Tag Archives: regresiniai mokesčiai

Gal jau laikas pagalvoti apie progresinius mokesčius?

Ponai ir ponios. Progresinių mokesčių priešininkai aiškina apie tai, kad progresiniai mokesčiai – tai daugiau dirbančiųjų apmokestinimas. Išties nei velnio. Tai tiesiog nesąmonė, kuri kyla galvose tų, kurie nori daugiau pinigų (teisingas noras), galvoja apie save (tai irgi teisinga), bet dėl savo netolimo mąstymo patys iš savęs atima galimybę tų pinigų daugiau turėti.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Pradėkim gal nuo to, kad dažniausias (ir visiškai klaidingas) argumentas, kovojant prieš progresinius mokesčius, yra viena iš loginių klaidų – tai proponentams projektyviai priskiriamas aiškinimas, esą progresinių mokesčių įvedimas reikalingas tam, kad daugiau mokesčių surinkti arba kad tai išvis esą mokestis iš pavydo. Aišku, labai patogu pačiam susigalvoti kokią nors nesąmonę, ją priskirti oponentui ir paskui visaip įrodinėti, kad oponentas neteisus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter