Tag Archives: etnografija

Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais

Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.

Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?

Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).

Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.

Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.

Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?

O kaip ten su H raide?

H raidėJau rašiau, kad F raidė visai nelietuviška – natūraliai ji dažniausiai pakinta į P, pvz., vardas „Ferdinandas“ lietuviškai virsta į „Perdinandą“, „liftas“ – į „liptą“, „fabrikas“ į „pabriką“, ir netgi visai naujas žodis „fyfa“ jau kai kur virsta į „pypą“. Ir t.t..

Ponas Romas (o kur tamstos blogas, ponas Romai, kodėl nuorodos į tamstą negaliu įdėt?) pirmas iš komentatorių pastebėjo, kad tas pats yra ir su H raide. Tiesa, šioji mums visgi truputį artimesnė. Bet, pripažinkim, irgi nelietuviška. Jei kam kyla abejonių – pabandykit sugalvoti lietuvišką žodį, turintį H garsą (ir parašykit komentaruose) – manau, bus taip pat neįmanoma, kaip ir sugalvoti lietuvišką žodį su F garsu (o tai niekam nepavyko: visi komentaruose minėti žodžiai – atvirai tarptautiniai ar šiaip svetimžodžiai).

Lietuvių kalboje H kinta įvairiau: vienais atvejais ji virsta į G, o kitais atvejais – tiesiog prarandama, redukuojasi. Gal kiek rečiau pasitaiko transfomacijų į CH, bet jos, kaip irgi nebūdingos, vėlgi redukuojasi.

Taigi, pabūsiu kaip Zita Kelmickaitė Lietuvos radijoje ir padarysiu konkursėlį etnografinėm tematikom: kaip dėl to H nebuvimo lietuvius senais laikais vadindavo gudai – baltarusiai (o gal ir dabar tebevadina)?

Prizas labai baisiai vertingas – laimėjusiąjam padarysiu reklamą, parašysiu su visokiais linkais ką nors apie ką tasai į klausimą atsakęs eruditas sugalvos (taip sakant, dalinuosi, kuo turtingas, o turtingas – tik rašliavom).

Neteisingų atsakymų skaičius neribojimas, svarbu tik tai, kas atsakys teisingai pirmas 🙂