Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.
Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų pramušti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.
Kad kažkam nekiltų klausimai, kokią poziciją atstovauju, tai pasakysiu paprastai: atstovauju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei kopyraitų (autorių teisių) industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima, ko negaliu paneigti, nes iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Bet realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir pagal tai aš galiu pasakyti, kokia bus tos piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.
Ji buvo gražuolė, tačiau jūs, pirataudami, ją nužudėte. Piratai - kaip raupsų infekcija, kaip vėžys, naikinantis verslą. Pirataudami, jūs sutaupėte pinigus ir sunaikinote grožį. Vietoje gražuolės jūs gavote zombį. Ar tikrai to norėjote?
Ekonominė realybė yra paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas – tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties – kopyraitų industrija yra ant žlugimo ribos dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.
Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje – prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t.. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Išties procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.
Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Ne mažiau dvasingai atrodo ir visokie piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“. Visos tos dvasinguminės šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.
Visame šitame reikale visokios moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras – tegul kaltina pats save.
