Tag Archives: Natalija Zvonkė

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Man patinka Natalija Zvonkė

Man netgi patinka tas mėšlas, kuris yra liejamas per TV ekranus, spaudą ir visokius portalus – apie tai, kaip Natalija Zvonkė padarė tą, kaip padarė aną, koks ten jos užpakaliukas ir kad ji dainuoja. Patinka, nes galvoju apie tai, kaip visokie silpnapročiai šito klauso, šitai žiūri ir už šitai vienaip ar kitaip sumoka. Jiems parduoda šūdą, o jie sumoka, suvalgo ir dar apsilaižo. Ir perka dar ir dar. Tai fantasmagoriška, tai netgi didinga, tai kaip kokia propagandinė mašina, veikianti be trikdžių, gražiai ir negailestingai. Tai nuostabu. Na, ir kas, kad aš plūstuosi apie supuvusią žiniasklaidą arba šlamštą gaminančią muzikos industriją – daugumą žmonių ta mašina puikiai sudoroja ir būtent tai yra tikrasis efektingumo rodiklis.

Bet labiausiai man patinka pati Natalija Zvonkė, kaip žmogus. Patinka, nors aš jos nepažįstu. Ji nuostabi, žavinga, tikslo siekianti moteris, kuri iš silpnapročių budulių sugeba užsidirbti pinigus, jiems nieko neduodama. Ji apsimeta kvaila blondine, o beveik visi tuo ir patiki. Ji paruoda fufelį ir neduoda nieko. Na, gal būt, visgi atiduoda tą dalelę savęs, kurią atima visokios kaukės, bet neduoda tiems buduliams nieko, ką galėtų duoti tikra moteris – nei šilumos, nei supratimo, nei meilės, nei rūpesčio – nieko. Ji sugeba parduoti save, savęs neparduodama.

Aš niekad nesu matę Natalijos Zvonkės gyvai, aš netgi nesidomiu ja, aš beveik nieko apie ją nežinau. Aš tiesiog norom nenorom užtinku tai vieną, tai kitą jos paminėjimą. Kažkokius gandus ir nuotrupas. Ir žinot, vat palyginu aš su kokia nors Nijole Pareigyte, kur jau antrą kartą „anoniminiams niekadėjams“ teko viešinti plikas nuotraukas apie tai, kaip ji su šunim. Arba Oksana Pikul, kurios pliką tarpkojį dar 2002 matė nuotraukose kas papuola ir kuri ne taip seniai išsioperavo papus, kad tik šitai parodytų TV. Tai irgi darbas – pagalvokit, ar parsiduotumėt panašiai? Kiek reikia gyvenime patirti, kad dėl pinigų išsioperuotum? Žvaigždės gyvenimas gražus tol, kol esi į ją žiūrintis silpnaprotis budulis. Bet kai esi žvaigžde, tas gyvenimas neretai tampa košmaru, panašiu į pragarą. Ir tikrai nedaugelis tą pragarą pereitų. Ir Nijolė Pareigytė, ir Oksana Pikul, ir Natalija Zvonkė žino, kas tai. Bet buduliai nežino ir už tai moka. Jie tušti, ir moka už tai, kad jų tuštumą kažkas užpildo pigiu šlamštu. Tai objektyvus poreikis, nešantis pinigus ištisai industrijai.

Na ir kas, kaip ją rodo žiniasklaidos ar ką apie ją kalba visokie ten durniai – faktas yra faktas, Natalija Zvonkė pasidarė sau vardą, gavo už tai pinigų, o visokiems durniams, iš kurių uždirbtas pelnas, telieka smaukyti, žiūrint į jos nuotraukas ir klausantis jos dainelių. Na, gal ir ne jos dainelių ir gal ir ne jos sudainuotų, koks skirtumas, kam ten rūpi? Kitos žvaigždutės uždirbinėja iš iš visokių rėmėjų, dar kitos bando dainuot gerai, bet nei iš tolo neprilygsta gerbėjų skaičiumi. O Natalija Zvonkė ėmė ir padarė. Kruvinu prakaitu, nusižeminimu, iškęstomis nuoskaudomis, persekiojančiu įvaizdžiu – padarė ir viskas.

Natalija Zvonkė buvo netgi ištekėjusi – ne už kokio prašalaičio, o už žmogaus, kuris sukasi toje pačioje industrijoje. Ir puikiai žino, kas yra kas. Kas yra palaida, o kas protinga. Praknisti šimtams tūkstančių budulių protą, pavaizduoti Zvonkę iš TV, kartu nepasiduoti su belenkuo iš prodiuserių ir tapti tikru estrados simboliu, ir netgi be dainavimo – ar daug moterų tai sugebėtų? Natalija Zvonkė yra nuostabi moteris, turinti geležinę valią.

Budulių yra, budulių buvo, budulių bus. Ir jie taip pat gali atnešti pinigus. Na, tai kodėl gi tų pinigų nepaimt? Na gerai, kažkas vadina tai  amoralumu, parsidavinėjimu, dvasine prostitucija, apsimetinėjimu ar dar kaip nors panašiai, bet juk visi mes vienaip ar kitaip parsiduodam. Tai jei jau parsiduodam, tai parsiduokim brangiai. Minutėlė gėdos ir pinigai kišenėj. O manot, lengva? Prostitutės, kurios prie stoties, irgi dirba pagal valandinius tarifus, ir dainuoja kai kurios ne blogiau tur būt. Ir duoda. O kiek uždirba?

Aš žaviuosi Natalija Zvonke. O buduliai, iš jos laidantys juokus – sumoka jai pinigus ir lieka tikrųjų durnių vietoje. Nes jie ir yra durniai. Net ir žiniasklaida neturi, kur dėtis – ji rašo apie Nataliją Zvonkę. Rašo netgi tada, kai nieko įdomaus nevyksta. Todėl, kad tai Natalija Zvonkė. Jai nereikia plikų fotkių su šunim.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.

Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂

Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter