Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.
Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.
Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.
Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.
