Atsiprašau, kad taip nereguliariai parašau. Taip jau gaunasi. Ir šitas straipsniukas bus ganėtinai lėkštas, su mažai analitikos. Greičiau diskusijai skirtas.
Mirties spiralė – tai specifinis proceso vystymosi scenarijus, kuriame viskas eina cikliškai blogyn, o blogėjimas sukuria dar didesnį blogėjimą. Kaip pavyzdys – alkoholizmas: pagirios verčia išgerti dar, o geriant dar, gaunasi dar sunkesnės pagirios, išgertuvės virsta savaites trunkančiu girtuokliavimu, o paskui bandant sustoti, prasideda ir baltoji karštinė. Alkoholikas eina mirties spirale vis žemyn ir žemyn, pats vis blogindamas savo būseną. Kitas variantas – įmonės mirties spiralė dėl taupymo: pritrūkus lėšų, įmonė ima taupyti ant aptarnavimo kokybės, darbuotojų, etc. , dėl to prasideda darbuotojų kaita, klientų ima mažėti, įmonė dėl to ima dar labiau taupyti, o dėl to viskas dar labiau blogėja. Galutinis rezultatas – bankrotas.
Betkuri mirties spiralė yra tragiška: į ją pakliuvus, ištrūkti standartinėmis priemonėmis neįmanoma. Alkoholikas ištrūkti gali tik su medikų pagalba (baltoji karštinė – labai pavojinga), įmonei iš mirties spiralės ištrūkti įmanoma nebent su kardinalia restruktūrizacija ar išorine finansine parama.
Tokią didelę įžangą dėl kelių žemiau pateiktų pavyzdžių rašau tik tam, kad atsirastų supratimas, kas ta mirties spiralė per daiktas. Bet kuriuo atveju mirties spiralei būdingas dalykas – procesas turi grįžtamąjį ryšį, t.y., viskas blogėja jau ne dėl išorinių priežasčių, o dėl to, kad pats procesas veikia blogai.
Taigi, Lietuvoje yra ganėtinai ryškių požymių, leidžiančių įtarti, kad mirties spiralė jau gali veikti, pavyzdžiui, tokiose vietose:
- Žiniasklaida, kurios kokybei krentant, ugdoma prastesnė publika, dėl kurios kokybė dar labiau krenta, etc., arba krentant pajamoms, vis daugiau skelbiama užsakomosios medžiagos, dėl to krenta publikos pasitikėjimas ir dėl to dar labiau krenta pajamos ir t.t., ir pan., ir t.t..
- Emigracija, kuri turi aiškių savęs stiprinimo požymių: darbo jėgos nutekėjimas per paskutinius 10 metų pasiekė tokius mastus, kad akivaizdžiai kerta per ekonomiką ir tuo pačiu sukelia dar didesnę emigraciją
- Socialinė politika, kur pensijų ir minimalių atlyginimų didinimai kerta per visą ekonomiką, sukuria totalų biudžeto deficitą, bet visvien vykdomi, nes taip duoda galimybę politikams pasikelti reitingus. Dėl padidintų pensijų ir minimalių atlyginimų socialinė gyventojų padėtis dar labiau pablogėja, o tada politikams atsiranda dar didesnis stimulas didinti pensijas ir minimalius atlyginimus.
- Mokesčiai, kur jų didinimas ir administravimo apsunkinimas kerta per verslą, o verslas dėl to ima slėpti mokesčius, o dėl to mažėja valstybės pajamos, o dėl to valstybė dar didina mokesčius ir siekdama išvengti slėpimo, didina mokesčių administravimo sudėtingumą.
- Populistinė valdžia, kur išrenkami prisimakliavojantys politikai, dėl to jais nusivilia rinkėjai, kurie ima ieškoti alternatyvų ir taip išrenka dar labiau prisimakliavojančius, o tada dar labiau nusivilia ir t.t..
Netęsiu, čia tiesiog pavyzdžiai iš Lietuvoje esančių valstybės masto procesų. Gal būt kažkas dar ir daugiau pateiktų, tai būtų įdomu – pats įtariu, kad yra kelios dešimtys procesų, kur galime pastebėti vienų ar kitų mirties spiralės požymių ar galimybių, kad yra balansuojama ant mirties spiralės ribos. Sakykim, korupcija, švietimas, sveikatos apsauga – tai irgi sritys, kur galima įtarti.
Bet didesnis klausimas yra toks: ar galime tarti, kad visa Lietuva, kaip valstybė dabartiniu supratimu, yra pakliuvusi į mirties spiralę, t.y., nepadarius kardinalių (realiai kardinalių, o ne tokių kosmetinių, kokios įprastos) reformų, žlugs po 10, 20 ar 30 metų? Ir jeigu taip, kokios išeitys?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Kad Lietuva žlugs, tai ganėtinai didelė tikimybė, taigi kaip tik jau karksi visa mass-media, kad trūksta kvalifikuotų darbuotojų (kurie yra emigravę) ir pageidauja, kad būtų palengvintas procesas kitataučių imigracijai. Iš vienos pusės, skamba kaip ir teisingai -- tikrai juk daug emigravo. Tačiau, iš kitos pusės, juk dar likę jaunų ir gabių specialistų, ką tik baigusių ar baigsiančių mokslus, kuriuos būtų galima įdarbinti ir „užsiauginti“. BET jie pageidauja normalių algų, už kurias būtų galima išlaikyti būstą, kurti šeimą ir auginti vaikus. BET dėl tamstos aprašytos mokesčių politikos ir populistinių sprendimų įmonės to daryti nenori, o gal ir nelabai gali sau leisti. Taigi labai smagu būtų atsivežti pigios darbos jėgos iš trečiojo pasaulio šalių, kurie dirbų už 1/4 minimalaus atlyginimo ir miegotų sandėliuke.
Dėl to darosi nesunku patikėti, kad max už 10 metų Lietuvoje gyvens siauraakiai, tamsiaodžiai ir pensininkai. Kas turbūt ir reikš Lietuvos, kaip mes ją prisimenam, mirtį.
O kaip tai sustabdyti tai nebent labai utopiniai variantai į galą lenda. Pvz, kad valstybinių institucijų atstovai nustotų iš biudžetinių pinigų savo gerbūvį kurtis, sustabdyt lėšų švaistymą į kairę ir į dešinę. Ir vietoj to, kad sau statytis namus iš valstybės biudžeto, tas lėšas investuoti į gamybinio sektoriaus bei smulkaus verslo skatinimą. Na, nerealiai skamba, IMHO.
Gruzija sugebėjo išeiti iš mirties spiralės, nors tai atrodė neįmanoma, šalis sėdėjo tokioj šiknoj, kad mums čia sunku net įsivaizduot būtų.
Pas mus gan kardinalius pokyčius žadėjo dabartiniai valdantieji, tačiau paaiškėjo, kad vietoj reformų jie ėmėsi dar labiau spartint tos spiralės kritimą, veikdami ta pačia kryptimi, kaip ir anksčiau.
Dėl „siauraakių“ -- nemanau, kad po 10 metų taip bus, bet einama ta linkme. Pramonininkai jau prieš kokį dešimtmetį pradėjo savo pirmus lobizmus dėl darbo jėgos įvežimo, dabar eilinė banga keliama vėl. Bėda ta, kad tai ne struktūrinis, t.y., ne kardinalus sprendimas, o tai reiškia, kad niekaip jis gali ir nepadėt.
blyn, toki komentara surasiau, netgi su lietuviskom raidem, ir kazkur dingo 🙁
Tamstos komentaras kažkokiu būdu buvo pakliuvęs į spamo dėžę. Nežinau net, kodėl. Ištraukiau ir padėjau gražiai, kad visi matytų ir gėrėtųsi.
tai rokiški kaip ta mirties spiralė taip atvirkštinis variantas būna kai ūkis tipo kyla… tada priima naujų darbuotojų skolinasi pinigus plėtrai ir tt… auga auga… poto pyst krizė ir tada ta spirale sukasi atgal… na tiesa sakant paskutinsi skolų nurašymas buvo kai sovietai žlugo … dabar jau turėtu kažkada tas ivykti vėl … tai tik karas koks ar kas prasidės idomu….
Taip, tai panašu į augimo spiralę, tik atvirkščiai.
Bet paprasta krizė taip paprastai negali tos spiralės atgal pasukt. Lietuvoje matosi labai gilių bėdų, kurios tęsiasi jau porą dešimtmečių.
zodziu, trumpai tariant, kai leis isivezt lengvai, tai po truputi like lietuviai isvaziuos, ir cia uz 10 metu liks siauraakiai, spalvotieji ir pensinykai. ir tada bus baba pagal tavo mirties spirale.
yra toks utopinis variantas, kaip tai sustabdyt -- nebesvaistyt i kaire ir i desine biudzeto lesu. ir vieto to, kad po 5 dachas statytis, investuot i gamybinio sektoriaus ir smulkaus verslo skatinima.
kazkaip perskaiciau ir paciai juokinga pasidare 😀
Pratęskim toliau -- ekonomika smunka, pragyvenimo lygis krenta, gyvenimo trukmė mažėja, siauraakiai nebevažiuoja čia, nes neapsimoka, Lietuva grįžta į XIX amžiaus lygį, užtat be siauraakių ir pensininkų.
Su „siauraakių“ važiavimu irgi neaišku, kas ir kaip, ar išties labai kiltų ekonomika. Imigracija, nors ir sumažina darbo jėgos kainas, ilgainiui kelia labai rimtas struktūrines problemas.
O šiaip, vienas iš tokių dalykų yra, kad jei kalbam apie mirties spiralę, paprastai paprastos priemonės nelabai tegelbsti arba netgi duoda dar didesnį pabloginimą.
Tad reiktų pirmiausiai įvertinti, ar imigracija gali keisti situaciją kardinaliai, t.y., ne šiaip kažkiek, o iš esmės, taip kad būtų galima kalbėti apie lūžį. Ir aš nelabai matau įrodymų, kad tai būtų kardinali priemonė, nebent pasiektų žvėriškus mastus, o tai jau reikštų visai kitas, naujas bėdas.
Na, aišku, kad pati savaime jokia priemonė negali būti kardinali (turbūt). Tiesiog dabartiniame komplekse (lietuvių emigracija, mokesčiai, smulkiojo verslo ir gamybos sektoriaus žlugdymas), pigios darbo jėgos antplūdis gali dar labiau paskatinti emigraciją ir visus kitus baisius dalykus.
Na, akivaizdu mažų mažiausiai tai, kad imigracija emigracijos nesumažintų, korupcijos irgi nesumažintų, mokesčių nepataisytų, etc..
Gal todėl galima savaime abejoti, ar imigracija yra sprendimas (lūžį keliantis), ar tik simptomatiką slopinanti priemonė (kaip ir mokesčių didinimas, PSD įvedimas, pensijų ir minimalių atlyginimų didinimas, etc.).
Tuo atveju, jei imigracija būtų tik simptomatikos slopinimas, visai tikėtinas variantas ir toks, kad neigiami procesai sustiprėtų dar labiau.
Blyn, Jumis mane neteisingai supratote. Aš manau, kad imigracija yra labai labai blogai ir tik paskatintų kitas blogybes, kurios čia jau išvardintos. Čia tiesiog buvo trumpas piešinys, kaip mes tamstos spirale nueisime žemyn, tsakant link Brisiaus galo.
Tiesiog, jei dar negirdėjote, pastarosiom dienom per visas žinias viauksėjo, kad nori supaprastinti „specialistų iš užsienio asivežimą darbui Lietuvoje“, tai man šitas momentas šypseną sukėlė. Tokią kreivą.
Aš teisingai supratau, tiesiog pabandžiau įvertinti, ar tikrai ir kodėl, ir gavosi kažkokia gana nepriešinga išvada.
O taip, girdėjau apie tą pezėjimą dėl specialistų įvežimo ir manau, kad tai yra irgi simptomatiška. Grubiai tariant, nespręsti problemų, dėl kurių blogai, o jas kompensuoti surogatais.
BTW, pakankamas kompensavimas reikalautų mažiausiai 50k imigrantų per metus. Tai didelis skaičius. Ir dar, manau, jog bullshitas, kad jiems reikia specialistų, greičiau priešingai.
Speciau reikia maximum 10 specialistu, 1000 aukstesnes kvalifikacijos darbuotoju ir 10 000 juodadarbiu, kurie kaip kazkas sake sutiktu gyventi garazuose, o valgyti bulviu lupenas ir runkeliu skutenas
Čia tiek reiktų tiems pramonininkams, kurie taip tų imigrantų nori.
BTW, Sudėkim dvi lygties dalis: noras didinti minimalius atlyginimus, noras didinti imigraciją. Kur trečias lygties narys? Ogi tai būtų visiems toks mielas pasiūlymas, kad netaikyti imigrantams minimalaus atlyginimo dydžio, kad vietiniai imigracijos nesibaimintų. Oficialiai būtų galima skelbti „kad nekonkuruotų ir negalėtų atimdinėti darbo vietų iš esamų darbuotojų“. Pagaunat mechanizmą? 🙂
Va jei taip pramuš, tai tada masiniai atleidimai ir prasidės. Nors gal tai ir sukratytų kažkaip darbo rinką. Bent jau didžiausiems oluchams gal dašiltų, kad minimalus atlyginimas juos pačius pjauna.
Ai, žodžiu…
ismeskite prasau mane is spam listo 🙁 vel komentaras dingo 🙁
Kažkaip tamsta kažko kompiuteriui matyt nepatikot. Internetas jus suvokia kaip virusą. Nežinau, kodėl.
Ar tamsta sakote, kad mano akys negrazios? Hmz…
😀
Paaiskinkite, Eimantai, kodel skatinant vietoj svaistymo ekonomika smuktu?
Atsiprašau, gal galima klausimą su kiek daugiau papildinių ir pažyminių? Nenoriu daryt prielaidų ir paskui atsakinėt į savo paties sukonstruotą klausimą.
Na, mano teiginys buvo, kad norint taisyt sudariusią padėtį reiktų, kad nušvistų tautos išrinktųjų sąmonė, ir jie vietoj lėšų švaistymo imtųsi skatint šalies ekonomiką. O tamstos atsakymas buvo, kad „Pratęskim toliau – ekonomika smunka, pragyvenimo lygis krenta, gyvenimo trukmė mažėja, siauraakiai nebevažiuoja čia, nes neapsimoka, Lietuva grįžta į XIX amžiaus lygį, užtat be siauraakių ir pensininkų.“
Tai vat ir iškilo klausimas 🙂
Rokiski, labai labai geras ir labai reikalingas izanginis didesnes analitikos juodrastukas -- bene pati svarbiausia tema kuria palieteme ir diskusijos apie balsavima internetu metu ambasadoje Londone. Visgi spirales problema/pasekme nr 1 Lietuvoje turi buti nepamirstos savizudybes. Lietuva per visa nepriklausomybes 20meti zudesi bene labiausiai pasaulyje. Ir tai neturetu likt nepastebeta, apie tai rašiau http://ideatorrent.p1.terramedia.lt/ideatorrent/idea/152/ .
Su savižudybėmis yra išvis vambzdiec, realiai tai yra toks bendrų visuomenės nuotaikų indikatorius, kad valdžia plaukus rautis turėtų. Bet toks vaizdas, kad jiems px.
Apie šitą bėdą daugybę metų šaukia psichologai, sociologai, tačiau valdžios reakcija visiškai nulinė. Visiškai. Neįsivaizduojamai.
O šiaip, siejasi tai su daug kuo. Tiktai tiesiog jei apie kitas sferas dar gaunasi kalbėti, tai apie savižudybių situaciją -- rankos tiesiog svyra, nes visai beviltiškai tai atrodo.
3-jų faktorių mirtingumo tendencijų 2000–2009 m. Statistikos departamento infografikėlis, savižudybės lyginant su transporto įvykiais ir apsinuodijimais alkoholiu.
http://pipedija.tumblr.com/post/1319239183/mirtingumo-tendencijos-2000-2009-m
2005-2007 metais buvo esminis lūžis …
Grafikas išties vambzdec. Neturiu net kaip pakomentuot.
Zmones tapo racionalesni. Pasikeite savižudybės priemonės -- iš lėtinės savižudybės perėjo į konkretų ir greitą sprandimo būdą. Skamba ciniškai, bet bijau, kad tiesa.
Kažkada kažkur LJ rašiau, kad kol yra pakankamas kiekis žmonių, suvokiančių, kad valstybė reikalinga, norinčių, kad ji būtų, tol valstybė yra.
kol yra pakankamas kiekis bendrų vektorių.
pastaruoju metu rodosi, kad bendrų vektorių mažėja.
kada sumažės iki kritinės ribos -- anksčiau negu atsiras Jungtinės Europos Valstijos ar po to -- klausimas.
Taip, tas apie vektorius, vienakrypčius vektorius -- tai buvo įsimintinas. Ir taip, galim ir čia įtarti, kad mirties spiralė irgi galima: kuo daugiau nepasitikėjimo valstybe, tuo daugiau nepasitikėjimo valstybe.
Tai, beje, labai siejasi su populistine politikos spirale ir žiniasklaidos spirale. Ir dar kitomis spiralėmis. Ir kaip minėjo ponas Kasparavičius, savižudybių lygis -- ryškus simptomas.
Jei jau pradedam apie bendrus vektorius, bendrus požiūrius -- gal būt verta tada pakalbėti apie paradigmų poslinkius. Jei senas suvokimas neveikia, gal būt verta pagalvoti apie naują?
Lietuviškas individualizmas yra neįtikėtinas, tačiau valdžios suvokimas (ir valdžios požiūris, ir požiūris į ją), drįsčiau teigti, kolchoziškas, posovietinis. Gal tame bėdos? Vis pasigirstantys virksmai apie mentalitetus čia žostkai simptomatiški, nepriklausomai nuo teisingumo/neteisingumo.
O kaip su tuo žydišku supratimu, kad valdžia turi daryti tik tiek, kiek ji turi daryti, ir mokesčiai turi būti renkami tam, kad padengt objektyvius visuomenės poreikius, o ne visuomenė turi būti apmokesdinama, kad padengt kažkokias išlaidas?
Aš pats kažko nesuformuluoju dar, bet manau, įmanoma?
manau, atsitiks kažkas po ko bus labai blogai gyvent ir teliks tik kilt į viršų, tik klausimas ar tas kam beliks tik kilt į viršų vadinsis Lietuva.
Nu tai ir vadinasi bankrotas 🙂
Dar apie darbuotojų ir migrantų temą. Labai jau aršiai šioje sferoje klesti lietuviškas švogerizmas (tiek valstybinėse, tiek komercinėse įstaigose), kuomet neatsižvelgiant į kvalifikaciją yra tendencija įdarbinti draugus, gimines ir pažįstamus. Kažkaip negražiai atrodo, tarsi atimamos galimybės įtakingų draugų neturinčiam studentui rasti normalų darbą. Ir taip skatinamas tų pačių kvalifikuotų specialistų nutekėjimas.
Kita vertus, tai aš pati dabar mielai tokia galimybe pasinaudočiau, jei tik pasitaikytų. Tai ir sprendimo jokio nematau 🙁
Švogerizmas elementariai yra viena iš korupcijos formų. Įdomiau yra ne pats švogerizmas (draugų/giminaičių rėmimas visur vienaip ar kitaip paplitęs), o tai, kad Lietuvoje yra aiški tendencija netgi aukščiausioje valdžioje manyti, kad tai yra normalu, kad tai nėra korupcija.
Realiai kokie nors giminystės ar įrodomos draugystės ryšiai turėtų būti pakankamu pagrindu nepriėmimui į darbą, o priėmimo atveju -- gal net ir priėmusiojo išmetimui. Deja, vargu, ar galim to tikėtis.
Visiškai sutinku su tamstos sprendimo variantu. Tik įdomu būtų rasti pamatyti žmogų, kuris turėdamas galimybę nepasinaudotų ja idant suteikti vienokią ar kitokią paslaugėlę artimiesiems…
Tokį radus reiktų išsamiai aprašyti, įrėminti ir pastatyt kaip eksponatą.
Žinok, visokių būna.
Nufotkink ir įdėk, jei tokį pažįsti 😀
Mano nuomonė, yra gerai kai gyvenama bendruomenėje, t.y. kai padedama vieni kitiems įsikurti, įsidarbinti ir panašiai, tik padedant daroma klaidą, kad bandoma padėti negerais būdais ir duoda darbą ne pagal kvalifikacija, bilė tik atlyginimas didelis būtų. Jeigu suranda kažkas tau iš giminių darbą arba ikišą pas save, tai nieko tokio blogo nematau, jeigu tu esi duobių kasėjas ir tave įdarbino duobkasių 🙂
rokiskis, tamsta, pasikeiskite kompiuteri prasau. ir pasitikrinkite spama 🙁
gal jam mano lietuviskos raides nepatinka?
Nežinau, ar tikrai viskas taip blogai. Pažiūrėkim iš kito kampo. Važiuoja lauk nesiejantys savęs su valstybe -- tai ir palinkėkim jiems sėkmės. Sėsliesiems lieka daugiau resursų, todėl jie pasidaro vidutiniškai turtingesni. Didesnės bėdos kils dėl artėjančių laikinų demografinių problemų, kai senų žmonių bus tiek daug, kad jie taps našta ekonomikai, jei visuomenė norės suteikti jiems kokybišką socialinę apsaugą. Bet tai -- laikina, kol viskas nusistovės ties kažkokia pusiausvyra. Gyventojų skaičius po 50 metų galimai nusistovės ties kokiais 2.5 mln. Bus ir laikotarpis, kai darbingo amžiaus ir pensininkų proporcija bus geresnė už dabartinę. Aš čia , aišku, apie valstybės perspektyvą. Jei kalbėsim apie konkrečių žmonių ateitį, tai ji bus labai įvairi. Gyvenimo dramų tikrai bus daugiau, bet ar dabar jų nėra? Nemanau, kad piliečiai (dauguma) ateityje išgyvens svetimas dramas skausmingiau, nei išgyvena dabar.
Tamstos pasakojimas apie tai, kaip sėslieji turtingėja, emigruojant, labai panašus į kokio nors link bankroto judančios įmonės direktoriaus pasakojimą, kad įmonėje pasiliekantys darbuotojai kažkada praturtės, iš įmonės vis didesniais kiekiais bėgant kitiems darbuotojams.
O dėl tamstos spėjimo apie 2,5 milijono po 50 metų -- esant dabartiniam stebimiems emigracijos gradientams (pvz., 2008-2009 pakilimas cieli 46% pagal oficialius statdepo duomenis ir pagal preliminarius vertinimus berods virš 100% pakilimas 2009-2010), yra potencialas kristi iki 2,5mln. per 5-7 metus.
Aproksimuoti galim labai grubiai ir paprastai, tarkim kad 2010 50k emigrantų ir vidutinis augimas per 6 metus sudaro 30%, tai gauname ateinantiems 6 metams seką 65+84+110+143+186+242=830k. Prie esamo 3,3mln skaičiaus tai duotų kritimą iki 2,5mln per 6 metus.
Kadangi potencialas nuo tamstos minimo 50 metų skiriasi veik 10 kartų, drįstu užtikrintai teigti, kad tamsta vertinate pagal vieną savo norimą scenarijų, bet ne analizuojate įvairius variantus, kurie galimi. Tai, tarp kitko, vadinama tendencingu mastymu.
Tiesiog iš metodinės pusės -- reikia ne pagrindinėti pasirinktą scenarijų (pvz., 2,5mln po 50 metų), o nagrinėti patrauklių variantų sąlygas ir nepatrauklių galimybes, pradedant nuo ekstremumalių scenarijų ir siaurinant ribas.
Šiaip bendrai imant, potencialas yra potencialas, tai nebūtinai reiškia katastrofą, kita vertus, tai visgi reiškia, kad esam netoli bedugnės krašto. Klausimas, ar prie to krašto artėjame. Ir klausimas, ar bandome apsisaugoti.
Rokiški, atrodo, ne visai mane supratote. Gamtos išteklių tenka ant galvos vis daugiau, kai žmonių lieka mažiau. Šia prasme ir turtėjame. Tai buvo pliusų paieška gana negatyviame reiškinyje 🙂 Jei kalbame apie šalies ekonominius rodiklius, demografinės problemos atsilieps, bet poveikis nebus amžinas. Dabar skurde gyvena 20 proc., o po 10 metų, pabūkim pesimistais, gyvens 30proc. Pasaulyje yra šalių, kur skurdas – didesnis ir, nežiūrint to, jos nežlunga. Bet kažką apčiuopiamiau prognozuoti vargu ar galime daugiau kaip 5 metus į priekį. Net ir šiame laikotarpyje dar galime tikėtis esminio ekonomikos augimo. Pavyzdžiui: kokį efektą turėtų AE statyba, jei ji prasidėtų? Situacija neatrodo man tokia tragiška ir Lietuvos pakasynų artimiausioje perspektyvoje nematau. Nors… Kas neklysta?
Nesiginčysiu dėl skaičių, bet nesutinku, kad iš Lietuvos gyventojai važiuos ir važiuos. Žinau tik, kad demografinės duobės laikotarpis praeis ir padėtis stabilizuosis. Man 20 proc. gyventojų per ateinančius 50 metų praradimas -- užtektinai pesimistinė prognozė.
Demografinės duobės laikotarpis tęsiasi jau ilgai ir deja, nesimato, kad kažkas taisytųsi.
Ir aš rašau ne dėl to, kad šiaip pesimizmas būtų, o dėl to, kad nematau, kad kažkas būtų realiai daroma. Emigracijos mastai jau seniai yra tokie, kad vien dėl jų reikia kardinalių reformų, bet kiekvieniems valdantiesiems, panašu, kad labiau patinka užsimerkt į problemą, nieko nepadarius.
Taip, žinoma, kad mes patys nuo to nenumirsim. Bet ekonominis ar demografinis kolapsas -- menkas malonumas. Į Islandiją galima pažiūrėt, kaip į šviežią pavyzdį.
Tiesiog manau, kad reikia nagrinėt realias perspektyvas. Dėl prognozavimo 5 metams -- koks potencialas vien emigracijoje, matėm aukščiau -- tai blogiausias scenarijus, kuris galėtų atsirasti, jei Lietuvoje viskas eitų dar prasčiau, o Vakaruose prasidėtų staigus pokrizinis pakilimas.
Kokie labiau realistiniai skaičiai gali būti, ji tarsim, kad worst-case scenarijui ruoštis neverta?
Sakykim, konservatyvesnis vertinimas su stabilizuota emigracija leistų spėti, kad per 5 metus gali pasiekti ketvirtį milijono emigrantų. T.y., jei tęsis maždaug, kaip dabar. Tai irgi labai didelis skaičius, nes emigruoja tai darbinga dalis, t.y., valstybės išlaidos nekrenta, o krenta pajamos. Nesunku suprasti, kad tai, savo ruožtu, vėl duoda pasekmes.
BTW, kažkur netoli 20 procentų gyventojų dėl emigracijos Lietuva jau prarado per pastaruosius 20 metų. Tad tamstos prognozė dėl 20 procentų per 50 metų yra nepagrįstai optimistinė, manau, kad ir pats tai suprantat.
Dėl to, kad padėtis kaip nors savaime stabilizuosis -- nebūkim tokie tikri. Geriau visgi imtis priemonių. Ir tai pirmiausiai reiktų padaryti, pažvelgiant į situacijos galimas baigtis ir būdus joms keisti, o ne tikint, kad viskas savaime išsičiulps.
Man vis kyla klausimas: kiek galime į Lietuvą žiūrėti kaip uždarą sistemą? Ar lemiamos vyksmo priežastys yra šios sistemos viduje ir kiek tos sistemos viduje yra potencialo veikti pasekmes? Sutinku su Aurelijumi, kad viskas priklauso nuo to, kiek yra norinčių, kad Lietuva būtų. O nuo ko priklauso norėjimas? Juk negalime durti pirštu ir pasakyti, kad štai nuo šito arba šito piliečio priklauso Lietuvos ateitis, ir jei bus mums blogai, tai va tas ir anas kaltas, nes nesudarė sąlygų. Kaip iš viso galima nustatyti esamos padėties priežasčių grandinės pačią pradinę priežastį ir kažką apkaltinti? Tie visi klausimai kyla dėl noro žinoti, kiek iš viso lėmėme savo dabartį ir kiek galime lemti ateitį. Peršasi išvada, kad galiu tik stebėti, kas vyksta, ir jei tikrai Lietuva yra įsisukusi į mirties spiralę, tai ją gali išgelbėti tik pasionarijus, priversiantis patikėti Lietuvos idėja.
Suprantat, ponas Romai, klausimas suformuluotas neproduktyviai. Klausimas „ar visos problemos viduje?“ neduoda nieko. Klausimas „kokias problemas mes galime išspręsti“ -- vat kas duoda.
Beje, atkreipkim dėmesį į įdomumą su mirties spiralėm -- jas nagrinėjant, net nebūtina aiškintis, kas kaltas. Nes kaltų gali ir nebūt.
O dėl bendros Lietuvos idėjos, bendro vektoriaus, etc. -- taip, manau, kad tai išties būtų vienas iš faktorių. Galim pastebėti čia tik tokią problemą: nei viena iš paskutinius porą dešimtmečių buvusių valdžių išties nebandė palaikyti to bendro vektoriaus. Nors realiai jis mūsų galvose yra nepaprastai stiprus -- lietuviai yra išskirtinio nacionalizmo tauta, vienintelė kita, panašią bendratautiškumo idėją turinti -- ko gero, žydai. Bet, nepaisant to, turim, ką turim.
Gal būt visgi derėtų atlikti darbą, kurio po Lietuvos išsilaisvinimo nuo SSRS taip niekas ir neatliko -- valstybės dekonstrukciją ir perstatymą. Ką, beje, derėtų sieti ir su sėkme: vienintelė post-SSSR šalis, nuosekliai, tegul ir lėtai dekonstravusi ir stačiusi valdymo sistemą iš naujo -- tai Estija. Kurios sėkmė labai akivaizdi. Vienintelė, sistemą dekonstravusi ir perstačiusi per trumpą laiką -- tai Gruzija, kuri jau tapo akivaizdžiu fenomenu.
O Lietuvoje tuo tarpu turime ką -- valdininkus ir struktūras, dirbančius dar nuo Brežnevo laikų? Švento Brežnevinės bažnyčios Kunigaikščio Arkengelo Algirdo Mykolo kultą?
Manau, kad nei nereikia giliai nagrinėti simptomatikos, ji akivaizdi. Mokesčiai į verslą žiūri, kaip į vagis, valstybės ir savivaldybių biudžetai daromi pagal planus išleisti, o ne pagal poreikį įvykdyt funkcijas, piliečiai neturi jokių galių įtakoti valdžios sprendimų, politikai neturi jokios atskaitomybės rinkėjams, etc.. Vardint smulkius ir didelius dalykus galima be galo be krašto.
Galime kardinaliau užduoti tą patį klausimą -- o kokia turi būti valstybės funkcija ir kokia ji faktiškai yra? Gal tada paaiškėtų ir kai kurių problemų giluminės šaknys?
Nepamiršk, kad ir visos problemos dalinsis ant mažiau žmonių, visokie deficitai ir pensininkų išlaikymai, kur dalintusi 4mln kur 2,5mln, aišku reikėtų skaičiuotis kiek iš tu 4mln nedirbančių, kiek ko ir panašiai. 🙂
Keistas tas terminas, „mirties spiralė“. Manau čia labiau tiktų „užburtas ratas“. Kai ratas sukasi, jį iš pusiausvyros išvesti labai sunku (1 Niutono dėsnis + išcentrinis pagreitis). Kuo didesnis greitis, tuo sunkiau išvesti iš pusiausvyros. Spyrus į riedančią padangą, ji šiek tiek pasimakaluoja ir rieda toliau. Šita pati taisyklė galioja ir „mirties spiralei“ -- kuo mažiau skiriama finansavimo policijai, tuo labiau ji ima kyšius, tuo visuomenė ja labiau nepatenkinta ir tuo mažiau nori skirti pinigų korumpuotų pareigūnų atlyginimų didinimui.
Įdomiausias klausimas, kaip išeiti iš šito užburto rato, ar mirties spiralės. Vienas autoriaus komentaras buvo apie tai, kad reikia kardinalių pokyčių, vos ne revoliucijos. Negalima nesutikt, kad tas priverstų sistemą keistis. Mano analogijoje, tai būtų labai stiprus spyris į riedantį ratą. Jeigu jo užtektų nugalėti rato incerciją, tai ratas sustotų ir galima viską būtų ramiai sudėlioti į vietas. Bet jeigu spyris (permainos, reformos) visgi būtų per silpnos, tai dar labiau kirstų per žmonių pasitikėjimą, moralę, motyvaciją ir dar labiau įsuktų patį ratą. Rato sukimasis būtų priimtas kaip neišvengiamybė (jeigu jau TOKIŲ drastiškų priemonių neužteko, tai jau nieks nebepadės).
Visgi, mano nuomone, yra ir kitas variantas. Tai priemonių kompleksiškumas. Kas būtų, jei mes spirtumėme į keletą rato vietų vienu metu? Jei gerai pataikytumėme, ratas nuvirstų ant šono ir dar kažkiek laiko suktųsi nejudėdamas iš vietos. Smūgių taip pat nereikėtų stiprių. Analogija realybėje būtų policijos atlyginimų padidinimas, realios (ne popierinės) korupcijos prevencijos priemonės, teisingas visuomenės informavimas. Prie to galima būtų pridėti sugriežtintus reikalavimus policininkams, policijos akademijos reformą ir krūvą kitų dalykų iš kitų operų. Beja, tą ir padarė Gruzija, kurios policijos reforma dar dabar linksniuojama tarptautinėje spaudoje.
Tiesa dar vienas dalykas. Tai priežasties ir pasėkmės dėsnis, kuris šitame poste ir komentaruose buvo supainiotas. Mano giliu įsitikinimu, tiek emigracija, tiek savižudybės yra pasekmė giliai pūnančių problemų. Spardyk pasėkmes kiek nori, nieko gero iš to nebus. Siekiant išlaikyti fokusą esminiams dalykams, reikia koncentruotis tik į problemų priežastis.
Tas terminas ne keistas, o tamstai tiesiog nežinomas. Užburtas ratas yra savo esme atvirkščias reikalas -- grįžtamasis ryšys stabilizuoja procesą konkrečioje būsenoje.
Pvz., su tamstos pavyzdžiu apie prastai veikiančią policiją -- tai būtų atvejis, kai policija tiesiog nuolat yra tragiška, korumpuota, etc., niekaip negali pagerėti. Kažkokioje būsenoje procesas įgauna stabilumą ir viskas, pvz., gerėti negali, o dar labiau pablogėti -- nėra kur.
Mirties spiralė yra atvirkščiai -- destabilizuotas procesas, kuris savo blogumu save dar labiau blogina, negana to, tas bloginimas gali gautis dar ir spartėjantis. Skirtingai nuo niekaip nesibaigiančio užburto rato, mirties spiralė kažkuriuo momentu baigiasi.
Jei labai pasiseka, tai procesą pavyksta stabilizuoti, pereinant į užburtą ratą (tam reikalingos didelės pastangos), bet normaliai tai baigiasi kokiu nors krachu, pvz., policijos funkcijas perima nusikalstamos gaujos, įvedančios savus įstatymus.
Tame ir yra dinamikos skirtumai: taip, užburtą ratą galima apversti, etc., bet mirties spiralės atveju efektai kiti, blogiausia, kad neretai įprastiniai bandymai stabdyti (tokie, kokie tiktų užburtam ratui) duoda tiktai priešingą efektą, dar paspartindami kritimą. Kaip pvz., buvo Didžiosios Depresijos pradžioje, kai JAV bandymai stabilizuoti rinką davė dar didesnį postūmį ekonomikos kritimui, galų gale išvirtusiam į pasaulinį ekonomikos krachą, nuo kurio atsigaut prireikė belenkiek metų.
Dėl poveikio stiprumo, reikalingo pataisymams -- užburto rato atveju poveikio gali reikėti nestipraus, nes procesas stabilus ir pakanka jį destabilizuoti į gerėjimo pusę. Mirties spiralės atveju poveikis visada reikalingas žymiai didesnis.
Galų gale apie pasekmes -- reikia skirti atvejus, kur yra iš esmės tik pasekmės (pvz., savižudybės) nuo atvejų, kur pasekmės tampa ir įtakojančiomis priežastimis, t.y., atsiranda atgalinis ryšys, tiesiogiai irba netiesiogiai stiprinantis procesą (kaip pvz., emigracija, turinti kelis skirtingus atgalinio ryšio kanalus).
Šiaip bendras dalykas -- ko gero, pirmiausiai ieškoti atgalinio ryšio kanalų ir juos nukirsdinėti, bet tai dažniausiai būna arba baisu, arba išvis neįmanoma.
Kaip pvz., valdžia bijo sumažinti mokesčius, nes bijo, kad tada dar mažiau surinks mokesčių, todėl didina mokesčius. Pats toksai procesas -- užburtas ratas, bet iš jo gali gautis mirties spiralė, kurią norint pažeisti, reikia dar ir išeiti iš užburto rato.
Baisu, ar ne? 🙂
Baisu, baisu 🙂
Dėkui už savokų paaiškinimą. Šiek tiek susimaišiau, lygiagretindamas viską su dabartine Lietuvos situacija. Manau pas mus yra krūvos užburtų ratų, o mirties spiralių galbūt tik keletas esminių. Be abejo, pagal apibrėžimą turbūt beveik visus užburtus ratus galima būtų perkvalifikuoti į mirties spirales, bet aš ne apie tai. Didžiausia spiralė buvo 2008 metų žiema, kai viskas su dideliu pagreičiu garmėjo žemyn. Bet dabar, mano supratimu, situacija gerokai pasitaisiusi (įdomumo dėlei, kaip pasitaisė, juk jokių labai kardinalių priemonių, apart mokesčių reformos, nebuvo imtasi) -- įmonių bankrotai stabilizavosi, viešieji finansai suvaldyti, pensijos mokamos laiku, valstybė nebankrutavo. Pagal šiuos pavyzdžius pastebėjimas/klausimas: mirties spiralei reikalingas greitis, nes jei procesas tampa stabilus, jis tampa užburtu ratu. Jei Lietuvoje yra 18% bedarbių ir šis skaičius stabilus n mėnesių, ar galima bedarbystę vis dar laikyti mirties spirale? Ir kitas klausimas pamąstymams -- galbūt spiralės sprendimo būdas būtų pirma atvesti ją į stabilų apskritimą (užburtą ratą, kad procesas papildomai neblogėtų dėl savo rezultatų) ir jį spręsti anksčiau minėtu būdu?
Vat man didžiausias klausimas ir yra, ar mes turime pakankamai esminių mirties spiralių. Išties valstybės krachui pakaktų vienos, jei pakankamai rimta.
2008 prasidėjusį bardaką nežinau, ar galėčiau pavadinti spirale, vienareikšmiai sunku tai pagrįst, netgi tarus, kad stebuklingai įvyko savaiminė stabilizacija (kas savaime prieštarauja apibrėžimui). Bet tie įvykiai akivaizdžiai išvirto į emigracijos srautą, šešėlinę ekonomiką, aiškiai vykstančią rinkos kriminalizaciją, bedarbių skaičiaus padidėjimą, valstybės skolos augimą. Jei šie efektai savo ruožtu duos dar didesnį blogėjimą, tai galimai bus prastai.
Beje, pvz., rinkose mirties spiralė paprastai reiškiasi, kaip banguojantis procesas iš staigios kritimų/kilimų sekos su vis žemiau esančiomis viršutinėmis ir apatinėmis reikšmėmis. Irgi būtų įdomu paieškoti, ar per paskutinius 10-15 metų koks nors iš svarbių rodiklių taip šokinėjo, vis krisdamas žemiau, nesvarbu, ar kas kelis metus, ar kas kelis mėnesius.
O bendrai vargu, ar verta galvoti apie spiralės pavertimą užburtu ratu, ar dar kažkuo panašiu, tai būtų ko gero neefektyvus sprendimas. Tokiems procesams pasukt reikia kardinalių poveikių. O pirmiausiai, sakyčiau, reikia išsiaiškinti, ar yra visgi tokių procesų, kuriuos galime rimtai įvertinti, kaip mirties spirales.
Aš minėjau pavyzdžių, kur galima įtarti, kad galimai mirties spiralė yra, bet ar išties ten taip yra? Ir ar yra kitų pavyzdžių? Ir jei taip, kiek jie smarkiai įtakojantys bendrą valstybės būseną?
Kažkaip noriu būti optimistas ir tikėtis, kad valstybė nežlugs. Gal ir naivu, bet tikiuosi vis tik.
Visi mes čia tikimės. Tik tiek, kad aklas tikėjimas yra aklas. Dėl to norisi ir paanalizuoti.
Kategoriškai nesutinku dėl emigracijos ir mokesčių. Emigruoja an mass juodadarbiai, daugelis kurių lig šiol sukosi arba šešėlinėje ekonomikoje, arba ties jos riba ir, iš esmės, buvo tik našta valstybės socialinei sistemai. Išvažiavę jie kasmet atsiunčia į Lietuvą po keletą milijardų litų, šitaip ženkliai skatindami ekonomiką.
Na, o mokesčiai Lietuvoje ir taip vieni pačių mažiausių ES. Jei gerai pamenu, mažesni tik Airijoje ir dar kažkurioje valstybėje, lyg Maltoje. Bet Airiją dabar finansiniai donorai verčia kelti mokesčius.
Emigruoja ne juodadarbiai. Juodadarbiai emigravo per pirmąją bangą, po Lietuvos įstojimo į ES. Dabar pagrinde emigruoja 25-35 metų darbingi, išsilavinę žmonės. Na, nebent visus juos vadinate juodadarbiais.
Kas liečia mokesčius, tai labai smagu ištraukti vieną skaičiuką iš viso konteksto. Mokesčiai pas mus -- vieni mažiausių ES! Bet įvertinus pragyvenimo lygį, kainas, vidutinį atlyginimą, vaizdIAlis tampa nebe toks jau ir gražus..
Xerksai, mokestinė apkrova yra matuotina ne pagal vieną pelno mokestį, kuris išties yra vienas mažiausių ES, o pagal apmokestinimo lygį pagaminamam produktui, kuris yra vienas didžiausių ES plius mokesčių administravimo sudėtingumą, kuris irgi nemenkas.
Pagal sumarinius vertinimus galim didžiuotis besantys kažkur pašiknėje. Doing Business reitinguose pagal mokesčius Lietuvą aplenkia tokios „didelių mokesčių“ šalys, kaip Danija, Švedija, Norvegija.
Dėl emigracijos -- atrodo kalbėjom jau ne kartą ir matėm, kad tamsta savo teiginio pagrįsti negalite.
Vienos klaidos šitam rašiny -- pradėkim nuo alkoholikų -- Liga nepagydoma ir medikai padėti negali. Na taip nuo baltos karštligės išgelbėti gali, bet pacientas ankščiau ar vėliau gali pradėti gerti… Padeda -- radikali abstinencija ir bendravimas su kitais alkoholikais sprendžiančiais šią problemą. Yra toks anonmiminių alkoholikų judėjimas…
Žiniasklaida? Ji skirta daryti pinigus ir ideologiškai aptarnauti kapitalizmą -- kapitalizmas degraduoja -- degraduoja ir žiniasklaida -- tokia jos funkcija. čia nėra jokios spiralės. Kapitalizmo degradacija taip -- spiralė, bet iš jos išeitis yra -- socialinė revoliucija.
Socialinė politika -- pensijų minimalios algos mažėjimas ir per žemas lygis -- lyginant su ES sukelia nepasitikėjima šalies ekonomika ir socialine sankloda tai emigracijos priežastis. Beje tai sumažina atlyginimus, didina nelegalaus darbo lygį, mašina vidaus rinką ir visa tai kerta per ekonomiką. Realiai Kubilizmas pademonstravo kaip tai veikia. Prekė žemesne nei rinkos kaina -- visada deficitinė. Gyvename ES kodėl manot kad darbo jėgą šioje ES dalyje be vargo galima pirkti kelis kartus žemesne nei rinkos kaina?
Mokesčiai? Lietuvoje ne verslas jų daugiausiai moka. Beje šalį valdo kapitalas jis ir nustato mokesčių dydį ir tai kad vieni kapitalistų klanai engia kitus ne taip sėkmingai įsiintegravusius į valdžios piramidę -- nieko nereiškia. Tie Kapitalistų klanai, kurie daro verslą su valdžios pagalba dažniausiai iš vis daugioau pasiima iš valstybės nei jai sumoka.
Populistinė valdžia? tai tik žaidimas bandymas apgaut rinkėjus vaidinant kad jie valdo, o iš tikro tai valdo maksimos lubiai,rubikonai,visokie švedbankiai, pst,kelininkai. o rinkimuose plėšosi vieni ar kiti jų statytiniai.
Gaila bet vietoj analitikos Rokiškis šį kartą pasiūlė makaronų.
Ponas Evaldai, jei tamsta, brangusis, būtumėt skaitęs nuosekliai, tai būtumėt patebėjęs, kad rašiau, jog bus mažai anlitikos ir kad tai tiesiog kvietimas diskusijai. Kadangi matau, kad tamsta nelabai bandėte suprasti, apie ką diskutuot, o laukėt kažko sukramtyto ir pateikto ant lėkštutės, tai suprantu, kad diskutuot ir nebandote, tiesa? Tai tiesiog pataupykit savo, mano ir kitų laiką.
BTW, dalis tamstos išdėstytų „prieštaravimų“ yra vaikiškai klaidingi, o daug kitų -- išvis ne į temą, bet kadangi tamsta ne link diskusijų, tai manau, kad nėra prasmės apie tai kalbėti, tiesa? 🙂
Jei visgi visgi norite tęsti, perskaitykit dar kartą. Diskusijas irgi. Gal atrasit, kad kalba apie procesus, o ne apie tai, kas kaltas.
ir vėl makaronai…
Taip kalba apie procesus.
Alkoholizmą praleisiu.
Žiniasklaida …. kur ten kokie nors argumentai, beje jei kalbėt apie auditorijos formavimą tai didesne dalimi ją formuoja švietimas…
socialinė politika… Mažu paaiškinsite kokiu būdu Lietuvoje pensijos ir iktos socialinės išmokos būdamos lyginant su kitom ES šalimis -- (esam bendroje rinkoje reikia su jomis lygint, o ir emigruoja žmonės į kitus ES regionus taip ypatingai „sužlugdė Lietuvos ekonomiką, pagal paties nupieštą spiralę bųdamos kelis kart žemiau ES vidurkio.
Mokesčiai? paimkit ir pažiūrėkit kurią dalį jų moka verslas, o kuria darbų duoną pelnantys. paimkit statistiką. Į vieną pusę pelno mokestį, į kitą pajamų, PVM .
Ir dėl diskusijos. Suprantu, kodėl jos vengiate. Jūsų teisė. Na patinka jums liberalūs makaronai ant ausų, taip puošiatės. Dėl skonio nesiginčysiu. Šiaip smagu, kad rašote. kai kurie jūsų opusai netgi labai vykę, deje, ne šitas.
Brangusis Evaldai. Jei skaitote mano blogą, tai gal būt žinote, kad aš jokių diskusijų nevengiu, todėl už tokį, nesupykit, šūdą, kokį čia parašėt apie diskusijų vengimus galiu tamstą pasiųsti naxui, nesukdamas galvos. Jei visgi skaitote neseniai, tai informuoju, kad už bulšitus naxui siunčiu nesivaržydamas, o nesusipratusius -- ir prievartiniu būdu.
Kita vertus, kadangi visgi, lyginant su ankstesniu tamstos komentaru, matau judesiuką link trupučio mastymo apraiškų, informuoju tamstą, kad „mokesčius moka darbuotojas“ ir „mokesčius moka darbdavys“ yra toksai tūpas mokesčių nesuvokimas, kad jau vien už jį tamstą naxui galiu pasiųsti. Vienintelis juntamas darbuotojo mokamas mokestis realiai yra PVM, o ir tą jis ne pats administruoja. Visa kita -- tai darbdavio mokami mokesčiai -- mokesčiai nuo darbo jėgos kainos, mokesčiai nuo pelno ir pan., kurie aplipdomi „moka įmonė“, „moka darbuotojas“ etiketėmis, specialiai, kad durninti tokius, kaip tamsta.
Jei tamstai neaišku, kaip pensijų didinimas didina biudžieto skyles, o minimalių atlyginimų didinimas mažina konkurencingumą -- siūlau tai irgi pasiaiškinti. Tai dalykai, kurių supratimui pakanka tiesiog suprasti ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Dvinarį ryšį. Pavyzdžiui, kaip santykyje „parašei nesąmonę -- buvai pasiųstas naxui“.
O šiaip tai valinkit naxui, brangus Evaldai. Suprantu, kad nesuprasit, kodėl buvot pasiųstas, bet ir nesigilinkit. Linkiu sėkmės.
Brangus Rokiški,
taisyklę -- “parašei nesąmonę – buvai pasiųstas naxui”.jei taip nori -- taikyk sau, neprieštarauju.
O plėtojant temą siūlyčiau pažiūrėti kaip veikia Jūsų inurodytas priežasties pasekmės dėsnis:
„Jei tamstai neaišku, kaip pensijų didinimas didina biudžieto skyles, o minimalių atlyginimų didinimas mažina konkurencingumą“
Biudžeto skyles didina bet kurios išmokos, (beje pensijos mokamos ne iš Valstybės o iš Sodros biudžeto ir valstybė tik dalį pinigų skolina sodrai jei jų trūksta -- yra prisiėmus tokį įsipareigojimą)/ Liberalų mėgstamas „Verslo skatinimas nė kiek nemenkiau didina tas skyles. Beje ir korupcinis verslo skatinimas taipogi. Ir jo valdantieji neatsisako -- sakysim iš dėl krizės turinčio finansinių problemų ‘VP valstybė už derybų, o ne rinkos nustatytą kainą nusipirko VST beje gėdingomis sąlygomis. sumokėdama beveik 5 procentus biudžeto dydžio sumą, tuo metu kai mažino pensijas…
Kitas liberalios minties perlas:“minimalių atlyginimų didinimas mažina konkurencingumą“ šalies patrauklumas ir konkurencingumas -- dugne būtent dėl žemo minimalaus atlyginimo. Potensialūs darbuotojai kraunasi lagaminus ir vyksta dirbti į šalis, kur tas minimumas didesnis. Mūsų darbdaviai verkia, kad neranda pasamdyti darbo jėgos. Pamėgin pats su savo neeiliniu protu padaryt išvadas, kas laimi konkurensinėje kovoje…
Sėkmės siunčiant naxui ir dabinantis makaronais.
Iš tamstos minties eigos („didinkim darbo jėgos kainą, kad konkurencingumas didėtų“ ir pan.) sprendžiu, kad galėtumėte dalyvauti pvz., Fronto partijos veikloje, tad jau nesupykite, kad nenagrinėsiu tų kliedesių, kuriuos rašinėjate.
Nors, gal tamstą tai nustebins, dėl korupcijos ir oligarchizacijos -- sutinku, kad tai vienos iš kardinaliausių problemų. Gal būt nesiustumėt taip, jei būtumėt skaitęs, ką jau esu apie tai rašęs anksčiau.
Tiesiog šiaip informuoju, kad jei toliau užpisinėsit, tai pasiųsiu tamstą jau ne komentarais, o labai jums nepatiksiančiu prievartiniu būdu.
Cia geras, purvini kapitalistai, darbo zmones, socialine revoliucija, mokesciu esme ir viskas viename komentare. Kaip smagu, kad tau viskas taip aisku ir paprasta. Tikrai kartais pavydziu tokiems kaip tu.
Pasakysiu tau is purvino kapitalisto pozicijos, neseniai priemem nauja zmogu, seip daryti elementarius biurokratinius dalykus, israsyti saskaitele, vesti vidine apskaita, kas kiek kur pirko, kur vaziavo ir pan, zodziu belenka, nu zmogus dar jaunas, tik ka mokslus baiges, as pats pries pora metu toks buvau, galvojam ismokysim dzin, tuo labiau, kad viskas buvo paaiskinta, easy. Atsisedu pries kelias dienas paziureti ka pridare, pataisyti, galvoju pora valandu uzteks. Nu ir ka, sedziu jau trecia diena namie seniai po darbo valandu, pasiemes po kelis alaus. Nu ir ka su tokiu darbuotoju daryti, jei jis atsiprasant balvonas visiskas, siandien man pasake tu ka cia nori, kad as tau uz 800lt cia versciaus per galva? Atsisveikinom. Tai dabar mes blogi ir slykstus kapitalistai, darbo zmoniu isnaudotojai, ar jis yra visiskas balvonas, nors jam ir atrodo, kad jei gautu 2000 tai dirbtu du kartus geriau 🙂 Mano didzioji algos dalis priklauso nuo darbo rezultatu, uz pisimasi iki 11 vakaro, man niekas nemoku, bet reikia ir darai, nes jei nepadarysi tai bus nepadaryta. Karoce, nori dirbi, nenori tai tada visi blogi aplinkui.
Čia truputį ne į temą, bet iš personalo valdymo taško. Į panašias pozicijas kaip tamstos aprašytoji reiktų rinktis mergeles iš kokio filologijos ar pan. fakulteto. Jos stropios, kruopščios ir panašaus tipo užduotis paprastai atlieka nepriekaištingai, kad ir ne už kosminę algą. Vyrukai paprasčiausiai netinka dėl kitoje dimensijoje besisukančių smegenų pusrutulių.
Ne i tema tai visiskai, bet neturiu kur kitur islieti susikaupusiu nusivylimo zmonemis :), o namo stengiuosi neatsinesti darbo problemu.
Na taip personalos atrankos specialistu nera cia, o apie tokius elementarius dalykus, kaip cia pasiulete, tai niekas ir nepagalvojo 🙂 as pats kazkaip net nepamasciau apie tai, nors atrodo paprasta ir logiska ir netgi kazkada viena ausim girdeta 🙂
Bendrai kalbant, as isvis susidariau ispudi, kad daug kas save siektiek pervertina ir nesuvokia, kad norint, kad ji idarbintu jis darbdaviui turi sukurti pridetine verte, o tik tada galima kalbeti apie atlyginimo kelimus ir panasiai. O dabar gaunasi taip, kad visi nori DAUG ir DABAR ir baige ekonomikos fakulteta, tai cia tik bapkes kals, sedes ir litai byres i kisenes, nors kompetencija, net ne nuline, greiciau jau neigiama ir vietoje pridetines yra paprasciausias papildomas riebalu kilogramas ant kazkieno pilvo.
Į bet kurias pozicijas pirmiausiai reikia imt žmogų, kuris gyvenime yra iš bado ėdęs šūdo. Kai viskas gyvenime ant lėkštutės, tai tiesiog nesuvoki, kad pinigai yra verti krūvos darbo, ašarų, prakaito, skausmo.
Jei priimamas darbuotojas yra dirbęs šūdiną darbą -- kroviko, valytojo, šiukšlių rinkiko ar pan., jis visada dirbs nesulyginamai geriau už mielą iščiustytą berniuką su aukštuoju, niekad nepatyrusį, ką reiškia badaut iš poros šimtų litų per mėnesį.
Dėl to, tarp kitko, rekomenduoju per pokalbius su kandidatais paklausti, kokį prasčiausią darbą yra dirbęs ir ar sutiktų pavyzdžiui dirbti klozetų valytoju, etc.. Pagal tai galima labai daug sužinot apie tai, kaip žmogus dirbs įmonėje. Aišku, tai depends ant pareigų tipo, tarkim IT specialistai yra tokie kosmonautai, kad vargu, ar juos pagal tai įvertintum, bet daugumai kitų atvejų puikus kriterijus.
O, čia gera idėja 🙂 Nes tikrai pasipūtę gaidukai paprastai labai neblogai sugeba pasirodyti, nors vėliau paaiškėja, kad yra niekam tikę ir kaip specialistai, ir kaip komandos nariai.
Kad bent jau IT specialistai kiek lietuvių žinau, tai visi kilę iš šūdo ir dažnas kuris šūdina darbą dirba.
iš šūdo kilę tai turiu omenį iš vargingu šeimų, o šūdiną darbą tai kasė duobės, bei plovė klozetus.
Gal ne visi, bet taip. Šiaip jau IT yra tokia bepročių sritis, kad pasiekti kažkur kažko įmanoma tiktai labai intensyviai dirbant. Taigi, dažniausiai atsirenka dirbantys.
Pažvelgus platesniu mąstu -- aš apskritai nesutinku, kad pas mus kažkas ypatingai blogai. Gal palyginkim mūsų pragyvenimo lygį su Afrika, Azija, PIetų Amerika ar ne ES Europos šalimis? Bendram kontekste pas mus yra puikiai veikianti demokratija, laisva rinka, teisinė sistema ir t.t. O problemų visada buvo ir bus, tokie jau netobuli tie žmonės.
Tamsta nelabai suprantat, apie ką kalba.
Jei tamsta turite dešimt tūkstančių litų, tai gerai? Gal ir gerai. Jei kažkas kitas turi tik tūkstantį litų, tai jam blogai? Gal ir blogai.
Taigi, jūs turit dešimt tūkstančių litų, bet jų kiekis mažėja tukstančiu per parą, nors jūs to ir nenorite. Ir sustot nesiruošia. O pas kažką, kas turi tik tūkstantį -- didėja, tegul tik vos šimtu per parą. Irgi stabiliai. Kieno būsena blogesnė po metų? Paskaičiuokit ir palyginkit.
Žodžiu, pasistenkit suprasti, apie ką kalba, nes kitaip truputį nei į tvorą, nei į mietą gaunasi. Ir net nesakysiu, kaip atrodo, kai savo nesupratimą tamsta pavadinat „platesniu mastu“ 😀
Na nebuciau as jau toks pesimistas, nors kad bendra situacija eina stipriai blogyn tai tikrai pritariu. Kazkada pribres reikalas esminems reformoms tuo neabejoju, laiko klausimas. Apie gruzija jau rasei ir itariu, kad daugiau uz mane apie ta sali esi apsiskaites. Turetum zinot, kad juos tos reformos pribrendo del tam tikru priezasciu, kuriu daug ir ivairiu, bet vienas is faktoriu buvo ir kaukazietisku tautu mentalitetas, kuris labai skiriasi nuo musu. Kaip mano tevukas kazkada sake, jei susirinko vienoje kruvoje 100 gruzinu, tai zinok kazkam kaulus skaudes 🙂
Manau, kad taip, pas gruzinus gyventojai prispaudė. Pas mus tuo tarpu fenomenas, kuriuo galim didžiuotis pasaulyje -- ar tik ne 18 procentų bedarbių jau? Ir jokių masinių maištų, nors tokie skaitosi, kad turi prasidėti dar prie 15 proc..
Kita vertus, yra lietuviškas scenarijus, kurį prisimena tie, kas gyveno sovietmečiu. Tyliai daryt savo reikalus, netraukiant į tai valdžios. Kitaip tariant, eit į šešėlį. Tai, beje, irgi kelia savų minčių apie galimus būsimus situacijos vystymosi scenarijus.
BTW, ar girdėjote kalbas, kad perkantys nelegalias cigaretes įvardina tai, kaip savo protestą prieš valdžios mokesčių politiką?
kai vadina tai protestu, cia jau sakyciau meginimas legitimizuoti savo gobsuma ir durnuma ir isiaukstinti save kazkokiu iskreiptu budu. Jei per brangu, tai surukyk per puse maziau, nereikes kisti i plaucius rusisko meslo, o jei jau norisi protestuoti, tai sirdis tegul buna rami, nes kubilius negaus puse pajamu 🙂 Prie to pacio, protesto vardan dar ir gert reiketu nustoti, kubilius isvis bankrutuotu 🙂 Bet zmones yra dazniausiai tokie, kad protestuoja, tol kol jiems patogu arba nesukelia papildomu nepatogumu, o mesti gerti juk nepatogu.
Esu as rukes kontrabandiniu cigareciu (kaip ir kogero didzioji dauguma rukoriu), pirkes neesu, bet rukes esu, galbut ir as nusipirkciau, svento nevaidinu niekada, bet neperku del labai paprastos priezasties -- visos jos labai slykscios, nezinau ka ten daro rusai su tais cigareciu brendais, bet ju cigaretes pateisina savo zema kaina. Apie ju vietinius brendus isvis patyliu, susidariau nuomone, kad ten kazkokia chemija jos apdirbtos. Pirmyn nuodyjames! 🙂
Dėl cigarečių sutinku, kad tos kotrabandinės kažkokios šlykščios -- todėl irgi perku legalias.
O dėl protesto -- nėra tai taip vienareikšmiška, kad galima būtų vien ant asmeninės naudos nurašyt. Taip ar anaip, mokesčių nemokėjimas, kaip kovos prieš valdžią būdas, buvo išrastas dar paties Mahatmos Gandžio. Nepaprastai efektingas buvo.
Butu teisinga kovoti pries valdzia, jei mus valdytu kazkoks despotas ar panasiai, o dabar nematau, pries ka kovoti? Cia manau iskirtinai asmenine nauda, tuo labiau dauguma sitaip bandanciu save teisinti, turbut net nezino skirtumo, tarp protesto, piketo, mitingo ir revoliucijos 🙂
Problema sisteminė. Visi atsakymai į tamstos klausimą iš to.
Aš puikiai suprantu apie ką eina kalba ir įrašui iš esmės pritariu -- tokios diskusijos yra būtinos siekiant analizės ir tobulėjimo. Tiesiog noriu pabrėžti, kad viskas nėra taip blogai, ir garantuoju, kad Lietuva per 10 metų neišnyks.
Pavyzdys su mažėjančiu 1000 ir didėjančiu 100 litų gal ir vaizdingas, bet neatitinkantis realybės (arba tiek hiperbolizuotas, kad iškreipia esmę). Gal norit lažintis, kad Lietuva per ateinančius metus pasaulio valstybių sąraše reikšmingai nekris žemyn? (turiu omenyje kokį nors BVP vienam gyventojui arba panašų sąrašą).
Dar kartą akcentuoju -- „mirties spiralės“ egzistuoja, tačiau jos egzistuoja visur. Taip, galime atrasti šalių, kur progresas didesnis nei pas mus, bet galima nesunkiai atrasti ir tokių, kur ne tik blogiau, bet situacija vis blogėja.
Aišku, tai nereiškia, kad neturi būti diskusijų šiuo klausimu.
Pavyzdys buvo tam, kad suprastumėte, jog kalbam ne apie statinę būseną, o apie pokyčių kryptis, t.y., statiniai rodikliai nieko nereiškia.
Tęsiant pavyzdį: įsivaizduokite, kad vienu ir kitu atveju kilimas ar kritimas prasideda 100 litų, tačiau kiekvienoje iteracijoje kritimas ar kilimas skaičiuojamas iš ankstesnio, pridedant dešimt procentų. Ir paskaičiuokit, kaip keisis. Tie dešimt procentų -- tai atgalinis ryšys. Jei primesit pokyčius, pagausit, kame mirties spiralės įdomumas -- savęs stiprinimas.
Mirties spiralė -- tai ne šiaip blogėjimas, o procesas, kur blogėjimas skatina save. Beje, argumentai, kad gal ir kitur panašiai -- nereiškia nieko. Ir dar daugiau, mirties spiralė, jei kažkur veikia, reiškia, kad tas daiktas bus ištiktas kracho. Nes tai ne šiaip blogėjimas. Kad vaizdžiau būtų -- pvz., Graikijos pavyzdys turi labai ryškių požymių, kad būtent mirties spiralėn šalis ir pakliuvo.
Todėl diskusija yra ne apie tai, kaip kur kas blogai, o ar ir kur yra požymių apie tai, kad susidarė mirties spiralė, t.y., save stiprinantis kritimas. Taip, aš suprantu, kad kol neįvyko kokios nors srities krachas, įvardinti mirties spiralę yra labai keblu, bet tai pabandyi visgi vertėtų.
O dėl tamstos pasiūlymo lažintis apie Lietuvos kritimą -- pažiūrėkit šitą linką, manau, kad noras lažintis dings -- http://www.indexmundi.com/lithuania/gdp_real_growth_rate.html
Labai liudinanti šita nuoroda. Ir, tiesą sakant, dabartinėje situacijoje labai sunku įžvelgti kažkokias galimybes ar būdus, kaip tai galėtų būti pagerinta. Visi supranta, kad yra blogai, kas yra blogai, kas daugmaž kaltas, tačiau niekas nieko negali padaryti. Kas belieka? Emigruoti…
Pensinykai, siauraakiai ir spalvoti in da house. 😀
Jeigu mūsų tėvynė būtų komercinė įstaiga, tai čia būtų galima įvardinti didžiulę HRM bėdą. IMHO
Taip, personalo kaita yra žostkas dalykas. Ir kas įdomiausia, dažniausiai sąlyginai nesunkiai išsprendžiamas. Tik kad valdžia pas mus nori ne spręsti, o greičiau neigti arba išvis eiti tuo keliu, kad „tegul bėga, naujų prisivešim“.
Tokio tipo požiūris yra labiausiai paplitęs tarp ankstyvųjų lietuviškų verslininkų ir tie, kurie aršiausiai tokio požiūrio laikėsi, jau seniai subankrutavo. Problema keliuose dalykuose -- tiesioginiai personalo kaitos kaštai, žemas vidutinis naujo personalo produktyvumas (kaip pvz., plg. vietinį gydytoją su atvežtu iš Ukrainos ir net nemokančiu lietuvių kalbos -- esant vienodai kvalifikacija) ir adaptacijos kaštai.
Suminės išlaidos personalo kaitai būna labai didelės ir kai kurios stambios įmonės būna, kad ant bankroto ribos atsiduria vien dėl šito pavienio faktoriaus.
Am. HRM -- daugiau, negu personalas. Ir čia turiu omeny HRM valstybiniu mastu -- ir tuos, kurie prieina ir maitinasi iš vadinamojo lovio, ir tuos, kurie juos maitina idant geriau bizniukas sektųsi. Tuos, kurie valdo, ir valdomuosius. Visus 🙂 Grubiai tariant, reiktų atlikti didelį etatų keitimą, tik bėda, kad nelabai yra į ką.
Būtų geras smūgis tavo mirties spiralei 😀
Na, nefilosofuokim. HRM yra HRM, personalas ir viskas, dvasingumas čia neįdomu, o svarbu tik priklausomybė tarp žmonių ir kitų procesų.
Yra labai paprastų būdų patvarkyt valdišką sektorių. Pvz., sumažint finansavimą visiems du kartus, paliekant tuos pačius planus ir duot galimybes viską spręsti patiems (pradedant pirkimais bei darbuotojų priėmimu į darbą ir baigiant atlyginimais), o kas nesusitvarkys -- tuos metų gale išmest už nesugebėjimą vykdyti užduočių ir be teisės būti priimtam į valstybės išlaikomą darbo vietą ateinančius tris metus. Antrus metus mažint finansavimą ketvirtadaliu, trečius -- dar ketvirtadaliu. Ir apsitvarkys. Skausmingai, bet apsitvarkys.
Tiktai būtų klaikiai daug cypimo, verksmų ir t.t., tiek daug, kad be geležinės rankos to neįmanoma būtų padaryt.
Iš paprastesnių variantų -- šiaip imt ir atleist ketvirtadalį, nei už nieką, belenkaip. Tiesiog, kad kiekvienas kiekvienos įstaigos vadovas ketvirtadaliu sumažintų personalo. Ir px., ar reikia, ar nereikia. O kitais metais -- dar ketvirtadaliu. O tuos, kas nesugebės įvykdyt prieš tai nustatytų uždavinių -- irgi atleist, už nesugebėjimą vykdyt uždavinių.
Kai kurie HR metodai labai paprasti išties, ir su laaaabai geru teigiamu grįžtamuoju ryšiu. Atleidai pusę veltėdžių -- likusieji dirba kaip bitutės, nes žino, kad kitais metais dar krūvą iš jų atleidinės.
Visa tai yra iš tokios specifinės metodikų rūšies, kur kalbama apie chaoso valdymą -- visa esmė tiesiog privest iki darbingumo struktūras, kurios yra nesuvaldomos, jas dusinant ir verčiant persitvarkyti taip, kad pačios užsinorėtų tapti valdomomis -- ir finansiškai, ir funkcionaliai. Kaip tik tinka valdiškam aparatui.
Tik tiek, kad kartu su tokiu spaudimu visada turi būti duodama ir atsakomybė, ir teisė daryti sprendimus. Nes dabar nei to, nei to nėra, o jei to nėra, tai ir optimizuotis neįmanoma.
Tai čia viską labai teisingai parašei. Tik susidaro toks įspūdis, kad nėra asmens ar jų grupės, turinčios noro ir galios tai padaryt. Užtat ir sakau, kad uždavinys neišsprendžiamas. Nors jo išsprendimas būtų itin naudingas pagalbinis veiksnys visų likusių uždavinių sprendimų.
Tai panašu, kad daugumos emigrantų apsisprendimas bėgt į užsienį tame ir yra -- ne dėl to, kad ten daugiau pinigų, o dėl to, kad ten turi realių galimybių.
BTW, kažkada dariau bloge apklausą, tai stebėtinai ryškiai išlindo įdomus dalykas: visi įsivaizduoja, kad į užsienį bėgama tik dėl pinigų, bet ir tarp likusių, ir tarp emigravusių tik mažuma pinigus vertina, kaip esminę emigracijos priežastį.
Tiesą sakant, nei vieno emigranto nepažįstu, kuris ten būtų dėl pinigų. Pažįstu ir tokių, kurie ir čia visai neblogai gyveno (galėjo sau leisti pirkti lizinginį būstą iš algos ir dar šlaistytis po visą pasaulį panorėjus, etc.). Visi išvyko dėl galimybių ir dėl to, kad čia nemato perspektyvos, kad bus kažkokie teigiami pokyčiai.
Sutinku, kad ne dėl pinigų, bet manau, kad čia panašiai kaip toj mergaitiškoj patarlėj -- geriau geras, gražus ir turtingas jaunikis nei geras, gražus ir biednas.
Tarkim aš Lietuvoje esu kažkurios siauros srities specialistas, darbe viskas patinka, darbą tarkim atlieku gerai tačiau už jį gaunu 2.000 Lt. Tarkim nesu selfmarketing guru ir neturiu kiaulės akių, taigi pas darbdavį kas mėnesį dėl algos kėlimo neinu.
O kažkur užsienyje manęs laukia vieta su visu paketu -- sąžininga alga (tarkim 2.000 Eur) ir t.t.
Jei sustačius faktorius pagal įtaką, pinigai atsidurs trečioje vietoje, ar jie bus laikytini lemiančiais, jei bus aiškūs požymiai, kad kardinaliai įtakoja pirmoje ir antroje vietoje esantys faktoriai? Trečiaeilių faktorių išraiškos tada turi būti nežmoniškai stiprios.
Perfrazuojant apie mergičkas -- geras, gražus ir uždirbantis 1000 litų yra visvien geresnis už blogą, negražų, bet uždirbantį 2000. Tam, kad blogas ir negražus laimėtų didele dalimi atvejų, jis turėtų uždirbti bent dešimtis tūkstančių, tik tada tas trečiaeilis faktorius sugebės nulemti.
O dėl tamstos skaitinių pavyzdžių -- nėra taip paprasta. Esmė yra ta, kad imigrantas bet kurioje šalyje turi mažus barjerus prastam, nekvalifikuotam darbui, tačiau aukštus barjerus geram ir kvalifikuotam. Pvz., kad ir į Lietuvą atvykęs interjero dizaineris iš Pakistano bus beveik niekam tinkamas dėl kultūrinių ir kalbinių priežasčių, tad jam barjeras vadybininko darbui bus labai aukštas nepaisant jo kvalifikacijos.
2000 litų -- tai ganėtinai kvalifikuotas darbas, užsienyje į tokio tipo poziciją šviežiam imigrantui pakliūti problematiška, tad greičiau teks kasti griovius už 1000 eurų. Aišku, tai daugiau, nei 2000 litų, bet darbas prastesnis, ar ne? Suminis rezultatas, pasvėrus ant svarstyklių, gaunasi toks, kad piniginis faktorius tampa sąlyginai silpnu, netgi mažo užmokesčio darbuotojams dažnai nepersveriančiu kitų faktorių.
Visgi, emigrantų sraute paskutinius 10 metų vis ryškėja kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimas (ten virstančios į nekvalifikuotą), tarp mano pažįstamų buvo netgi tokių atvejų, kai išvažiuodavo dirbti už realiai mažesnį užmokestį ir šūdinesnį darbą. Žodžiu, nekas.
Komentarų tiek daug, kad visų net neperskaičiau.
Šiaip esu optimistas ir apie Lietuvos situacijos įvilkimą į mirties spiralės (kuri yra baisus dalykas ir visiškai supratau ką Rokiškis nori ja apibūdinti) rūbą nebuvau pagalvojęs.
Tačiau, mąstant filosofiškai, ši teorija labiau galiotų ekonomikai. Juk jei aš kaip žmogus būsiu laimingas kad ir labai biednoje Lietuvoje tarp milijono siauraakių tai ir būsiu laimingas.
O ekonominiame fronte, IMHO, Lietuvoje, dėl nedidelio jos dydžio būtų galima ir stipriai paeksperimentuoti.
Pvz -- pelno mokestis 0% kokiems 20 metų, absoliutus kitų mokesčių supaprastinimas paliekant kokias 5-7 mokesčių rūšis. Visiškas socialinio draudimo atsisakymas, visiškas valstybinės pensijos atsisakymas ir pan. Aišku dėl to tektų išmesti 60% darbuotojų iš valstybės tarnybos, bet tas ilgainiui išeitų tik į gerą.
Iš pradžių aišku būtų šokas, bet vos per 10 metų būtų galima tapti tikru (o ne kabutėse) Baltijos tigru.
Su tais kas teigs, kad tada galutinai stambieji verslo magnatai viską uzurpuotų visiškai nesutinku.
Kaip tik atsirastų daug teisingo smulkaus verslo, kuris ir garantuotų šaliai stiprybę.
Iki 200x (gal 2002) metų buvo toks labai geras 0-inis pelno mokestis. T.y., jei įmonė perka iki naujų ataskaitinių metų ilgalaikio turto, tai už tą sumą atitinkančią pelno dalį nereik mokėt pelno mokesčio. Labai geras dalykas buvo, kadangi taigi vistiek biudžetas pasipildydavo PVM’u. Ir tai kur kas geriau, negu skatinti slėpt mokesčius.
O ta mintis apie valstybinio sektoriaus sumažinimą iš viso žavinga 😀
Tiesa, būtų bėda su vienišais senukais atėmus iš jų pensijas…
Jei jau kardinaliai, tai yra toksai dar įdomesnis modelis, tiesa, jo šalininkai man rodos iki galo patys nesugeba suformuluoti, kas ir kaip ten turėtų būt.
Įsivaizduokim, yra visokie ten socialiniai mokesčiai, bet -- nėra numatyta nei bedarbystės pašalpų, nei dar ko nors, bet yra piliečio alga. Pvz., 400 litų per mėnesį. Ir nesvarbu, kur dirbi ar nedirbi, ką veiki ar neveiki.
Įdomumas tas, kad išsyk atsirastų galimybė bet kam išeiti iš šūdiniausio darbo ir pradėti sukti savo bizniuką pačiam, nes tam tikras išgyvenimo minimumas garantuojamas nepriklausomai nuo nieko.
Čia aišku tik tokia idėja, bet ją truputį giliau pamodeliavus, galima visai įdomių galimybių atrast. Ir, beje, kaip tik toje srityje, kur aukšti pelningumai, pvz., IT.
O dėl mirties spiralės neekonomikai -- nusivylimo spiralė. Apie ją didžiai gerbiamas Aurelijus miglotai užsiminė. Viskas blogai, todėl nusivylimas, o todėl visokie efektai, dėl kurių dar blogiau ir dar labiau nusivylimas. Vienakrypčių vektorių mažėja, chaoso daugėja ir visi sklaidosi kas kur.
Modelis žiauriai įdomus, nesu girdėjęs apie tokį, matyt dėl to, kad kaip rašote „jo šalininkai man rodos iki galo patys nesugeba suformuluoti, kas ir kaip ten turėtų būt“.
Tai tikrai galėtų padėti žmonėms atrasti savo vietą.
Šitą modelį galima netgi nagrinėti kaip kažkokį postmarksistinį. Problematikos jame baisiai daug. Ir jis labai kardinaliai keičiantis kai kuriuos vystymosi vektorius (daugiau fragmentacijos, mažiau globalizacijos, etc.). Bet visgi labai įdomus.
Šiaip galima tarti, kad tam tikras priartėjimas prie šio modelio yra šalyse, turinčiose stiprias socialines garantijas. Problematikos iš to aišku daug, susidaro visvien sluoksniai slunkių, bet įdomu, kad visgi aukštos socialinės garantijos ganėtinai koreliuoja su aukštu produktyvumu.
Ir, dar įdomu, kad bent dalį to modelio galima pagrįsti tokiais dalykais, kaip teisingas lėšų perskirstymas, kas savaime yra skatinantis faktorius, jei vyksta tolygiai, o ne per korupcinius taškus. Kaip sakant, pinigų mėtymas gatvėse ar tiesiog dalinimas kiekvienam yra žymiai geresnis metodas lėšoms skirstyti, nei mokėti visokiom su korupcija susijusiom įmonėm.
