Tag Archives: Pink Floyd

Išimtinai tik metalo mėgėjams

Metalistė su gitara

Čia vaizdus pavyzdys apie tai, kaip vyrus jaudina moterys, mėgstančios gitarinę muziką. Komentarų nereikia. O kaip moteris jaudina vyrai, grojantys gitara - visiems pasako Antonio Banderas vardas: šį netgi teliko ekrane pamačiusios, panos sudrėksta momentaliai vien todėl, kad jis visad su gitara, kuri yra žvėriškas afrodiziakas, nenusileidžia Viagrai, tačiau puikiai tinka abiem lytims

Tokia tema išpuolė kažkaip – ką galima nustatyti apie žmogų pagal tai, kokią muziką jis mėgsta, o kokios negali pakęsti.

Ir ką jūs manot, jei bent truputį pagalvoji – taigi akivaizdu, kad Punk Rock mėgsta pankai ir šiaip ant visko padėję anarchistai, rusišką estradą – sovietukai, nykią klasikinę muziką – silpnoko proto snobai, kuriems pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, svarbu tik kad bilietai būtų brangūs, o visokį fufelišką popsą labiausiai mėgsta paprasti durniai. Elton John ar Bryan Adams mėgsta visokios vidutinybės, Pink Floyd – senstelėję hiparikai, o kokius nors bitlus – išvis kažkokie istoriniai nesusipratimai. Elektroninę muziką mėgsta visokie technopatai, besikrapštantys varikliuose ir kompiuteriuose, liaudies dainas – nukvakusios megztos beretės, o disco – paviršutiniški tūsavonių mėgėjai.

Visame tame muzikos kontekste ypatingai įdomūs yra metalistai: jie pasižymi aukštu intelektu, nes tai sudėtinga muzika, nelabai suprantama primityvios psichikos žmonėms, jie pasižymi gebėjimu struktūruotai analizuoti įvairius dalykus, nes kitaip ir šios muzikos nesuprastų, jie pasižymi ir sugebėjimu nestandartiškai mąstyti, nes metalas – būtent tokia, nestandartinė muzika.

Taip, aišku, yra ir išimčių, tikrai žinau, kad retkarčiais būna žmonių, kurie visiškai neturi klausos, mėgsta kokią nors Britney Spears, Rytį Ciciną, Andrių Mamontovą ar Borisą Grebenščikovą, tačiau visvien pasižymi šiokiu tokiu intelektu. Bet kaip sakoma, išimtys nepaneigia taisyklės: intelektualai mėgsta normalią muziką – pradedant Heavy Metal bei Hard Rock ir baigiant Death Metal bei Grindcore, trumpai tariant – metalą (taip, aš sąmoningai traukiu į tą kategoriją ir Hard Rock, kaip stilių, kuris visą metalą pagimdė). O jei žmogus metalo nemėgsta, tai paprastai galima išsyk pasakyti apie jo žemą intelektą ir paprastai nesuklysi.

Mihai Sorohan, gitaros mokytojas

Mihai Sorohan

Beje, net ir darbdaviams visai verta turėt omeny: atrankos metu galima nekaltai paklausti būsimo darbuotojo, kokią muziką jis mėgsta, ir jei anas pavardins kelias metalo grupes, tai išsyk galima pasidaryti išvadą, kad žmogus struktūralus, protingas, galvojantis apie savęs ir įmonės tobulinimą. O jei nepavardins – tai reiškia, kad neapsišvietęs ir nykus, darbui netinkamas, nesavarankiškas ir kvailas.

Dar daugiau, jei žmogus pasako, kad metalo jis nesupranta ir negali pakęsti, tai išsyk galima užtikrintai tarti, kad jis yra tiesiog eilinis pacukas, neturintis klausos ir mėgstantis visokias čiastuškes, į kurių taktą gliaudo siemkes, sėdėdamas ant suoliuko ir užsigerdamas bambaliniu surogatu, kuris jau pirmą darbo dieną užgers ir antrą dieną neateis dirbti.

Darius Gylys, gitaros mokytojas

Darius Gylys

Taigi, kad nepasirodyčiau kažkam galaslovnas (lietuvių kalbos talibanas sako „nuogastiklainiškas“), štai jums ir prašom, pavyzdėlis: metalistai, paskaitę Rokiškį Rabinovičių, gitaros kursuose gauna apsilankymų už dyką, o nemetalistams viena tokia pat pamoka kainuoja 40 litų. Ar žinot, kodėl? Todėl, kad metalistai mąstyt sugeba, įsimena, kaip pirštus laikyt, kaip grot ir taip toliau, o tie, kas nemėgsta metalo – tai jiems nors kuolą ant galvos tašyk, praeina mėnesiai, kol išmoksta varganai sugrot dainą iš vieno akordo ir nepataikydami ritmo. Tai susiję tiesiog su intelektiniais žmonių gebėjimais ir labai gerai paaiškina, kokie žmonės išrado rusiškas čiastuškes.

Čia kad patys įsitikintumėt faktais, patikrinti ir patikimi duomenys iš gitaros studijos „Noriu Groti„:

  • Gitaros pamokos, oficialios kainos – http://www.noriugroti.lt/kainos
  • Mokinių lygis nuo 0 (net gitaros nelaikę rankose) iki belenkokio (moka soluot, nori pagerinti improvizavimo gebėjimus ar pan.)
  • Pamokos vyksta naujoje gitaros studijoje Žemaitės g. 26 verslo centre, Vilniuje
  • Pamokos kaina metalo mėgėjams: 0 litų – http://www.uzsirasyk.lt/noriugroti
  • Pamokos kaina nemetalistams: 40 litų
  • Pamokos trukmė – 1 valanda
  • Nuosavą gitarą turėti nebūtina, studija duoda savo
  • Pasiūlymas metalistams galioja iki 2011-06-01 (iki tol reikia užsibukinti, pati pamoka gali būti ir vėliau)
  • Pamokas veda užkietėję Heavy Metal ir Hard Rock gitaristai:

Kad maždaug susidarytumėt įspūdį, štai gitaros guru Dariaus Gylio grojimo pavyzdys (aiškus klasikinio thrash ir speed fanatas):

Always Loved That Motor by gee_lee

O čia – gitaros guru ir kompozitoriaus Mihai Sorohan grojimo pavyzdys (jo gabalai labai skirtingi, nuo industrial iki folk metal):

Mihai Sorohan – Biker Crusade by Mihai Sorohan

Taigi, kaip matom, puikūs ir profesionalūs gitaristai metalistams duoda pamokas už dyką. Aišku, čia viskas dėl to, kad susiginčijom kažkaip, užtrolinau aš visus, įskaitant ir gitaros studiją ir gavosi toks vat siurprizas jums, mano brangūs metalo mėgėjai. Aišku, čia viskas su išlyga, kad ne šiaip iš bet kur tie metalo mėgėjai, o tik iš Rokiškio, ta prasme, iš šito blogo atėję. Toksai vat malonus dalykas, kurio nusipelno išimtinai tiktai visokie metaliūgos.

Taip kad ponai metalistai (metalistai – reiškia, kad metalą mėgstantys) nepraleiskit dabar progos ir rezervuokitės pamokas, užėję į registracijos formą. O paskui keliaukit į šitą vat studiją Žemaitės 26 Vilniuje, taip gaudami nuo manęs ir „Noriu Groti“ puikų prezentą, kurio niekad negautų tokie žmonės, kurių mašinose sukasi Olialia Pupyčių kompaktai:

Nemetalistai, aišku, irgi registruokitės, tik jums pinigus reiks mokėt. Bet negalvokit, kad tai pinigai į balą. Čia bus pati geriausia babkių investicija jūsų gyvenime – pasimokę kelias pamokas, suprasit, kad verta tapti metalo mėgėjais ne dėl pinigų taupymo, o dėl to, kad tai kaip reikiant intelektą lavinanti muzika. Ir aš garantuoju, kad ta chebra išmokins jus ir proto, ir groti. Čia jei netikit, tai galit netgi pasidaryti IQ testą kur nors prieš gitaros pamokas ir po pamokų, tai pamatysit rezultato pagerėjimą (čia rimtas dalykas, pasitikrinę įsitikinsit). Ir, jei norėsit – galėsit netgi išmokti groti taip, kaip garsusis pasaulio stebuklas Mark Goffeney:

Tiktai aišku, jei esat nemetalistai, tai negalvokit, kad ką nors sugudrausit, apsimesit metalistais ir gausit pamokų už dyką, nes čia galima nuspėt, kad kas nors klausos neturintis sugalvos, kad žino grupę Metallica ir kad čia jau pasiekimas, kad kokį nors „Nothing Else Matters“ yra girdėjęs, ar ten kokių nors Guns and Roses pasiklauso kartais, vadinasi yra metalistas. Tokie bajeriukai nepraeis, tą galiu užgarantuot jums 110 procentų, nes panašūs „mėgėjai“ būna nieko negirdėję nei apie Slayer, nei apie dar ką nors, taip kad bus išrišti per 3 sekundes ir turės mokėti pagal dvigubą tarifą. Aš jums tai garantuoju, aš specialiai paprašysiu, kad su apsimetėliais būtų nesicackinama.

Nulinė kaina už gitaros pamoką – tik realiai metalą mėgstantiems, o visiems kitiems reiks mokėt pinigus.

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.

Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂

Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?