Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.
Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).
Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.
Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂
Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?
Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.
Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..
Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.
Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.
Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.
Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?
Blogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.
