Rokiškis Rabinovičius

Kaip žinia, vakar turėjome ekskursiją – Powiukė, Naminis, vienas iš Milžinų ir aišku, jūsų dabar skaitomas Rokiškis nuvyko į VSA atliekų rūšiavimo stotį, o paskui dar ir važinėjosi Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis didžiuliu šiukšliavežiu. Žinoma, patampėm ir šiukšlių konteinerius, ir šiukšles į mašinas krovėm, ir taip toliau – viskas, kaip žadėta: bent jau truputį pabandyti juodą darbą dirbti – tiesiog būtina. Bet ne tai esmė.

Aš kažkodėl nesitikėjau, kad man padarys tokį įspūdį visas šitas šiukšlių reikalas. O jis man sukėlė krūvą tiesiog filosofinių minčių. Paprasčiausiai, kai žiūri į milžinišką kalną popierinių šiukšlių ir makulatūros, suverstą rūšiavimo angare, galvoji net ne apie mastus (nors taip, jie irgi daro įspūdį). Tiesiog paprasčiausiai imi žiūrėti, kas tai per šiukšlės.

Nekokybiškos spaudos atliekos iš spaustuvių. Nekokybė – tai šiukšlės. Kažkokie vokiški spalvoti meniniai nuotraukų albumai, kurie kažkam pasirodė nevertingi (dabar gailiuosi, kad nepaėmiau). Švarūs Lietuvos Banko sertifikatų blankai medaliams (girdėjau, kad juodojoje rinkoje bene 10 litų už blanką?). Krūva dovaninių reklaminių komplektų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (vieno savikaina berods kelios dešimtys litų). Ir taip toliau, ir taip toliau. Daiktai, kurie visai neturėtų būti šiukšlėmis, bet tai šiukšlės.

O visai šalia – kažkokie seni senutėliai laikraščiai. Pakėliau vieną – lenkiškas „Czerwony Sztandart“ ar tai kažkoks panašus, 1983 metų. Kitur – irgi panašaus senumo žurnalas „Banga“ (lietuviškasis „Burda Moden“ iš sovietinių laikų). Kadangi smegenys pas mane persuktos savaip (procesinis valdymas, atleiskit), tai išsyk ir klausimas toks kyla – o kodėl gi tokia didelė variacija pagal makulatūros amžių?

Žinot tokią sąvoką – variacija? Edvardas Demingas labai daug dėmesio jai skyrė. O pvz., tokia metodologija, kaip Six Sigma – tai jau išvis ištisai apie vieną variacijos temą pastatyta. Kur variacija – ten ir esmė, todėl visur reikia ieškoti variacijos priežasčių.

Šiukšlių variacija akivaizdžiai susijusi su šiukšlių kilme – t.y., paprasčiausiu vartojimu. Vartojimas… Taip, kai mes kalbam apie ekonominius burbulus, mes kalbam apie vartojimą. Bet kai mes kalbam apie vartojimą, kažkodėl nepagalvojam apie save. Bet kai pamatai tuos šiukšlių kalnus, krūvas daiktų, kurie būtų visai kažkam tinkami, tačiau pakliuvę į šiukšlyną, užduodi klausimą: o kodėl?

Kodėl kažkas saugojo niekam tikusius laikraščius daugiau, nei ketvirtį amžiaus? O kodėl kažkas kitas išmetė visai gražius, naujus, net neišpakuotus meninių nuotraukų albumus? Mes vartojame, bet mūsų vartojimas tiesiog nenormalus, mes perkam daiktus, jie nespėja net pasenti ir mes juos išmetam. Aš kažkada rašiau, kaip vartojimas išaugo per 20 metų – keliasdešimt kartų. Štai ir atsakymas, kodėl sovietinis laikraštis buvo saugotas beveik tris dešimtmečius, o nuotraukų albumas, išleistas 2009, buvo išmestas jau 2010. Daiktų juk turime ne ką daugiau, bet juos naudojame keliasdešimt kartų sparčiau, o saugome keliasdešimt kartų trumpiau.

Žinoma, aš galvodavau apie tokius procesus. Tačiau visai kitaip galvoti pradedi, kai pamatai šitai pats, savo akimis, taip akivaizdžiai, kaip tik įmanoma pamatyti.

