Tag Archives: Aldona Paulauskienė

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter