Net nežinau, kaip pavadinti tokį stilių, kuriuo groja Acid Witch – šiaip jau mažai, kam žinoma amerikiečių grupė, sako, turėjusi kažkokių sąsajų su suomių Demilich. Kai kurie sako, kad tai death, doom ir dar kažko mišinys. Aš tuo tarpu jų muzikoje girdžiu ir grindcore priemaišų, ir net power metal elementų, ir šį tą iš industrial, ir kas svarbiausia – akivaizdžius eksperimentus, kuriuos galime išgirsti senuose psichodelikos gabaluose. Prisimenate ankstyvuosius Black Sabbath?
1985 metų pasaulinis superhitas, kuriuo pradėtos pirmosios MTV transliacijos – Dire Straits „Money for Nothing“:
Taigi, Kanadoje uždraustas nuo šiol. Neskundžiamu sprendimu. Nes politkorekcija.
Šiandienos mano atradimas, kurio negaliu atsiklausyti – tai Master of Metal. Ne, tai ne tik muzika, o ir su metalu sąryšiai savotiški. Ir netgi nežinau, ar tai tikrai britiškas šitas humoras. Sprendžiant iš tarties – lyg ir britiškas. Ir sprendžiant iš nesveiko nesveikumo – irgi.
Vyrukas, akivaizdžiai turintis ne tik aktoriaus bei vokalisto talentą, bet ir didelę patirtį, daro šposus. Pradedant dainomis ir baigiant trumpomis istorijomis bei eilėraščiais. Žinoma, temos – specifinės. Norintiems klausytis – anglų kalbos žinios būtinos.
Užkibau ant jo, kai pasitaikė šitas vat gabalas, pavadintas „I Killed a Girl“ (visai nesveikas kažkokio popsinio gabalo remeikas):
Bet tai dar nieko, palyginus su šiuo gabalu, pretenduojančiu vos ne į lopšinę – „Run for Your Life“:
Taip, pradininkų pas šį stilių buvo daug, bet Master – vieni iš pirmųjų. Grupė susikūrė dar 1983, kai netgi thrash metal tiktai formavosi. Ir, kaip bebūtų keista, apie 1991 nuo death metal pasuko link įprastesnio thrash, prarasdama savo veidą. Tai labai keista. Dabar grupė – lyg ir gyva, tačiau visai užmiršta, beveik niekam nežinoma. Nors būtent jie sukūrė gabalą, kurį galėčiau pavadinti pačia didžiausia brutalumo, agresyvumo ir greičio kombinacija iš visų thrash/death gabalų, kokius tik esu kada nors girdėjęs (į panašų stilių šiais laikais bando taikyti superagresyvi brazilų Attomica, neretai įvardinama, kaip viena iš greičiausių ir agresyviausių death metal grupių, kokios tik kada nors egzistavo). Štai tas metalo kūrinėlis, žemiau, pavadintas „What Kind of God“:
Eilinį kartą atsiprašau už prastą garsą – jau ką padarysi, geriausia, ką radau. Tas gabalas man turi istoriją, simboliškai atspindinčią ir pačios grupės istoriją, tad abi šias istorijas trumpai ir nupasakosiu.
Šiandien tiktai apsižiūrėjau, kad apie Therion ligšiol nebuvau parašęs, nors, atrodytų, tai tiesiog neįmanoma. Švedų grupė, iškilusi virš stiliaus tiek, kad apie juos galim drąsiai kalbėti, kaip apie supergrupę, užimančią toli gražu ne paskutinę vietą visų laikų visos Rock muzikos geriausiųjų šimtuke. Therion – tai viena iš kelių grupių, kurių dėka dabar jau išvis negalime kalbėti apie metalą, kaip apie vientisą stilių, turintį bent kažkokius aiškesnius bruožus.
Pradėję nuo progresyviniais eksperimentais pagerinto, tačiau gan banalaus death metal, Therion greitai, bet visai nebanaliai priplakė prie jo viską, ką tik įmanoma buvo rasti klasikinėje muzikoje – pradedant choralais bei operiniais vokalais ir baigiant kameriniais instrumentais. Ir aišku, visokiais ten sintezatoriais, garso spec. efektais ir t.t., gaudami tai, ką net ir skūpas pagyroms kritikas pavadintų dieviškumu. Nors ne – tai tamsos grupė. Tad šėtoniškumas – gal būtų tikslesnis apibūdinimas. Tai ne kokie nors Metallica tipo cirkai, kur orkestras pasikviečiamas, norint pavaizduoti kietesnius, tai tikros simfonijos, sukurtos ir sugrotos kitaip. Taip, kaip šimtus metų nesugebėdavo sugroti geriausi simfoniniai orkestrai. Sugrotos taip, kaip gali tik Therion.
Gal pradėsiu nuo gabalo, kuris seniai seniai išgirstas, man užstrigo visam laikui – „The Beauty In Black“. Taip, šis gabalas – gal dar ne tie Therion, kurie tapo dabar pasauliui žinomais metalo dievais, tačiau būtent šitas šedevras tapo tuo kūriniu, po kurio visiems pasidarė aišku: metalas gali būti gražus. Gražus ne savo greičiu, brutalia jėga ar sudėtingumu, o tiesiog gražus:
