Edvardas Demingas (Edward Deming) suformulavo ir tipiškiausias vadybos problemas – mirtinas ligas, nuo kurių įmonės tiesiog žlunga. Ligos ir bėdos – tai nėra toks jau velniškai naudingas dalykas, kai nagrinėji vadybos optimizaciją, tačiau jos visada puikiai demonstruoja priežastingumą. Būtent tas ligas tirdami, galim pamatyti, kokios valdymo blogybės išlenda ir, pamąstę, galim suprasti, kaip anksčiau minėti 14 Demingo kokybės vadybos principų padeda tas blogybes eliminuoti, kodėl tie principai yra reikalingi. Jie reikalingi tam, kad įmonės galėtų pagyti nuo mirtinų ligų.
Pradžioje atrodo, kad įmonės darbo sutrikimai - tai tik kažkokios smulkmenos, uodo įkandimas. Bet paskui paaiškėja, kad uodas buvo maliarinis, įmonę ima krėsti tikra karštligė, su būdingais vadybiniais kliedesiais ir kitais simptomais. Viskam progresuojant, įmonė jau tik guli, prakaituoja ir smirda, o galų gale - miršta nuo mirtinos ligos.
Aš jau esu rašęs kažkokių pavyzdžių apie blogiausią praktiką (kuri yra priešingybė geriausiai praktikai), tačiau čia bus ne šiaip kokie blogiausios praktikos pavyzdžiai, o rimti apibendrinimai. Tiesa, neužmirškim, kad bėdos, skirtingai nuo geriausių praktikų, varijuoja, jos skiriasi ir priklausomai nuo laikotarpio, ir priklausomai nuo to, kokioje šalyje jos pasireiškia – problemų pati esmė yra ta, kad jos asisteminės. Bet giluminės įvairių įmonių bėdos visvien daug kuo panašios, tad apie šitai – visa šiandienos tema.
7 mirtinos ligos, kurios sužlugdo bet kokią įmonę
1. Tikslo pastovumo trūkumas. Apie tai jau rašiau, kai rašiau apie viziją, misiją ir vertybes. Apie tai yra ir pirmasis Demingo principas. Viskas čia paprasta ir elementaru: įsivaizduokit, kad vadovaujate siuvyklai, kuri dar prieš metus buvo autoremonto dirbtuvėmis, o dabar akcininkai jums sako, kad nori gaminti kompiuterius. Koks dar įmonės valdymas gali būti, jei vyksta panašūs kliedesiai? Nors mano pateiktas pavyzdys atrodo absurdiškai, bet tai realybė: daugybė mažų ir didelių įmonių kaitalioja net savo veiklos sritis (misijas), jau nekalbant apie tai, kad kokios nors vizijos ar vertybių neturi išvis. Ir tokios tikslo nepastovumo problemos gali veikti visuose įmonės lygiuose, pradedant aukščiausia vadovybe ir baigiant pavieniais darbuotojais, kurie vieną dieną užsiima vienais, o kitą dieną – jau kitais darbais. Nustatykite pastovų tikslą, tada įmonė galės judėti į priekį.
2. Koncentravimasis į trumpalaikius pelnus. Prisimenate krizę? Apie 2008-2009 krūvos įmonių nutarė taupyti bet kokiais būdais, didindamos savo pelnus. Tipinis scenarijus – įmonė atleidžia visą marketingo skyrių. Aišku, išlaidos sumažėja, pelningumas padidėja, o praėjus pusmečiui ar metams įmonė kažkodėl ima judėti žemyn. Nes marketingas paprastai juk būna ilgalaikis, tiesa? Aš galiu kirsti lažybų, kad visi, kas tik čia skaito, gali prisiminti ne po vieną, o bent po kelis atvejus, kai kokia nors įmonė, besivaikydama trumpalaikio pelno, prisidirbo tiek, kad paskui metus laiko turėjo srėbt arba išvis subankrutavo*. Galvokite apie ilgalaikį įmonės augimą ir tai padės įmonei augti.
3. Vertinimas pagal našumą, pagal nuopelnus ar metinės našumo peržiūros. Čia tiesiog buki dalykai: našumas savaime neturi realios prasmės. Prasmę turi galutinis rezultatas – vartotojo patenkinimas pagal pridėtinę vertę. Kas iš to, kad kažkoks super-duper darbuotojas pagamins melejoną taburečių, vartotojai nusipirks tik šimtą, o nusipirkę – dar ir jus prakeiks? Kita vertus, padoriai dirbančioje įmonėje stebuklų nebūna, tad vertinimai už kokius nors ypatingus nuopelnus kompanijai – irgi neturi prasmės. Gerai veikiančioje įmonėje nusipelnyti gali visi darbuotojai sutartinai. Apie visokias metines peržiūras aš jau nekalbu – netgi tokiose lėtai besikeičiančiose veiklos srityse, kaip, pvz., statybinių medžiagų gamyba, rodiklius reikia žiūrėti dažniau. Įmonė, kurioje veiklų rezultatyvumas peržvelgiamas vos kartą per metus – tai aplinkoje nesiorientuojanti miegančioji gražuolė, kuri taip miegodama ir supus. Vertinimai turi būti realistiniai, sveiku protu ir realiais poreikiais paremti, leidžiantys gerinti įmonės veiklą efektingai.
