Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas man prieš kelis metus papasakojo buvęs bendradarbis: jis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę – šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje. Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų – matyt tam, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės.
Transparency International skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva – 52 vietoje, tiesiog tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri – 27-ta. Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas – tik truputį žemiau už mūsų šalį – 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socdemų vado Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, esą korupcijos nėra.
Su korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni – moka kyšius, kiti – kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos – bergždžios. Problema ta, kad korupcija – nebūtinai piniginė: kuo gi skiriasi „pagelbėt už atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško bardako valstybinėje įstaigoje? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galim pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?
Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nei nepastebi – jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Reikalauti 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtinti kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsukti ištisą projektą – tai atrodo natūralu ir įprasta. Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne – mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius.
Laiks nuo laiko teisėsauga pagauna vieną-kitą kyšininką. Tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir paradoksalu: ten, kur kyšininkavimas veikia efektingai, sistema kartais dirba geriau, nei ten, kur kyšininkavimo nėra: puikus pavyzdys – legenda tapęs Misteris 15 procentų, kuriuo taip džiaugėsi ir Vilniaus verslininkai, ir gyventojai. Akivaizdu: jei kyšininkavimo valdoma įstaiga veikia geriau, nei „švari“, galim kalbėti jau ne apie valdininkų korupciją, o apie sisteminę – visos valstybės korupciją. Tokią, kur įstatymais, ministerijų sprendimais, darbo tvarkomis ir kitomis biurokratinėmis išmonėmis sukuriamos neįveikiamos kliūtys. Ir aišku, esant progai, tos kliūtys puikiai padeda paimti vieną-kitą kyšį.
Kuo didesne biurokratizacija suinteresuotas veik kiekvienas valdininkas: jei reikia ruošti daug pažymų, tvirtinimų, registracijų – sukuriama jo darbo vieta. Jei tvarką supaprastinsi, gali staiga paaiškėti, kad valdininkas nereikalingas. O pats tikriausias įrodymas, kad valdininkas reikalingas – tai tokia paini ir nesuvokiama biurokratinė tvarka, kad be valdininko joje nesusigaudysi. Kiekvienas valdininkų viršininkas irgi suinteresuotas biurokratinę tvarką kuo labiau supainioti – taip jis gaus daugiau pavaldinių, o atitinkamai – bus svarbesnis, gal ir atlyginimą pasididins.
Lietuvoje valdininkų skaičius nuolat auga. Štai 2003 tarnautojų tebuvo 19 tūkstančių. 2007 – jau 25 tūkstančiai. O 2009 – jau virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu 1990 jų tebuvo apie 10 tūkstančių. Nuostabu? Pridėkim, kad per tą laiką valstybė atsisakė daugelio savo funkcijų, jas perleisdama privačioms įmonėms – veiklos lyg ir mažiau, bet kažkodėl valdininkų – vis daugiau. Per tuos porą dešimtmečių visur atsirado kompiuteriai, internetas – tai turėtų darbo efektyvumą pagerinti bent porą kartų, tačiau matome, kad valdininkų skaičius neišvengiamai auga. Ir ne tik valdininkų – viešojo sektoriaus (valstybės finansuojamos veiklos) darbuotojų skaičius 2008 sudarė 418 tūkstančių. Maždaug septintadalį Lietuvos. Taip, tai ir gydytojai, ir mokytojai, ir daugybė kitų reikalingų žmonių. Bet juk Lietuvoje tėra 1,1 milijono dirbančiųjų. Tad turime du valstybinius darbuotojus penkiems „paprastiems“ žmonėms.
Pažvelgus į skaičius, valdančiųjų kalbos apie numatomą tarnautojų skaičiaus mažinimą 4 tūkstančiais žmonių, atrodo, kaip vaikiškas lemenimas. Aišku, negalim paneigti, kad žingsnis – teisinga linkme. Tačiau kalbėti verta apie valdininkų skaičiaus sumažinimą bent jau du kartus. Ir apie geroką viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimą. Tik ar įstengs tai padaryti valdžia, kuriai prireikė ištisų metų vien tam, kad suprastų, jog reikia mažinti biurokratinius barjerus?
Žinoma, galime pasvajoti apie „sidabrinę kulką“ – anglakalbiai taip vadina priemonę, kuri vienu šūviu išsprendžia visas bėdas. Tačiau kiekvienas, dirbęs vadovu, supranta, kad išties sidabrinės kulkos nėra – jei ji būtų, ji jau seniai būtų atrasta ir panaudota. Tad geriau būtų pažvelgti į problemą iš kitos pusės: kaip mes žiūrime į ją, kaip paprasti klientai? Juk valstybinės institucijos turėtų tenkinti mūsų poreikius, bet kaip užtikrinti, kad valdininkai, tegul ir dirbdami korumpuotoje sistemoje, bus priversti daryti tai, ko mes norime?
Komercinėse įmonėse tam naudojamos pakankamai nesudėtingos kompiuterinės klientų aptarnavimo sistemos: tokia sistema leidžia matyti visas klientų užklausas ir gauti tam tikrą statistiką – kas dirba gerai, o kas dirba blogai, kur užklausų daugiausia, o kur mažiausia. Praktika sako, kad dažnai net neprireikia ieškoti prastai dirbančių darbuotojų: šie neįtikėtinai sparčiai pasitaiso, pamatę, kad klientas gali įvertinti jų veiksmus, o visa darbo eiga lieka įrašyta kompiuterinėje sistemoje. Kažką panašaus daro ir vadinamosios „vieno langelio“ sistemos, kurių mada neseniai užėjo į lietuviškas įstaigas (tiesa, dažnai – daugiau žodžiais, nei darbais).
Būtų nuostabu turėti vieningą visoms valstybinėms įstaigoms anoniminę internetinę skundų sistemą. Tokią, kur kiekvienas galėtų pasiskųsti. Ir kur būtų galima lengvai atrasti valdininkus bei įstaigas, kurių darbu skundžiamasi dažniausiai. Ir kad kiekvienas skundas būtų viešas – matomas visiems. Ir gal net su balsavimo galimybėmis – kad kiekvienas internautas, užėjęs į tokį puslapį, galėtų pabalsuoti, kurį skundą laiko košmariškiausiu. Ir kad kokiai nors įstaigai išsprendus tokį skundą, tik jo kūrėjas, turintis slaptažodį, galėtų patvirtinti, jog problema – sutvarkyta.
Atrodo utopiškai, o gal valdininkai nei nereaguotų? Bet jeigu remdamasi šiais skundais, aukštesnė valdžia imtų daryti sprendimus dėl tam tikrų žmonių ar padalinių optimizacijos, kitaip tariant, dėl etatų mažinimo – nei neabejoju, kad jau po kelių mėnesių daugelis įstaigų imtų dirbti geriau. Gal net ir pačios sugalvotų gerinti savo veiklą bei naikinti biurokratinius absurdus.
Tik vienas menkas kabliukas… Ar jūs tikite, kad per artimiausius dešimtį metų pamatysime kažką panašaus?
