Rokiškis Rabinovičius

Ponai ir ponios, tiesiog šiaip informacija apie tai, kaip yra su mitingais, kas yra legalu, o kas nelegalu. Kad žinotumėte, ką kas gali padaryti, o kas ko negali ir išvis, kas kuo gali baigtis.

Jei norite protestuoti prieš valdžią, pasirūpinkit, kad jūsų neišdurtų. Protestai yra gerai, bet blogai, jei kažkas jus tiesiog apgaus, o jūs tik nukentėsite.

Valdžia Lietuvoje seniai nepasižymi sveiko proto pertekliumi. O protestuoti – tai mūsų visų teisė. Ir aš visada džiaugiuosi, kai žmonės protestuoja – jie išreiškia savo valią, o valdžiai dašyla, kad kažką ji daro negerai. Problema ta, kad protestai yra politika, o politikoje būna pilna visokių apgavysčių.

Tam, kad nebūtum apgautas, yra keli dalykai, kuriuos būtina žinoti kiekvienam, norinčiam protestuoti, net jei to ir nesinori žinoti.

1. Visi mitingai turi organizatorius. Nebūna tokių, kur nebūtų organizatorių. Net jei mitingas atrodo kažkoks stichinis – visvien kažkas tai pradeda, kol žmonės visgi nusprendžia rinktis. Organizatoriai gali būti tiesiog nežinomi, bet visvien jie būna.
2. Įstatymais reikalaujama, kad organizatorius prisistatytų valdžiai ir prisiimtų atsakomybę už tai, kad organizuoja mitingą. Jei viskas bus tvarkoje – tai bus tvarkoje. Bet jei organizatorius nori organizuti mitingą ir paruošti riaušes – tai jis ir bus atsakingas už tai. Todėl valdžia nori apie jį žinoti.
3. Jei organizatorius slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra – tai savaime kelia minčių apie tai, kodėl jis slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra. Kam slėptis ir vaizduoti, kad tavęs nėra, jei viskas tvarkoje?
4. Suorganizuoti kokį nors mitingą ar dar ką nors panašaus nėra jokia didelė problema. Todėl apie kiekvieną anonimiškai organizuojamą (menamai stichišką) mitingą galima įtarti, kad yra planų jį paversti riaušėmis. Ir kuo labiau slepiasi organizatoriai, tuo daugiau įtarimų tai kelia.
5. Riaušes malšina teisėsauga. Lietuvos teisėsauga moka tai daryti pakankamai efektyviai. Vargu, ar verta eiti į mitingą, kuris gali pavirsti į riaušes, o paskui dar gali gauti ašarinių dujų, guminių kulkų, bananų, o dar paskui – būti suimtu, o dar paskui – ir teisiamu.
6. Kai nėra organizatoriaus, visa atsakomybė tenka tiems, kas dalyvavo riaušėse. Nes organizatoriaus nėra. Tada už riaušes tada sėda tie, kas dalyvavo, o ne tie, kas užsislėpę kažkur organizavo.

Kai pamatai, kaip kažkoks visiškai anoniminis Facebook puslapis ima ir atsiranda iš niekur, o paskui jo vienintelis postas ima ir surenka netoli 10 tūkstančių peršarinimų, tai visada yra klausimas – „o kaip čia taip“?

Tokių stebuklų nebūna šiaip iš niekur. Kažkas labai intensyviai organizuoja ir nori likti nežinomu. O paskui pačiame puslapyje ir daugybėje pašarinimų atsiranda krūvos visokių komentuotojų, kurie kalba, kad Seimą reikia sudeginti ir panašiai. Kažkodėl milžiniška dalis tų komentuotojų turi keistus profilius – be istorijos, su paviene visiškai melaginga (iš internetų paimta) profilio nuotrauka ir panašiai. Tarp tų, kurie dalinasi tokiais įrašais – irgi stebėtinai didelis tokių feikų procentas.

Galima numanyti, kad šitaip organizuojami protestai turi tik vieną tikslą – sukelti riaušes. Ir tikrieji tokių protestų organizatoriai apie tai žino – jie juk patys ir organizuoja. Ir riaušes sukelti jie pasistengs. Tuo tarpu kentėti teks tiems, kas tais anonimiškais organizatoriais bus patikėję.

Trumpai tariant, saugokit save nuo panašių sukčių, kurie tiesiog nori jumis pasinaudoti – kentėti nuo to teks tiems, kas bus apgauti ir įvilioti į tokius spąstus. Anonimiški ir įsislaptinę organizatoriai už tai atsakomybės pasistengs išvengti.