Tag Archives: seo

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Kaip mane suranda paieškos sistemos, tęsinys

Ne taip seniai rašiau apie visokius įdomumus, pagal kuriuos mano blogą žmonės suranda paieškos sistemose. Kadangi tema visai įdomi ir kelianti apie tuos žmones minčių, jūsų dėmesiui – tęsinys. Tai kiek naujesnės paieškos frazės, toliau man varančios šiurpą ir kognityvinį disonansą. Pavyzdžiui, štai ko ieško apie Rokiškį (ar apie mane, ar apie Rokiškio miestelį):

Continue reading

Kaip mane randa paieškos sistemose

Na jau negaliu susiturėti, nes tokių fantazmų ateina, kad jau kelintą kartą fantazija atšoka. Pagal ką mano blogą atranda Google paieškoje, tiksliau, kokio durnumo frazes žmonės įvedinėja. Čia truputį parankiojau įdomesnių, kai kurie iš jų leidžia įtarti labai keistą, kartais gal net schizofrenišką ieškotojų mastyseną, kai kurie kiti – tiesiog šiaip durni:

Continue reading

Google ir SEO optimizatoriai. NetikSEO :-)

Po to, kai parašiau apie SEO ir bevaises visokių optimizuotojų pastangas išdurti Google, straipsnis ėmė susilaukinėti dėmesio iš visokių SEO optimizatorių. Vieni pro vienur, kiti pro kitur mane susirasdami, vis bandė (ir iki šiol bando) paaiškinti man, koks aš neteisus.

Žinoma, kad aš neteisus. SEO optimizacija valdo. Tiktai valdo, kai žinai, ką išties vertina Google. Daugumos optimizatorių klaida – kad jie, įsikandę į dantis dešimtmečio senumo technines žinias, tiki, kad jie kažkaip paveiks paieškos sistemą, kuri tapo populiariausia pasaulyje vien todėl, kad nuo pat pradžių atsižvelgdavo į įnirtingas visokių optimizuotojų pastangas optimizuoti visokias paieškas savo naudai.

Mieli ir brangūs SEO ekspertai, kai jūs pezate apie visokius title, h1 ir meta tegus, tai jau net nejuokinga ir net negraudu. Tai tiesiog primityvūs pezalai, į kuriuos išvis nesinori kreipti dėmesio. Na, gerai, pataisysi ten title, h1, porą metų, pridėsi gražų URL ir pan. – kas iš to? Puslapis iš kokios nors 179 pozicijos pagal kažkokią paiešką pakils iki 171 pozicijos? Arba net iki 79?

Įsiskaitykite į paprastą dalyką, kurį skelbia ir patys Google atstovai: Google paieška veikia taip, kad atrinktų geriausius rezultatus pagal tokius kriterijus, kokiais vadovautųsi ir žmonės, atsirenkantys informaciją, kurios ieško. Tai reiškia, kad Google ieško ne tegų, o informacijos, kuri kiek įmanoma geriau atitiktų kriterijus.
Aš tik ką parašiau trumpą straipsniuką apie Coroner – vieną iš senų metalo grupių. Praėjo vos keliolika minučių, rašau šitą straipsnį, o Google paieškoje įvedus žodį Coroner ir pasirinkus „ieškoti puslapių lietuvių kalba“, mano straipsnį jau duoda antroje vietoje. Kodėl? Todėl, kad aš rašau apie tai, kas man įdomu, ir taip, kad bent truputį įdomu būtų ir kitiems 🙂

Šiandien mane atrado dar vienas SEO optimizatorius, kuris nutarė padaryti eksperimentą, kuris įrodys, kad jo SEO teisus, o mano neteisus. Parašė man komentarą prieš cielas 5 valandas. Kad jo puslapį suras pagal frazę „Google ir SEO optimizatoriai“ ne blogiau, nei mano straipsnį. Google dar neranda. Neabejoju, kad dar ras – kažkada. Ir gal net duos kažkokį rezultatą 🙂 Ypač dar, kai visas jo blogas vien apie SEO ir optimizaciją 🙂 Man tik įdomu, ar neatsitiks taip, kad po šio straipsnio ir pagal žodį „NetikSEO“ mano blogas bus randamas geriau, nei to SEO mėgėjo 🙂

Beje, brangus mėgėjau, po to, kai Google atras tamstos straipsnį, atskryninsiu ir tamstos komentarą – man pačiam įdomu, kaip čia bus 🙂

Pasikartosiu dar kartą: vienintelė svarbi, lemianti optimizacija – tai straipsnių turinys. Jei jis įdomus – turite rezultatą. Jei neįdomus – jokie SEO nepadės. SEO optimizacija išties valdo, kai žinai, kad Google vertina būtent turinį 🙂

Atnaujinta: štai praėjo vos 6 minutės ir Google jau duoda rezultatą – šį straipsnį pagal užklausą „google ir seo optimizatoriai netikseo“, tuo tarpu to „netikseo“ vis nėra ir nėra 😛

Taigi, palauksim ir pažiūrėsim, kaip ten bus toliau 🙂

Google ir SEO optimizatoriai

Pilna Lietuva visokių SEO optimizatorių, gyvenančių praeito tūkstantmečio technologijų žiniomis. Jei norit – galit pasisamdyti šarlataną už kelis tūkstančius ar išvis kelis šimtus litų. Tuo tarpu Google tobulėja ir nesustoja. Visos konkuruojančios paieškos sistemos jau seniai tapo praeitimi ir netgi Microsoft bandymai lįst į paieškos metodus atrodo, lyg kūdikiškas veblenimas.

Atsimenu laikus, kai buvo toksai lietuviškas Infoseek – pakakdavo pridėti visokių raktinių žodžių į "keywords" meta tegą ir paieškoje išlįsdavai į pirmą vietą. Vienas mano puslapis buvo pirmas Lietuvoje pagal žodį "sex", nors su seksu nieko bendra neturėjo. Panašiai dusinti buvo galima ir kitas paieškos sistemas. Taip dabar bando daryti dauguma optimizuotojų, tik jau nesėkmingai, neretai nustebdami, kodėl po "optimizavimo" kokį nors puslapį Google išvis nustojo rasti.

Dar visai neseniai Google, įvedus mano vardą ir pavardę, atrasdavo kelioliką tūkstančių rezultatų, dabar randa 2000 su trupučiu. Nors puslapių, kur esu minimas, lyg ir daugėja. Kame reikalas? Ogi paprasčiausiai Google nustatė, kad yra ne šiaip sau du žodžiai, o konkretus žmogus, jais užvadinamas. Google su manim buvo sunkiau, nei su daugeliu kitų: turiu keletą įžymių bendrapavardžių ir kelis kartus keičiau savo veiklą, tad viską užkloja trikdžiai. Visgi, Google sugebėjo.

Jau prieš keletą metų rimti SEO optimizuotojai pastebėjo, kad Google sugeba atskirti gerus tekstus nuo blogų. Puslapis, kuriame tekstus parašė anglakalbis, mokantis rašyti rišliai, suindeksuojamas greičiau ir gauna geresnius rezultatus paieškoje, nei puslapis, kurio straipsniai parašyti laužyta anglų kalba, nemokšiškai ir neįdomiai. Google algoritmai identifikuoja, kiek ir kokių žodžių puslapyje vartojama, kokia sakinių sandara, kokios asociacijos tarp žodžių, kiek dažnai vartojami frazeologizmai, ar graži gramatika, padaro žodžių pasiskirstymo analizę, etc., viską įvertina ir nusprendžia. Primityvūs kompiuterių generuoti atsitiktiniai tekstai, SEO veikėjų naudoti prieš kokius 10 metų, dabar neturi jokių šansų: Google atpažįsta, kad tai beprasmybės.

Kažkada Google algoritmas buvo visiškai paprastas – kažkokiu būdu jie sugebėjo užpatentuoti metodą, bibliotekininkams žinomą jau kelis šimtus metų: tinkamų straipsnių ieškoti ne pagal pačių straipsnių turinį, o pagal straipsnių paminėjimus kituose straipsniuose. Kuo dažniau straipsnis minimas, kuo daugiau nuorodų dedama – tuo aukštesnis reitingas. Iš to ir kilo ilgai trukęs pamišimas rankiotis kituose puslapiuose nuorodas į save. Dabar gi nuorodos tapo greičiau antraeiliu faktoriumi. Google pagal žodžių pasiskirstymus patikimai nustato, ar puslapis prasmingas, kokia jo tema, dar įvertina jo kūrėjo patikimumą (ar serveris, kuriame hostinama nėra spamo platintojas), kokia programinė įranga naudojama, ar seniai tas puslapis veikia, koks jo domenas (".tk" – blogai, o ".edu" – turi net specialių privilegijų) dar krūvelę visokių faktorių, išanalizuoja tekstą, o tada ir paskiria vietą paieškos rezultatuose. Nei vienos nuorodos neturintis puslapis kartais gali pakliūti į pirmą vietą tarp tūkstančių kitų rezultatų.

Google tobulumas – neišpasakytas. Ši sistema atpažįsta visą krūvą skirtingų programų, naudojamų Internete, nustato, ar puslapio savininkas naudoja WordPress, ar kokią kitą programą, o tinkamoms programoms kartais netgi prideda šiokį tokį pliusą. Pavyzdžiui, už tai, kad programa nenaudojama spamerių, o tik normalių žmonių. Google mėgsta įvairius blogus, nes laiko juos tikrų žmonių puslapiais. Google sugeba atskirti, kur bloge yra pats straipsnis, o kur – komentarai, tad vieną ir kitą vertina skirtingai. Google atskiria, kur puslapyje yra meniu, kur reklamos, o kur naudingas turinys. Google netgi patikrina, į kur rodo straipsnyje esančios nuorodos ir už netinkamas pažemina, o už tinkamas – pagerbia. Dar daugiau: jei Google atras, kad į jūsų puslapį rodo daugybė spameriškų nuorodų, galite pasigailėti.

Google senų seniausiai skiria kalbas, kuriomis puslapis parašytas. Lietuviško puslapio ši sistema nekiša amerikiečiams, latviško – nekiša lietuviams. Tačiau dabar ši sistema jau sugeba atrasti, kuris puslapis apie ką – indeksuojami ne tik žodžiai, bet ir prasmės. Google vertėjo algoritmai reikalingesni pačiai Google sistemai, nei žmonėms: anglakalbis, ieškantis informacijos apie lietuviškas karves, kartais gali atrasti lietuvišką puslapį todėl, kad Google žino, jog nors ir lietuviškas, tai geriausiai tinkamas rezultatas.

Galų gale, Google netgi turi tūkstančius samdomų darbuotojų, kurie patys peržiūrinėja įvairius puslapius ir suteikinėja jiems reitingus, kuriais vėliau vadovaujasi paieška: kai puslapį peržiūri žmogus, jis sugeba atskirti, kur yra gudriai užmaskuotas spamas, o kur – labai nevykusiai pateiktas prasmingas turinys. Taip nedaro kitos paieškos sistemos.

Technologijos tobulėja be proto: dabar Google net įstengia atpažinti žmones nuotraukose. Jūsų nuotrauka net be jūsų paminėjimo kartais gali tapti priežastimi, dėl kurios bus atrastas kažkoks puslapis. O pagal įvairius antrinius požymius Google gali atrasti skirtingus puslapius, kuriuose lankotės ir susieti juos paieškos rezultatuose. Jei aktyviai naudojatės internetu, nenustebkite, pamatę, kad pagal jūsų pavardę Google atranda jūsų slapyvardį, kurio nežino net jūsų draugai.

Kažkada Google sistema buvo viena visam pasauliui, bet jau seniai skirtingos šalys ir netgi tų pačių šalių skirtingi regionai gauna pagerintas paieškas. Lankytojas iš Lietuvos gaus kitus rezultatus, nei lankytojas iš Londono, o šis – kitus, nei lankytojas iš Čikagos. Dar daugiau, netgi Kaune ir Vilniuje esantys žmonės neretai suras skirtingus puslapius – ieškodamas baldų parduotuvių, pirmiau rasite tas, kurios jūsų mieste. Bet dabar Google jau to nepakanka: ši sistema neretai nustato, kur koks žmogus ja naudojosi ir kiekvienam paiešką pagerina savaip. Netgi tuo atveju, jei niekaip nesate užsiregistravęs.

Techniniai SEO triukai jau seniai neveikia. Už technines gudrybes papildomų balų negausit – nebent neigiamų, jei Google nustatys, kad esate vienas iš tų SEO optimizatorių. Vienintelė kažkiek veikianti smulkmenėlė – teisingas HTML tegų naudojimas: taip, kad jie atitiktų puslapio semantiką. Žinokite, kam skirtas "h1" tegas ir kuo jis skiriasi nuo "h2". Žinokite, kuo skiriasi "strong" tegas ir kuo jis skiriasi nuo "b". Taip, Google jau seniai tapo semantinės analizės sistema. Google Internetą bando suvokti panašiai, kaip mes, o padedantiems – duoda truputį (bet tik truputį) pliusų. Dirbtinis intelektas? Gal būt – požymių yra.