Tag Archives: semiotika

Kaip atskirti kalbajobą

Vakar pas mane į blogą atėjo pusprotis kalbajobas*, kuris su begaliniu pasitikėjimu ėmė skleisti kažkokius kliedesius apie tai, kad negalima vartoti** žodžio „kad“ su bendratimi. Ir dar kažką vograuti apie puskalbę*** ir dar ten kažką. Gerai, kad nepradėjo dar pasakoti, jog į kokią nors kalbos inspekciją kreipsis.

Pasitikėjimas savimi pas tą tipą buvo toks, kad jis net trystelėjo kažką apie tai, kaip „čia tau ne tiuringai su bebidžiais, kad apie kalbą šnekėtum“. Aš jau senokai galvojau, kad tokių daugiau nebepamatysiu, nes paskutinius porą metų visokie kalbiniai puspročiai manęs bijo nelyg kokio pragaro išperos. Aišku, yra toje baimėje pagrįstumo, nes neprotinga eiti į mano blogą ir kažkokius kliedesius rašinėt.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai - jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje - nemirę, nes kitaip - jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai – jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje – nemirę, nes kitaip – jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Bėda su kalbajobais yra labai paprasta: jiems trūksta smegenų. Tiksliau tai netgi ne šiaip bėda, o skiriamasis požymis – kalbajobas yra besmegenis. Protingų kalbajobų elementariai nebūna, nes pati kalbajobystė yra tiesiog nesuderinama su protu. Kaip tik todėl kalbajobai amžinai ima kliedėti visokias nesąmones, o bandant susišnekėti kažką, nieko, ką besakytum, jie negirdi, o tik labai užtikrintai įsivaizduoja, kad jie patys yra kieti, o vat aplinkui juos – vieni durniai. T.y., būna tipiškas Dunning-Kruger efekto atvejis visame gražume.

Continue reading

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading

Parazitiniai diskursai

Kartais būna taip, kad nei nematai, kas išties vyksta ir kaip knisamas protas. Ypač, kai proto knisimas yra tiesiog visuotinis, o tą daro kone kiekvienas, kas tik netingi. O daro tą todėl, kad patys su praknistais protais. Štai taip paprastai – sėdi galvoje koks nors nenormalus diskursas ir generuoja visokį šlamštą, o paskui tą šlamštą ir kitiems kiša. Ir paskui visi tame šlamšte gyvena.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis, svogūnais akis pasitrynę.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis*, svogūnais akis pasitrynę.

Aš čia apie kai kuriuos tokius diskursus ir noriu pasakyti – jie sklaidosi visaip, o mes nei nepastebėdami, juos paverčiame realybe, o paskui tą realybę paverčiame tų diskursų teisingumo įrodymais. Ir paskui juos platinam. Ir gaunasi kažkoks neurolingvistinis programavimas (aka NLP) pramaišiui su semiotiniais cirkais.

Štai jums keletas (ir labai norėtųsi tikėti, kad ir jūs dar kažkiek pridėsite panašių, identifikuotų):

  • Valdžioje vieni vagys, koks skirtumas už ką balsuoti, jei visvien vogs
  • Visvien nieko neįmanoma pakeisti šitoje sistemoje
  • Teisėsauga nusikaltimų netiria, nėra prasmės skųstis, nes jei dirbtų, tai seniai būtų nusikaltėliai susodinti
  • Tasai iš valdžios vagia, bet bent jau su kitais dalinasi, bet ir kitiems kažką leidžia, bet ir kažką daro
  • Nuo manęs visvien niekas nepriklauso

Pažįstami dalykai? Štai kiekvieną tokį diskursą ir panagrinėkim atskirai. Ir pasižiūrėkim, kaip su kiekvienu atsiranda užburtas ciklas, kaip kiekvienas išties yra neteisingas ir kaip kiekvienas, įsigalėjęs, tampa aiškia priežastimi, dėl kurios ir atsiranda tie blogi dalykai.

Continue reading

Vos 36 siužetai apie viską

Kaip sako visokios legendos, kadaise toksai Venecijos dramaturgas Carlo Gozzi pabandė moksliškai panagrinėti visokią literatūrą ir atrado, kad siužetų visuose romanuose ir dramose tėra labai nedidelis skaičius. Pabandęs viską suklasifikuoti, teatrado 36 skirtingus siužetus. Kiek vėliau panašiai suklasifikuoti siužetus vėliau pabandė toksai vokiečių poetas Johann Christoph Friedrich von Schiller, bet anas ir tiek siužetų rasti nesugebėjo.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Diskusijos tarp literatų vyko gan ilgai ir smarkiai, o ir dabar tebevyksta. Vieni sakė, kad visgi negali taip būti ir siužetų turi būti daugiau, kiti sakė, kad netgi tiek siužetų nėra (pvz., kai kurie išvis teišskiria kokius nors 7, o aš pats ir visai netgi į vieną galėčiau viską suvesti). Tik anuo metu kažkaip viskas baigėsi tuo, jog visas Carlo Gozzi sąrašas kažkur pasimetė ir kalbos aprimo – teliko tik įtarimai, kad kažkas čia su ta literatūra ne taip.

Praėjus kokiam šimtmečiui, toksai prancūzų teatrologas Georges Polti parašė vieną iš svarbiausių semiotikos istorijoje veikalų – „Les trente-six situations dramatiques„. Aišku, tuo metu žodis „semiotika“ dar neegzistavo ir netgi struktūralistinis požiūris į kalbą tebuvo vos pradėjęs rastis, bet toji Polti klasifikacija taip ir liko vienu iš svarbiausių veikalų.

Taip, jūs teisingai supratote – vos 36 siužetai leidžia aprašyti viską, ką mes patiriame savo gyvenimuose, matome filmuose, girdime dainose, skaitome knygose ir taip toliau. To menko siužetų kiekio pakanka viskam.

Continue reading

Sprendimų pasirinkimo pozityvumas

Vat taip įvairios temos užsikabina, o šita išties labai sena, daug kartų nagrinėta ir vis neišnagrinėta, nes tokia gili savo esme, kad netgi nežinau, nuo ko pradėti. Apie tai, kokie sprendimai versle, o ir bendrai gyvenime yra geri ir produktyvūs, o kokie blogi ir neproduktyvūs.

Jei norime kažkokios sėkmės, tai reikia visgi kažką daryti, o ne nedaryti. Taip kad darykit ir aš jums paaiškinsiu visą loginę darymo struktūrą, kad žinotumėt, jog esminė bet ko sąlyga - kad reikia daryti. O jau paskui galvoti, ar ten gerai, ar galima dar geriau, ar dar ten kažką.

Jei norime kažkokios sėkmės, tai reikia visgi kažką daryti, o ne nedaryti. Taip kad darykit ir aš jums paaiškinsiu visą loginę darymo struktūrą, kad žinotumėt, jog esminė bet ko sąlyga – kad reikia daryti. O jau paskui galvoti, ar ten gerai, ar galima dar geriau, ar dar ten kažką.

Kadangi čia labai jau plati tema, tai aš tiesiog apie vieną koncentruotą teisingų sprendimų pasirinkimo fragmentą jums parašysiu. Apie tai, kaip dėstosi argumentai už ir argumentai prieš, kai sprendžiama, ar kažką daryti, ar nedaryti. Taip, semiotiškai. Ne kaip durniams, o kaip tiems, kas analizuoja.

Continue reading