4. Vadovybės kaita. Čia, žinoma, nieko ir aiškint nereikia – ateina vienas vadovas, daro kažką savaip, ateina kitas – ir vėl savaip, tiesa? Bet išties daug blogiau yra tai, kad naujai atėjęs vadovas turi labai ilgai gilintis ir aiškintis, kas, kaip, kodėl, ką keisti. Net jei visi vadovai darys tokius pačius sprendimus, kiekvienas turės peržvelgti ankstesnius nuosekliai, įsigilinti į veiklą ir tik tada kažką daryti. Priklausomai nuo pareigų specifikos, atsineštų žinių ir ankstesnių sąsajų, tam gali prireikti nuo savaičių iki metų. Ir visą tą laiką vadovybė faktiškai neveiksminga. Darbų šokinėjimas garantuoja, kad vadovybė negalės dirbti. Kai kuriose įmonėse tai tampa progresuojančia liga: dėl vadovų kaitos įvairiuose padaliniuose prasideda vis stiprėjantis bardakas, o dėl to pykstanti vadovybė reikalauja iš naujų vadovų problemų sutvarkymo per kelias dienas ar mėnesį, o kai šis nepadaro neįmanomo dalyko, jį vėl atleidžia ir keičia kitu. Užtikrinkite vadovybės stabilumą – tai būtina sąlyga veiklos gerinimui.
5. Valdymas vien pagal matomus skaičius. Aišku, galima prisigalvoti pakankamai daug visokių rodiklių ir pagal juos vertinti. Ir jų naudojimas – ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas. Tačiau įgyvendinti didžiąją menedžmento apskaitos svajonę – kelis išvestinius rodiklius, kuriuos galima būtų tiesiog laiks nuo laiko pažiūrėti ir jų savininkus aploti, kurie, savo ruožtu, aplotų savo kokius nors pavaldinius ir t.t., taip automatiškai pagerindami visą veiklą – neįmanoma iš principo, tai visada virsta problemomis. Realybė yra kintama, o problemos – asisteminės savo esme. Asisteminės – tai reiškia, kad iškrentančios iš rodiklių, t.y., nepakliūnančios į tuos matomus skaičius. Valdyti įmonę efektyviai galima tik tada, kai įsitraukiama į jos veiklą visais lygiais. Atsimenat, ką rašiau apie lyderystę? Jei pažvelgsime į reikalą sistemiškai, tai čia jums atsakymas, kodėl vadovui verta padirbėti, kaip valytojui – tiesiog tam, kad pamatytų realią situaciją ir išsiaiškintų, kas vyksta. Neįmanoma valdyti vien pagal skaičius, būtina žinoti realybę. Gilinkitės į įmonės veiklą visuose lygiuose tiesiogiai – tai padės jums dirbti geriau.
6. Perteklinės medicininės ir socialinės išlaidos. Kažkokiu keistu būdu Lietuva šitų bėdų kol kas dalinai išvengė**, tačiau pasaulinių pavyzdžių yra tiesiog fantastiškų. Pažiūrėkite kad ir į British Airways. Kompanija, kuri nugrybavo tiek, kad jos teikiamos socialinės garantijos, visokie pensijų fondai ir panašiai tapo svarbesniais už jos pačios veiklą***. British Airways patiria nesuvokiamus nuostolius, o tuo pat metu jos darbuotojai susigalvoja rengti streikus. Tai tiesiog absoliutus defokusacijos pavyzdys: kokia išties turėtų būti British Airways misija? Akivaizdu, kad keleivių irba krovinių pervežimas oru. Vietoje to kompanija tampa kažkokia socialinio draudimo įmone ir tiesiu taikymu skrenda į bankrotą. Vadyboje neturi likti tokio reikalo, kaip socialiniai fufeliai. Tai yra atlyginimų fondo reikalas, o darbuotojai tas pajamas gali pasiskirstyti savo nuožiūra, o ne gauti kažkokias prenumeratas nemokamiems sporto klubams, pensijų draudimus, įmonės finansuojamas medicinines paslaugas ir panašiai. Tai bus teisinga ir darbuotojų, ir įmonės atžvilgiu.
7. Perteklinės garantinės išlaidos, nuolat skatinamos teisininkų, dirbančių pagal apmokėjimą iš išlaidų nenumatytiems atvejams. Čia išvis nėra net apie ką kalbėt – parazitinės struktūros atsiranda ne tik valstybės valdyme, bet ir versle. Tik čia yra vienas iš tų atvejų, kurių galima išvengti. Pagal tokius kontraktus dirbantys teisininkai, žinoma, džiaugiasi, kad jų klientus kažkas dusina dėl nekokybės, nes būtent tada tų teisininkų ir prireikia, o jau šie iš nelaimių sugeba pasipelnyti taip, kad paskui apie juos legendos kuriamos. Liūdnas faktas, tiesa? Bet teisininkai dėl to nekalti – išties jie tik dirba savo darbą, kuris atsiranda tada, kai įmonė nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir gamina sugedusį šlamštą, kuris ir pats savaime neša nuolatinius nuostolius. Nuostolius dėl aptarnavimo, dėl kompensacijų klientams, dėl tiesiog pertekliaus darbų, galų gale – ir dėl veltui švaistomų resursų. Todėl įmonė turi dirbti taip gerai, kad teisininkų jai neprireiktų niekad. Bet jei jums teisininkų reikia nuolat, reiškia ne tai, kad teisininkai blogi (nes jie visvien jums padeda). Jei nuolat reikia teisininkų, tai reiškia, kad jūsų įmonė yra tiesiog balaganas. Prekės ar paslaugos turi būti tokios, kad klientas liktų patenkintu – tada ir teisininkų nereiks, ir garantinių išlaidų nebus.
8. Didžioji liga – kvailumas. Šitos Demingas neįvardino (gal todėl, kad buvo tolerantiškesnis už mane, todėl čia aš ją įvardinu, kaip aštuntąją), bet ji akivaizdi visiems, išskyrus ja sergančius. Jeigu jums nieko nesako ir nepriverčia susimąstyt aukščiau išvardintos ligos, jei galvojat, kad tai niekai, tai žinokit, kad aš jums šitą aštuntąją jau dabar diagnozuoju. Visos įmonės, kur dominuoja idiotizmas, žlunga tragiškai. Kaip durnumas ateina į įmonę – variantų yra įvairių, pvz., per įdarbinamus silpnapročius vadovybės giminaičius, per tai, kad durnas savininkas įmonei steigt pinigų gavo tik dėl atsitiktinės sėkmės ar šiaip paveldėjo, o dar dažniau – per vieną iš tragiškiausių ir taip pat neįvardintų ligų – stagnaciją (ši paprastai neįvardinama, nes efektingų sisteminių metodų prieš ją išvis nėra). Durniai ir durnumas įmonėse kaupiasi visokiausiais būdais, tokiais, kokių nei įtart neįmanoma – tai irgi paties durnumo savybė, jis visiškai neprognozuojamas. Būtent kvailumas tampa priežastimi, dėl kurios įvairios vadybinės ligos negydomos, apie jas nei neįtariama. Deja, proto taip paprastai niekam neįkrėsi, tačiau galima sumažinti kvailumo simptomus, nuolat kovojant įvairiais metodais. Atsimenat, kokią vertybę diegė IBM pas save apie 60 metų? Jie ne šiaip diegė, o kovojo su durnumu – baisiausia vadybine liga. Ar žinote, kodėl reikia, kad visi darbuotojai galėtų didžiuotis savo darbu? Tai tiesiog verčia visus mąstyti. Skatinkite žmones mąstyti ir tai padės pasveikti nuo visų ligų.
———-
* Čia senesniems galiu priminti tokią frazę iš sovietinės komedijos „Sėkmės džentelmenai“, kur herojus kalbasi su pora iš kalėjimo su juo pabėgusių vagių apie gyvenimo prasmę maždaug tokiais žodžiais: „Pavogei, prisilakei, atsėdėjai. Vėl pavogei, prisilakei, atsėdėjai. Ko dar gyvenime reikia?“ Šitoje frazėje – visas greito pelno vaikymosi mentalitetas. Trumpalaikis pelnas be jokių išlygų, apie ateitį negalvojant iššvaistyti pinigai, o tada – problemos, kurios jau ne sprendžiamos (nes nėra, ką spręsti), o tiesiog srebiamos.
** Dalinai išvengė, bet po truputį socialiniai fufeliai plinta per visus galus – ir komerciniame, ir valstybiniame sektoriuose. Prisiminkit tą briedą, kurį Kubiliaus valdžia sugalvojo, kai išlaidos buvo mažinamos – neatleidinėti valstybinių tarnautojų iš darbo, nes jie seni, jiems pensija netoli, reikia jų „darbo“ vietas išlaikyt. Tai yra socialiniai fufeliai atviriausioje formoje: nors pigiau sumokėt išeitinę už 5 metus darbo į priekį, laikomi lodariai, kurie tiktai trukdo dirbt. Ir išvis: jei išėjus krūvai darbuotojų į nemokamas atostogas, viskas veikia, tai reiškia, kad tie darbuotojai nafig nereikalingi. Tai puikus būdas ieškoti veltėdžių: išvarai nemokamoms atostogoms pusmečiui, o jei tragedijos nekilo – reiškia, kad galima atleist. Tačiau bloga vadyba viską verčia aukštyn kojomis ir gerus įrankius ima naudot atbulai. Čia kaip koks idiotas su plaktuku: vietoje to, kad kaltų plaktuku vinį į sieną, jis tuo plaktuku kerta sau per akį. Pažiūrėkite dabar į 8, nepagydomąją vadybos ligą.
*** Tą 6 Demingo mirtiną ligą puikiai iliustruoja ir lietuviškas valdiškas pavyzdys: bedarbiai gauna pašalpas, o atlyginimai net minimaliai uždirbantiems yra apmokestinami bendroje sumoje apie 50 procentų, vietoje to, kad panaikinti pašalpas ir įvesti progresiją, paskatinančią dirbti mažiausiai apmokamus darbus. Jei panagrinėsime, kokios priežastys – paaiškės, kad tie patys nesveiki mechanizmai: vietoje to, kad užsiimtų darbo vietų kūrimu, valstybė ieško, kur daugiau išleist pinigų kokioms nors pašalpoms. Tai mirtina valdymo liga.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Savo kontorai pritaikiau 3, 5 ir 6.
Tamstos kontora atrodo nemenkai užbiurokratizuota, o vadovybė atitolusi taip, kad darbuotojai vadų nei nemato?
Ačiū.
Aš gal sakyčiau 6 ir 7, nors su 6 tai neblogai pasitaupo įmonė -- neatiduoda tų pinigų atlyginimais. O dėl 7 nesu įsitikinęs ar bėda, bet faktas tas, kad turime „full-time“ teisininkų skyrių.
Jei turite visą teisininkų skyrių -- tai rimtas požymis. Ir susimąstykit apie tai, nes tikrai galiu jus užgarantuot, kad jei tų teisininkų yra krūva, tai darbo jie irgi turi krūvą, o tai ne šiaip sau.
O vat dėl 6 -- tai ne taupymas. Taip tik iš pradžių atrodo, kad per tas šonines paslaugas gausis mokesčių nesumokėt ir sumos susidarys dvigubos.
Realybė yra ta, kad darbuotojams tų paslaugų beveik nereikia, o jas gaudami, jie jų niekada neįvertina, kaip atlyginimo dalies -- tiktai kaip dovaną, priedą, kuris labai staigiai pasidaro būtinu ir tada jau pabandyk jį nutraukt.
Prasideda save stiprinantis išlaidų malūnas, kuris tik siurbia lėšas, kelia krūvas problemų netikėčiausiose vietose, o naudos neneša.
Ale tas Demingas tikrai dievas.
Punktas Nr. 6 tikrai Lietuvoje dar nepereksploatuotas, ir tai yra labai gerai, nors per tą 2007-2008 „pakilimą“ jau buvo juo stipriai piktnaudžiaujama.
Esu girdėjęs kad viena didelė Lietuvos įmonė iš „S“ raidės buvo netgi sumojusi aprūpinti darbuotojus būstu (išskaičiuojant iš algos ar kažkaip pan.), tačiau vėliau patys pripažino, kad tai buvo didžiausia klaida ir suveikė visiškai atvirkščiai -- darbuotojai buvo žiauriai demotyvuoti, maždaug būstą gavau, iš algos darbdavys kažką išskaičiuoja, reiškia iš darbo neišmes, taigi ir sėdžiu darbe sau tyliai ramiai nuo 8 iki 17.
Aš esu žiauriai prieš visus šituos dalykus -- galima aišku karts nuo karto nueiti į kokią kavinę, bet visokie sporto klubų abonementai man jau kvepia bullshitu, paskui jau net nebežinai kiek iš tikrųjų uždirbi.
Jo, istorija apie butus darbuotojams -- įspūdinga, čia geras blogiausios praktikos pavyzdys.
Lietuvoje šiaip yra vienas labai blogas įstatyminis dalykas -- kadangi įmonės gali apmokėti išlaidas visokiems draudimams ar kitoms nesąmonėms iš savo lėšų, kartu išvengdamos su atlyginimais susijusių mokesčių, tai atrodo pigiau ir daugelis susigundo, nepagalvodami, kad tai sukelia krūvas papildomų nepageidautinų reiškinių, kurie savo efektais paprastai tik pablogina galutinį rezultatą.
Jei imone yra maza, kurioje akcininkai yra ir darbuotojai, tai tokiems akcininkams-darbuotojams per kaupiamuosius draudimus issimokamas iki 25 proc. atlyginimo sutaupant ant mokesciu yra didelis pliusas ir jie tuom dziaugiasi. Siaip samdomo, maziau samoningo darbuotojo atveju toks dalykas neapsimoka.
Kaupiamieji draudimai savaime yra briedas. Bet net jei ten stebuklingas nebriedas, taip išmokėtas lėšas grąžinantis, turi būti sumokami mokesčiai visvien, nors gal ir mažesnė dalis.
O savaime yra briedas sakai turėdamas omenyje pačią kaip paslaugą tokią, ar tai kad darbuotojai yra draudžiami tuo daiktu darbdavio iniciatyva, šitaip atsieit jį motyvuodama?
Šiaip savaime tie draudimai kaupiamieji briedas. Dauguma atgauna net skaitine suma gerokai mažiau, nei įdėję.
Taip sumoketas lesas grazinantis sumoketi reikia 15 proc. gpm, kas yra maziau nei visokie mokesciai sodrai ir pan. Jei grazinasi pinigai apdraustajam suejus 55 m. tada jokiu mokesciu moket isvis nereikia. Ir dar yra visokiu fokusu su grazinimusi, kai nereikia moketi mokesciu. Pasidomekite, tamsta.
Na, tokiu atveju galim į tai žiūrėti ne kaip į draudimą, o kaip į metodą išsimokėti, apeinant mokesčius. Jei taip, tai procesiniu požiūriu viskas čia tvarkoj, nes tai dalykai, kurie nėra kabinami, jei jų veikimas neinterferuoja su įmonės veikimu.
Tiesiog svarbu neužmiršti, kad net jei ir sutaupot ketvirtadalį ar net trečdalį lėšų buhalteriškai, tai nereiškia, kad jas sutaupote realiai -- negatyvių pasekmių kiekis gali būti toks didelis, kad toks taupymas gali virsti didžiulėmis perteklinėmis išlaidomis.
Idomu, apie kokias negatyvias pasekmes rasote?
Ponas, skaitykit aukščiau, gal dašus. Dar prieš tai paskaitykit tą 8 ligą -- ji yra nedašutimo liga 😀
a, supratau, anot jusu „gali buti, o gali ir nebuti“. Zodziu -- kartais horoskopus pradedate rasyti.
Ponas, kai įmonė pradeda užsiiminėti labdarom ir socialiniais fufeliais -- ji pradeda kelionę šiknon.
Jei tamstai tai atrodo horoskopai, tai aš jums galiu realiai išburti, kad ponas esate samdomas darbuotojas, kuris nori už dyką gauti iš savo įmonės kuo daugiau už nieką ir dėl to tamstai atrodo, kad įmonė turi tamstai pirkti visokius pensinius draudimus ir kitus soc. fufelius. Ir todėl tamsta ir pykstate, nes galvojate, kad čia kažkas agituoja už tų socialinių fufelių atėmimą. Jaučiatės nuskriaustas?
blet, Rokiski, paskaityk idemiau musu diskusija. As sakiau, kad tam tikru atveju fufelis apsimoka, parasiau kokiu atveju, kitame komentare tu sutikai su tuom, tik parasei, kad vis tiek gali buti pavoju, as paklausiau kokiu pavoju, o tu nusiuntei skaityt 8 punkto… karoce, neseki diskusijos -- fail :/
Ponas, alkoholio čierkelė gal kam nors irgi apsimoka, ypačiai, kai degtinei nuolaidos arba kokie nors mokesčių sutaupymai 😀
Problema su tamsta yra ta, kad tamsta nebrėžiate ribos. O ji čia yra vienoje aiškioje vietoje: darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra neadekvatus, todėl ieškoma, kaip slėpti mokesčius (kas irgi kelia daugybę vadybos problemų), bet pradėjus daryti ydingus dalykus, jie ima plėstis.
Šovė tokia mintis: o jeigu laikyti darbuotojus durniais? Tada sporto klubas ir sveikatos draudimas yra investicija į darbo įrankį – sveikesnį darbuotoją, su kuriuo bus mažiau problemų dėl gedimo (nes sporto klubų abonementai nuvaro žmones į sporto klubus, savom akim mačiau). Bet čia tik mintis.
O punktas 8 tai turbūt kertinis -- visi kiti plaukia būtent iš jo, taigi tamsta esate netgi įžvalgesnis už Demingą 🙂
Problema, kad tai asisteminė liga savo esme, todėl ji ir nėra traukiama į sąrašą -- nes nėra būdų ją tiesiogiai targetinti. Todėl Demingas jos ir nemini tiesiogiai, o tiktai savo principuose pateikia priemonių, kurios pagerina situaciją.
Na privati sveikatos apsauga seimos nariams ir pensiju fondai su protu tai gal ir nieko.
Aisku geriausia, kai zmogus savo pensija bei sveikata pasirupina pats. bet esant sitai privalumu schemai ir darbdavys atrodo “socialiai atsakingas” ir darbuotojai patenkinti. Zinoma niekas netrukdo darbuotojams pasitraukti is schemos.
Bet kai prasideda visokie sporto klubai, nuolaidos, priverstines atostogos ir t.t. tai jau bilekas. Uztenka ir kaledu vakarienes siaip jau.
Pas mus buvo kazkokia nuolaidu schema, kur nuolaidas gauni beveik visur, bet reikia pries tai telefonu registruotis, gauti nuolaidos koda per kazkiek laiko, paskui reikia zinoti, kur ta koda pateikti, ar ivesti online. Po metu surenge apklausa, ja pasinaudoja vienas darbuotojas is simto. Na zinoma sita schema greitai isnyko.
Kodėl įmonė turi užsiimti sveikatos apsauga, pensijomis, baseinais, mokyklomis, vaikų darželiais, butų darbuotojams statyba, maisto produktų tiekimu ir dar belenkuo, ko tik darbuotojams gali prireikti?
Tai veiklos, kurios yra pašalinės. Net jei darbuotojui atrodo, kad kažkas tokio yra gerai, darbuotojas to nevertina kaip atlyginimo. Tačiau įmonė dėl to užsikrauna krūvomis fufelio, interferuojančio su kitomis veiklomis. Neturi likti jokio tokio fufelio.
Kokia nors bendra kalėdinė vakarienė ar bendras tūsas -- tai nėra socialinis dalykas, o truputį kitos rūšies renginys, tad jo nereikia čia kabinti.
Žinoma, yra specifinė įmonių rūšis, kur darbuotojams reikia teikti viską. Kaip pvz., tolimų geologinių ekspedicijų organizavimo atveju -- reikia ir maisto tiekimą, ir medicininę pagalbą, ir draudimą darbuotojams padaryti, nes tai susiję su krūvomis rizikų.
Tačiau pastebėkim, kur yra tasai skirtumas: geologams šie dalykai yra realios garantijos, kad jie liks gyvi ir sveiki, kad turės ką valgyti ir t.t., kitaip tariant -- tai ne kažkoks surogatinis pseudoatlyginimas, o faktiškai darbo įrankiai ir darbo saugos priemonės.
Kosmonautams atskiras medicininių paslaugų realizavimas būtinas, kaip ir kariškiams, nes tai būtina jų veikloje. Programuotojams, jei tikėsime Frederick Brooks (o jis tokia klasika, kad juo netiki nebent neišmanantys), reikia organizuoti picų ir Coca Cola tiekimą projektų baigiamuosiuose etapuose, nes tai yra tiesioginis metodas programuotojų našumui pakelti. Bet visi panašūs pavyzdžiai -- tiesioginė įtaka darbui, jie stiprina misijos vykdymą, tikslų pasiekimą.
Užduokim paprastą klausimą: kokią funkciją socialinės/medicininės ir panašios išlaidos ir jų prižiūrėtojai vykdo įmonės ir konkrečių darbuotojų misijos ribose? Daugumoje įmonių -- tiesiog eikvoja pinigus, kelia bardakus planavime ir knisa protą visiems, kam papuola.
Na is imones pozicijos tai zinoma – geriausia koncentruotis i savo pagrindine veikla. Jokiu papildomu sudu ir laiko svaistymo. Ir darbuotojai su tuo sutiks, geriau gauti didesne alga, negu benefitus.
Dar cia gali buti kaip potencialiu durnu darbuotoju atsijimas – jokiu benefitu, savo pensija, sveikata pasirupink pats. Jei isvertes aki bliausi, kad tau ju reeeeikia -- valik toliau, tau cia darbo ner. Bet ne visi darbuotojai yra finansu (netgi savo) ekspertai, ir jiem visai malonu, kai uz juos pasirupina.
Del geologu ir kosmonautu sutinku, programuotoju motyvacija prajuokino 😀
Jo, dėl durnių atsijojimo -- labai geras pointas, rimtai 🙂
Turiu iš dalies prisikabinti prie 7-os ligos išaiškinimo. Gal dar esu nepakankamai patyręs, bet aš sunkiai įsivaizduoju vidutinę-didelę įmonę be teisininkų jau vien dėl jų vaidmens derybose dėl kontrakto sąlygų, i.e. T&Cs. O jei įmonė labai didelė, tai be abejo ir legal skyrius bus nemažas ir nuolat užimtas.
Jei teisininkų paslaugos naudojamos tik gaisrų gesinimui, tada taip, sutinku -- čia jau simptomas.
Čia truputį ne apie tai tiesiog, o apie nenumatytus atvejus.
Klausimas, ar teisininkai tik užtikrina, kad elementariai neatsirastų teisinių kliūrkų kokiuose nors kontraktuose, ar jie tampa įmonės saugotojais nuo klientų, kurie nepatenkinti nekokybiškomis prekėmis ar paslaugomis.
Pirmu atveju teisininkų poreikis labai minimalus, o jei kontraktai standartiniai, tai jų prireikia vos kartą-kitą per metus, antru atveju tai išauga iki ištiso teisinio departamento ar nuolat užverstos darbais advovkatų kontoros.
Tiesiog pažiūrėkim į teisininkus, kaip į valytojus: jei įmonė turi valytoją, tai gal ir tvarkoj, bet jei tai išauga iki ištiso valytojų departamento, tai gal verta pagalvoti, ar kartais patys per daug nedergiam.
Na jei imone prekiauja tusinukais, tai teisininko nereikia. Bet jei imone daro ka nors rimtesnio, tai su standartiniais kontraktais sunkoka. Uzsakovas muzikike uzsako dazniausiai ir sutartis gerokai reikia pabraukyti ir perrasineti.
Zinoma teisininku departamentas vidutinio dydzio imoneje tai jau blogai.
Jei įmonė gamina tušinukus, kurie nerašo, drasko popierių ir tepa rankas, o dar jų plastmasė užteršta alergenais, dėl kurių rašantiems beria rankas ar dar kuo nors, kas gali sukelt apsinuodijimus mėgstantiems tušinukus kramtyti -- tai gali gauti tiek ieškinių, kad maža nepasirodys.
Blog’o autoriau, ar galėtumėt parašyt el. paštą šiuo adresu: dezele@gmail.com
su tikslu susisiekt. dėl nieko knist proto nesiruošiu ir pirkt nieko nereiks:)
dėkui
Supratau, ką turėjai galvoje, dėl to ir sakiau, kad kabinuosi prie punkto tik iš dalies, o tiksliau prie frazės „Todėl įmonė turi dirbti taip gerai, kad teisininkų jai neprireiktų niekad.“ 😉
Su tais punktais viskas gerai, kol nepradedama dogmatizuoti. Jie puikūs kaip principai, gairės, tik nereikia jų suprasti ir priimti stačiokiškai -- „darykit tik taip ir taip, nes kitaip yra šikna“. Tai tik teoriniai principai, kuriuos dar reikia prie konkrečios situacijos priderinti. Galima teigti, kad „Sėkmės džentelmenų“ tipas labai blogas, bet iš to gyvena įmonės, ir tikrai yra gyvenančių gerai, ir tokioms įmonėms žemiau šmirgeliuko teiginiai, kad taip yra blogai:). Jeigu būtų aiškūs receptai, nereikėtų tiek teoretikų stebukladarių, nes stebuklai baigiasi, kai koks nors Goldrato apsiskaitęs konsultantas ateina į įmonę, tikėdamasis joje rasti klasikinę knyginę situaciją, garsiai pirsteli už kokį 80 tūkst., ir išeina nieko gero nenuveikęs, lieka tik diplominio dydžio referatas su apgailėtinomis teorinėmis rekomendacijomis kaip gyvas tų pačių išvardintų punktų, ypač, 8 -- ojo liudininkas. Rašau aišku šaržuotai, perlenkiu lazdą, bet tai taip pažįstama, gyvenimiška, su tuo taip susidurta. Kita vertus, toks konsultantų amatas -- gerai uždirbti įteigiant, kad visi durni, išskyrus jų teorijos vartotojus, tik praktinis know how brangus, o jei liko neįgyvendintas, tai tikrai tik pačios įmonės kaltė..:).
Apibendrindamas, manau, kad vadovautis reikia tuo 8 uoju :). Kai žinai, ką, kaip ir kodėl darai, neskauda galvos, ar čia labai blogai, ar labai gerai, kad sporto klubo abonentą žmogeliui nuperki. Bent kol kas galiu apginti pozciją, kad tai priklauso nuo konkrečios situacijos -- yra ir pliusų ir minusų, o tiek vienos, tiek kitos pusės kategoriškumai kaip priešybės yra tapatūs ir vienodai blogi :). Kiek iš komentarų supratau, pats autorius ir nėra tam tikrais atvejais labai kateogriškas.
Žinoma, kad nereikia dogmatizuoti -- reikia suprasti. Supratimas -- tai vienas iš Demingo principų 😀
Kalbant paprastai, mes galim tarti, kad yra tokia liga -- alkoholizmas. Mes galim ją dogmatizuoti ir kovoti visokiais šūkiais, draudimais ir t.t., bet vargu, ar tai labai jau padės. Kita vertus, tokios ligos egzistavimas yra faktas, o ją identifikavus, ji turi būti gydoma, nes baigsis mirtimi nuo kepenų cirozės ar šiaip kur nors šiukšlyne, tiesa?
Įmonės, kurioms, kaip sakot, žemiau šmirgeliuko kažkokie teiginiai, išties negyvena gerai. Jos gyvena, kaip alkoholikai -- kol apdujęs, tai atrodo, kad sekasi, bet kitą dieną ateina pachmielas ir paaiškėja, kad neturi pinigų, todėl eini į gatvę rinkti butelių. Ir nesvarbu, kad gal pradžioje tų pinigų atrodo pakanka, nesvarbu, kad išlošei loterijoje ar netyčiukais pataikei į kažkokią itin pelningą nišą -- jei verslas nėra gerinamas, jei nekovojama su tomis tipiškomis ligomis, viskas baigiasi liūdnai.
O dėl konsultantų -- yra toksai Six Sigma principas: jei konsultantas nori atnešti įmonei sėkmę, jis turi gilintis į įmonės veiklą, atrasdamas jos geriausias savybes ir imdamas ja nuoširdžiai ir pagrįstai žavėtis. Žavėtis būtent nuoširdžiai, pagrįstai, būtent tuo, kas yra realiai gero. Tada ateina ir reali sėkmė, gerinant veiklą. Bet tam reikia labai gero supratimo apie įtakas ir tarpusavio sąryšius.
Niekaip man neišeina iš galvos vieno banko padalinių vadovų sukčiavimo atvejis, neseniai aprašytas spaudoje -- kaip tokius dalykus galima pražiūrėti? Gal didelėje organizacijoje kaip tik reikėtų vadovų kadencijų pagal Nr. 4, kad pernelyg neįsisuktų asmeninis laimės ratas.
Čia yra jau truputį kiti dalykai -- sukčiavimas -- tai korupcija, kurios įprasti vadybiniai metodai nekabina.
Taip, rotacija -- tai vienas iš būdų kovoti su korupcija tais atvejais, kai nėra priemonių tiesiogiai identifikuoti ir pašalinti korupcionierius. Bet svarbu suprasti, kad korupcija -- tai visiškai kita, tiesiog kitos rūšies liga.
Gan panašūs (daug kuo -- irgi korupciniai, tik gerokai platesne prasme) yra dar ir stagnaciniai atvejai, su kuriais įmonėms irgi labai sudėtinga tvarkytis. Ir vieni, ir kiti būdingi didelėms organizacijoms.
Trūksta devinto punkto, baisesnio už aštuntą: įmonę gali sužlugdyti darbuotojai, kuriems jų karjera įmonėje yra žymiai svarbesnė už pačios įmonės sėkmę.
Bėje, ketvirtas punktas kelia abejonių. Žinoma, pernelyg dažna vadovų kaita prie nieko gero privesti negali, bet ilgai vienoje vietoje užsisėdėjęs vadovas- taip pat nekas.
Tas devintas punktas -- tai jau ne vadyba, o kiek kiti procesai.
O dėl užsisėdėjimo -- jei vadovas dirba gerai, užsisėdėti jam galima belenkiek, bet problema kyla tada, kai kaita yra pernelyg greita, kad net geras vadovas nespėtų nieko padaryti.
Čia tokia labai hipotetinė prielaida: „jei vadovas dirba gerai, užsisėdėti jam galima belenkiek“. Taip, išties, JEI dirba gerai, tegul dirba ir toliau. Tik vargu bau ar šitaip kadanors būna.
Aišku, tu gali pateikti kokią įdomią išimtį, kad koks nors vadovas tam pačiam poste sedėjo dvidešimt, o gal ir trisdešimt metų, bet tai tebus tik išimtis.
Ponas Geraširdi, tamsta pats kažkokių prisigalvojate fufelių, o paskui su jais ginčijatės ir tokiu būdu šiknoje sliekų ieškote. Ar skanūs?
Bill Gates tebūnie tamstai ilgai viename poste dirbusio gero vadovo pavyzdžiu.
http://www.balsas.lt/naujiena/545964/7-vadovu-nuodemes
gal prie to paties tinka ?
Nelabai tinka, nes vadyba yra visų pirma apie sistemas, o ne apie asmenybes. Šitas dalykas greičiau prie korupcinių ir stagnacinių mechanizmų eitų.
Yra tokia ganėtinai pagrįsta teorija, kad vadovų tarpe daug didesnis procentas visokių psichopatų ir neurotikų (itin ryškūs atvejai su visokiom maniakalinėm psichozėm), nes jie žada bet kam belenką, meluoja, bet kaip rizikuoja, visaip žlugdo prieštaraujančius ir t.t., todėl ganėtinai neblogai daro karjerą.
Pingback: Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė « Rokiškis
Pingback: Pratęsiant apie ACTA. Taip, aš esu antipiratas. « Rokiškis
Pingback: Tipinės vadovų ir darbuotojų problemos « Rokiškis
Na nėra ką ir bepridurti.. Įvertinau bankrutavusią įmonę, kurios bendrasavininkas buvau -- kraupu: 1,2,7 mirtinos ligos. Taip ir nusibaigė nabagė… Ką gi, gyveni ir mokaisi, dabar jau keli metai turiu tik savo įmonę, kur tik pats vadovauju ir tokių fufelių nedaleidžiu. Vienok brangios pamokos.
Kai tos pamokos būna savo kančiomis išmoktos, jos atrodo visai kitaip. Deja, žinios tuo pasižymi, kad ne taip jau lengvai jos gaunamos -- teorijos paprastai nepakanka.
Čia galiu tik tamstai pasakyti, jog labai gerai, kad analizuojate ankstesnę savo įmonę, nes tai reiškia, kad naujoje šitų problemų išvengsite.
Pingback: Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus. « Rokiškis
Pingback: Visivisi šlovė internetuose | Rokiškis Rabinovičius