Rokiškis Rabinovičius

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Austrija – ant imperijos griuvėsių įsikūręs biurokratų taboras

Dar XXa. pradžioje Austrija buvo pilnavertės imperijos centras. Austrijos-Vengrijos Imperija, tegul ir būdama labiausiai nusususia iš visų to meto Europos imperijų, visgi buvo tikra imperija. Krūva tautų, daugybė užkariautų teritorijų, dideli kariniai pajėgumai. Beje, šita imperija savo laiku buvo viena iš trijų, sudraskiusių gabalais Abiejų Tautų Respubliką (pati atplėšusi Galiciją, o paskui – net ir Krokuvą) ir atidavusių Lietuvą į Rusijos Imperijos nagus. Su pastarąja Austriją labai įdomu lyginti, nes abi šios imperijos buvo multinacionalinės, įtraukiančios kitas tautas, abi tuo pat metu draskė mūsų šalį gabalais. Verta palyginti Austriją-Vengriją ir su Abiejų Tautų Respublika: panašiai, kaip Lenkija įtraukė imperijon Lietuvą, taip ir Austrija įtraukė savo imperijon Vengriją, palikdama gana nominalias teises, dvivaldystę, tačiau po truputį išsunkinėdama.

Savo nelaimei, Austrijos-Vengrijos Imperija įsivėlė į I Pasaulinį karą, ko pasekoje jau ir taip nusususi valstybė subyrėjo. Austrija prarado viską, nuo jos atsiskyrė kas tik galėjo. Netgi ištikimoji Vengrija atsiskyrė. Netgi nekenčiama, Pirmą Pasaulinį karą sukėlusi Serbų, Chorvatų ir Slovėnų Karalystė atsiriekė nuo Austrijos gabalus žemės, atimdama išėjimą į Viduržemio jūrą. Netgi Rumunija, kuri karo metu buvo tiesiog sutrypta Austrijos pajėgų, atsiplėšė nuo buvusios Austrijos-Vengrijos Transilvaniją, taip pasidvigubindama savo teritorijas. Austrų niekinti čekai atsiplėšė Bohemiją ir Sudetus. O Italija, kuri ir taip buvo laikoma išdavike, palikusia Vokietiją ir Austriją kare prieš Prancūziją bei Rusiją, atsiplėšė Pietų Tirolį bei ketvirtą pagal dydį Austrijos miestą – Triestą. Pastarasis Habsburgams (Austrijos monarchams) priklausė dar nuo XIVa., būdamas antru pagal svarbą vokiškai kalbančių imperijos gyventojų miestu ir dar daugiau – vienu iš svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Netgi Lichenšteinas – mikroskopinė valstybėlė, kurios valdovai šimtus metų gyveno Vienoje, aplankydami savo šalį vos kartą per kelis dešimtmečius, nusisuko nuo Austrijos, paskelbdamas, kad ši kaip valstybė, neegzistuoja, todėl jis pereina į sąjungą su Šveicarija.

Po I Pasaulinio karo Austrija tapo tikra beviltiškos suirutės šalimi: ją dusino visi, kas tik nori, ją niekino buvę imperijos kraštai. Kai austrai pabandė išlaikyti bent jau vokiškai kalbančias Austrijos-Vengrijos dalis, jie kaip mat gavo į kaulus nuo dar neseniai žemintų čekų. Valstybė buvo sutrypta į purvą taip, kad tiesiog prarado savo identitetą, o į valdžią atėjo anokio Karl Renner vadovaujami socialdemokratai* (tarp kitko, austrų herbo – juodo erelio letenose laikomi pjautuvas ir kūjis – ne šiaip sau: tai tų pačių komunistų įdėti simboliai).

Tarpukaris: Austrijos siekis prarasti nepriklausomybę

Karl Renner bene pirmasis iškėlė idėją, kad Austrija turi susijungti su Vokietija. Būtent Karl Renner pats pirmas pavartojo žodį „Anšliusas“ – dar 1918, kalbėdamas apie pageidautiną Austrijos susijungimą su Vokietija – kaip tik tada jis buvo tik ką susikūrusios Austrijos respublikos vadovu. Tai jo iniciatyva į Austrijos konstituciją buvo įrašyta eilutė apie tai, kad Austrija yra Vokietijos dalis. Būtent komunistas Karl Renner, su kuriuo siejamas visas Austrijos Respublikos valstybingumas – tai žmogus, kurio veikla geriausiai gali mums paaiškinti tą austrišką politinę/teisinę sistemą, kuri paleido KGB žudiką Golovatovą.

Jau 1919 metais suirutė Austrijoje pasiekė tokį lygį, kad ėmė dominuoti dvi kraštutinės politinės grupės: socialdemokratai (su dabartiniais nedaug teturintys bendra – realiai tai buvo tie patys komunistai) bei naciai. Naciai atvirai skelbė, kad Austriją reikia prijungti prie Vokietijos, tačiau tą pačią idėją palaikė ir socialdemokratai, svaigstantys apie kažkokią Demokratinę Vokietiją, kurios sudėtyje būtų ir Austrija. Vienintelė partija, bandžiusi bet kokiomis priemonėmis išlaikyti Austrijos suverenumą, tapo kažkokie socialkrikščionys, rėmę didžiausius vietinius turčius ir aiškinę, kad Austrijos identitetas slypi katalikų bažnyčioje (beje, iki pat imperijos žlugimo Austrija laikė save tiesiogine Šventosios Romos Imperijos tęsėja, o visi jos valdovai turėdavo dar ir Jeruzalės Karaliaus titulą). Pastarieji greitai išaugo į pilnaverčius austrofašistus (austrofašistai – tai ne kokia mano išrasta etiketė, o pavadinimas būtent iš tų laikų), bandžiusius paprastomis fašistinėmis priemonėmis kovoti ir prieš komunistus, ir prieš nacius.

Valdančiųjų nenoras jungtis prie Vokietijos tebuvo paremtas nenoru dalintis valdžia. Austrofašistai išsilaikė aukštumoje labai neilgai: per kažkokius klastojimus užgrobę valdžią 1932, jau 1934 prarado savo lyderį, kurį tiesiog nužudė susijungimo su Vokietija norėję austrų naciai. Greitai šis reikalas išvirto į nedidelį pilietinį karą, kuriame vietiniai naciai kovojo prieš valdžią užgrobusius austrofašistus. O 1938 iš tos pačios Austrijos kilęs nacis Adolfas Hitleris**, palaikomas austrų daugumos, surengė dar komunistų sugalvotą Anšliusą, po kurio Austrija tapo tiesiog Vokietijos provincija. Daugelis austrų tuo apsidžiaugė, nes buvo išspręsta kelis dešimtmečius trukusi identiteto problema, o visokiems neramumams, atrodė, jau atėjo galas.

Plebiscito metu daugiau nei 99 procentai gyventojų balsavo už Austrijos prisijungimą prie Vokietijos. Nors plebiscitas nebuvo labai laisvas, jo rezultatai buvo ganėtinai skaidrūs, verčiantys manyti, kad austrų pasirinkimas nebuvo bent kiek smarkiau falsifikuojamas. Tą patį verčia manyti ir prieš Anšliusą austrofašistų bandyto surengti referendumo (kai spaudžiant Vokietijai, griebtasi šiaudo) klausimo formuluotė: „Ar esate už laisvą, vokišką, nepriklausomą ir socialią, krikščionišką ir vieningą Austriją taikai ir darbui, lygiateisiškumui visų, kas yra ištikimi žmonėms ir Tėvynei?“

Dar iki Anšliuso visiems buvo aišku, kad Austrija nenori jokio valstybingumo, būtent todėl austrofašistai ir bandė bent jau klausimais suregzti viską taip, kad balsuojantys prieš galėtų būti baudžiami, kaip nusikaltėliai. Austrofašistams nepasisekė: Adolfas Hitleris primygtinai pasiūlė jiems dingti iš valdžios ir paprasčiausiai įvedė savo kariuomenę. Visai nenuostabu, kad komunistas Karl Renner, kadais agitavęs už Anšliusą, pasveikino įsiveržusius nacius ir dar nacių surengto plebiscito išvakarėse viešai paskelbė, kad kiekvienas austras turi balsuoti už prisijungimą prie Vokietijos. Gal todėl per visą Austrijos buvimo III Reiche laikotarpį šitas komunistas nebuvo persekiojamas, o ir į dalį kitų kairiųjų buvo žvelgiama pro pirštus: jie juk palaikė Hitlerio idėjas.

Tačiau naciai Anšliusu nebaigė: kadangi didžiausiais autoritetais, oponavusiais prieš Austrijos aneksiją, buvo Austrijos Imperijos valdovai Habsburgai (1918 formaliai praradę valdžią, tačiau realiai išlaikę labai didelę politinę įtaką), naciai nutarė sunaikinti ir šiuos, tad buvusiems monarchams teko bėgti į užsienį. Taip Austrija prarado paskutinius savo imperinio identiteto likučius. Vienas iš Vokietijos vadų – Rudof Hess po Anšliuso paskelbė, kad nominalus Austrijos valdovas Otto von Habsburg turi būti sušaudytas išsyk po suėmimo. Kiek vėliau, 1941, Adolfas Hitleris nuosprendį išplėtė visai Habsburgų giminei: suimti ir sušaudyti turėjo būti bet kas, galintis kaip nors pretenduoti į Austrijos sostą. Šiuos nacių sprendimus Austrija atšaukė tik 1966 metais – iki tol nominalus Austrijos monarchas buvo skelbiamas paieškomu nusikaltėliu. Nes būtent jis simbolizavo tikrąjį, seniai prarastą Austrijos valstybingumą. Kafkiška sistema, tiesa?

Atėjus naciams, Austrija tapo konclagerių šalimi: 1938 įkurtam Mauthausen-Gusen kompleksui priklausė apie 60 didelių ir maždaug 40 mažesnių koncentracijos stovyklų, išsibarsčiusių per visą Austrijos teritoriją. Nors formaliai šis kompleksas nebuvo priskirtas naikinimo stovykloms, Mauthausen dažniausiai vadinamas mirties stovykla, ir ne veltui: kaliniai čia būdavo naikinami išskirtinai sadistiškais, išradingais ir iškrypėliškais būdais. Jei Aušvicas buvo skirtas kuo efektyvesniam žudymui, tai Mauthausen buvo skirtas greičiau jau masiniams nukankinimams. Per maždaug 6 metus Mauthauseno komplekse nužudyta nuo 120 iki 320 tūkstančių žmonių. Tarp kankinančio žudymo metodų buvo nuolatinis marinimas badu, Mirties laiptai, sekinantis darbas be drabužių -30 laipsnių temperatūroje, Parašiutistų siena (kur vieni kaliniai buvo verčiami nustumti kitus kalinius nuo skardžio), laistymas šaltu vandeniu speige, sušaldant žmones į ledą, žudikiški medicininiai eksperimentai, marinimas badu bunkeriuose, mirtinas nukratymas elektros srove ir t.t. – pokario metais buvo aprašyti net 62 skirtingi sisteminiai žudymo būdai, naudoti Mauthausene ir Gusene.

Austrija po II Pasaulinio karo

II Pasaulinis karas Austrijai baigėsi geriau, nei prieš tai buvęs. Gal dėl to, kad politiniais sumetimais Sąjungininkai nusprendė paskelbti Austriją ne viena iš šalių-agresorių (nors realiai ji buvo agresorė), o priešingai – pažaisti žodžiais ir pavadinti tą valstybę pirmąja Vokietijos užpulta šalimi, nacių auka. Pagal Sąjungininkų planą, Austrija turėjo būti atskirta nuo Vokietijos (uždrausti Austrijos sąjungą su Vokietija bandyta dar Versalio, o paskui – Sen Žermeno sutartimi, tačiau nesėkmingai), todėl reikėjo bent jau kokio nors pagrindo tam atskyrimui. Būtent todėl ir buvo sukurta istorija apie menamą Austrijos okupaciją: juk reikėjo bent kokio nors preteksto.

Pagalvokit: Lietuva 1918 paskelbė Nepriklausomybę ir už ją kovojo, kol po poros dešimtmečių buvo okupuota, melagingai paskelbiant apie esą savanorišką prisijungimą prie komunistinės SSRS. Austrija dar 1918 prarado saviidentitetą ir nuo tada porą dešimtmečių visaip siekė būti prijungta prie nacistinės Vokietijos. Ir po laisvanoriško Austrijos prijungimo likęs pasaulis ėmė skelbti, esą Austrija buvo okupuota, o po karo atskyrė Austriją ir suteikė jai nepriklausomybę. Tuo pat metu sovietų okupuota Lietuva buvo tyliai pripažinta SSRS dalimi, skelbiant apie esą laisvanorišką prisijungimą. Kiek skirtingos patirtys, tiesa?

Besibaigiant karui, Austrija buvo užimta rusų, prancūzų, amerikiečių ir anglų dalinių – panašiai, kaip ir Vokietija, tačiau be ypatingų mūšių. Jei Berlyne ir Budapešte žuvo maždaug po 80 tūkstančių sovietų karių, Karaliaučiuje – apie 60 tūkstančių, Debrecene – apie 110 tūkstančių, tai Vienoje – 18 tūkstančių. Vienas iš svarbiausių ašies miestų pasidavė be jokių ypatingų mūšių – taip, lyg austrai būtų troškę priklausyti bet kam, bet kokiai didesnei imperijai – nesvarbu, ar vokiškai, ar rusiškai. Austrijos okupacijos sąlygos priminė tas, kurios buvo ir Vokietijoje: valdžia buvo Sąjungininkų statytiniai, buvo plėšiamos gamyklos, o austrai turėjo patys išlaikyti okupavusias kariuomenes. Ir vėlgi, panašiai, kaip ir Vokietijoje, buvo zonomis suskaidyta ir sostinė – Viena buvo padalinta į anglišką, rusišką, prancūzišką ir amerikietišką zonas.

Rimtesnis skirtumas nuo Vokietijos buvo tai, kaip Austrijos okupacija įvykdyta formaliu, politiniu požiūriu: tas pats jau aukščiau minėtas Karl Renner, besibaigiant karui, susisiekė su sovietais ir pasisiūlė tapti naujos, Sovietų Sąjungai ištikimos Austrijos vadu: lygiai taip, kaip prieš porą dešimtmečių jis kleidėjo apie susijungimą su Vokietija, taip dabar ėmė svaigti apie Austrijos SSR. Įsiveržus sovietų daliniams, Karl Renner gavo būrį apsauginių iš NKVD, krūvą patarėjų, etc. ir prieš pat pasibaigiant karui, paskelbė Austrijos nepriklausomybę nuo Vokietijos. Kadangi ši vyriausybė buvo atvirai remiama sovietų, o scenarijus, žvelgiant iš šalies, gerokai priminė standartinį sovietinį „liaudies revoliucijos“ planą, Vakarų šalys kelis mėnesius delsė Karl Renner valdžią pripažinti, tačiau niekur nesidėjo: šis politikas turėjo didelį politinį svorį, kaip pirmasis Austrijos Respublikos vadovas. Po kiek laiko Karl Renner tapo tikru Austrijos Kancleriu ir Prezidentu, greitai suburdamas po savo sparneliu ir kompartiją ir tuo metu nuo komunistų jau atsiskyrusius socialdemokratus, ir netgi socialkrikščionis, kitaip tariant – tuos pačius austrofašistus.

Po santykių su Vakarais paaštrėjimo Berlyne, kai sovietai ėmėsi Vakarų Berlyno blokados (1948-1949), o Vokietija suskilo į dvi dalis, Vakarų šalys nutarė, kad kažkas panašaus gali pasikartoti ir Vienoje bei Austrijoje, tad skubiai ėmėsi veiksmų: buvo pradėta stiprinti anglams, prancūzams ir amerikiečiams pavaldžių zonų savivalda, o siekiant išlaikyti bent kažkokį stabilumą, buvo faktiškai išteisinti visi naciai (vakariečių jie buvo suvokiami, kaip galimo pasipriešinimo sovietams branduolys) – ištisas pusė milijono austriškų NSDAP narių. Patyliukais imta ginkluoti žandarmerija, iš buvusių nacių smogikų bei kariškių pradėti rengti slapti policijos daliniai, stengiamasi visus NKVD patarėjus pakeisti austriškais, remiamais vakarų pinigais, etc..

Vakarų šalių išskaičiavimas buvo paprastas: geriau jau tegul atgimsta maža nacistinė valstybėlė su visomis nacistinėmis atmatomis, nei tą valstybėlę sovietai pavers sau placdarmu. Būtent todėl tikras nacių lizdas išvengė denacifikacijos, o Austrų policijoje visam laikui įsitvirtino supratimas, kad politinių nusikaltėlių reikia neliesti ir nutaisius buką miną vaizduoti, kad jų nėra – nesvarbu, kas per nusikaltėliai tai būtų. 1950 komunistas Karl Renner numirė, o JAV sustiprino slaptą Austrijos karinių pajėgų ruošimą. Šios, savo ruožtu, per austrų komunistus patyliukais sudarė sutartį su Josipu Broz Tito***, kad Austrijos konflikto su Sovietų Sąjunga atveju įsikiš Jugoslavija, išties – ta pati Serbija, kurios dėka kadaise kilo I Pasaulinis karas. Austrijoje atsirado netgi agituojančių už tai, kad Austrija galėtų tapti respublika Jugoslavijos sudėtyje. Oficialiai Austrija jokios kariuomenės neturėjo, tačiau realiai jos karinės pajėgos buvo ruošiamos pogrindyje, bandant sukurti antisovietinio pasipriešinimo branduolį iš buvusių nacistų.

Sovietai tuo tarpu nekreipdami į nieką dėmesio, vykdė masinę gamyklų ir bet kokių verslų nacionalizaciją, tiesa, labai keistais būdais: nacionalizuotos įmonės dirbdavo toliau, visą pelną atiduodavo SSRS, o Austrijai atsisakydavo mokėti net mokesčius. Šalis pavirto į šūdų kraštą (vėliau nemažai tokių šūdų valstybių atsirado Afrikoje): visi daro, kas ką nori, šalį valdo visokios grupuotės, gyventojus kamuoja badas (1949 Austrija priėjo iki to, kad jei ne Vakarų pagalba produktais, žmonės būtų ėmę mirti dešimtimis ir šimtais tūkstančių), o turtingais jaučiasi tik įvairūs nusikaltėliai, kariškiai ir užsienio kontorų pakalikai.

Situacija po truputį blogėjo, tačiau itin sparčiai ji blogėjo pirmiausiai Austrijos kompartijai: kadangi sovietinė okupacijos zona buvo maža, stabilios Rytų Vokietijos tipo valstybės sukurti buvo neįmanoma, o negana to, iš sovietų okupuotos teritorijos buvo išvežta viskas, kas tik įmanoma, sugriaunant ūkį iki negalėjimo. Negana to, Austrijos kompartija nesusiprato laiku užmiršti nacių ir nuolat šaukė apie kovą prieš nacizmą bei austrų nusikaltimus II Pasauliniame kare, tad rinkėjai nuo jų tiesiog nusisuko: juk niekam nesinori jaustis nusikaltėliu, net jei toks ir išties esi. Dar blogiau atrodė strateginė grėsmė: Vakarų Sąjungininkų okupuotos Austrijos teritorijos jungė Vakarų Vokietiją su Italija, tad galimo karo su SSRS atveju Vakarai faktiškai gavo koridorių kariuomenės permetimui.

Molotovas dovanoja Austrijai nepriklausomybę

Viskas netikėtai išsisprendė 1955****, jau po Stalino mirties, kai SSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui kažkaip toptelėjo, kad vis aštresnis bardakas Austrijoje, paraleliai stiprėjant problemoms kitose soc. lagerio šalyse, gali Austriją paversti į naują karo židinį – panašų į tą, koks 1950 kilo Korėjoje. Tik šį kartą karas kiltų nestabilioje, tačiau itin brangioje ir sunkiai užimtoje teritorijoje: tarp Austrijos ir sovietų bloko – Vengrija, kur gyventojai tiesiog pasiruošę sukilti prieš komunistus (1956 ir sukilo, neapsikentę Matyas Rakosi rengiamo nuolatinio teroro – žudynių, kankinimų, milžiniškų konclagerių), o Vakarų pajėgos – čia pat, jau užėmusios pusę Austrijos teritorijos. Jugoslavijos atskilimas nuo SSRS, Josipo Broz Tito žingsniai link Bulgarijos perėmimo į Jugoslavijos glėbį, 1953 įvykę sukilimai Rytų Vokietijoje bei Čekoslovakijoje – viskas rodė, kad Sovietų Sąjungos užgrobtos teritorijos gali išslysti iš nagų, o SSRS interesas buvo bent jau užtikrinti, kad per Austrijos teritoriją Vakarai negalėtų permetinėti kariuomenės tarp Italijos ir Vokietijos.

Štai čia Viačeslavas Molotovas bei Nikita Chruščiovas ir sužaidė politinį žaidimą, kuris Vakarų buvo suprastas, kaip politinis atšilimas (tiesa, vėliau išvirtęs į Karibų krizę): Sovietų Sąjunga praktiškai vienašališkai pasiūlė išvesti visus visų keturių Sąjungininkų karinius dalinius iš Austrijos, suteikiant šiai nepriklausomybę, su sąlyga, kad valstybė niekada nebus prijungta prie kitų šalių (t.y., nepasikartos Anšliusas), kad šalis laikysis neutraliteto ir kad neturės savo teritorijoje užsienio karinių bazių. Galų gale, ir Rytų, ir Vakarų šalys šiame sprendime pamatė ir dar vieną galimybę: gauti neutralią, tačiau nuo Rytų bei Vakarų priklausomą derybinę aikštelę*****.

Austrus, ištisą dešimtmetį kamuotus bado ir suirutės, ištiko šokas: sovietai siūlo jiems realų valstybingumą! Jūs tik pagalvokit: šalis, kuri pati atsisakė valstybingumo, šalis, kuri laisvanoriškai tapo nacistinės Vokietijos provincija, šalis, kuri be savo imperinių teritorijų buvo niekas – staiga gauna valstybingumą. Valstybingumą gauna šalis, kuri išvengė denacifikacijos, tačiau virto tokiu kraštu, kur valstybės tiesiog išvis nėra. Austrams sovietų žingsnis tapo vieninteliu ir pilnaverčiu pripažinimu iš šalies, kad jie yra valstybė, jie bent kažko verti. Jų valstybingumą neigė vokiečiai, iš jų tyčiojosi vengrai ir čekai, ant jų dėjo rumunai, Jugoslavija juos išvis laikė nuliu. O Sovietų Sąjunga, supervalstybė, sutriuškinusi Vokietiją, nusprendė, kad Austrija yra valstybė, o ne šiaip koks milijoninis komunistų bei nacistų taboras. Austrijai buvo atleistos nuodėmės, ji su visais savo NSDAP nariais (maždaug dešimtadaliu gyventojų) tapo idėjine SSRS sąjungininke, išlaikydama formalų karinį neutralitetą, tačiau tapdama visiškai priklausoma politiškai. Maža to, Nikita Chruščiovas austrams pasiūlė dar ir kompensacijas už sovietų išgrobstytas gamyklas bei išskirtines prekybos su SSRS sąlygas.

Taip neapsisprendėliška Austrija buvo pavergta dvasiškai: ji ėmė tikėti sovietais, dar visiškai neseniai prievartavusiais austrų moteris, plėšusiais butus ir gamyklas. Sovietai kartu su anglais, amerikiečiais ir prancūzais išvedė savo kariuomenes. Pati SSRS, kategoriškai iki tol prieštaravusi prieš bet kokią austrų kariuomenę (būtent todėl Vakarams reikėjo veikti paslapčia), prieš išeidama, ėmė ir sukūrė armiją, kurią dar ir apginklavo – tam, kad galėtų priešintis menamai Vakarų invazijai (o apie pastarąją gandai sklandė dėl JAV vykdytų antisovietinių programų).

Taigi, dabar primeskit: Sovietų Sąjunga, okupavusi ir Lietuvą, ir krūvą kitų šalių, tapo išgelbėtoja ir nepriklausomybės suteikėja vienintelei Europos valstybei – Austrijai. Austrijai – šaliai, neturinčiai jokio saviidentiteto, jokio savo tautos suvokimo: šį jie prarado, subyrėjus Austrijos-Vengrijos Imperijai. Jei lyginsime Austriją su kitomis šalimis, ko gero kažkuo panašiausiu taptų Baltarusija: tai irgi valstybė, kuri iki šiol neturi stabilaus saviidentiteto, todėl remiasi komunistiniais pezalais, II Pasaulinio karo prisiminimais ir absurdiškais kliedesiais apie LDK (čia ir vėl prisiminkim austriškus kliedesius apie III Reichą).

Per visą Šaltojo Karo laikotarpį Austrija buvo viena iš geriausius prekybinius santykius su SSRS turinčių kapitalistinių valstybių – šiuo atžvilgiu ji galėjo konkuruoti net su Suomija. Tačiau skirtingai, nei Suomija, Austrija nebuvo spaudžiama jokiais kariniais susitarimais******. Sovietų Sąjunga, naudodamasi Austrijos draugiškumu ir neutralitetu, dešimtis metų šėrė visus jų politikus (ir kairiuosius, ir dešiniuosius) pinigais*******. Iki pat SSRS subyrėjimo Austrija buvo bene svarbiausias KGB žvalgybinių operacijų centras: vietinė valdžia pro pirštus žiūrėdavo į bet ką, ką tik daro sovietai, o valstybei esant neutraliai, gaudavosi prasukti įvairiausias technologijų, informacijos ir net žmonių grobimo aferas.

Austriškų valdžiažmogių šliužiškumas

Nuo to laiko, kai subyrėjo SSRS, praėjo pora dešimtmečių, tačiau Austrija taip ir liko šalimi, kuri tėra kažkoks nerišlus, sovietų sukurtas darinys. Būtent todėl Austrija išdavė Rusijai Michailą Golovatovą. Biurokratinėje austriškoje sąmonėje Europos Sąjunga tėra nauja imperija, kuri mažai bendra teturi su Austrija-Vengrija, o tikras Austrijos valstybingumas yra vis dar susietas su Rusija. Eilinių austriškų valdžiažmogių supratimu, būtent Rusija yra imperija, o Europos Sąjunga – tik kažkoks nerišlus, nevieningas darinys, sukurtas Vokietijos, kuri tik ir nori Austriją užvaldyti, tačiau tai kelia grėsmę, kad gali pasikartoti II Pasaulinio karo istorija. Kita vertus, austriškų valdžiažmogių pasąmoningu supratimu, Austrija visvien nėra pilnavertė valstybė – tai tik šiaip kažkoks darinys…

Tokia šalis, kaip Austrija, niekada nesuvoks, kas yra kova už savo laisvę. Austrijai laisvės nereikėjo, jiems tik reikėjo priklausomybės nuo kokios nors didesnės imperijos. Netgi turėdami savo konstitucijoje griežtus draudimus bet kokioms politinėms valstybių sąjungoms, austrai nusispjovė ir susijungė su ES. Nes jiems jų pačių valstybingumas tiesiog nieko nereiškia, jie patys save laiko ne valstybe, o tik kažkokiu dirbtiniu dariniu. Būtent todėl jiems nieko nereiškia nusikaltimai, kuriuos padarė Michailas Golovatovas: vergiškoje austriškų valdžiažmogių sąmonėje KGB simbolizuoja imperinę jėgą – būtent tą, kurios austrai taip ilgisi. Todėl, austrišku supratimu, kova prieš KGB – tai kova prieš imperiją, amoralus kelias, vedantis į visišką bejėgiškumą ir suirutę.

Austrija saugojo nacių nusikaltėlius, o dabar Austrija saugo ir sovietų nusikaltėlius: ir vieni, ir kiti yra imperijų simboliai, duodantys austriškai sąmonei bent šiokį tokį pasitikėjimą. Ten, kur yra saugoma kokia nors imperija ir jos saugumiečiai (nesvarbu, ar gestapininkai, ar enkavedistai), ten, austriškos valdžios supratimu, galima jaustis stabiliau. Gal ir teisus Vladimiras Laučius, pavadinęs Austriją maža šūdų šalimi – jie juk tiesiog negali kitaip. Jų imperinis biurokratinis aparatas, kurio dėka Austriją ištiko suirutė per I Pasaulinį karą, buvo modifikuotas nacių, atėjusių per Anšliusą, o vėliau kažkokiu būdu išsaugotas ir Karl Renner dėka dar papildytas sovietinėmis nesąmonėmis. Tęstinumas, vienok.

Pabandykime juos suprasti: tai valstybė, kurioje iki pasąmonės įsitvirtinęs valdžios skuduriškumas, neatsakingumas, politinis parsidavėliškumas pramaišiui su aklu pasidavimu biurokratinei sistemai ir įtaką turinčių asmenų (net ne austriškų, o išvis bet kokių) įnoriams. Tai valstybė, kuri iki šiol neturi saviidentiteto. Tai valstybė, kur egzistuoja tyli nuostata: nusikaltimus reikia slėpti, jei juos padarę asmenys kur nors turi kokią nors įtaką. Austrų valdžiažmogiams paprasčiausiai nesuprantama, kaip galima persekioti nusikaltėlius. Austrų valdžiažmogiai nenori valstybingumo, jie nenori laisvės, jie apie tai net bijo pagalvoti, nes visa šalis gavo valstybingumą ir laisvę, visais būdais bandydami to atsisakyti. Jie vis dar nenori būti nepriklausoma šalimi. Visa, kas juos verčia dirbti – tai nesuvokiama, dar iš Austrijos-Vengrijos Imperijos laikų išlikusi biurokratinė sistema, įtraukusi į save komunistinius bei nacistinius valdymo metodus. Sistema, kuri galutinai išsigimė per karus ir perversmus, tačiau vis dar veikianti.

Ir čia dar kartą noriu prisiminti Lietuvą: daugybė valdžioje esančių sovietinio kirpimo veikėjų irgi nesuvokia Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, todėl mielai šoka pagal Rusijos ar dar kieno nors įnorius. Taip, čia didžiausias Austrijos ir Lietuvos panašumas, tegul ir išlendantis keistai kontrastuojančiais būdais – tai vergiškas, sovietinis valdžiažmogių mąstymas. Tai sistemos sraigteliai, kurie nesuvokia, kaip galima būti savarankiškais. Nes Lietuva irgi perėmė imperinę, dar sovietinę valdžios sistemą, tiesiog jos dalis pervadindama ir kažkiek modifikuodama.

Kaip eilinis lietuvis gėdinasi valdžios veiksmų dėl Alesiaus Beliackio, taip eilinis austras gėdinasi valdžios veiksmų dėl Michailo Golovatovo. Kaip eilinis lietuvis pasakytų, kad valdžioje pilna korupcijos ir vien apie savo postus tegalvojančių biurokratų, taip apie savo valdžią pasakytų ir eilinis austras. Mes keistai skirtingi, daug kur – diametraliai priešingi, bet mes ir keistai panašūs.

 

———————–

* XX amžiaus pradžios socialdemokratai mažai ką bendro turi su dabartiniais. Jei kalbėsim apie politines pažiūras, tuometiniai socdemai – tai tiesiog tie patys komunistai (prisiminkim, kad Leninas buvo Rusijos socdemų vadukas). Per eilę įvairių skilimų, pradedant II Internacionalo žlugimu per I Pasaulinį karą ir baigiant šiaip paprastais politiniais skilimais, nuo Europos socdeminių partijų vis atskildavo visokios komunistų, socialistų ir panašių istų grupuotės, tad ilgainiui susidarė žymiai nuosaikesnis, dabartinis socialdemokratų kursas. Todėl kalbant apie socialdemokratus, visada reikia turėti omenyje istorinį periodą: maždaug iki XIXa. pabaigos – tai durniausi komunistai, persimaišę su anarchistais ir išvis paprastais nusikaltėliais, kiek vėliau – jau šiaip elementarūs komunistai, o nuo kokių 1918, nuo socialdemokratų atskylant radikaliausiems kairiesiems, daugelyje šalių patyliukais ima išsiskirti ir truputį nuosaikesnės, nerevoliucinės socdemų kryptys.

** Iš Austrijos buvo kilęs ir Adolf Otto Eichmann, vienas iš pagrindinių Holokausto organizatorių. Pagal tuos pačius nacių planus po žydų turėjo ateiti eilė ir kitoms tautoms, tiesa, daugumai išnaikinimas buvo numatytas ne visiškas. Lietuviams, kaip įžūliai atėmusiems Klaipėdos kraštą, buvo numatyta apie 80 procentų tautos sunaikinimo, o likusi dalis turėjo būti asimiliuota.

*** Mažasis SSRS klonas – Jugoslavija nuo 1948 perėjo į stiprų konfliktą su Sovietų Sąjunga, plėsdama savo įtaką į kaimynines šalis – Albaniją, Bulgariją, Graikiją, Rumuniją, Austriją. Tiesiog generalisimusas Broz Tito siekė sukurti nuosavą imperiją Balkanuose ir aplink juos, visais įmanomais būdais stengdamasis perimti aplinkinių šalių kontrolę. Vėliau Bulgarija ir Rumunija pasirinko Sovietų Sąjungą, Graikija išsivadavo nuo Broz Tito įtakos tik po ilgo pilietinio karo, Albanija liko išvis atsiskyrusi ir išvengusi Jugoslavijos gniaužtų tik dėka išskirtinės geografinės padėties, galų gale Austrija dėl ten dislokuotų Sąjungininkų dalinių tiesioginės Jugoslavijos įtakos daugmaž išvengė.

**** Tais pačiais 1955 buvo sudarytas ir Varšuvos paktas, kuriuo visos Sovietų okupuotos šalys buvo susaistytos „draugiškos tarpusavio pagalbos“ susitarimais: pagal to paties pakto sąlygas, susilpnėjus komunistinei valdžiai, kitos pakto šalys galėjo tiesiog įvesti savo kariuomenę ir patvarkyt valdžios reikalus. O to nuolat prireikdavo. Dar viena iš priežasčių, dėl kurių SSRS norėjo duoti nepriklausomybę Austrijai – tai būtent tas dėmesio nukreipimas, leidžiantis įtvirtinti savo įtaką kitose valstybėse.

***** Jau 1961 ta derybinė aikštelė buvo panaudota ilgam ir triukšmingam susitikimui tarp Nikitos Chruščiovo ir John Kennedy, o gana greitai paaiškėjo, kad naudos iš to mažai: maždaug po metų, 1962, kilo Kubos raketų krizė, vos nepasibaigusi pilnaverčiu III Pasauliniu karu.

****** Suomija, nors sąlyginai nepriklausoma, po II Pasaulinio karo buvo susaistyta sutartimis į vieną karinį bloką su SSRS, tiesa, tai kiek skyrėsi nuo Varšuvos pakto valstybių – valdžia buvo suomiška, santvarka – irgi. Įsipareigojimai buvo tiktai kariniai.

******* Tarp kitko, Austrijos kompartiją, skirtingai nuo daugelio kitų šalių komunistų, po Stalino mirties finansavo ne tiek SSRS, kiek Rytų Vokietija. Sovietų Sąjungos požiūriu, Austrijos kompartija tebuvo nerišli ir politinės įtakos neturinti šutvė, tad sovietai mieliau pirko socialdemokratų bei krikdemų balsus, leisdami su austrais pasižaisti ir Rytų Vokietijos tovariščiams.