Man atrodo, aš supratau, kodėl VSA sugeba surengti tokias marketingines kampanijas, kodėl jie sugeba taip gerai dirbti. Jie žiūri į mūsų gyvenimą iš kitos pusės. Jie tiesiog žvelgia kitaip. Kitaip – taip, kaip negali žvelgti, jei nedirbi su galutiniu visuomenės produktu – šiukšlėmis. Juk būtent tada žvelgi į sistemą iš šalies, out of the box. Marketingistai, ar jums žinoma ta frazė? Ji išties nereiškia jokios mistikos. Tiesiog požiūrį iš šono. Požiūris iš šono – visada pilnesnis. O, čia jau prasideda metateorija, ar ne? 🙂

O taip. Mūsų visuomenės kuriama pridėtinė vertė didžiule dalimi tėra šiukšlės ir atliekos. Ar daug jų prigaminai šiandien? Paskaičiuok kilogramais, brangus skaitytojau. Pasiimk šiukšlių dėžę ir pažiūrėk, kas ten guli? Krūva maisto produktų, kurie išmesti todėl, kad niekas jų nesuvalgė, o nesuvalgė niekas jų dėl to, kad buvo nupirkta tris kartus daugiau, nei reikia? O gal drabužiai, kuriuos dar galima nešioti, bet parduotuvėse akis užkliuvo už kažko naujesnio, o senam tiesiog neliko vietos? „Neturiu, kuo apsirengti“, „nėra ką valgyti“ – puikiai žinomos frazės, kurios tariamos kai yra ir ką valgyti, ir kuo rengtis. Norit verkšlent – pažiūrėkit į savo, būtent savo šiukšlių dėžę. Kai atrasit, kad pro ją kasdien iškeliauja bent keliasdešimt litų, gal pasijusit turtingais. Aš jau pradėjau kažką galvoti. Gal susistatys smegeninėj kas nors. O gal ir ne… Žmogus – silpnas, labai silpnas ir užmaršus padaras…

A, taip, jei atmesim iš šiukšlių maisto atliekas, drabužius ir pan. dalykus, kuriuos išmetame dėl to, kad esame elementariai buki ar besivaizduojantys kažin ką, pagrindinė likusių šiukšlių dalis, ko gero, teks visokioms pakuotėms. Pakuotės mums visiškai nereikalingos, tai yra šiukšlės, kurias jau nuperkame, kaip šiukšles. Ir šios šiukšlės beveik visada sudaro nemenką sumokamos kainos dalį. Negana to, dauguma pakuočių visai nelinkusios irti gamtoje.

Štai, primeskim: apgalvotas maisto pirkimas sumažina išlaidas maistui dvigubai, drabužių ir kitų šmuškių ilgesnis naudojimas sumažina išlaidas šmutkėms irgi dvigubai – na, gautųsi išvis lyg ir dvigubai mažiau išlaidų, tiesa? O dar, sakykim, keliolika procentų sumažintume likusias išlaidas, jei būtų taupoma pakuotėms (tiesa, tik su gamintojo pagalba), o dar jei nepirktume šlamšto, kurio išvis mums nereikia, kas gi gautųsi? Trigubai mažesnės išlaidos. Tai reiškia, kad kokius du trečdalius pinigų išleidžiame šiukšlėms. Na, gerai, gal ne du trečdalius, o tik pusę.

Jei galvojote, kad aš apie visuomenę, gaminančią šiukšles, kalbėjau kokia nors perkeltine, filosofine prasme – klydote. Aš kalbėjau visiškai tiesiogine prasme. A, taip, tu, būtent tu skaitai šitą straipsnį. Tu esi švaistūniškas šiukšlių gamintojas, tavo pagrindinis sukuriamas produktas – tai šiukšlės. Negalvok, kad čia retorika, paaglvok apie šiukšles. Pasiskaičiuok.

Taip, mes žiūrėjome šiukšlių rūšiavimą. Paprasčiausia makulatūra rankomis rūšiuojama į krūvą skirtingų popieriaus rūšių – kartonas, žurnalinis popierius, laikraštinis, dar kažkoks…

O žinot, kad gyventojams nereikia mokėti už išrūšiuotas šiukšles? Jei rūšiuojate, už jų išvežimą nemokate. Rūšiuojant, galima šiukšlių išvežimo kainą sumažinti dvigubai – šiukšlių išvežimo kaina skaičiuojama pagal svorį. Jei pavyksta surūšiuoti ir perdirbti dalį šiukšlių – reiškia, kad bent jau dalis jūsų išmestų pinigų kažkam davė naudos. Jums irgi.

O žinote, koks nerealus jausmas yra sėdėti šiukšliavežio kabinoje, kur elektroniniai GPS žemėlapiai rodo visas konteinerių vietas, o ta kabina beveik tokiame aukštyje, kaip antras namo aukštas. O sunkvežimis manevruoja Senamiesčio gatvėmis kaip neįtikėtinas laivas. Neįtikėtina, po galais. Pirmą kartą gyvenime žiūrėjau į Senamiestį tokiu rakursu.

Vyrukai, kurie tampo konteinerius su šiukšlėmis – smagūs, turi humoro jausmą, viską paaiškina. Aš irgi patampiau konteinerių. Ir išverčiau šiukšles į šiukšliavežį. Beje, labai įdomus dalykas, su ta rankena, su kuria valdomas visas šiukšlių mechanizmas, galima didžiulį konteinerį kratyti taip, lyg tai būtų maža dėžutė.

O beje, ar pagalvojote, kas būtų, jei staiga nustotų išvežinėti šiukšles? O ar atsimenate kas nors sovietmetį, kai nebūdavo netgi elementarių šiukšlių konteinerių? Visas namas apie 6 vakaro susirinkdavo prie laiptinės ir kantriai laukdavo, kol atvažiuos šiukšliavežis sunkvežimis. Kartais neatvažiuodavo – tada visi nešdavosi šiukšles atgal į namus. Kartą neatvažiavo net kelias dienas… Gyventojai galų gale ėmė versti šiukšles tiesiai ant gatvės. O dabar – geri laikai.

Labai keista, kad VSA žmonės galvoja taip, kaip ir aš. Atrodytų, kad jie turėtų būti suinteresuoti šiukšlėmis – jos neša jiems pelną, tačiau matyt viską apverčia tas pats požiūris – požiūris iš šalies. Kompanija už dyką dirba savo darbą, dalyvaudama įvairiuose ekologiniuose renginiuose, išveždama žmonių surinktas šiukšles ar parodydama tokiems, kaip aš, kaip gyventi taupiau, mažiau šiukšlinant.

O visgi, kiek mes suvartojame? Ir ar dažnai pagalvojame, kad gaminame tiesiog šiukšles? Milžiniškos pakuotės mažiems daikčiukams. Plastmasė ten, kur galima panaudoti popierių. Daugybė išmetamų maisto produktų (berods apie pusę?), daugybė visai gerų, bet visvien išmetamų daiktų.

Žinot, man labai patinka VSA. Dar nesu matęs kitos tokios kompanijos, kuri taip galvotų apie gamtą, taip dalyvautų tvarkymo akcijose, kuri duotų tiek filosofinių potyrių, kuri priverstų taip galvoti, kuri taip stebintų, kuri būtų tokia žmoniška, kuri priverstų pagalvoti apie paprasčiausią gyvenimo prasmę, kurios darbuotojai būtų žmonės, su kuriais tiesiog malonu bendrauti. Aš labai dėkingas. Aš tikrai gavau patirties. Daug daugiau, nei tikėjausi. Ačiū jums.

Ačiū.

Na, bendrai, taigi negaliu apsiriboti pasakymu „ačiū“. Štai nuotraukos – gal kam nors bus įdomu pažiūrėti. Nuotraukos – kratinys. Tiesą sakant, jei norite kažko meniškesnio – tai specialiai tam tikslui buvau įmetęs truputį kitų – šiukšlių ornamentikos galeriją, puikiai tinkamą kompiuterio ekranui papuošti 🙂

Ir dar – paskaitykite ir kitus pasakojimus apie renginį – Naminis Alus ir Powiukė įdomiai rašo.