Tag Archives: Algimantas Valantinas

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ką keičia Dalia Grybauskaitė

Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „D. Grybauskaitės vardo antisistema“ perša mintį, kad keitimus ministrų tarpe kiša tik Dalia Grybauskaitė. Teiginiai nėra labai originalūs, netgi užmirštant apie tai, kad vienintelis akivaizdžiai prezidentės praspirtas ministras – tai Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras, kurį išmetus, kilo krūvos kalbų, esą čia prezidentė verčia aukštyn kojom užsienio politikos strategiją ir taktiką.

Viskas žymiai paprasčiau. Dalia Grybauskaitė išties keičia žmones. Bet jei pabandysim atsekti, ką tokius ji keičia – paaiškės, kad tai ištisai andainykštis „valstybininkų“ klanas, pagarsėjęs po Vytauto Pociūno skandalo. Valteris Baliukonis, Darius Jurgelevičius, Mečys Laurinkus, Dainius Dabašinskas, Povilas Malakauskas, Dabašinską gelbėjęs Vygaudas Ušackas – visus jungia bendras požymis. Šiame kontekste labai įdomiai ima atrodyti ir toks ilgas Algimanto Valantino neatstatydinimas: pastarasis taip ilgai dengė visą tą Vytauto Pociūno skandalo tyrimą, kad nei neabejotinai kažką  įdomaus turėtų žinoti.

Ar tik nebus padaręs klaidos Audronius Ažubalis, kuris vietoj to, kad Dainių Dabašinską atšauktų, pareiškė, kad toks atšaukimas labai jau negražiai atrodytų, nes prilygtų teisėsaugos spaudimui? Gali būti, kad tai irgi tiesiog suplanuota. Dainius Dabašinskas ilgai buvo įvardinamas tikruoju VSD vadu, kai Arvydas Pocius ir Povilas Malakauskas tebuvo šios įstaigos fasadais.

Kai kalbam apie valstybininkų keitimą, krenta į akis viena detalė: tai daroma kraštutinai atsargiai. Dalia Grybauskaitė puikiai atsimena, kaip greitai iš savo posto išlėkė Rolandas Paksas: šis juk irgi pabandė praspirti tuos pačius veikėjus, tiktai neatsargiai. Todėl kiekvienam surandamas „nesusijęs“ pretekstas: tai ten Jurgelevičius per du darbus dirba ir turi vieną pasirinkti, tai ten Laurinkus politikuoja kur nereikia, tai ten Ušackas nuosavą politinę liniją įvedinėja… Dar daugiau – kiekvienam iš jų, bent pradėjus valymą, būdavo suteikiama ir viltis, kad pavyks ramiai atsisėdėti šešėlyje. Kaip ima aiškėti – tai tik laikinai, kad nepajustų pernelyg didelės grėsmės.

Noriu priminti ir tą vienintelį atvejį, kai prezidentė akivaizdžiai įsikišo į teisėsaugos reikalus – nuostabu, bet tai buvo toji istorija, kai Kauno teisėsauga sugalvojo kelti bylas protestuotojams dėl pedofilų. Tąsyk Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad žmonės neturi būti baudžiami, nes tai – pilietiškumas.

Taigi, nors dar prieš metus Dalios Grybauskaitės atėjimas valdžion man atrodė gerokai fantasmagoriškai, ir labai ilgai abejojau tuo, ką ji daro, dabar atrandu jau ryškėjančius požymius, kad ji imasi veiksmų, skirtų labai rimtam demokratijos sutvirtinimui.

O pabaigai noriu tik pateikti paties Edvardo Čiuldės citatą, kurią siūlau permastyti visai kitokiame kontekste:

lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.
Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Putinizmas Lietuvoje

Kai kažkas iš apžvalgininkų anksčiau lygino prezidentę Grybauskaitę su Putinu, tie palyginimai atrodė ganėtinai pritempti. Karatistė ir dziudoistas, tvirta ranka ir taip toliau. Pasirodo, klydau. Grybauskaitę su Putinu lyginę žmonės turėjo žymiai geresnę politinę nuojautą, nei aš.

Dabar man tie palyginimai ima atrodyti visai realistiškais. Štai paskutinės naujienos: Vilniuje sniego gniūžtėmis besimėtę jaunuoliai traukiami atsakomybėn už nesankcionuotą mitingų organizavimą ir dalyvavimą juose. Prieš metus toks absurdas atrodė neįmanomu. Dabar – tai jau realybė. Manote, tai tik kažkokių teisėsaugininkų ar savivaldybės bukumas? Manau, kad ne. Šviežesnė naujiena – byla iškelta prieš tuos, kas dalyvavo pikete dėl pedofilijos skandalo. Galima visaip vertinti ir tą bylą, ir piketo dalyvius, bet – operatyvus teisėsaugos dėmesys nukreiptas prieš tuos, kas reiškia savo nuomonę. Ir ne šiaip kokią nuomonę, o teisėsaugos kritiką.

