Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.
Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.
Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.
Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.
Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.
Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.
Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.
Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.
Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.
Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.
Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.
O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?
Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?
Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.