BTW, kitas dalykas, kad gal būt šitai gali būti save stabdantis modelis, priešingas save įsukančiam (perteklinio vartojimo), kuris dominuoja -- tokiu atveju būtų klausimų apie sistemų nesuderinamumo problemas. Bet tai aišku, irgi reiktų aiškintis.
Taip ar anaip, toks variantas mažų mažiausiai įdomus ir vertas šiokios tokios analizės, vien jau dėl keistumo ir dėl to kylančių naujų galimybių.
Įdomi diskusija (gal būtų ir gražesnė be siuntimo nx, bet kaip jau tvarkotės, taip). Įterpsiu trigrašį dėl „piliečio algos“… ar nemanote, jog toks dalykas su kapitalizmu nesuderinamas? Jau NPD sudaro pakankamai prielaidų infliacijos didėjimui, nors sutinku, kad tai vienas svarbesnių svertų socialinei atskirčiai mažinti. Be to, pinigai turi būti mokami už produkto sukūrimą/pridėtinės vertės didinimą, nes iš ten jie ir yra uždirbami. O „piliečio alga“ labai tuštintų biudžetą tuo pačiu nesiūlydama būdų jį pildyti.
Yra tokia labai kardinali ir fundamentali problema: pinigai turėtų būti apskaitos vienetas, o ne turtas -- tik tada ir gaunasi pilnavertė laisva rinka be papildomų įtakų.
Pati kapitalistinė santvarka, tiksliau bankinė sistema, paslenka viską į gerokai iškreiptą infliacinį modelį, kai turtas ima priklausyti ne turto kūrėjams, pardavėjams ir pirkėjams, o apskaitą vykdantiems, t.y., valdantiems apskaitos vienetus. Kaip sakant, infliacija -- tai kaina už lankstumą.
BTW, jei giliau pažiūrėsim -- infliacija pati savaime irgi yra progresinis mokestis (labiau kertantis per didesnių pinigų turėtojų kišenę), tiesa, su specifiniais trūkumais ir gana neefektingas.
Į priešingą pusę paslenka modeliai, kurie didina pinigų perskirstymą ir mažina kaupimą, t.y., mažina apskaitą kontroliuojančiųjų įtaką.
Iš esmės tą ir matome -- visos kadaise kraštutinai kapitalistinėmis buvusios šalys dabar taiko progresinius mokesčius, netgi laisvosios rinkos bastionas -- JAV. Pastebėtina ir tai, kad mažesnė infliacija ir didesnis ekonomikos stabilumas yra tose šalyse, kuriose yra progresyvesnės mokesčių sistemos. Visa tai -- tiesiog ilgalaikė pinigų perskirstymo pasekmė (t.y., neužšaldomas kapitalas).
Piliečio algos modelis tėra vienas iš hipotetinių būdų pritaikyti plokštesnį, mažesnę progresiją turintį apmokestinimo ir perskirstymo modelį, iš esmės numatant ne tik nulinį, bet ir iki tam tikrų ribų -- neigiamą skalės lygį. Pagal tai, esant mažesniam statumui ir kartu (gal būt) didesnei perskirstymo masei, gal būt kažkas gautųsi netgi geriau, nei prie įprastų progresinių modelių.
Gal būt akivaizdesnis dalykas būtų tai, kad šitoksai modelis numato kraštutinai paprastą perskirstymo mechanizmą, orientuotą į socialiai jautrias grupes, kartu atsisakant visos tos komplikuotos ir biurokratizuotos bedarbysčių išmokų, sodrų, etc. sistemos, kuri pati savaime kainuoja klaikius pinigus.
Kita vertus, čia dar labai labai daug vietos nagrinėjimams, o be rimto modeliavimo būtų keblu pasakyti, ar tas modelis duotų kažkokį pagerinimą, ar pabloginimą. Tiesiog įdomus konceptas, kuris vertas dėmesio, bent jau teorinio.
O dėl siuntinėjimo nx, kuriuos kartais darau -- tai tiesiog labai efektyvus būdas pašalinti iš diskusijos veikėjus, kurie vietoj rimtesnių argumentų rašo blevyzgas. Kol kas geresnio metodo neradau.
Manau kad tu tikrai vienisu ne tiek daug ir yra.
Visus kitus, kurie per gyvenima nesukaupe kapitalo turetu islaikyti dirbantys artimieji (prisiminkime, kad tiems dirbantiems juk nereiketu moketi jokiu mokesciu apart savanorisku sveikatos, pensiju draudimu ir pan).
As pats is musu valstybes nesitikiu ir neplanuoju absoliuciai jokios pensijos -- viska ka turesiu senatveje (aisku, jei jos sulauksiu) bus iki jos sukauptas kapitalas ir mano palikuonys:)
Taigi tie vienisi senukai galetu pretenduoti i valstybine pensija, bet, aisku turetu irodyti kad neturi jokiu dirbanciu giminiu.
Na, aš nesilaikyčiau tokio kardinalaus požiūrio dėl pensijų, tai truputį socialdarvinizmu dvelkia. Tiesiog manau, kad pensijų didinimas vien dėl populistinių paskatų (kas irgi yra laikytina tam tikra korupcijos forma) yra žalingas.
Nors gal netgi žalingesnis už pensijų didinimą yra minimalių atlyginimų nustatinėjimas, perteklinės bedarbio pašalpos ir, kad ir atrodytų keista, visuotinis PSD rinkimas, galutiniam rezultate tampantis tiktai dar vienu išlaidų punktu (jau vien per administravimo kaštus, net nekalbant apie perteklinį registruotų bedarbių augimą).
Beje, tai, kad didžiausia išlaidų dalis pas tuos pensininkus tenka komunalinėms, tai irgi kelia minčių. Galim tai pavadinti korupcinėmis išlaidomis, kaip pvz., koks nors Rubicon šildymas. Išsprendus vien tuos šilumenininkus, pensininkams naudos būtų gerokai daugiau, nei iš bet kokio įmanomo pensijų padidinimo.
O čia jau kvepia chaltūra 🙁
Kaip krūvos invalidų, perkančių invalidumo pažymėjimus iš daktarų ir t.t.
Nu jo su ta chaltūra tai teisybė, nes pas mus dar sovietinis palikimas -- nesvarbu kad visi žino kaip yra ištikrųjų, jei yra pisulka patvirtinanti kitaip reiškias yra kitaip…
Bet tas pensijas būtų galima kažkaip išspręsti, kad ir su tuo šildymu -- turbūt atlikus analizę tikrai paaiškėtų kad 60% viso pensijų fondo išeina šildymui.
Jūs gal vyresni už mane tai kitaip mastot, man 30 metų ir aš visiškai netikiu kad gausiu kokią pensiją iš valstybės -- arba pensijinio amžiaus išvis nebus, arba jis bus toks, kad jo vargiai besulauksi… Todėl ir manau, kad tik pats galiu pasirūpinti tuo, kad senatvėj netektų badauti.
O man vat įdomu baisiai, kaip įsivaizduoji šildymo problemos sprendimą?
Beje, mes bendraamžiai 😉
Šildymą išspręsti galima tiesiog tūpai suvalstybinus -- čia kaip tik vienas iš tų retų atvejų, kai valstybinis sektorius visad geresnis.
Tokio tipo įmonės, kurios yra aukštų investicijų, ilgo atsiperkamumo ir eksploatacijos laikų ir kartu absoliučiai monopolinės (t.y., nesant galimybės konkurentams atsirasti), valstybės valdomos žymiai efektyviau (pagal galutinę produkto kainą vartotojui), net jei valstybinis apratas dirba taip šūdinai, kaip tik gali būt.
BTW, labai panaši situacija gaunasi ir su dujų tiekimo sektoriumi, elektros tinklais ir pan.. Dujotekanos bajerių manau jau atsikąsta netgi labiau, nei Rubicon. BTW-2, ta pati situacija buvo su Telekomu, kol neatsirado pakankamai konkurencijos iš kitų įmonių. Manau, kad prisimenam, kas dėjosi apie 2000.
Vėl pasikartosiu, o kas galėtų inicijuoti šito proceso pradžią ir sukontroliuoti proceso skaidrumą?
HR bėda.
Beje, HR -- human resources, tai tikrai daugiau, negu personalas, tikrai ne dvasingumo prasme. Nenoriu veltis į ginčus, bet jei yra reikalas, galiu pagrįst 😉
Kitiakat, žinau aš tą HR pomėgį skleist apie tai, kaip HR yra viskas, pradedant marketingu ir baigiant finansais 🙂
Susisiekiančias sritis priskirdinėti procesui yra labai didelė klaida. HR yra HR ir viskas. Kur baigiasi personalas, ten turi baigtis ir HR. BTW, tokią pat klaidą kadaise valdžiažmogiai padarė, ryšius priskirdami susisiekimo ministerijai.
Ir taip, aš nežinau, kas galėtų pradėt tvarkyt tuos korupcinius šildymo reikalus. Ko gero, kas nors trenktas, kam atkatų nereikia.
Pakurk naują temą diskusijai apie HR 🙂 Šitas dalykas -- mano arkliukas :))
Prieš kelis metus buvau rašęs apie tam tikrą HRM rūšį. Gal įdomu bus paskaityt -- http://rokiskis.popo.lt/2008/02/29/kai-psichologai-ir-personalo-vadovai-tampa-vadybos-konsultantais/
O tai vat kadangi nėra nieko, kas galėtų įgyendinti visas šitas gražias mūsų idėjas ir sakau, kad reik etatų valymo. Tik sekanti bėda -- nėra kam atlikti etatų valyma.
Vienintelė išeitis -- revoliucija! IMHO 😀
Valymą žadėjo atlikti konservai. Po truputį kai kuriose srityse švelnių požymių buvo, tarnautojų skaičius berods sumažėjo. Bet tai buvo daroma neadekvačiai švelniai. Politinės valios trūksta.
Galiu tik pakartoti -- vadybinio chaoso būsenoje, esant tragiškai išpūstoms išlaidoms, galima atleidinėti šiaip kas antrą nesigilinant, o jau po to atleidinėti visus tuos, kas nesusitvarkys po pirminės atleidinėjimų bangos -- už tai, kad nesusitvarkė. Labai paprasta.
Na, nepradėsiu čia diskutuoti apie renovaciją, bet juk visi suprantam, kad nuo jos niekur nepabėgsim, o kuo ilgiau tempsim tuo bus blogiau (kiauri blokiniai daugiabučiai juk irgi mirties spiralės dalis).
Pats gyvenu plytiniame naujos statybos bute ir už šildymą daugiasiai esu mokėjęs 100Lt (čia kai visą mėnesį buvo -20). Taip, mano butas nedidelis -- 50kv., bet visvien tai kaip įrodymas, kad tokią sumą pasiekti galima. Kiek moka blokiniuose gyvenantys manau nereikia minėti, nes visi pavyzdžių turi apsčiai. Durniausiai tokiame fone atrodo valstybės kompensuojamas šildymas (tiesa, nežinau ar jis dar yra?) -- maždaug kompensuoja už tai kad žmogus šildo orą.
Nesu joksai energetikos specas, tačiau esu girdėjęs, kad ne viskas su ta renovacija taip paprasta -- namą apmušti vata ir pakeisti langus yra viena, o vat visos šildymo sistemos pakeitimas į modernią (su atskirais skaitliukais buti ir pan.) jau kainuoja nejuokingai, o juk be tokio pakeitimo iš esmės gero efektyvumo negausi -- taip, apšildytam namui reiks mažiau energijos, bet butai šils netolygiai, taigi kažkas žiemą turės atsidaryti langą, nes bus per karšta, o kažkam šilumos tikrai nebus per daug.
Yra ir kitas dalykas -- esu girdėjęs, kad ne mažesnė bėda yra šildymo tinklai, kurie taipogi neefektyvūs -- o jų renovavimo/pakeitimo kainos fone turbūt Vilniaus metro projektas būtų pigut pigutėlis.
Taigi, jei su tradiciniu centriniu šildymu turim didelę bėdą reikia ieškoti kitų išeičių. Dujos irgi ne ką gelbėtų, nes mes jas perkam ir jų kainų viražai iš mirties spiralės iššokti tikrai nepadėtų.
Utopinė idėja (o gal ir visai ne utopinė) yra tokia. Pasistatyti atominę elektrinę, kuri visvien gamintų marias perteklinės atominės energijos ir renovuotus daugiabučius šildyti elektra. Šiuolaikinių infraterminių šildymo sistemų efektyvumas gana geras, o be to elektrinis šildymas turi keletą gerų privalumų -- lengva reguliuoti, lengva apskaityti ir pan.
O grįžtant prie tų senukų -- kiekvienas sulaukęs tam tikro pensijinio amžiaus pilietis gautų ne pensiją, o tam tikrą mėnesinį el. energijos kiekį. Juo galėtų šildytis būstą ir visaip kitaip naudoti, o likusį perteklių parduoti rinkos kaina. Tokia pensija tiesiogiai neatimtų pinigų iš nieko, valstybė liktų nepardavus kokių 10 proc. AE pagamintos energijos, tačiau pardavimui liktų dar gera dalis (juk tokią AE kokią statytume gamintų kelis kart daugiau nei realiai reikia Lietuvai) -- o pensijų problema būtų išspresta.
Tai gal ir utopija, tačiau mūsų valstybė dažnai įstringa įvairiose analizėse ir iki jokių realių veiksmų taip ir neprieina (korupcija čia irgi kiša koją)
Su AE dabar tas pats. kad ir kaip kvailai skambėtų bet kartais reikia tiesiog imti ir padaryti, o jau paskui spręsti iškilusias problemas -- o mes prikuriam „popierinių“ problemų ir dėl to nieko net nesiimam daryt.
Juk realiai Lietuvoje per 20 metų apart laisvos rinkos ekonomikos ir su ja susijusios privatizacijos neįvyko nei viena didelė reforma -- nei pensijų (tie 5.5 proc. į privačius fondus buvo paskirti turbūt dėl to, kad biurokratai sodra jau nebežinojo kur pinigų dėti tais pseudopalikimo laikais), nei tokiose srityse kaip valst. sveikatos draudimas, aukštasis mokslas, policija ir pan.
Ilgas čia gavosi komentaras, bet kai pradėjau tai negalėjau sustot 🙂
Taip, pastatų renovacija būtina, tas irgi akivaizdu. Gal gilesnė problema visgi yra tame, kad visi šilumos tiekėjai yra suinteresuoti didinti kaštus ir šilumos vartojimą, todėl viena vertus, renovaciją jie stabdo. Ir kiek teko girdėti, išties didžiausias kirvis yra ne pačių pastatų šiluminės charakteristikos, kiek kažkokios šilumos apykaitos sistemos, stovinčios pastatuose -- jų efektyvumas tragiškas, man minėję yra absoliučiai nerealiai skambantį 20 procentų. Tai reikštų, kad 4/5 mūsų apmokamos šilumos net nepasiekia radiatorių. Visgi, kadangi nesu su tuo reikalu susidūręs, tai vertinti keblu.
Su atominės elektrinės ir elektros idėja -- tai įdomus konceptas, bet deja, jis turi kelis gliukus -- apskaitos problemos visgi lieka baisios, o dar blogiau, kad čia aiškus kasyklinis verslo pobūdis. Tai nubraukia viską.
O su analizėmis ir strigimais -- amžina bėda čia. Amžiaus statybos amžinos. Čia kaip su tuo nacionaliniu stadionu, statomu jau keliasdešimt metų -- kiek atsimenu, dar sovietmečiu pradėtas. Suminės išlaidos galų gale pasiekia projekto vertę, o niekas taip ir nepadaroma.
O Sodra tai yra vambzdec. Ir ten yra single point of failure toje kontoroje -- per ją praeina nežmoniškos babkės, kurios niekaip, absoliučiai niekaip nepanaudojamos, kai jų perteklius, ir nėra anei jokio stabilizacinio mechanizmo. Sistema dirba maksimalaus švaistymo režimu.
Čia buvo atsakymas į šitą:
kitiakat
Lapkričio 25th, 2010 on 20:42
O man vat įdomu baisiai, kaip įsivaizduoji šildymo problemos sprendimą?
Beje, mes bendraamžiai 😉
Prieš mėnesį ar daugiau teko dalyvauti… sakykime, ne itin atsakingame alkoholinių gėrimų vartojime su vienu veikėju iš Statistikos Departamento. Tai anas po tam tikro laiko ir tūrio vienetų visiems norintiems ir nenorintiems girdėti pradėjo skelbti, kad Lietuvai liko 25 metai ir primygtinai siūlytis evakuotis iš čia, kol dar yra galimybė.
Bet juk visi žinome tą Marko Twaino išpopuliarintą posakį apie melą, visišką melą ir statistiką, ar ne?..
AR NE?
Matai, tas posakis -- tiesiog gražus posakis ir viskas. Statistika, jei skaičiai pakankamai išsamūs, leidžia labai įvairiai pjaustyti duomenis ir atrasti labai įvairių dalykų. Ir tik nuo to pjaustančiojo gebėjimų ir sąžinės priklausys, kas iš tų skaičių gausis -- ar makaronai, ar naudingos išvados.
Šiaip apie Statistikos departamentą turiu labai blogą nuomonę, kaip apie kontorą, bet dėl kitų priežasčių -- jie neskelbia daugybės duomenų, kurie tiesiog būtini situacijos vertinimui, o tų, kuriuos skelbia, visiškai nepakanka. T.y., pagal visuomenei suteikiamą naudą statistikos departamentas stovi šalia tokių kontorų, kaip Valstybės Žinios, kaip sakant, drambliai, laiks nuo laiko pagimdantys pelę. Kas blogiausia -- visus duomenis, kurių reikia, departamentas turi.
Kadangi bet kurie sistemos keitimai turi prasidėti nuo situacijos vertinimo, o šis -- nuo duomenų, galima įvardinti tiesiai: Statistikos Departamentas yra tapęs svarbiausiu reformų stabdžiu iš visų Lietuvoje esančių organizacijų.
O šiaip, apie tuos konkrečius 25 metus -- kažkur aukščiau rašiau apie pvz., emigracijos potencialą. Vertinant konservatyviau, tarus, kad emigracija 20 metų siektų nekintančius vidutinius 50k, o tai bus didesne dalimi jauni žmonės, tai bus milijonas išvykusių, o kadangi skaičius panašus į natūralų gimstamumą, tai per 20 metų gauname kolapsą -- lieka vien senukai, nedarbingi ir t.t. (BTW, tokio tipo pokyčių neigiama įtaka jau ir dabar akivaizdi). O kad emigracija tokiais mastais gali tęstis porą dešimtmečių -- tą rodo realybė, nes panašiai ir vyksta visus 20 atgautos nepriklausomybės metų.
Taigi, pagal konservatyvius vertinimus, tamstos pažįstamas atrodo yra teisus. O kadangi taip gaunasi pagal konservatyvius vertinimus, tai jo patarimas evakuotis atrodo visai racionaliai.
Dar galimas toks variantas, čia jau daugiau iš fantastikos ir svajonių srities. Visi sutinkame, kad reikalingi radikalūs pokyčiai, ar ne?
Taigi, vienas iš variantų būtų suburti komandą, kuri, tarkim, 10 metų tobulintųsi tam tikrose srityse, tokiose kaip AE statyba ir valdymas, energintinių struktūros vienetų valdymas ir t.t., kas leistų po 10 metų grubiuoju būdu išvaikyti per naktį išvaikyti tuos visus taip įsipykusius valdžios organus ir įvesti savo tvarką 😀
Beveik Orvelo scenarijus, ane?
Sutinku, kad skamba neįtikėtinai, bet perskaičius visus aukščiau esančius komentarus, man šita idėja kuo toliau, tuo labiau priimtina. Nes kitaip nėra jokios išeities, nes mūsų dabartiniai valdantieji yra tiesiog nepajėgūs kažką pakeisti.
Is esmes, as manau, kad dabartiniai musu politikai yra perdaug uzsisedeje valdzioje ir kaip mes norim ar nenorim, visi su visais yra susije, suleide saknis, darbas kaikuriose institucijose tapo vos ne paveldimas is kartos i karta. Is dalies, del to kad esam maza salis, o is dalies, kad tai jau kogero rytu europieciams budingas modelis, o gal komunizmo itaka.
Tarkim dabartine vyriausybe nusprendzia paleisti puse sodros darbuotoju, kai ten sedi kazkieno (tame tarpe ir paciu valdanciuju partiju) gimines, draugai, draugu draugai, zentai, klasiokai, grupiokai ir taip toliau, kas nutiktu? Ziniasklaida sita vyriausybe viesai pakartu, tos pacios bobules kurioms tai iseitu i nauda, Kubiliu apmetytu supuvusiais kiausiniais, cia tik pora pasekmiu, kurias dabar staigiai sugalvojau.
Nebus su dabartiniais politikais reformu, tuo paciu ir su tokiais balsuotojais. Daug kas dejo viltis i konservatorius, tame tarpe ir as (nes manau, kad tai kogero vienintele beveik nesusikompromitavusi partija), bet kaip cia kazkas minejo, jie tiktais „parakspte“ problemas, nenorejo nieko supykdyti ir izeisti, vietoje tikru reformu, pasirinko lengviausia kelia, pakariauti su savo pilieciais del keliu varganu litu.
O su sodra susiduriu i savaite bent viena karta, tai galiu pasakyti, kad nemaza dali darbuotoju is ten reiketu mesti del paprasciausios nekompetencijos, net ne reformu vardan. VMI keleta metu atgal buvo sutvarkyta labai stipriai, berods kai Grybauskaite buvo finansu ministre. Pavyzdys is gyvenimo: kai VMI atsirado elektroninis deklaravimas, eiliniu klerku ryskiai sumazejo, kai sodroje atsirado elektroniniai pranesimai, klerku padaugejo (gal is VMI perbego?) 🙂
Mūsų dabartinės valdžios bėda -- kad jie absoliučiai nemoka komunikuoti. Visiškai neįstengia palaikyti ryšio su visuomene ir formuluoti problemų. Absoliučiai. Todėl ir žiniasklaida juos gali teplioti visaip, kaip tik įmanoma, visiškai nesivargindama.
Prisiminkim, kad Kubilius į valdžią atėjo su nepaprastai aukštais reitingais, kurie krito iki tragiškų žemumų jau per kelis mėnesius -- vien dėl nesugebėjimo šnekėtis.
Būtent tame yra problema. Būtent dėl to žiniasklaida gali pakarti valdžią netgi už tai, ko nori absoliuti gyventojų dauguma -- t.y., už elementarų biurokratų išvaikymą.
Ir jau juo labiau, jiems nedašyla, kad dėl tūpo PSD, dėl kurio valstybė mokesčių daugiau praranda, nei gauna, juos pusė milijono žmonių, tamsiame skersgatvyje sutikę, pagaliais primuštų. Tai absoliutus nesugebėjimas tvarkyti viešųjų ryšių.
Tokia vat bėda.
Ne specialistuose esmė -- jų pakanka. Reikia tik noro specialistus surinkt į realiai darbingas grupes ir pasirįžt daryt reformas.
As nesakau, kad nėra specialistų. Tiesiog jei jau vykdyt revoliuciją, reik būt pasiruošus perimt infrastruktūrą 🙂 Aišku, galima ieškot jau dabar pasiruošusių specų ir juos apkrėst visa šitą velniava, kuria patys sergam. Bet tada kyla rizika, kad parduos 😀
Tamsta esat tokia idealistė 😀
Norėjosi taip smarkiai jau kelis kartus replyint, kad kol perskaičiau iki galo pamiršau apie ką (vienok, gal ir gerai).
Valstybę galima pabandyti prilyginti žmogui. žmogus po savęs palieka produktą, iš kurio galima nustatyti, serga mūsų žmogus ar ne. valstybėje irgi panašiai. kad ir kurią šalį imsime, visose jose yra problemų kas gali būti prilyginta žmogaus paliekamam produktui. klausimas yra, kurie produktai identifikuoja ligą valstybėje,o kurie indikuoja sėkmingą jos gyvavimą (nes šūdų yra pas visus, tik jų reikšmė ne visur vienoda). Todėl per 100+ komentarų besitęsiantis tautinio šūdo spalvos tikrinimas tikrai sveikintinas, ir kai kurios juo nupieštos freskos džiugina akį.
keletas mano asmeninių pastebėjimų.
kas liečia pensininkus. nemenkas jų kiekis gyvena dideliuose, sovietmečiu gerovę rodžiusiuose, 4 kambarių butuose. už tokius jie ploja konkrečią mažos pensijos dalį šildymo ar kitų mokesčių pavidalu. negana to, taupymo sumetimais maitinasi pigiausiu parduotuvėje randamu maistu, į ką senėjantis ir silpstantis organizmas atsako poreikiu dažniau lankytis poliklinikose. Tačiau tai netrukdo brangiausiu kitekatu šerti kiemo kates, ar už paskutinius grašius pirkti teleparduotuvių stebuklus…
sprendimas: parduodi seną butą, kad ir truputi pigiau nei rinkos kaina, keliesi į 1-2 kambarių naujos statybos butą, ko pasekoj ženkliai sumažėja komunaliniai. To pasekoj pradedi daugiau pinigų skirti maistui, gali pirkti brangesnius vaistus ir tt. vienžo gerėja gyvenimo kokybė.
Rokiškis, kaip verslo konsultantas galėtų pakomentuot ko reikia norint pakeisti sąmonę, nes sprendimas didelių kaštų nereikalauja.
valdininkija inertiška. drastiški atleidimai duotų rezultatą daugmaž pakenčiamą per 10 metų. iki tol stagnuotų praktiški visi valstybiniai procesai, nes gabūs už mažai nedirbtų, o negabius ne tik išmokyti dirbti, bet išmokinti efektyviai dirbti ir susitvarkyti su gerokai didesniu krūviu užimtų laiko. net ir palaipsniui didinat algas išlikusiam valdiškam sektoriui, atleistųjų kolegų sąskaita, administravimas Lietuvoj būtų ant čiulpimo ribos (ang. Suck) o tai vėl keltu, kad ir tariamas biurokratines kliūtis (kurios neišvengiamos dėl drastiškų pokyčių) bei būtų priežastis susierzinimui visų susiduriančių su valdiškom įstaigom. pradedant pasų poskyriu ir leidimų gavimu, baigiant užsienio investuotojų pritraukimu.
statistinė emigracija, kurią skaičiuoja Rokiškio nemėgstamas statdepas, rodo finansinės asmenų nepriklausomybės potencialą, tačiau tik tiek. visos kitos sritys susijusios su emigracija tiek daug nenukenčia kiek atrodo. svetur dirbantys režisieriai ar aktoriai nepamiršta esą lietuviai (tas keistas menininkų patriotiškumas net ir bado sąlygom man visada keldavo pavydą) ir užsieniui eksportuoja lietuvišką meno pajautą. įvairūs visuomenės veikėjai niekaip nežiūri į emigraciją kaip į ilgalaikį procesą, nes buvimas visuomenės akiratyje senai persikėlė iš agoros į internetinius forumus ir būti lietuviu ar skleisti lietuvybės idėjas būnant ne Lietuvoje (kas yra dar geriau pačiam lietuvybės skleidimui) tai netrukdo.
Ekonominiai emigrantai, kurie pakavo lagaminus dėl „daugiau už mažiau“ rypaus ir pakuos juos ir toliau, tik kaip kažkas pastebėjo, namo vis tiek parsiųs milijardus… net ir tie, kurie išvažiavo dėl geresnių galimybių, ar 1990 ar 1999 ar 2009, vienaip ar kitaip, ryšio su Lietuva nepraranda. O tos statistiškai nereikšmingos mažumos, nepriklausomai nuo jos veikimo plotmės, kuri nori ryšius su Lietuva nutraukti kuo greičiau, nuomonės nepakeis jokios vyriausybės „grąžinimo atgal“ programos anei strategijos anei pagraudenimai tautine tema. Nuo kosmopolitizmo nepabėgsi.
arbatiniai.
JAV populiarus naujas judėjimas, galėtų būti visai pavyzdžiu realiam judėjimui ir tėvynėje iš L raidės, kuris būtų ir sukrėtimas dabartinei stagnacijai ar regresijai, tiek kartu ne perdaug drastiškas smūgis kaip kad revoliucijos, pilietinis karas ar tautiniai bruzdėjimai beigi maištai.
būtų smagu jei Rokiškis laisvu laiku parašytu apie arbatinį judėjimą. būtų labai į temą globaliai lokalioms problemoms apie kurias mes čia visi tauškiam
Diskursas apie šūdus buvo stiprus.
Dėl kitų dalykų -- taip, su dalimi (visgi tik dalimi) pensininkų yra ta bėda -- žiauriai neoptimalios asmeninės išlaidos. Beje, būtent šitą dalyką aš ir pavadinčiau sovietiniu mentalitetu: žmonės absoliučiai nemoka skaičiuoti savo pačių pinigų. Ar galima tai pakeisti kokiomis nors ribotomis išlaidomis? Abejoju. Sąmonės pokyčiai sunkūs. Ypač seniems žmonėms.
Dėl valdininkijos -- pakankamas drastiškumas rezultatus duoda baisiai greitai. Kai žmogus ima drebėti dėl savo darbo vietos ir supranta, kad kažkas vertins jo darbo rezultatus -- pokyčiai vyksta neįtikėtini. Ganėtinai pasijustų jau po metų, o jei dar įstaigos būtų priverstos atgalinį ryšį teikt ir pagal jį vertinimai eitų -- tai ir po kelių mėnesių (kai žinai, kad gali būti išrinktu atleidimui dėl skundų -- apsivemyždamas dirbsi, kad tik gerai būtų visiems). Svarbu tik kad procesas būtų kontroliuojamas ir tikslingas, su geru visų reformuojamųjų informavimu ir priežiūra.
Dėl emigracijos -- darote esminę, labai kardinalią klaidą, vertindamas emigrantus, pirmiausiai kaip ekonominius. Grynųjų ekonominių emigrantų dalis visada buvo maža, o dabar -- ir išvis menka mažumėlė. Ir būtent tie grynai ekonominiai pinigų ir nesiunčia -- grynai godumas privertė emigruot, tas pats godumas ir siųst pinigų neleis. O šiaip, lyginant su pačia emigrantų verte, jų parsiunčiamos sumos nykstamai mažos. Jei vidutinė emigranto vertė yra keli milijonai, tai parsiuntęs kad ir keliasdešimt tūkstančių, jis visvien liks beviltišku nuostoliu šaliai. Apie tai, kokią ten ekonominę naudą atneštų užsienyje emigrantų skleidžiamos lietuvybės -- išvis nelabai verta diskutuoti.
O vat arbatiniai -- įdomus dalykas. Nors nežinau, ką ten apie juos parašyti daug. Fenomenas aišku, bet Lietuvoje sunkiai įmanomas dėl labai banalių priežasčių. Nors gal ir įmanomas. Tiesa, būtų gerai, jei įvardintumėte tiesiai, kokią ten L raidę turit omeny 🙂
Tėvynė iš L raidės -- Lietuva. Nes žvelgiant į tam tikrų žmonių darbus ir pasisakymus jų diskurse žodis tėvynė nebūtinai reiškia Lietuvą. Šitą nemalonų atradimą padariau visai nesenai.
o kas liečia pensininkus, tai net ir tos dalies problemas išsprendus, pagerėtų gyvenimas gan ženkliai lietuvių daliai.
Kas liečia valdininkiją tai net ir atleistas 30-40% kiekis žmonių iš karto yra našta kaip bedarbiai, iš kurių dauguma bus jau pagyvenę žmonės, kuriems rekvalifikacija, reintegracija į darbo rinką ir gyvenimo būdo pokyčai tokių metų yra gana sudėtingi. plius tai sukeltų ne vien ekonominius sunkumus sodrai vmi ar dar ten kam, bet ir socialinius. garantuotai padaugėtų alkoholizmo, smurto šeimose, savižudybių. Kitaip tariant bendras gyvenimo kokybės indeksas kristų ištisai kartai.
Tačiau sutikti, kad būtinos kažkokios priemonės reikia, ir jos nebūtų drastiškos jei neturėtų tokio efekto, bet jei žiūrint ne taip griežtai, o tarkim mažinimu 10% personalo į metus, įstaigai pasiliekant teisę 2% atleistų užpildyti naujais darbuotojais. Numatant tokią programą 5 metams. Kitu atveju, žvėriški krūviai už santykinai nedidelę alga, įstaigoje garantuoja labai sparčią kadrų kaitą, kaip kad kokioj ESFA, kur ilgiau negu metus išbūna nedaugelis. O tai vėl papildomi kaštai apmokymams, didėja klaidų tikimybė ir tt.
Na taip, emigracija kompleksinė problema ir vien ekonominiu kampu jos vertinti nederėtų. Taip padariau todėl, nes dauguma emigruodami tai įvardina kaip vieną priežasčių, nors vidujai greičiausiai turi kitų motyvų. Dabar pasvarsčius atrodo, kad apskritai šitos temos judint nereikėjo.
Apie arbatinius parašyti reiktų todėl, kad niekas kitas nerašo. dabar įvedus guglėj „arbatiniai“ be sausainių nėra apie ką skaityt.
O jie Lietuvai naudingi todėl, kritinę masę veiklių televizoriaus nerodytų veidų, kurie iš peties imtų telkti vidurinės klasės mokesčių mokėtojus „kuriem ne pofig“. ir pradėtų judinti valstybę strateginiais klausimais, publikuotų atsakymus ir su gyventojų parašais verstų seimą svarstyt (50k tikrai surinkti nesunku), gal tai ilgainiui išaugtų ir į neoficialią pilietinę jėgą, kažką galinčią lemti ir rinkimuose. Veiklos viešinimui erdvės ir formų tokie vidurinės klasės kūrybingi atstovai nestokoja.
pradedant blogais, video blogais, bendruomenėm, reklamom ant mašinų, klausimų kėlimu mokyklų tarybose ir tt…
Motyvacijos irgi trūkti neturėtų, nes jų kišenės apmoka žaidimus su pensijom ir minimaliais atlyginimais.
Be to ir užuomazgas tokių arbatinių galima būtų rasti. tai dauguma blogerių pradedant pačiu Rokiškiu ir visais Commonsense.lt ir kitais… + jų skaitytojųratas + skaitytojų platinamas ratas.
Vienžo ne žodžiais o darbais Tėvynę mylim.
Huh, sakinį apie Tėvynę iš raidės L išparsinau neteisingai pasirodo 😀 Gavosi, kad judėjimui iš raidės L, kuris Tėvynėje 🙂
Splitinant atsakymus (taip paprasčiau bus diskutuot).
Dėl įvairių valdininkų ir pan. išlaikymo: valdžios institucijos turi dirbti darbą, o ne būti prieglaudomis darbui kenkiantiems žmonėms. Daug pigiau juos išlaikyti už dvigubą sumą kur nors kitur. Nes žala iš vegetuojančių, kyšininkaujančių, stabdančių įvairaus rango valdžiažmogių -- milžiniška. Pradedant tiesioginiu kenkimu ir baigiant visokiais įstatymais, normomis, etc., kuriamomis tik tam, kad sukurt jiems „darbo“ vietas.
Todėl socialinės problemos neturėtų būti argumentas prieš, jos paprasčiausiai yra dar viena, papildoma problema, kurią tie patys pertekliniai valdininkai sukelia. Ir tai dar vienas argumentas už etatų mažinimą.
Dėl emigracijos pakartosiu konkrečiau: ekonomines priežastis kaip pagrindines, bando pateikti valdžios atstovai, taip nusipurtydami atsakomybę. Tai propaganda.
Realios apklausos rodo, kad ekonominės problemos stovi 2-3 vietoje pagal įtaką. Kadaise savo bloge, beje, pats irgi dariau grubią apklausėlę, kuri tą patį parodė.
Beje, dėl valdininkų atlyginimų -- čia išvis yra visas kompleksas problemų. Dabar valdininkų atlyginimai neretai didesni už analogišką veiklą dirbančių žmonių komercinėse įstaigose, ir tai esant keleriopai mažesniam našumui. Buvo prieš kažkiek laiko išlindę vertinimai, tik jau nepasakysiu, kur, nes kažkaip prasprūdo.
Realiai turime klaikiai iškreiptą apmokėjimų lygių sistemą, irgi labai nemenka dalimi dėl tų pačių valdžiažmogių. Ir įdomu, kad aukšti postai apmokami per menkai (matomai, pasidengia iš korupcijos), tuo tarpu žemi postai -- dažnai per smarkiai. Pridėjus prie to visokius nesveikus minimalius atlyginimus, etc., plius dar šiaip biudžeto skyles, turime suminį poveikį ekonomikai, kuris gali būti įvardintas, kaip viena iš gan esminių prastos padėties priežasčių. Žodžiu, išties priraizgyta ir primakliavota taip, kad eina šikt.
Galų gale apie gražias idėjas su arbatėlėmis -- vidurinė klasė Lietuvoje labai menka, faktiškai jos nėra. Tai viena iš bėdų. Kita iš bėdų -- žiniasklaidos specifikos. Trečia -- skirtingai, nei JAV, pas mus visi bbd, nes jau atsikando pranašų ir gelbėtojų. Ketvirta -- toks mechanizmas veikia tik vienmandatėse, tuo tarpu pusė lieka visvien partiniai. Penkta -- į politiką lįsti normalūs žmonės jau nenori -- vargo ir purvo daug, o rezultato -- nulis. Negana to, po truputį daugėja žmonių, kurie elementariai bijo. Bijo ne perkeltine prasme -- tą rodo ir kai kurie tyrimai, ir kai kurie įdomūs faktai, iš pokalbių išlendantys -- barjerai stiprūs. Ir t.t., ir t.t.. Manau ir daugiau nemenkų bėdų atsirastų.
Bet taip, aš rašau kritiką tam, kad kažkas pasikeistų. Ir daugelis kitų -- irgi. Kartais kažkas keičiasi, jei pakankamai daug žmonių užkimba. Tai į spaudą išlenda, tai dar kažkas pro kažkur.
Atskirai apie „Rokiškio nemėgstamą statdepą“ -- visas valstybės valdymas (kaip bet kurios organizacijos valdymas) turi būti pagrįstas skaičiais ir faktais. Analizėmis, statistika ir realiais duomenimis. Nuo to viskas ir prasideda. Kai statdepas dirba šūdinai, jis savaime tampa blogo valdymo garantu pačioje pirminėje valstybės valdymo stadijoje.
Jei man reiktų organizuoti kokioje nors šalyje totalinį chaosą, aš pirmais taikiniais pasirinkčiau būtent įstaigas, atsakingas už duomenų surinkimą, apdirbimą ir pateikimą. Ir davesčiau kaip tik maždaug iki tokio lygio, kokiu statdepas dirba dabar. Darykitės išvadas, kodėl „Rokiškio nemėgstamas statdepas“ yra toks mano nemėgstamas.
Tai, kad jis lietuvis ir tai visiems skelbia, ten kažka gero dirbdamas, Lietuvai duoda labai minimalią naudą, kaip sakant kažkiek garsina Lietuvos ir lietuvių vardą, bet pridetinės vertės jis pas mus nekuria, ir į tėvynės biudžetą pinigų nemoka, nes gyvena svetur. 🙂
Manau, kad esminis, kardinalus pasikeitimas turi įvykti ne pas išrinktuosius, ne mokesčių, ne socialinėje politikoje, o pas LT piliečius galvoje. Juk dabar statistinis lietuvis dėl visko kaltina valdžią ir jaučiasi bejėgis. Kol nepasikeis mastymas, kad viskas priklauso nuo tavęs paties ir turi imtis iniciatyvos ir atsakyti už savo gyvenimą, niekas nepasikeis. Kol žmonės pradės kitaip mastyti, praeis nemažai laiko. Kaip manot kodėl gerai yra emigravusiems? Todėl, kad jie ten vienu kitu LT daugiau uždirba? tikrai ne todėl. Manau, jog dėl to, kad patenka į sveikesnę visuomenę ir nors yra tos visuomenės paribiuose, jaučiasi geriau. Juk aplinkui mažiau niekus tauzijančių ir prieš valdžia burnojančių, etc. Paimk ir i LT „imigruok“ koki nabaga is Kongo, arba kokios Nigerijos. Jam LT valdzia bus bloga? Ant ranku nesios, juk palyginus su kokiu valdžiažmogiu vietiniu (ir jo atstovu su automatu), LT bus rojus. Ir kas bus tuom atveju pasikeitę? Lūkesčiai ir požiūris.
Nesupraskit neteisingai, nesakau, kad nėra problema tai ką išvardijo Rokiškis savo poste, manau, kad tai simptomai, bet ne liga. Psio, priskiedžiau čia baisiai daug.
Versti ant piliečių galvos („tauta nusipelno tos valdžios, kurią turi“ arba „juk patys tokią valdžią išsirinkote“) yra labai mėgstamas valdžios atstovų diskursas.
Reikia neužmiršti, kad visgi pilietis tėra vienas iš 3 milijonų, o jo turimi įtakos svertai yra labai maži. Tuo tarpu realūs svertai yra rankose tų, kas sėdi valdžioje.
Tai ką vardinau -- visgi nėra šiaip simptomai. Mirties spiralės esmė yra ta, kad jei ji yra (aišku, klausimas, ar ji yra), ji pradeda reguliuoti procesą pati. T.y., tokiu atveju tai jau nėra simptomatika -- patys simptomai savaime tampa priežastimi.
Dėl tamstos pastebėjimo, kad emigruoja žmonės ne tiek dėl pinigų, kiek dėl kitų faktorių -- apklausos apie emigracijos priežastis irgi tai rodo. Tiesa, emigrantai, kaip išvykimo priežastį dažniausiai nurodo ne burnojančius aplinkinius, o sistemą, valdžią, teisingumą ir pan..
Aš ne apie tai, kad patys kalti, jog asilus išsirinko. Norejau pasakyti, kad žmones tikisi, kad viską isspres valdžia. Ir tai yra blogai. Ta prasme, kad reta gatve imsis iniciatyvos saugotis nuo vagių, jukmtik valdžia turi tai daryti. O koks belgas ar airis pirmiausia pats stengiasi apsisaugoti, o paskui jau reikalauja is valdžios, kas jam priklauso. Trumpai sakant, lt yra blogas santykis tarp to, ko tikisi is valdžios, ir kiek tikisi is savęs. Ar gal kiek tikisi is valdžios ir kiek keičia situacija pats. Aišku, nuo vieno žmogaus nedaug priklauso, bet kaip pvz, jeigu kyšio neduotu 90% piliečiu, tai sendien nereiketu reikalauti is valdžios, kad ji kovotu su korupcija. O jei neduotu kyšio 99,9% tai butų galima sakyti, kad korupcijos kaip ir nėra. Tad klausimas, ar tikrai piliečiai tokie silpni?
Matai, čia filosofijos prasideda. Taip, galim kalbėti apie kokį nors baudžiauninkišką sovietmečio palikimą, kur eilinis žmogus žiūri į valdžią, kaip į nenugalimybę ir viso ko sprendėją.
Bet klausimas, kas visgi turėtų būti atsakingas už tokią situaciją dabar? Jei avys alkanos, tai kaltos jos ar piemuo? 🙂
Žinoma, kaip pilietis, bandai daryti kažką, tik kad, rankos svyra. Vat kame bėda.
Tiesa, dėl korupcijos -- sisteminis pastebėjimas: tai ne tik kyšiai, bet ir lėšų nusavinimas, valstybinio turto vagystės, protekcijos, maklės ir nekompetencija. Todėl net jei stebuklingai visi piliečiai nustotų duoti kyšius, korupcija nedingtų, o tiktai kažkiek sumažėtų.
cia siaip siek tiek i tema. http://vz.lt/2/straipsnis/2010/11/14/Apie_versluma_ir_kitus_demonus Tiesiog apie tai, kaip patys lietuviai save identifikuoja. Aviu ir piemenu analogija manau,kad cia netinka. Arba kaip tik labai tinka -- gali pasirinkti nebut avimi ir tada tegu eina tas piemuo ant 3 raidziu 🙂
Apie Korupcija, jei nebutu duodanciu kysio betkokia forma (neskaidrus pirkimai, etc, tai tas pats kysis, tik forma labiau sofistikuota), korupcijos tikrai nebutu 🙂 Bet valdzia any way turi daryti kuo skaidresnius procesus, kad kuo maziau butu pagundu 🙂
Dėl korupcijos -- nesuveskim į kyšius, nesuveskim, tai dirbtins paprastinimas. Kyšininkavimas -- tai bene akivaizdžiausia korupcijos apraiška, bet tai visgi yra tik apraiška. Neskaidrūs pirkimai -- nebūtinai kyšis, jei savo paties įmonei darai. Etc., etc.. Tarp kitko, didesnėse komercinėse įmonėse korupcija pas mus irgi klaikiai paplitusi.
O dėl straipsnio -- labai geras. Prieš daugybę metų tranzavom su vienu draugu Estijoje (taip, buvo toks valkatavimo periodas), tai pavežė vienas pagyvenęs estų vairuotojas, dar sovietmečiu dirbęs fūristu. Papasakojo apie įvairias SSRS tautas, tokiais gan šabloniškais, bet labai taikliais apibūdinimais. Ir apie lietuvius įvardino būtent tą patį. Sako, „jei galvojat, kad sovietmečiu didieji prekeiviai buvo gruzinai ar armėnai, tai labai klystate, jie tik turguose stovėdavo, todėl taip visi ir mano. O išties visur prekybininkais buvo lietuviai, ištisom fūrom viską veždavo, iš Gruzijos į Pabaltijį apelsinus, iš Pabaltijo į Rusiją megztinius ir t.t., jūs kaip žydai esate, viskuo prekiaujat, iš sandėrių kitus išstumiat, vieni kitus palaikot, ir dabar kur tik prekyba, tai visur lietuviai“.
Tuo metu man šitai skambėjo labai keistai, bet susimastyti privertė.
Pingback: Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius « Rokiškis
Gal kiek velokai, bet noreciau parasyti pastebejima:
..cia vis vardijama, kad labai siauraakiai noretu gyventi LT jeigu jiems tik leistu. Yra teke nemazai bendrauti su draugais kurie LT darbo birzoje uzima „zinancias“ pozicijas -- ju nuomone ( o ji paremta faktais ) kinieciams Lietuva yra tik tiltas i shengeno platumas. Beveik visi kuriems jie suteikia darbo leidimus Lietuvoje -- pirmu traukiniu isdulka is jos tik atvyke, todel ir darbo leidimu neisduoda nes tolko is ju nera.
Taip, tame yra tiesos -- daugumai imigrantų Lietuva tėra tik tarpinė stotelė. Nors ne visiškai visiems, yra kažkiek ir nusėdančių.
Pingback: Melejonas atsakymų į įvairiausius skaitytojų klausimus « Rokiškis