Simptomatiška, kad bylos dėl ankstesnių piketų nebuvo keliamos. Susigalvota tik dabar – kai prezidentė Grybauskaitė palaimino prokurorą Valantiną su jo padėjėjais – esą viskas tvarkoj. Liko užmiršta „Samanėlės“ byla, liko užmiršta Pociūno byla, liko užmiršta, kad prokuratūroje niekas nesikeičia metų metus, kad tas pats prokuroras Valantinas jau įvardinamas, kaip vienas iš pedofilijos bylos stabdžių.

Štai viena politikos apžvalgininkė pasakoja gražią istoriją, kad Valantinas prezidentei labai reikalingas, kaip svertas – turėdama tiek kompramato, ji bet kada jį galės išmesti, todėl privers dirbti Lietuvos labui, šalindama iš VSD ir kitų vietų visokius korupcionierius. Bet tokios kalbos – tai tik naivūs pakleidėjimai: kova su korupcija negali būti neskaidri. Bet kokia neskaidri kova su korupcija pasmerkta nesėkmei. Ko išties nori Grybauskaitė, pasilikdama sau tokius „svertus“? Nežinau.

Išsyk po šaudynių Kaune rašiau apie tai, kad Drąsius Kedys taps legenda. Jau tapo. Apie jį kuriami komiksai, rašomi apsakymai, o kažkur tuose internetuose net ir eilėraščių buvau aptikęs. Norit dar vienos prognozės? Ji akivaizdi: šitaip tęsdama visą istoriją, prokuratūra tiesiog provokuoja riaušes ir tiesioginių Drąsiaus Kedžio pasekėjų atsiradimą. Brangūs teisėsaugininkai, jums maža dar buvo vieno nušauto teisėjo? Atsipeikėkit, po galais!

Su tokiu situacijos valdymu, kaip dabar – kai byloje įtarimai keliami tik vienam žmogui, kai visuomenė negauna jokios aiškesnės informacijos, o tik kažkokias nerišlias versijas, permaišytas su kažkokiomis pamazgomis, kai neaišku, kaip renkami įrodymai, o visos istorijos auka – 5 metų mergaitė grobiama ir kišama į psichiatrines, esą tyrimams – tai tik siutina visuomenę, nes netgi buvusiems skeptikams kelia vis didesnius ir didesnius įtarimus. Bet kai protestuojantys žmonės pradedami persekioti už piketus – kažkam tai jau gali tapti paskutiniu lašu.

Demokratija kiekvienam garantuoja žodžio laisvę. Įstatymai dėl mitingų organizavimo skirti ne tam, kad tą laisvę apriboti, o tam, kad tą laisvę užtikrinti. Bet kai Kauno policija ima skelbti gebelsiškus pareiškimus apie kažkokią mitingais esą sukeltą grėsmę kažkieno gyvybei –  to jau negali pavadinti kaip nors kitaip, kaip tik spjūviu demokratijai į veidą. Štai dėl to man ir kyla asociacijos su putinizmu – tuo, kuris lygiai tokiais pat metodais persekioja protestuotojus Rusijoje.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie VSD, teroristus ir prokurorus

Klausau Lietuvos Radiją – fantastiška laida kažkokia. Tarkuoja VSD per visus galus. Ir istoriją apie tai, kad kažkur Antaviliuose buvo laikomi teroristai, kuriuos kankino pririštus prie operacinių stalų. Ir sako, kad atrodo, jog yra ištisa grandinė susijusiųjų – ir Mečys Laurinkus, ir Valdas Adamkus, ir liūdnai pagarsėjęs Pocius, ir dabartinis Malakauskas. Ir jų padėjėjai, tokie, kaip Darius Jurgelevičius ir panašūs. Ir dar – generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kurio dėka, pasirodo, iki šiol dėl viso to neteisėtai laikytų teroristų reikalo netgi nepradėtas ikiteisminis tyrimas – nepaisant Dalios Grybauskaitės reikalavimų ištirti. Vertinimas vienas: CŽV į šitą reikalą sukišo tokius milžiniškus pinigus, kad dėl jų visas reikalas ir užsisuko – visa krūva aukščiausių vadovų gali būti susiję tarpusavy būtent tais piniginiais ryšiais.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter