Tag Archives: GPM

Profsąjungų stagnacijos fontanai

Aš jau esu rašęs apie tai, kas yra Maldeikienės problema. Tai aš jums pakartosiu: tai yra situacija, kai viena koja einama į kairę, o kita koja – į dešinę. Ir rezultate gaunasi špagatas, nuo kurio Lietuvai tarpukojis praplyšta.

Apsinarkašinusi katė jums sako: "Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas."

Apsinarkašinusi katė jums sako: „Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas.“

Aš vis esu kaltinamas tai tuo, kad aš visiškas socialistas, tai tuo, kad aš visiškas išnaudojimo ideologas kažkoks. Taigi žinoma, kad taip, nes aš, kaip ir ponia Aušra Maldeikienė, sakau jums aiškiai: arba į kairę, arba į dešinę reikia eiti, o ne špagatus daryti.

Nes kas gaunasi? Biurslas laimi, korporacijos laimi, smulkus verslas dūsta, varguoliai vargetauja, o kažkokia stagnacija tik auga ir nomenklatūrinius kliedesius puoselėja. Ir dar kažkokius profsąjunginius mitingus rengia, nes esą darbuotojus reikia saugoti.

Įdomu, nuo ko saugoti? Gal nuo savęs pačių saugoti, nes jie patys negali nuspręsti, kur ką ir kaip dirbti?

Continue reading

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais prieš sveiką protą. Girdėjau kaip viešai gyrėsi Seime, kad suvaldė kažkokį ten bankinį kolapsą bei labai padėjo verslui. Matėm, kad taip padėjo, kad dabar jau apie grynųjų uždraudimą kalba. Kiek daugiau, nei prieš metus rašiau apie krūvas nesąmonių ir tai, ką verta padaryti. Deja, nepanašu, kad kažkas kažką būtų pradėjęs galvoti.

Ale gi žinot, nors kuolą ant galvos tašyk, atrodo. Patylėtų bent jau, tai vis būtų šis tas, o dabar – giriasi savo pridirbtais absurdais. Dar galėjo pasigirti pagalvės mokesčiu – PSD. Arba bandymais apmokestinti natūrines pajamas. Pamiršo, tur būt.

Prieš porą metų buvau labai naivus ir žiūrėjau tokiu kvailu išoriniu žvilgsniu į Vyriausybę bei visokias partijas, buvau tik tik pradėjęs aiškintis kai kurias politines specifikas. Netgi savo bloge berods rekomendavau balsuoti už konservus. Ir vos atėjus tai šutvei į valdžią, pakraupau, nes iš pirmų pareiškimų apie tuo metu dar būsimas naktines reformas paaiškėjo, kad jie ruošiasi sukelt kažkokį ekonominį košmarą. Tikėjausi, kad durniai tai durniai, bet bent jau kažką sąžiningumo link padarys. Deja, paaiškėjo, kad pernelyg durni.

Link sąžiningumo – jokio judesio, mokestiniai pokyčiai tą rodo – GPM už dividendus sumažintas nuo 20 iki 15, bankams sušerta belenkiek, rinka prismaugta su PVM didinimu, etc.. Ir per visą tą savo absurdo teatrą jie nepasibodėjo ar tik ne apie tūkstantį mamų po teismus tampyt už susigalvotus esą įstatymų pažeidimus, kurie vėliau paaiškėjo besantys visai nepažeidimais, o teisėtu dalyku…

O dabar… O dabar dar galim prisiminti ir šviežią bandymą susibroliauti su Valdemaru Tomaševskiu. Man atvejis kažkuo labai primena kiek senesnę Viliaus Navicko įspūdingą konservų apsiteršimo šventę, tačiau žinot, kas įdomu? Tomaševskis, bent jau nuoseklus, tuo tarpu konservai – tamposi tai šen tai ten, pasirodydami ne geriau, nei Artūras Paulauskas, grįžęs į Viktoro Uspaskicho glėbį. Atmatos.

Vienas mano draugas prieš porą metų pasakė maždaug tokią frazę: „socdemai tikrai protingesni už konservus, bet daugybė jų – sukčiai, todėl balsavau už konservus, kurie bent kiek sąžiningi, tegul ir durniai„. Pasirodo, kad durniai nelabai kuo geresni, o ir jų sąžiningumas visokias abejones kelia.

Žodžiu, nesupykit už išsiliejimą, bet užkniso.

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.