Tag Archives: ekonomika

Naujieji politiniai cirkai tęsiasi

Vienas iš pirmųjų sprendimų, kuriuos priėmė naujasis, konservatoriškai-klerikališkasis Seimas – tai visuotinio sekimo įstatymas. Jau nekalbant apie tai, kad tai visgi visuotinis sekimas, tai mus dar sekti privalės mums paslaugas teikiančios komercinės įmonės už savo pačių, o jei jau tiksliau – už mūsų pačių lėšas. Ir jau nekalbant apie lėšas, jos dabar kaups apie mus duomenis, kuriuos belenkaip ir naudos. Ačiū tau, Seime.

Kubilo šiandieninis pareiškimas apie tai, kad mokesčiai verslui įtakos nedaro ir kad vyriausybė "rems" verslą, skatindama jį skolintis, prieš visą tą totalitarinį įstatymą netgi nublanksta. Ačiū tau, Kubile.

Sakykit, kur pasislėpti nuo tų galvijų?

Keturios ekonominės kryptys. Arba vėl apie krizę Lietuvoje

Visi puikiai žino, kad yra kairieji ir dešinieji ekonomistai. Jei nesigilinsim į vietines realijas (kur dešinieji yra kairieji, o kairieji yra dešinieji, o ir išvis nesuprasi, kas yra kas), tai kairieji atstovauja idėjai, kad gilus ir kardinalus ekonomikos reguliavimas bei lėšų perskirstymas leidžia pagerinti ilgalaikius ekonominius rezultatus, taip pagerindamas žmonių pragyvenimo lygį ir leisdamas sukurti daugiau kapitalo. Dešinieji gi sako priešingai – tik visiškas liberalizmas ir minimalus valstybės kišimasis į verslą tampa gero pragyvenimo garantu ir leidžia sukurti daugiau kapitalo.

Yra ir kitas tos pačios ekonomikos pjūvis – ką mes paliekame savo vaikams? Ir ar išties kapitalas – tai vienintelis tikslas? Būtent tai nagrinėja įvairūs environmentalistai. Bene plačiausiai žinomas atvejis – tai žalieji, bet galime pastebėti ir daugelį kitų organizacijų, ekonomiką nagrinėjančių panašiais aspektais. Gan akivaizdus faktas, kad žmogaus teisių bei lygių galimybių apsauga – irgi vienas iš ilgalaikių ekonomikos augimo garantų.

Tačiau akivaizdu, kad yra ir priešinga environmentalizmui kryptis. Nes taip ar anaip, vienakrypčių judėjimų nebūna. Ir aš tą priešingą kryptį pavadinčiau ekskrementalizmu. Reikia pasakyti, jis labai paplitęs Lietuvoje, daugumą Seimo partijų galima būtų drąsiai taip pavadinti.

Tai vat, link ko lenkiu: Kubilo biudžetas turi tik vieną ryškų skirtumą nuo Karkalo biudžeto: jei Karkalas kapitalo balansą biudžetę numatė iš trūkumų padengimo infliacija, tai Kubilas tuos trūkumus numato padengti mokesčiais. O giliai žiūrint – ir viena, ir kita – yra viena ir tas pat. Todėl drįstu teigti, kad jie abudu yra vienos ir tos pačios ekskrementalistinės ekonominės srovės atstovai.

Kaip kur kovoja su krize

Kai pas mus "vienodina" (kelia) mokesčius, kartu nerišliai pezėdami apie kažkokią mistinę paramą verslui (tiesą sakant, tas patyčas iš verslo aš čia labai korektiškai vadinu), Korėja daro logiškus žingsnius. Kada tie mūsų subingalviai susipras, kad reikia ne suknistais moralės sergėtojais ir tarptautiniais politikieriais būt, o tiesiog kopijuoti sėkmingiausius ekonominius modelius?

Bank of Korea Mulling More Interest Rate Cuts

The Bank of Korea’s Monetary Policy Committee in an extraordinary session on Monday morning will discuss an additional cut to the benchmark interest rate to boost the economy. Rumor is that the central bank will lower the benchmark rate, currently at 5 percent, by a quarter point, the usual adjustment rate, though financial industry insiders even hint at half a point. The cut would be the second in less than 20 days after the committee reduced the rate by 0.25 points at the regular meeting held on Oct. 9 and the first time since Sept. 19, 2001 that an extra session discusses an interest cut. The last time, the bank did decide to cut the rate by 0.5 points amid instability in the wake of the 9-11 attacks.
In time with the lowering of the interest rate, the government will implement greater spending and tax cuts and ease restrictions on the building of new factories and expanding of old ones in the Seoul metropolitan area as a way to galvanize corporate investment and create jobs.
In a meeting on the economic situation chaired by President Lee Myung-bak on Sunday, the government decided to release a comprehensive plan this week.
“We must ensure that additional tax cuts and greater spending go ahead in a well-organized way to prevent the financial crisis from causing the economy to slump,” Lee said.
To turn the current account deficit, the cause of the won’s freefall, into a surplus, the government also decided to expand exports, improve the tourism account, save energy, and induce more foreign investment.

In a speech at the National Assembly on Monday, Lee is expected to ask the house for bipartisan cooperation to overcome the economic and financial crisis and to approve the government’s budget program quickly.

Apie ekologiškesnes ir taupesnes mašinas :-)

Toks vat man pamąstymas kilo (deja, kadangi nesu mašinų specas, tai skaičiai iš lubų, bet gal kažkas mane patikslins). Skaičiai truputį tokie, kad būtų paprasčiau skaičiuoti. Būtų įdomu, jei kas nors pateiktų realistiniais skaičiais paremtų pavyzdžių. Labai tikiuosi, kad

[info]maliboo

žvilgtels čia ir įkiš savo trigrašį. O gal ir dar kažkas.

Taigi. Tarkim, nusiperki mašiną. Naują. Vietoje, sakykim, 10 metų senumo tranto. Senas trantas kainavo kapeikas (tarkim, 3000 litų), bet rijo 9 litrus benzino. O naujas – kainuoja 33000, ale ėda tik 6 litrus (lygiai trečdaliu mažiau). Tai dabar tarkim, kad senesnė benzino kaina buvo mažesnė, ateityje – bus didesnė, bet vidurkis to benzino – apie 3 litai už litrą. Taigi, su senu kibiru nuvažiuoji 100km už 27 litus, o su nauju – už 18 litų.

O dabar pridėkime tų mašinų kainą. Tarkim, naujas kibiras kainuoja 33 tūkstančius, o senas kibiras – 3000. Ir tarkim, kad per dieną nuvažiuoji vidutiniškai 30km (vidutiniškai – vieną gal išvis nevažinėji, o kitą – gal ir kelis šimtus). Naujas trantas trim litrais ekonomiškesnis. Taigi, 100km sutaupo 9 litus.

Taigi, 30 000 kainavęs kibiras turės pravažiuoti (30 000 / 9) * 100 = 333 333 kilometrų vien tam, kad atpirkti savo kainą sutaupytu benzinu. Po 30km per dieną – tai bus 11111 dienų ekspluatacijos. Arba 30 metų. Tai laikotarpis, per kurį toji mašina atsipirks iš kuro taupymo.

Taigi, su taupymu man lyg ir viskas aišku. Tai belieka pridėti apie ekologiją. Kadangi visa gamyba kabo ant energetikos, o nafta iki šiol yra viena pigesnių kuro rūšių, tai visai drąsiai galime pasiremti teiginiu, kad CO2 išmetimas dėl naftos deginimo, pagaminant naują mašiną, atitiks jos kainą. Tai vat, iš tos „ekonomijos“ reiks važinėti nauju kibiru 30 metų vien tam, kad kompensuoti dėl jo kilusį papildomą CO2 išmetimą į gamtą. Tai jau nekalbant apie visokias kitokias chemines atliekas, kurios atsiras, tą naują mašiną gaminant.

Kokia išvada man gaunasi – naujos mašinos kainuoja visada daugiau, nesvarbu, kaip beskaičiuotum. Jokia kuro ekonomija negali to atpirkti. Ir taip pat daugiau kenkia gamtai bei mums visiems. O visi reklaminiai bullshitai – tai ir yra bullshitai. Nori pagelbėti ekologijai bei savo piniginei – važinėk sena mašina.

Nerišlios mintys apie žmogišką naivumą

Aš jau sakiau, kad aš baisus cinikas. Gal todėl mane vieni išvadina sovietiniu reliktu, kiti – šlykščiu savanaudžiu, kuris už pinigus ir žmones žudytų, treti – fašistu, nekenčiančiu negrų, ketvirti – marksistu ir komuniaga, o penkti, būna, kad ir idealistu 🙂 Čia kaip visokiose diskusijose dėl mirties bausmės – vieni piktinasi, esą aš mirties bausmės šalininkas ir visus į konslagerius suvaryčiau (tikrai teko bendrauti su žmonėmis, kurie taip teigė), o kiti sako, esą aš absoliutus mirties bausmės priešininkas. Ir taip toliau, ir taip toliau 🙂

O taigi viskas paprasčiau – aš žiūriu iš ciniko pozicijos. Tiesiog pernelyg daug teko pamatyti, kad dar žiūrėčiau naiviai.

Vat jums keletas ciniškų klausimų:

1. Jei vergovėje žmonės dirba 7 dienas per savaitę ir po 18 valandų per parą, tai kodėl kapitalizmas, netgi turėdamas 5 darbo dienų savaitę su 8 darbo valandomis, gaunasi ekonomiškai efektyvesnis (turtuoliams pelningesnis) režimas? Klausimas nekvescionuojamas, ši realybė išnagrinėta dar Adam Smith.

2. Kuriem galam egzistuoja demokratija? Kodėl JAV, įsivedusi demokratiją ir panaikinusi vergovę, sugebėjo tapti turtingiausia (didžiausius pasaulio katpitalus valdančia) šalimi? Kodėl demokratijos įvedimas nuolat susisieja su ekonomikos pakilimu, o totalitariniai režimai nuolat skursta? Jei ką – galiu duoti užuominą: bankai.

3. Kuriem galam kai kurios šimtmečius kapitalizme pragyvenusios šalys (Švedija, Austrija, Olandija, etc.) suteikia tokias sanatorijas kaliniams – kriminaliniams nusikaltėliams? Tik nereikia man pasakoti apie žmonių gerumą 🙂

————————————

Štai jums geras ciniškos ekonomikos pavyzdėlis:

Bene prieš kokius kelioliką metų, bado kamuojamos Etiopijos vyriausybė atsisakė priimti humanitarinę pagalbą iš Europos ir JAV. Aišku, sukėlė baisų pasipiktinimą – juk Etiopijoj badmečiai tuomet jau buvo kasmetiniai, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. O situacija labai paprasta: humanitarinė pagalba, nesvarbu, ar tiesiog dalinama, ar pakliuvusi į juodąją rinką, nukonkuruoja net ir menkučius žemdirbius. Rezultatas – dar vienas, tik jau dar didesnis badas. Etiopija sugebėjo daugmaž išspręsti bado problemą tik tada, kai nepaisydama Vakarų grąsinimų ir sankcijų, atsisakė humanitarinės pagalbos. O dabar jums klausimas: kam pelninga toji humanitarinė pagalba?

Štai paprasta analizė, kas ir kaip vyksta realybėje:

Afrikoje, gerai irigavus žemes, galima auginti tris derlius per metus. Arba net keturis. Su pigia pigia darbo jėga. Tiek pigia, kad kilogramas ten išaugintų bulvių tekainuotų kelis centus. O Europoje darbo jėga brangi, žemė brangi, derlių – vienas per metus (na, gerai – kai kur gal ir du). Taigi, kuriem galam olandų, vokiečių, ispanų ir t.t. žemdirbiams konkurentai iš Afrikos? Taigi, mielieji. Štai jums ir humaniška humanitarinė pagalba. Logika paprasta: tegul negrai dvesia, bet mes juos už dyką pamaitinsime, kad jie nekonkuruotų su mumis. Taip pelningiau. Bet tik pamaitinsime. Jokių traktorių ar užtvankų jie tegul nelaukia 🙂

—————————

Aš jau nekalbu apie tokius akivaizdžius atvejus, kaip kad Irakas: Vakarų šalys pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip Saddamas Husseinas cheminiu ginklu bombardavo kurdų miestus – iki šiol nieks gerai nežino, kiek žmonių ten žuvo. Tos pačios Vakarų šalys jam ir pastatė tuos cheminio ginklo fabrikus ir pardavė krūvas kitų ginklų. Ir dar pavadino jį demokratijos ir taikos garantu Persijos įlankos regione. Bet vos tik Saddamas Husseinas susilpnėjo (nesigilinkim į tas peripetijas), iškart jis tapo priešu, kurį „nunulino“ ir atėmė iš jo naftą. Juk dideli pinigai.

Apie draugišką sovietinę pagalbą broliškų šalių liaudžiai – išvis, tur būt, neverta pasakoti. Pagelbėjo ir mums – iki šiol neatsigaunam :-/

Tai vat ką noriu pasakyti – viskas daug klaikiau, nei atrodo :-/

Nuoširdžiai laukiu jūsų komentarų ir, jei kažkam norisi -ir keiksmų – kažko mane ant filosofijos patraukė 🙂