai slidi ir nepastebima. Ir paskui, už tos ribos, būna tai, kas būna.
  • Labai įdomiai istorijoje išlindo Mečys Laurinkus, daugelio dar prisimenamas iš valstybininkų skandalų laikų – tas ėmė aiškinti kažką neaiškaus apie pažymas ir dar kažkokias nesąmones. Nuostabu yra tai, kad kaip vienu metu, per visus tuos valstybininkų skandalus VSD kaip tik kažkokiais pažymų išgalvojimais ir buvo kaltinama. Prisiminkim, kad 1999 metais Laurinkaus pavaduotoju tapo ir Arvydas Pocius, KGB rezervistas, kurį vėliau (2004 metais) Artūras Paulauskas paskyrė vadovauti visam VSD. Žinokit, rimtai, patariu tuos laikus prisiminti – su visokiomis dujotekanomis ir kitomis istorijomis. Buvo labai labai įdomu.
  • Čia verta prisiminti dar ir tai, kad jau pirmos kadencijos pradžioje Dalia Grybauskaitė surengė gerą valstybininkų klano valymą, po kurio tieji jau neatsigavo. Gal nebent vis dar Laurinkus ką nors parašo kur nors spaudoje ar išlenda kokie nors gandai, kad Albinas Januška kam patardinėja kokiems nors marginalams. Reikšmę šešėliniuose žaidimuose prarado ir URM, o TSPMI išvis teliko kažkokia hipsterių gūžta.
  • Paradoksas, bet dabartiniame skandale dalyvavęs Tomas Dapkus savo laiku buvo vienas iš vanagų – t.y., vienas iš tų žurnalistų, kurie išviešino valstybininkų klaną ir padėjo apvalyti Lietuvos politinę sistemą nuo povandeninių reguliuotojų.
  • Nuostabu yra dar ir tai, kad tik paskutinius kelerius metus Lietuvos teisėsauga, atrodo, rimtai pajudėjo link didesnių korupcinių bylų sprendimo. Pirmos kregždės buvo skandalai su Darbo Partijos buhalterijomis, paskui pajudėjo ir daugiau. Pasižiūrim (verta turėti omeny VSD pažymos datas), nuo kada išties atsirado realiai sėkmingai veikiantys teisėsaugos vadovai:
    • 2013 metais paskirtas STT vadovas Saulius Urbanavičius (dabar – STT vadovu tapo Žydrūnas Bartkus, 2018)
    • 2015 metais paskirtas VSD vadovas Darius Jauniškis
    • 2015 metais generaliniu prokuroru paskirtas Evaldas Pašilis
  • Panašu, kad ne šiaip sau kažkam labai nepatiko tie prokurorų skyrimai (nuo to gi ir prasidėjo šitie viešinimai), ir panašu, kad kaip tik dabar ir sujudėję viskas – vos per kelerius paskutinius metus. Tas labai matosi ir iš tos šviežios VSD pažymos – joje yra duomenų, berods nuo 2006 metų, bet tik dabar jau atrodo kažkas rimčiau ima vykti – kad ir tas pats pagautas Eligijus Masiulis, kad ir byla paksuoliams, kad ir kiti reikalai. Per paskutinius kelerius metus, atrodo, prasidėjo kažkoks lūžis. Atrodo, kad teisėsauga keičiasi, ir apie 2015-1016 metus tie pokyčiai buvo pakankamai esminiai. Vat ir matome.
  • Užtušuotos vietos VSD pažymoje – labai įdomios, bet ten slypi ir problemos. Esmė yra tame, kad jei išviešinama medžiaga iš tokios pažymos, faktiškai sugadinami įrodymai teismui (tai jau, žinote, tokia baudžiamųjų bylų specifika). Aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi kažkam, kas galimai užkabintas tos medžiagos ir dėl to nori tiesiog apsivalyti (pvz., tai daliai iš Liberalų Sąjūdžio, kuriuos taip žostkai pakišo Masiulis), aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi ir tiems, kam per išviešinimą būtų šansas nusikratyti įkalčių, bet daug keisčiau, kad tokio išviešinimo, atrodo, nori kai kurie valstiečiai???
  • Oh, valstiečiai, LVŽS. Valstiečiai, kurie anei piršto nepridėjo prie antikorupcinių reikalų (Ramūnas Karbauskis spaudoje netgi kaltinamas krūvom nedeklaravimų ir dar neaišku kuo – realiai su tuo yra daug rimtesnis skandalas), dabar jau ima vaizduoti tuos kovotojus su korupcija, kurių dėka viskas tik ir išaiškėjo, nors dar net neaišku, kas ten išaiškėjo. Dėve dėve. Aš dar laukiu, pakolei kokie nors skardžiai ir kiti masiuliai pradės kovotojus su korupcijomis vaizduoti.
  • Liberalų Sąjūdis – out. Galų glae, po visų pažymų, darosi aišku ir tai, iš kur pas libus buvo tos nenormalios partinės problemos – tai kai pradeda susiurbinėti visokius neaiškius tipažus iš kur papuola (atsimenate, kai kai kurių ačų nepriėmė tik po didelių skandalų?), tai kai sureitinguoja neaišku ką neaišku kaip, tai išvis neaišku kokie briedai apie neaišku kokius internetinius rinkimus. Žodžiu, labai daug ką paaiškina tas vadovybės požiūris: „mums nusispjaut į viską, durninkim visus“. Ir paaiškina dar ir vieną mano matytą reiškinį, kai realiai švarūs, idėjų ir energijos pilni žmonės kažkaip patyliukais stumiami ir nustumiami į paraštes, kol galų gale išvis iškrenta.
  • VSD pažymoje galima įtarti apie kokius ketvertą žmonių, kurie buvo Liberalų Sąjūdžio vadovybėje ir kurie buvo tokie, kaip pasakius. Apie porą galima įtarti, kad tai pora pavardžių, kurios jau įtariamos iš kiek anksčiau. Nors gal ir nebūtinai. Apie dar porą – sakykim, nuostabusis daugkartinis kandidatas į aukščiausią postą ir nuostabusis valstybinės švaros komiteto pirmininkas? Ar ne?
  • Aš stebiu Rusijos propagandą, per mano akis eina realiai dideli info srautai, pagal kuriuos matosi, kas į ką ir kaip reaguoja. Rusijos reakcija čia buvo stebėtinai užvėlinta ir keista – pradžioje jie bandė klaikiai varyti ant Grybauskaitės, paskui pasirodė vienas-kitas straipsnis, ginantis MG Baltic ir varantis ant VSD, kažkokių Mečio Laurinkaus citavimų, o paskui išvis kažkaip nutilo. Panašu, kad jiems kažkas nepatiko. Gal nepatiko ginti MG Baltic, o gal dar kas nors nepatiko. Sunku suprasti.
  • MG Baltic koncerno įtaka yra milžiniška – kažkuriais atvejais tai natūralu, nes tai ir milžiniškas koncernas su milžiniškais pinigais. Būtų neįmanoma, jei būtų kitaip. Ir vaizdas toks, kad rėmė jie visokias partijas (bent jau tuo metu, kai tai buvo legalu), ir daug ką kontaktavo – gal kartais tiesiog tam, kad pasizonduotų, o gal kartais tiesiog šiaip dėl įdomumo, gal kartais ir dėl kažkokios įtakos, o gal kartais dar dėl kažko. Kai koncernas daro dideles investicijas, politikai su juo priversti kontaktuoti netgi tada, kai nenori. Ir čia mes turim vieną skaudulį: nėra apibrėžta nei kas yra leistina, nei kas yra neleistina, nei kokio lygio kontaktai galimi, nei kokio lygio kontaktai negalimi.
  • Dar sunkiau, kai toksai koncernas turi krūvą žiniasklaidos, per kurią iš principo gali daryti (ir gal ir daro, o gal ir ne) kažkokią įtaką politikai. Įvairūs politiniai veikėjai jau vien dėl to, tiesiog savaime tampa priklausomais nuo tokio koncerno. T.y., įtaka gaunasi visaapimanti, nepriklausomai nuo to, ar nori, ar nenori.
  • Čia, beje, galim prisiminti ir kai kuriuos kitus reiškinius: pvz., vis besikartojančius politikų bandymus paveikti LRT, ir visokius rajoninius savivaldybių finansuojamus laikraštukus, ir taip toliau. Ir galime prisiminti dar ir gana senus skandalus, bene prieš dešimtmetį buvusius, kai prasidėjo kalbos, kad pora iš kelių didžiausių Lietuvos leidinių banaliai prekiavo įtakomis ir netgi šantažuodavo galimus reklamos pirkėjus – tipo, arba moki už reklamą, arba ką nors susigalvosime, ką parašyti.
  • Man tai vėl primena valstybininkų skandalus: kadaise, kai į prezidentus prasimušė toksai Rolandas Paksas, buvo skandalai dėl jo, o paskui jis buvo nuverstas. O dar paskui, atrodo, paksuoliai atsikeršijo – štai tada ir įvyko istorijos su visokiais keistais išviešinimais. Ta istorija buvo labai keista – 2006 VSD sulaikytas Aurimas Drižius, o jo redaguojamas „Laisvas Laikraštis“ buvo konfiskuotas (visas tiražas). Konfiskuotame numeryje buvo rašoma apie tai, kad Vytautas Pociūnas ne šiaip sau žuvo, o taip pat – kad Artūras Paulauskas ir Vilija Blinkevičiūtė gaudavo pinigus iš įmonių, kažkaip susijusių su Olympic Casino, ir kažkas ten apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir taip toliau. Jei ne tai, kad kažkas VSD išsigando ir nutarė imtis konfiskacijų, niekas tuo Laisvu Laikraščiu nebūtų ir patikėjęs, bet kai Aurimas Drižius buvo suimtas, tai staigiai įsisuko toks skandalas, kad maža nepasirodė.
  • Atrodo, kad anuomet iki galo taip ir neišaiškėjo, kas ten konkrečiai užkliuvo tame laikraštyje VSD, bet panašu, kad įprastai visiškas nesąmones rašinėjęs laikraštukas tąsyk kažkur pataikė – o tada prie skandalų ėmė lipti vis naujos ir naujos istorijos, veldamosis į naujus skandalus, kol galų gale buvo užmirštos ir pačios tų skandalų ištakos. Taip ir gavosi, kad iki šiol apie valstybininkus visų galų taip ir nežinom.
  • Būtent po tų skandalų buvo keičiama ir VSD vadovybė, ir paskui vėl keičiama, ir daromos totalios pertvarkos, ir reformos, ir VSD įstatyminis reguliavimas pakeistas, ir operatyvinės VSD funkcijos atimtos, ir perduotos į STT, ir po daug daug pertvarkų, atrodo, galų gale viskas susitvarkė – mes po truputį imame matyti kažkuriuos realius rezultatus.
  • Nors dabartinės istorijos smarkiai skiriasi nuo anuometinių, bet visvien man yra panašumo – būtent apsitepėlių elgesyje: prasidėjo viskas būtent nuo veiksmų tų žmonių, kurie atrodo gerokai nekokie, o jau paskui, tiems apsitepusiems pradėjus kovoti – užsikūrė daug didesni aiškinimaisi. Ir viskas anuomet baigėsi gerai, nes apsivalymas įvyko (nors ir užtruko juntamai laiko), ir viskas dabar irgi baigsis gerai – nes apsivalymas irgi bus. Purvas valomas tada, kai jis būna matomas. Ir labai klaidinga galvoti, kad jei purvo nematai, tai jo nėra.
  • O kas bus ateityje? Artimiausiu metu, manau,  skandalas kuriam laikui gerokai aprims – jau dabar jis aptilo. bent jau tam tarpui, kol neišlenda į paviršių dar kažkas naujo. Valstiečiai iš to skandalo pasistengs pasidaryti maksimumą – kad ir nepavyko sukovoti su Prezidente, bent jau gal gausis pralaukti aplink juos pačius besisukančius reikalus, o gal netgi pavaizduoti kovotojus su korupcija. Na, patys gi matote, jei patys stebite.
  • Kita vertus, MG Baltic dar nepadarė kokio nors stipraus atsako. Gal ir nepadarys – grynai PR patarimas būtų jiems tylėti, slėptis, atgailauti ir sėdėti nuleidus galvas, o geriausiai – tai gal ir visą savo media grupę kam nors parduoti, kad neliktų jokių kaltinimų. Bet kažkodėl aš abejoju, ar jie tą padarys. Ir tada gal ir vėl kažkas bus įdomaus.
  • Kas dar bus ateityje? Manau, kad Liberalų Sąjūdis jungsis su kokia nors LSDDP arba dar su kokia nors Zuoko partija, o gal tiesiog šiaip vegetuos ir nuvegetuos. Tiksliau, ta dalis Liberalų Sąjūdžio, kuri pasiliks, kai iš ten išeis tie, kas visgi normalūs. Tų normalių viršūnėlėse yra sąlyginai nedaug. Sakykim, tarp išties pakankamai aukštus postus užimančių realių politikų (ten yra dar ir šiaip figūrų dėl grožio, jų neskaičiuokim) – aš daugmaž užtikrintas esu apie kokių, tarkim, maždaug 3 žmonių švarą. Sakyčiau, tai, viena vertus, gana nedaug, bet kita vertus – tai yra daug, nes yra partijų, kurių viršūnėse tokio kiekio švarių žmonių aš nerasčiau. Bet aš nežinau, ar tie keli žmonės bandys dar gelbėti tą beviltišką beviltiškumą, ar visgi ims kažką daryti iš naujo.
  • Kas dar bus ateityje? Gintautas Paluckas turi šansus iš šio skandalo pasidaryti maksimumą. Tiesiog dėl to, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai LSDP niekaip su šituo nesusisiejo. Ir dėl to jis turi gerą šansą.
  • Kas dar bus ateityje? Pamatysim.

Tai vat tiek jums padrikų minčių apie šituos jau berimstančius skandalus. Ir noriu pasakyti – mąstykit, bet neskubėkit su jokiomis išvadomis. Paprastai, kai daromos manipuliacijos, žaidžiama ne realiu turiniu, o visokiomis emocijomis, kuo karščiau, kuo intensyviau. Bet kai emocijos aprimsta, ima po truputį matytis reali situacija.

Skandalo mechanika. Kas tose viešintojų galvose?

Skaitau aš tuos naujai publikuotus, platesnius Dalios Grybauskaitės susirašinėjimus su Eligijumi Masiuliu (tulpės leaks), ir man klausimas kyla ne apie jų turinį – turinys visai nieko savyje keisto neturintis, dargi toks, kur galima pasidžiaugti, jog viskas gerai. Tiesą sakant, netgi labai gerai. Klausimas man kyla apie tai, kas dedasi galvose žmonių, kurie sugalvoja, kad toks turinys gali kažką kompromituoti?

Čia jums kažkokios nenormalios veislės gandras nuotraukoje. Nieko apie šitą veislę nežinau. Aš tik noriu pasakyti, kad viešinti politiko laiškus, kuriuose tas politikas pasirodo būtent dirbantis darbą taip, kaip reikia – tai tiesiog nuostabus būdas tą politiką sukompromituoti. Čia panašiai būtų, jei kas nors, mane norėdamas nuskurdinti, man duotų krūvą pinigų. Ačiū.

Na, įsivaizduokite, kad pvz., kažkas pabeldė jums į duris, jūs pažiūrėjote, pamatėte kad kažkas atrodo įtartinai, per uždarytas duris pasakėte „eik velniop nuo mano durų“, o tada kažkas ima pasakoti, kad bandėte tą kažką įsitempti į savo butą ir su tuo kažkuo suregzti sąmokslą. Atrodo normalu? Sakyčiau, kad nelabai.

O dabar vat įsivaizduokite, kad tas kažkas ima pasakoti ne tik apie sąmokslą ir tai, kad bandėte įsitempti kažką pas save į butą, bet dar kaip įrodymą pateikia filmuotą medžiagą, kurioje ir matosi viskas, ir girdisi, kaip pasiunčiate tą kažką velniop.

Atrodo normalu? Sakyčiau, kad čia jau truputį kažkoks visiškas suvokimo persikreipimas.

Continue reading

Cirkas lygioje vietoje, skandalo mechanika

Jums nekyla klausimai, kai Eligijus Masiulis, prigautas su dėžute, o paskui pezantis apie paskolas, tampa vaje kokiu patikimu liudininku, kuriuo remiamasi, aiškinant jog Prezidentė kaip tai esą turėjo ryšius su MG Baltic ir kažką ten darė su žiniasklaida? Viskas su tuo tvarkoje?

Vaje, skandalas, vaje, nušalinti, gėda, vaje, baisu, skandalas, skandalas…

Ar nekyla kartais mintis, kad emocijų lygmuo čia yra nenormaliai didelis, kažkokie vertinimai peržengia kliedėjimų ribas, o ir išvis viskas atrodo kaip totalus jovalas?

Kai vyksta koks nors neįtikėtinai staigus, ryškus ir kartu nesuprantamas skandalas, kur triukšmas iš neaišku kur, visi rėkia, ir nesuprantama, kas gi išties buvo tokio – tai verta biškelį stabtelt, pagalvoti ir užduoti visokių klausimų. Kartais tada kyla klausimas, ar išvis nėra čia kažkokios režisūros, kur lygioje vietoje būtų užsukta tiesiog neaišku kas.

Continue reading

Cheminis Irako karas prieš Iraną

Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.

Tas karas Lietuvoje gan menkai žinomas, bet pasakysiu išsyk: tai buvo pragaras, kurio jūs nenorėtumėte pamatyti. Su laukais, nusėtais šimtų ir tūkstančių lavonų, su žmonėmis, kurie tiesiog išvirinti chemijoje, su šimtais ir tūkstančiais vaikų, išvarytų į minų laukus, kad išminuotų, susisprogdindami. Ir su begale mirčių, su begale beprasmiško siaubo. Klaikaus karo siaubo.

Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).

Čia maždaug kokių 1985 nuotrauka. Irano revoliucinė gvardija – tie patys pamišėliai islamistai, kurie miniomis bėgdavo į mūšį, ieškodami ne kaip kautis, o kaip greičiau būti nukautiems ir pakliūti į dangų.

Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.

Taip, čia vaikai. Iš Irano. Siunčiami į frontą. Išminavimui. Išminavimui vaikais. Ir dar chemija… Chemijos neišeina nufotografuoti. Ji nematoma. Matomos būna tiktai jos aukos.

Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.

Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.

Continue reading